Šiluva - miškų apsuptas miestelis Raseinių rajone. Šiluva ėmė garsėti, kai XV amžiuje vietos dvarininkas Petras Gedgaudas pastatė jos žemėje Švč. M. Marijos Gimimo ir šventųjų Petro ir Baltramiejaus bažnyčią bei padovanojo jai Švč. M. Marijos paveikslą. Kiek žinoma, jame anksčiausiai Europoje, 1608 m., apsireiškė Švenčiausioji Mergelė Marija. Švenčiausioji Mergelė Marija Šiluvoje apsireiškė 1608 m.
Šiluva garsi maloninguoju XVII a. pr. Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Artimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens mergelę, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Vienas iš jų nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechetą. Šis pasikvietė mokytoją ir, prisiartinęs prie akmens, paklausė verkiančios mergelės: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Tai tarusi, ji pranyko. Abu kalvinai palaikė šį regėjimą piktosios dvasios darbu. Tačiau garsas apie tai greitai pasklido.
Vienas senas ūkininkas, nuo senatvės beveik apakęs, prisiminė, kad toje vietoje, kur pasirodė mergelė su vaikeliu, stovėjusi katalikų bažnyčia. Jis liepė nuvesti jį į dirvą, kuri tais metais buvo apsėta rugiais. Senukas tikino, nors ir aklas, bet apčiuopomis parodysiąs tą vietą. Vos atvestas jis staiga atgavo regėjimą ir parodė, kur buvo užkastas senosios bažnyčios lobis. Švč. M.
Šiluvos Bazilikos Istorija ir Architektūra
1457 P. S. Gedgaudas pastatydino katalikų bažnyčią, 15 a. Jai suteiktas tais laikais gan retas, ir bene pirmas Lietuvoje, Švč. Bažnyčiai išrūpinus titulinius atlaidus, ji ėmė garsėti. XVI a. Šiluvoje įsigali reformacija. Apie 1569 m. paskutinis Šiluvos klebonas Jonas Holubka, lyg nujausdamas katalikų bažnyčios sunaikinimą, surinko išlikusias bažnyčios vertybes bei dokumentus ir, viską sudėjęs į geležimi kaustytą dėžę, užkasė netoli buvusios bažnyčios.
XVI a. viduryje Šiluvos apylinkėse įsigalėjo kalvinizmas. Tačiau, kol stovėjo senoji katalikų bažnyčia, į Šiluvos atlaidus plaukdavo maldininkai net iš kaimyninės Prūsijos. Vėliau katalikų bažnyčia buvo uždaryta ir nugriauta. Apie 1569 m. Vėliau katalikai sunkiai mėgino atgauti kalvinų nusavintą bažnyčios turtą ir laimėti bylą. Lūžis įvyko po Švč. M. Marijos apsireiškimo: bažnyčios steigimo dokumentai buvo atrasti ir 1622 m. laimėta nuosavybės grąžinimo katalikams byla. Senosios bažnyčios vietoje gana greitai iškilo nedidelė medinė bažnytėlė, atgaivinti garsieji Šilinių atlaidai.
Nauja bažnyčia pastatyta katalikams atgavus žemes 1623-1624 m. klebono Jono Smolkos-Kazakevičiaus rūpesčiu. Ji buvo medinė ir nedidelė. Į jos bokštą grįžo iš kalvinų atsiimtasis Marijos garbei skirtas varpas. Atgaivinus Marijos Gimimo atlaidus, į Šiluvą ėmė plūsti žmonių minios. Pagal išlikusius raštus, 1629-aisiais atlaidų dienomis išdalyta 11 tūkst. komunikantų. Po šimtmečio vyskupui Antanui Tiškevičiui teko rūpintis statydinti naują mūrinę bažnyčią, nes sena vėlgi darėsi per maža. 1760 m. pradėti kasti mūrinės bažnyčios pamatai aplink senąją medinę, šios negriaunant, nes buvo reikalinga pamaldoms.
XVIII a. antrojoje pusėje buvo pastatyta nauja katalikų bažnyčia - dabartinė Švč. M. Marijos Gimimo bazilika. Dabartinė raudono mūro Šiluvos bažnyčia statyta ir įrengta XVIII a. trečiajame ketvirtyje. Ši dvibokštė šventovė raudonų plytų sienomis - vientisas vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas (architektas nėra žinomas). Jame išsaugotas daugiau kaip du šimtmečius beveik nepakeistas vidaus dekoras.
