Marijos su kūdikiu meniniai atvaizdai yra vienas iš populiariausių ir labiausiai paplitusių krikščioniškojo meno motyvų. Šis siužetas, vaizduojantis Švč. Mergelę Mariją, laikančią kūdikį Jėzų, per amžius buvo įvairiai interpretuojamas ir atspindėjo skirtingų epochų menines tendencijas bei religines idėjas. Šiame straipsnyje apžvelgsime Marijos su kūdikiu meninių atvaizdų istoriją, pradedant nuo ankstyviausių pavyzdžių ir baigiant šiuolaikiniais kūriniais.
Ankstyvoji krikščionybė ir Bizantijos menas
Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu (II-VI a.) Marijos su kūdikiu atvaizdai buvo kuriami Romos imperijoje. Nusilpus Romos imperijai, meno centrai persikėlė į Bizantiją. 2 a.-6 a. pradžioje Romos imperijoje plito ankstyvosios krikščionybės architektūra ir dailė, kuri įtvirtino Italijos dailėje krikščioniškosios ikonografijos principus. 5-6 a. dailėje susipynė vėlyvosios antikos, Bizantijos ir germanų (gotų, langobardų, frankų) meno bruožai. Ypač garsėjo šventovių Ravennoje ir Romoje freskos ir mozaikos.
Romanika ir Gotika
8-9 a. 11-12 a. plito romaninis stilius. Skulptūra buvo glaudžiai susijusi su architektūra, daugiausia puošė pastatų eksterjerus. Ankstyvojo romanikos laikotarpio Italijos skulptūros turėjo barbarų, vėlesnio laikotarpio - Bizantijos meno ir prancūzų skulptūros mokyklų bruožų. Skulptūros raiškaus vaizdo, aiškaus formų ritmo. Kai kuriose Italijos srityse jos turėjo savitų bruožų. Italijos romaninio laikotarpio tapyboje daugiausia plėtota freskos (kartais tapytos ant medinio pagrindo) ir puošybinę funkciją atliekančios knygų miniatiūros. Jų stilistikai būdinga linijinis piešinys, įvairus koloritas (Šv. Klemenso bažnyčios Romoje freskos).
12 a. 13 a. dailėje vyravo Bizantijos meno įtaka, bet ryškėjo ir gotikos tendencijos. 13 a. antroje pusėje paplito apvalioji skulptūra, ja puošta pastatų interjerai, fasadai, miestų aikštės (skulptoriai Arnolfo di Cambio, G. Pisano, N. Pisano). Sukurta freskų ir mozaikų (Šv. Morkaus katedros Venecijoje mozaikos, 12-14 amžius). Tapyboje įsivyravo natūralizmo tendencijos, imta nepaisyti kanonų, ryšku emocingumas, ekspresyvesnės formos (G. Cimabue’s altorių paveikslai). 14 a. vyravo gotika. Dailėje ir skulptūroje gausu dekoratyvinių elementų, klasikinio meno, mitologinių motyvų (Ištroškusiųjų fontanas Perugioje, 1281, skulptorius Arnolfo di Cambio), t. p. 14 a. pradžioje suklestėjo taikomoji dailė.
Renesansas
15 a. - Italijos meno klestėjimo laikotarpis. 15 a. pradžioje Italijoje susiformavo renesanso dailės ir architektūros principai (pagal paveldėtą gausų antikinės kultūros palikimą). Dailės plėtotei įtakos turėjo to meto humanistinės filosofijos idėjos, mokslo laimėjimai. Ypač išplėtota realistinė tapyba. Taikyta anatomijos žinios, perspektyvos dėsniai, interpretuotos klasikinio meno formos, įtvirtintas šešėliavimas. Susiklostė menininkų mecenavimo sistema, žymius menininkus rėmė popiežiai.
15 a. Florencijos mokykla buvo viena žymiausių. Jos atstovai rėmėsi antikos menu, tapytojo Giotto di Bondone’s ištobulintais tapybos principais, taikė naujas kompozicijos formas, paveiksluose vyravo apibendrintas piešinys ir erdvės modeliuotė (Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Florencijoje Brancacci koplyčios freskos, dailininkas Masaccio), sukurta grupinių daugiafigūrių kompozicijų. Altoriaus paveikslų nutapė F. F. Lippi, mitologinių kompozicijų - Piero di Cosimo, Andrea del Castagno, Domenico Veneziano. Vienas žymiausių Florencijos mokyklos atstovų - S. Botticelli - išgarsėjo poetiškomis kompozicijomis, skaidraus kolorito paveikslais. Umbrijos mokyklos atstovų (P. Perugino, Pinturicchio) paveikslams būdinga lyrizmas, paprasta formų modeliuotė.