Šiandienė Šiluvos bažnyčia - Švč. M. Marijos gimimo bazilika yra ketvirtoji iš eilės bažnyčia; ji statyta 1760-1775 metais. Dvibokštė kompaktiško tūrio ir vertikalių proporcijų bažnyčia iš kitų to meto šventovių išsiskiria netinkuotomis raudonų plytų sienomis. Bažnyčia - trinavė, jos erdvė halinė, t. y. vienodo aukščio. Vidaus erdvei būdingas kilimas aukštyn, kurį puikiai išnaudojo interjero dekoruotojas Tomas Podgaiskis (deja, bažnyčios architektas nėra žinomas).
Bazilikos Interjeras
Bažnyčios vidų dekoravo garsus menininkas Tomas Podgaiskis, per dešimt metų sukūręs puošnų ir vientisą septynių altorių, sakyklos, krikštyklos ir vargonų tribūnos ansamblį. Šiluvos bažnyčioje T. Podgaiskis per dešimt metų sukūrė puošnų ir vientisą septynių altorių, sakyklos, krikštyklos ir vargonų tribūnos ansamblį. Interjero dekoras sukurtas pagal savitą ikonografinę programą, kuriai būdinga visumos darna. Ikonografinės programos idėja susieta su Marijos Apsireiškimu Šiluvoje. Todėl Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ikonografijoje plėtojamos trys pagrindinės, tarpusavyje susipinančios temos: Dievo Motinos, pagimdžiusios pasauliui žadėtąjį Išganytoją, Kristaus, įsteigusio Bažnyčią, ir Bažnyčios.
O bažnyčios vidaus puošybos esmę sudaro trijų altorių ansamblis, apimantis presbiterijos ir šoninių navų erdves, keturi altoriai prie piliorių, sakykla ir krikštykla bei vargonų choras vidurinės navos erdvėje. Bažnyčios interjere įkūnyta ikonografinė programa yra tokia įtaigi ir vaizdi dėl talentingo meninio jos įprasminimo pirmiausia skulptūrine kalba, kuriai būdingas barokinis veržlumas, derinamas su klasicistine rimtimi, dramatizmas, iliuziniai efektai. Skulptorius Tomas Podgaiskis veikiausiai pasižymėjo fenomenalia kūrybine energija ir darbštumu. Tai liudija jo per gana trumpą laiką atlikti darbai Šiluvoje, Kaune, Tytuvėnuose. Jis ne tik lipdė iš stiuko, bet ir drožė iš medžio.
Didysis altoriusĮžengus į bažnyčią, akys pirmiausia krypsta į didįjį altorių ir jame saugomą maloningąjį Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą. Jį verta aptarti atskirai, kviečiame skaityti daugiau… Šis atvaizdas - viso ko pradžių pradžia. Iš čia įvairiausiomis kryptimis pasklinda kitos temos ir potemės, iš kurių svarbiausioji - Bažnyčios tema. Abipus Marijos paveikslo stovi dvi statulos: kairėje barzdotas šv. Juozapas, Marijos Sužadėtinis, pasirėmęs pražydusia lazda ir laikantis Kūdikį; dešinėje - panašiais drabužiais vilkintis jos tėvas šv. Joakimas su knyga ir aviganio lazda.
Antrajame altoriaus tarpsnyje, keliant žvilgsnį aukštyn, - skulptūrinė grupė, kurioje regime ant kalniuko mažutę bažnyčią, vainikuojamą kupoliuko su kryžiumi, ir greta jos klūpantį šv. Petrą. Šv. Petras vaizduojamas kaip Kristaus įsteigtos Bažnyčios vadovas, pirmasis popiežius, vedantis tikinčiuosius pas Dievą Tėvą per jam pavestą globoti Bažnyčią. Jo rankose esantis raktas - valdžios simbolis ir Evangelijų knyga - nesugriaunamas Bažnyčios pagrindas. Po Petro skulptūra ištiestas tinklas primena, kad šis apaštalas buvo žvejas, kurį Kristus išsirinko žmones žvejoti. Šalia esantis gaidys primena trigubą Petro išsigynimą iki sugiedant gaidžiui. Virš šios scenos, dar labiau pakėlę galvas, tankių kamuolinių debesėlių apsuptyje išvystame Dievo Tėvo plačiai išskėstomis ir pasitinkančiomis rankomis figūrą. Už jo galvos - lygiakraštis trikampis nimbas, liudijantis čia esant Švč. Trejybę, o prie kojų - rutulys, pasaulio simbolis. Abipus šio reginio šonuose maldingai klūpo du angelai. Ši kompozicija mums kalba apie Bažnyčią, įsteigtą Išganytojo. Ši tema toliau plėtojama didžiojo altoriaus šoninėse dalyse.