Ankstyvasis renesansas (15 a.) - skulptūros klestėjimo laikotarpis. Daugiausia sukurta apvaliosios skulptūros kūrinių - apibendrinto silueto antkapinių paminklų, portretų. Skulptūros dinamiškų formų, kurtos iš įvairių medžiagų - bronzos, marmuro, terakotos. Skulptūrose perteiktas harmoningos asmenybės idealas, ištobulintas žmogaus kūnas (L. Ghiberti, Jacopo della Quercios, F. Brunelleschi kūriniai). Remtasi ir klasikiniais principais - portretinių medalių, biustų plastika natūralistinė, artima romėniškajai. Florencijoje kūręs L. Della Robbia ištobulino terakotinių skulptūrų, padengtų spalvotu emaliu, gamybą, įkūrė majolikos dirbtuves Florencijoje.
15 a. pabaiga-16 a. - brandžiojo renesanso laikotarpis. Rafaelis perteikė žmogaus harmoniją, vidinę ramybę (Madona su dagiliu 1506), Giorgione pabrėžė ryšį su gamta (Mieganti Venera, apie 1510). Venecijos mokyklos atstovai - Tiziano ir Tintoretto - nutapė monumentalių altorių paveikslų, juose vaizdavo prabangius interjerus ir drabužius. Žymiausias brandžiojo renesanso skulptorius - Michelangelo.
Manierizmas
16 a. 2-4 dešimtmetyje susiklostė manierizmas. Iš pradžių reiškėsi Parmoje, Ferraroje, vėliau įsigalėjo Romoje ir Florencijoje. Žymiausi atstovai: Bronzino, Parmigianino, Pontormo. Jų kūriniams būdinga dramatinė įtampa, juslingumas, formų dinamika, dekoratyvinių elementų gausa, paveiksluose vaizduojamos išilgintos figūros, pabrėžiama lankstumas, grakštumas. Gausiai naudoti antikinio meno motyvai, interpretuoti ankstyvojo ir brandžiojo renesanso meistrų paveikslai. Būdinga virtuoziška technika. Susiformavo aristokratinis paradinis portretas. Plėtota dekoratyvinė sodo skulptūra.
Barokas
16 a. pabaigoje atsirado baroko pradmenų. Baroko estetiniams principams įtakos turėjo M. Koperniko, G. Bruno, G. Galilei kosmogoninės idėjos. Tapyboje ir skulptūroje taikytas realistinis principas, vaizduota tikslūs istorijos faktai, tikroviškos aplinkos detalės, ryškinta emocinė įtampa. Įsivyravo metaforiški vaizdai, iliuziniai ir optiniai efektai. Pabrėžta puošnumas, formų dinamika.
Ankstyvojo baroko laikotarpiu (1620-30) Italijos dailėje ypač paplito puošnūs interjerai, keliaplanių teatrinių reginių vaizdai. Didelę reikšmę turėjo Caravaggio kūryba. Religines ir mitologines temas jis traktavo kasdieniškai, vaizdavo raiškius tipažus, didelę reikšmę teikė natiurmortui, naudojo kontrastingą šešėliavimą, kuriantį dramatinę įtampą, lokalias spalvas. Jo paveiksluose ryšku naujas požiūris į realybę - atskleistas jos dvilypumas, laikinumas. Kiti dailininkai plėtojo brandžiojo renesanso ir manierizmo tradiciją. Temas užsakydavo mecenatai. G. L. Bernini. Baroko laikotarpiu klestėjo skulptūra. Ja puošta bažnyčių ir rūmų interjerai ir eksterjerai. Dekorui būdinga architektūrinių ir skulptūrinių formų darna. Ankstyvuoju laikotarpiu ryšku renesanso bruožai, vėliau įsigalėjo plastinis natūralizmas. G. L. Bernini pabrėžė medžiagiškumą, faktūrų įvairovę, meistriškai naudojo marmurą, derino ją su stiklu, bronza. Vaizduota antikinės mitologijos, religiniai siužetai. Skulptūros dinamiškos, ryšku teatrališkumas (veido plastika, drabužių klostės).
Rokoko ir Klasicizmas
17-18 a. Italijos dailėje susipynė baroko, realizmo ir klasicizmo bruožai. 18 a. ypač domėtasi antikos daile (G. B. Piranesi antikinių griuvėsių piešiniai su fantastiniais elementais). Atsirado rokoko stiliaus apraiškų (G. B. Tiepolo, S. Rosos, G. M. Crespi, L. Giordano, A. Pozzo kūryba). Daugiausia tapyti portretai, buitinio žanro paveikslai. Išryškėjo individuali tapytojų stilistika. Šiaurės Italijoje (Venecijoje, Bergamo, Genujoje) buvo ryškesnės renesanso tradicijos, čia turėjo įtakos Olandijos ir Flandrijos menas. Daugiausia tapyta nedidelio formato žanriniai paveikslai (ypač buitinės kompozicijos peizažo fone, G. B. Piazzettos paveikslai). Neapolyje išplėtotas natiurmorto žanras (D. Fetti, B. Strozzi paveikslai).
18 a. 19 a. dailės plėtotė suintensyvėjo. Pirmaisiais dešimtmečiais vyravo neoklasicizmas. Skulptorius A. Canova naujai interpretavo antikinius siužetus, siekė įkūnyti klasikinį grožio idealą, jo kūryboje ryšku sentimentalizmo tendencijos (Kupidonas ir Psichė žaidžia su drugeliu 1796-1800). Pralaimėjus Napoleonui I nacionalinio išsivadavimo laikotarpiu, dailėje sustiprėjo nacionalinių temų plėtojimas, herojinės nuotaikos.
Romantizmas ir Šiuolaikinis menas
Formavosi romantizmo stilius, kuriam įtakos turėjo prerafaelitų kūryba. Daugiausia sukurta paminklinių skulptūrų (Luigi Bortolini, 1892-1963, Carlo Marochetti, 1805-67, kūriniai), paveikslų istorinėmis temomis...
Grafika
grãfika (gr. graphikos - užrašytas, nupieštas), vaizduojamosios dailės šaka, kurios svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, juodų ir baltų arba spalvotų dėmių deriniai, štrichas. Piešinys kuriamas pieštuku, plunksna, tušu, anglimi, sangvinu, sepija popieriuje (unikalūs grafikos kūriniai) arba jo atvirkščias vaizdas raižomas (raižymas) ar ėsdinamas chemikalais metalo, medžio, linoleumo, akmens plokštėse (klišėse), nuo kurių spausdinami grafikos lakštai. Pagal paskirtį skiriama: lakštinė grafika, knygų grafika, reprodukcinė grafika, taikomoji grafika. Pagal atlikimo techniką grafika skirstoma į piešinius ir spausdintinę grafiką (estampas).
Grafikos užuomazgų esama ikiistorinėje dailėje - tai piešiniai ant uolų, kaulo dirbinių, keramikos. Seniausia spausdintinės grafikos technika - medžio raižinys; šia technika 8-9 a. pradėta kurti Rytų šalyse (Kinijoje, Korėjoje). 14 a. pabaigoje-15 a. pradžioje spausdintinė grafika atsirado Europoje. 15 a. pirmoje pusėje Vokietijoje medžio raižiniuose vyravo Kristaus kančios, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimo siužetai. 15 a. antroje pusėje medžio raižiniais pradėta iliustruoti spausdintas knygas (Biblia pauperum, apie 1470; Hartmanno Schedelio Weltchronik 1493, kuriai daugiau kaip 1800 raižinių sukūrė M. Wolgemutas, W. Pleydenwurffas). Renesanso epochoje medžio raižinio techniką tobulino vokiečių dailininkai A. Düreris, H. Baldungas, H. Holbeinas jaunesnysis; įsitvirtino realistinis vaizdavimas, atsisakyta gotikai būdingų lenktų kūno formų, sunkių drabužių klosčių. 1516 Italijoje Ugo da Carpi išrado spalvotą medžio raižinį (chiaroscuro). 15 a. viduryje Vokietijoje atsirado vario raižinys, 15 a. antroje pusėje šią techniką plėtojo M. Schongaueris, V. Stossas.