Kairėje pusėje ant septyniomis girliandomis apipinto obelisko viršūnės sėdintis angeliukas laiko trigubą popiežiaus kryžių, o kiek žemiau - du mažesni, tarsi sklandantys ore, iškėlę jo trijų dalių kepurę - tiarą. Simboline prasme obeliskai - tai amžinybės pažadas, dangaus ir žemės jungtis; obeliskai su popiežiaus ir vyskupo insignijomis - tai Bažnyčios didžiausi pilioriai, kuriais yra popiežius ir vyskupai (šv. Paulius pilioriais vadino apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną (Gal 2, 9), o jam pritardamas šv. Tabernakulio puošyba taip pat yra svarbi ikonografinės programos dalis. Virš tabernakulio ant erškėčių vainiku apjuosto lizdo tupi pelikanas: snapu prasidrėskęs krūtinę, jis savo krauju maitina vaikus. Apie pelikaną pasakojama, kad jis, norėdamas pamaitinti savo vaikus, gali prasikirsti krūtinę ir iš jos tenkančiu krauju pamaitinti savo mažylius, kad tik išgelbėtų jiems gyvybę. Dėl tokios pasiaukojančios meilės šis paukštis tapo Kristaus simboliu, nes Jėzus savanoriškai pasiaukojo dėl mūsų išganymo. Šią auką kaip dovaną Jis paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Abipus tabernakulio sėdintys angeliukai rankose laiko Švč.
Šoniniai priekio altoriaiŠoninėse navose įrengti altoriai savo struktūra ir puošybiniais elementais artimi ir tarsi pratęsia didžiojo altoriaus vidurinę dalį. Jie lyg dvi ištiestos rankos šventovės erdvėje. Didįjį ir abu šoninius altorius tarpusavyje į vienį jungia ne tik kompozicija, bet ir išplėtotas siužetinis pasakojimas. Taigi pačioje palubėje, ant kampo, jungiančio presbiteriją su kairiuoju šoniniu altoriumi, pavaizduotas Juozapo pardavimas (matomas iš dešinės šoninės navos). Ši istorija vaizdžiai aprašyta Pradžios knygoje (Pr 37; 39-50).Vaizduojant šį įvykį, pasirinkti keturi vyriškiai, medis ir šulinys. Prie lapojančio medžio, Judas, ką tik ištraukęs Juozapą iš šulinio (matome ant rentinio krašto nusvirusią storą virvę), stebi sandėrį. Parduoto į Egiptą Juozapo istorija pratęsiama Šventosios Šeimos altoriaus pačioje viršutinėje dalyje, kur tarsi išnyra jo sapnų tikrovė. Čia matome viduryje stovintį jauną iškilnų vyriškį, trisdešimtmetį Juozapą, Egipto faraono vietininką, tapusi juo dėl gebėjimo aiškinti sapnus. Šalimais - nuolankiai klūpantys ir jį sveikinantys vyrai - tai jo broliai, kurie, užėjus badmečiui, net du kartus į šį kraštą buvo atkeliavę grūdų, tačiau jaunėlio neatpažino. Šioje, kaip ir ką tik aptartoje, kompozicijoje įamžinta Jokūbo-Izraelio (jam Viešpats pažadėjo, kad iš jo giminės kils Mesijas) sūnų istorija, išryškinanti Juozapo vaidmenį.