16 a. Rembrandt. 17 a. plėtotos oforto ir vario raižinio technikos, įsivyravo baroko stilistika; būdinga daugiaplaniškumas, banguojančios linijos, šešėliavimo efektai. Žymiausias oforto meistras buvo Rembrandtas. 18 a. Anglijoje W. Hogarthas pagal savo paveikslus kūrė buitinės tematikos satyrinius estampus, moralizuojančias karikatūras. 18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje grafikos kūrinių sukūrė F. J. de Goya; jiems būdinga ekspresija, fantazija, socialines ydas, karą, žmonių tamsumą smerkiantys siužetai. 18-19 a. Japonijoje klestėjo ukijo‑ė mokyklos spalvota medžio raižinio technika, pasižyminti lokalių spalvų koloritu, precizišku linijų ritmu, dekoratyvumu; plėtota peizažas (K. Hokusai, A. Hirošige), portretas (Utamaro, Utagava Kunisada, 1786-1865), buitinės tematikos kompozicija (Kijonaga Torii). 19 a. Europos grafikoje vyravo realizmas ir romantizmas, taikytos litografijos, plieno ir toninio medžio raižymo technikos. 19 a. antroje pusėje atsirado chromolitografija. 19 a. vokiečių grafikoje plėtota istorinė, buitinė, socialinė tematika (M. Klingeris). Anglų dailininko F. Brangwyno kūryboje vyravo miesto gyvenimo vaizdai, industriniai motyvai, A. V. Beardsley estampai turi sąsajų su art nouveau, Belgijos grafikoje ryšku simbolizmas (J. Ensoras). 19 a. antroje pusėje-20 a. M. Vint. 20 a. pradžioje atsirado linoraižinys; grafikoje išryškėjo naujos meno kryptys - ekspresionizmas (E. Nolde, M. Pechsteinas, F. Marcas, A. Macke), kubizmas (K. Schwittersas), abstrakcionizmas (V. Kandinskis). Vokiečių grafikoje socialine tematika išsiskyrė K. Kollwitz, O. Dixo, G. Groszo grafikos kūriniai.
Lietuvoje grafikos užuomazgų yra archeologinių radinių piešiniuose, ornamentuose. Spausdintinė grafika atsirado 16 a. kartu su knygų spausdinimu. 16 a. sntroje pusėje paplito lakštinė grafika (Žygimanto Augusto portretai, M. Flensburgiečio Vilniaus vaito Stanislovo Sabino portretas 1590), 16 a. pabaigoje-17 a. pradžioje pradėtas plėtoti peizažo žanras (T. Makowskio Trakų, Kauno panoramos). 17 a. vyravo knygų grafika; iliustracijas raižė A. ir L. Tarasevičiai, L. Kščonovičius (apie 1650-1704), C. Götke, T. Makowskis, T. Schnopsas (dirbo 1666-71) ir kiti. 18 a. paplito lakštinės grafikos portretai; žymiausias to meto portretų raižytojas - H. Leibovičius (išraižė didelio formato Radvilų giminės portretų). Vilniuje religines kompozicijas ir portretus kūrė P. V. Balcevičius, I. Karęga, J. Perlis. 18 a. pabaigoje grafikos kūrinių meninis lygis sumenko. 19 a. grafika tapo profesionalia (ir savarankiška) dailės šaka. 1805 Vilniaus universitete įkurta Grafikos katedra (dėstė I. Veisas, J. Saundersas, F. L. Lehmannas, vėliau - šios katedros mokiniai M. Podolinskis, G. Kislingas). 19 a. 20 a. pradžioje grafikoje vyravo knygų ir žurnalų iliustracijos. Grafikos kūrinių sukūrė, knygų apipavidalino M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, P. Rimša ir kiti. 20 a. grafikos raidai įtakos turėjo 1926 Kauno meno mokykloje įsteigta Grafikos studija (1941 perkelta į Vilniaus dailės akademiją). 5-6 dešimtmetyje vyravo knygų grafika, daugiausia iliustruoti lietuvių literatūros klasikų kūriniai, tautosaka; būdinga realistinis piešinys, dekoratyvi forma (J. Kuzminskis, M. Bulaka, A. Kučas, V. Jurkūnas, P. Rauduvė, D. Tarabildienė, V. Galdikas, A. Makūnaitė, A. E. Steponavičius, B. Žilytė). 7 dešimtmečio grafikai būdinga stilių įvairovė, formos ekspresija, lakoniškas piešinys, vaizdų metaforos, abstrakti raiška. Lakštinėje grafikoje ryšku gyvenimo realijos, istoriniai įvykiai, darbo ir poilsio tematika (T. Kulakauskas, D. Tarabildienė, A. Makūnaitė, S. Krasauskas, A. Skirutytė, P. Repšys). 8-10 dešimtmečio grafika įvairios stilistikos. 8-9 dešimtmečio lakštinėje grafikoje vyravo linoraižinys ir medžio raižinys - daugiausia spalvotas arba paspalvintas (J. Kuzminskis, A. Kučas, V. Jurkūnas vyresnysis, D. Tarabildienė, A. Makūnaitė, A. Surgailienė, A. Skirutytė). Kurti estampai ir jų ciklai lietuvių dainų bei pasakų motyvais. Kompozicijoje, štrichų ritmikoje ryšku tautodailės (grafikos, audinių, medžio dirbinių, margučių) įtaka. Būdinga dekoratyvus plokštuminis, sąlygiškas vaizdas, apibendrintos formos. Moteris (iliustracija E. 8 dešimtmetyje išryškėjo simboliškumo apraiškos. Kai kurių grafikų (V. Daniliauskaitės, iš dalies E. Kairiūkštytės) kūryboje tautodailės įtaka vien išorinė (pabrėžtas ritmas, dekoratyvus plokštuminis vaizdas). Kiti grafikai (G. Didelytė, I. T. Daukšaitė‑Guobienė, N. Šaltenytė, J. Stauskaitė, R. Vėliuvienė, S. Eidrigevičius, D. Gražienė, D. Jonkaitytė, B. Stančikaitė) atsisakė tautodailės tematikos ir jos raiškos formų. Jų kūriniai išsiskyrė subtilia tonų gradacija, kuri būdinga oforto, akvatintos, litografijos technikoms. Estampuose vaizduota peizažų fragmentai, įvairios detalės, ryšku gamtos sudvasinimas, įasmeninimas, autobiografiškumas. 10 dešimtmečio pradžioje susiklostė unikalus knygų grafikos kūrinys - dailininko knyga - individuali tam tikros idėjos interpretacija, jungianti vaizdą ir tekstą. Išryškinama knygos, kaip meno kūrinio, funkcija, taikomos įvairios medžiagos (medis, polietilenas, granitas, saldainių pakuotės). Dailininko knygų sukūrė E. Mikalauskis (g. 1959), K. Grigaliūnas, R. Vaigeltaitė (g. 1962), L. Šalčiūtė, K. Vasiliūnas, R. Janulevičiūtė (g. 1975) ir kiti. 8-10 dešimtmečio knygų grafikos plėtotė susijusi su lakštinės grafikos raida, jai būdinga meninių interpretacijų gausa (tai lėmė iliustruojamų literatūros kūrinių įvairovė), kitų dailės šakų įtaka. Šias tradicijas savitai plėtojo A. E. Steponavičius (V. Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimai 1973, P. Cvirkos Nemuno šalies pasakos 1987), A. Surgailienė, V. Valius (E. Mieželaičio Čia Lietuva, Lietuviškos pasakos, abi 1974, Maironio Pavasario balsai 1976, Just. Marcinkevičiaus Mažvydas 1977, Gintaro krašto poezija 1980), B. Žilytė, S. Valiuvienė, J. K. Juodikaitis.
Panašus:
- Neįtikėtini Jėzaus Motinos Marijos su Kūdikiu Meno Kūriniai, Kuriuos Privalote Pamatyti!
- Švč. Marijos globos namai Marijampolėje: pagalba ir globa senjorams
- Atraskite Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo Bazilikos Neįtikėtiną Istoriją!
- Neįtikėtinos vaikų reabilitacijos įstaigos Druskininkuose ir kituose Lietuvos miestuose – atraskite geriausias galimybes!
- Tarptautinis Vaiko Gimimo Liudijimas: Viskas, Ką Privalote Žinoti Ir Kaip Jį Lengvai Gauti!