Leidžiantis žemyn, po baldakimu matome Marijos ir Juozapo sužadėtuvių sceną (pagal Senojo Testamento nuostatus ir žydų papročius sužadėtuvės buvo lygios teisinei santuokai). Čia taip pat trijų asmenų kompozicija, kurią iš šonų papildo du sėdintys, džiaugsmingai gestikuliuojantys angelai. Sužadėtiniai, kiek pasisukę šonu, stovi vienas kitam padavę rankas. Kompozicijos centre matome į žiūrovą veidu atsisukusį Senojo Įstatymo vyriausiąjį kunigą. Dar žemiau, pirmame tarpsnyje, abipus Šventosios Šeimos paveikslo matome keturias statulas. Už kolonos dešinėje - karaliaus Dovydo su tradicine arfa statula. Jis yra Jėzaus 12 protėvių pradininkas, turėjęs Dievui atvirą prigimtį ir šlovinęs Jį giesmėmis. Jam porinė kairės pusės statula - ilgaplaukis, apsitaisęs kailiais šv. Jonas Krikštytojas, gyvenęs dykumoje. Šalia jo stovintis avinėlis tarsi primena jo žodžius, ištartus rodant į Jėzų: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“ (Jn 1, 29). Altoriuje labai svarbus titulinis paveikslas. Jame pavaizduota Šventoji Šeima, šventyklos prieangyje žengianti laiptais. Juozapas ir Marija už rankų laiko tarp jų stovintį dvylikametį Jėzų, iš viršaus juos laimina debesų bei angelų apsuptyje nutapytas Dievas Tėvas, žemiau jo - Šventoji Dvasia balandžio pavidalu, jos spinduliai krinta ant Jėzaus. Tokia kompozicija įgauna papildomą, stiprią teologinę dimensiją - tai dviguba Švč. Trejybė. Dievo Tėvo, Šventosios Dvasios bei Jėzaus ašis yra Dangiškoji Trejybė (vertikalioji ašis), o Šventosios Šeimos linija - Juozapas, Marija ir Jėzus - interpretuojama kaip Žemiškoji Trejybė (horizontalioji ašis). Jėzus - jungiamoji abiejų Trejybių grandis. Apatiniame dešiniajame kampe nutapytas dviejų angeliukų laikomas ovalus kartušas, kuriame pavaizduota tradicinė ikonografinė Jėzaus tarp Šventojo Rašto aiškintojų schema. Ši scena yra užuomina į savarankišką Jėzaus veiklą, kai Jam ištarus žodžius: „Kam gi manęs ieškojote? Taigi čia priartėjama prie pačios Šiluvos bazilikos ikonografijos konteksto. Švč.
Pačioje palubėje, ant kampo, jungiančio presbiteriją su dešiniuoju šoniniu altoriumi, pavaizduota, kaip Judas Iskarijotas šventykloje grąžina pinigus aukštiesiems kunigams (matoma iš kairės šoninės navos). Keturių gestikuliuojančių figūrų grupė įtaigi - trys turbanais pasipuošę kunigai prie pailgo stalo, ant kurio numestas kapšelis su iš jo pabirusiomis monetomis, paniekinančiai žvelgia į Judą. Šis, nuo jų nusigręžęs, nevilties apimtas, pasirengęs bėgti. Ši scena - tai tarsi pažodinė Mato evangelijos iliustracija (Mt 27, 3-5). Švč. Jėzaus Širdies altoriaus viršutinėje dalyje išplėtotas Ecce Homo, vienas svarbiausių pasijinių siužetų. Čia matome šiam siužetui nebūdingą trijų figūrų grupę (labiau įprasta, jog Jėzus Ecce Homo siužete vaizduojamas vienas arba daugiafigūrėje kompozicijoje). Aukšta, barokiškai dramatiška Jėzaus figūra iškyla beveik frontaliai neutralioje aplinkoje. Ji atrodo vieniša, nepaisant dešinėje kiek žemiau stovinčio Judėjos prokuratoriaus Poncijaus Piloto, o kairėje klūpčiojančio vyro, kaire ranka prilaikančio didelį kryžių. Šis vyras su kryžiumi - tai apibendrintas simbolinis ženklas visų tos mirties troškusių. Jėzus, vainikuotas erškėčiais, priekyje surištomis rankomis, įsisupęs į apsiaustą, visu savimi tarsi byloja - Jėzus Nazarietis bus nukryžiuotas.
Antrame altoriaus tarpsnyje po baldakimu keturių angelų apsuptyje iškyla Jėzaus Nazariečio statula. Jėzus Nazarietis - tai apibendrintas ir kartu daugiaprasmis Išganytojo atvaizdas. Šio kristologinio ikonografinio tipo išskirtiniai bruožai yra ilga virve surištos ir sukryžiuotos ant krūtinės Jėzaus rankos. Pirmame tarpsnyje - abipus titulinio paveikslo, tarp kolonų, yra po dvi statulas. Iš kairės pusės prie kolonos stovinti kraštinė statula su ietimi - tai šv. Lionginas, Romos kareivių šimtininkas, kuris perdūrė nukryžiuoto Jėzaus šoną. Jono evangelija tai paliudija: „tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Be to, šv. Lionginas laikomas tuo šimtininku, kuris, regėdamas Jėzaus mirtį, ištarė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 54). Šio įtikėjusio kareivio vardas ir kilo iš žodžio ietis (gr. „lonchd“). Kitoje pusėje, už kolonos, porinis šv. Lionginui, stovi šv. apaštalas Paulius. Dešine ranka pasirėmęs kalaviju (tai jo mirties įrankis), kairėje jis laiko atverstą knygą. Šio apaštalo darbai Bažnyčios kelio pradžioje yra be galo reikšmingi.
| Altorius | Pavadinimas |
|---|---|
| 1 | Švč. Mergelės Marijos Gimimo |
| 2 | Švč. Jėzaus Širdies |
| 3 | Švč. |
| 4 | Šv. Aloyzo (buv. Šv. |
| 5 | Šv. Pranciškaus (buv. Šv. |
| 6 | Šv. |
| 7 | Angelo Sargo (buv. Šv. |
Šiluvos Apsireiškimo Koplyčia
Apsireiškimo koplyčią projektavo genialusis Lietuvos architektas Antanas Vivulskis (1877-1919), sukūręs ir Vilniaus Trijų Kryžių monumentą. Apsireiškimo koplyčia - įspūdingiausias Šiluvos statinys, panašus į baltą obeliską. 44 metrų aukščio bokštas įspūdingai atsiveria prieš akis piligrimams, artėjantiems į Šiluvą pagrindiniu keliu. Koplyčios pamatai pakloti 1912 metais, minint 300-ąsias Marijos apsireiškimo Šiluvos apylinkėse metines. Pamatus pašventino prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Statyba baigta ir koplyčia pašventinta 1924-aisiais. Iki galo architekto projektas galutinai įgyvendintas tiktai 1999 m., kai koplyčios prieigas papuošė užbaigta antroji iš dviejų akmeninių angelų skulptūra (skulpt. R. ir R. Antiniai).
Šiluvos Atlaidai ir Piligrimystė
Jau nuo XVII amžiaus į Šiluvos atlaidus maldininkai keliaudavo procesijomis. Ši tradicija, ypač gyvai puoselėta tarpukario Lietuvoje, nenutrūko ir sovietmečiu, nors keliauti į Šiluvą būdavo labai pavojinga: eisenų organizatoriai patirdavo saugumo represijų, o valdžia visaip kliudydavo šį brangų laisvės proveržį. Sovietmečiu valdžia visaip trukdė maldininkams dalyvauti atlaiduose: milicininkai kabinėdavosi prie vairuotojų, užtverdavo net šunkelius. Tačiau tai nesustabdydavo maldininkų. Ir šiandien, dėkojant Dievui už laisvės dovaną, kasmet didžiulės piligrimų eisenos nuo Dubysos slėnio ir Tytuvėnų rengiamos paskutinį rugpjūčio sekmadienį, kaip ir sovietmečiu, kai atgailos žygiais į Šiluvą melsta Švč. M.
Šiandien ilgiau negu savaitę trunkantys Šilinių atlaidai yra vienas svarbiausių religinių Lietuvos gyvenimo įvykių. 2008 m. Šiluvoje Kauno arkivyskupija ir visos Lietuvos maldininkai, popiežiaus legatas kardinolas Joachimas Meisneris, atvežęs Šventojo Tėvo Benedikto XVI palaiminimą, kaimyninių kraštų vyskupai, valdžios atstovai, užsienio lietuviai bei kitų kraštų piligrimai šventė Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejų. Jo iškilmėse per visas dienas apsilankė iki 150 tūkst. maldininkų. Šiandien Šiluva - patrauklus, piligrimui patogus dvasinės traukos centras.
1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. M. Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas. 1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė popiežius šv. Jonas Paulius II. 2003 m. pastačius Jono Pauliaus II namus, prasidėjo naujas Šiluvoje gyvavimo etapas, neatpažįstamai pakeitęs ją ypač rengiantis 400 m. Marijos apsireiškimo jubiliejui.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtina Šventežerio Švč. Mergelės Marijos Gimimo Bažnyčios Istorija: Atrask Paslaptis ir Stebuklus!
- Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo Bažnyčia: Įspūdinga Istorija ir Unikalūs Faktai
- Neįtikėtina Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo Bažnyčios Istorija – Atrask Paslaptis!
- Neįtikėtina Alos Pugačiovos gyvenimo istorija ir jos šeimos paslaptys
- Skubus Vadovas: Kaip Lengvai Palengvinti Dantenų Skausmą Nėštumo Metu!