Šiame straipsnyje apžvelgsime kelis žymius šventuosius, vardu Liudvikas, aptardami jų gyvenimus, kilmę ir indėlį į istoriją bei krikščionybę.
Šv. Liudvikas Martenas
Liudvikas Martenas gimė 1823 m. rugpjūčio 22 d. Bordo mieste, Prancūzijoje. Drausmingas, tvarkingas, linkęs į vienatvę ir apmąstymus, Liudvikas išmoko laikrodininko amato. Sulaukęs dvidešimt dvejų, svajojo apie dar vienišesnį gyvenimą ir nuvyko į Šv. Bernardo vienuolyną, tačiau nebuvo priimtas, nes nemokėjo lotynų kalbos. 1858 m. liepos 12 d. Liudvikas ir Zelija susituokė po trijų mėnesių pažinties. Jie tapo pirmąja sutuoktinių pora Bažnyčios istorijoje, kartu kanonizuota 2015 m. spalio 18 d.
Liudvikas, būdamas juvelyras, pats sukūrė santuokos medalioną kaip dovaną Zelijai. Medaliono priekyje vaizduojami Tobijas ir Sara (Tobijo knyga iš Senojo Testamento). Liudvikui ir Zelijai gimė 9 vaikai, 4 mirė maži. Sutuoktiniai kūrė šiltą ir jaukią namų židinio aplinką, jiems itin svarbus buvimas su šeima. Abu turėjo ir asmeninių pomėgių. Liudvikui patiko žvejyba, literatūra, kelionės, dainavimas, medžioklė, biliardas, gamta.
Po žmonos mirties Liudvikas pardavė nėrinių verslą bei namą ir persikėlė į Lizjė miestą, prie Zelijos brolio šeimos. Sulaukusį 64-erių Liudviką ištiko pirmasis paralyžiaus priepuolis. Vėliau dėl smegenų aterosklerozės trejus metus gulėjo psichiatrinėje ligoninėje. Kai pajėgdavo, pagelbėdavo kitiems ligoniams.
Zelija Geren
Zelija Geren gimė 1831 m. gruodžio 23 d. Gandelain kaime, šiaurės Prancūzijoje. Būdama trylikos Zelija su tėvais persikėlė į Alensoną. Ji svajojo apie pašvęstąjį gyvenimą, tačiau dėl silpnos sveikatos į vienuolyną nepriimta. 1858 m. balandį eidama per Šv. Leonardo tiltą Alensone, Zelija pamatė bepraeinantį vyrą ir išgirdo vidinį balsą, jai sakantį: „Tai jis, kurį paruošiau tau“. Šis vyras buvo Liudvikas Martenas.
Zelija ne sykį laiškuose broliui guodėsi dėl didžiulio darbo krūvio. Nėrinių verslas išsiplėtė tiek, kad Zelija samdė iki dvidešimties nėrėjų, kurių pagamintus gabalėlius ji pati sujungdavo į didesnius gaminius. Energija trykštanti, gyvybinga Zelija būdama 45-erių sulaukė skaudžios diagnozės - krūties vėžys tiek pažengęs, kad operuoti nebeverta. Po metų visiškai pasitikėdama Dievo valia, tačiau fiziškai smarkiai kentėdama Zelija užgeso.
Martenų Šeimos Dvasingumas
Vienas dalykas Martenų gyvenime nesikeitė - Dievas visuomet buvo pirmoje vietoje: šv. Mišios kiekvieną rytą, ištikimas sekmadienio šventimas, bendra malda šeimoje, dalyvavimas rekolekcijose, maldingose draugijose, dosni parama misijoms. Gailestingumo darbai buvo Martenų šeimos kasdienybė: rūpinosi vargšais, nepasiturinčiais, senoliais, nuskriaustaisiais. Sutuoktiniai buvo be galo šiltai mylintys, tačiau kartu ir reiklūs tėvai. Sutuoktiniai kūrė šiltą ir jaukią namų židinio aplinką, jiems itin svarbus buvimas su šeima.
Šv. Liudvikas Versilija
Šv. Liudvikas Versilija gimė 1873 m. birželio 5 d. netoli Milano, šalia Pavijos. Liudvikas buvo judrus, rūpestingas, labai mylintis arklius vaikinas, norėjęs tapti veterinaru. Užaugęs krikščioniškoje šeimoje, sulaukęs 12 metų buvo išsiųstas į Turiną, į kun. Bosko mokyklą. Asmeniškai pažinojo kun. Boską, kuris vieno susitikimo metu jam pasakė, turintis atskleisti paslaptį. Liudvikas iš karto norėjo ją sužinoti, tačiau nespėjo, nes po kelių mėnesių kun. Boskas mirė.
Būdamas penkiolikos, Liudvikas apsisprendė tapti saleziečiu ir 1889 m. sudėjo pirmuosius įžadus į kun. Mykolo Rua rankas, kuris jau vieneri metai buvo kun. Bosko įpėdiniu. Dėl ypatingų gabumų buvo išsiųstas studijuoti į Romą, Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą. 1895-aisiais gavo kunigo šventimus. Po metų buvo paskirtas direktoriumi ir novicijų mokytoju netoli Romos įsikūrusioje įstaigoje. Jaunuoliai novicijai žavėjosi jo žmogiškumu bei dvasingumu ir greitai jį pamilo. Savo ruožtu kun. Versilija buvo jiems pasiaukojamai atsidavęs ir visada linksmas.
1905 m. Šventasis Sostas siuntė saleziečius į Kiniją, tuo metu labai neturtingą ir išnaudojamą Vakarų. Misijos vadovu paskirtas kunigas paskutiniu momentu sunkiai susirgo, tada jo vieton paskyrė kun. Liudviką Versiliją. Nuvykęs iš karto įsteigė prieglaudą Makao mieste. Jam apaštalaujant, Kinijoje prasidėjo revoliucija ir šalį užgriuvo pilietinis karas. Tokioje sudėtingoje situacijoje popiežius Benediktas XV kun. Liudviką paskyrė Shiu Chow vyskupu. Juo tapęs, jis įsteigė naujas misijas, atidarė mokyklas ir seminarijas, dar kartą pasirodydamas kaip geras ir drąsus organizatorius, kurį žmogiškumas skatino imtis net ir pačių nuolankiausių darbų. Visi - krikščionys ir ne krikščionys - jį mylėjo ir gerbė.
1930 m. vasarį, grįždamas į savo misiją kartu su kun. Karavariju, buvo nužudytas piratų, kai stengėsi apginti tris katechetes, keliavusias kartu su jais. Nukankintas dėl tikėjimo, buvo paskelbtas šventuoju 2000 m.
Šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas
Šventasis Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas gimė 1673 m. sausio 31 d. Monfore, Prancūzijos krašte Bretanėje, gerbiamų, tačiau neturtingų tėvų šeimoje. Jis buvo pakrikštytas Liudviko vardu, prie kurio vėliau, priimdamas Sutvirtinimo sakramentą, iš gilios meilės Dievo Motinai prijungė vardą Marija. Sulaukęs 12 metų, jis pradėjo lankyti Reno jėzuitų Šv. Tomo Beketo gimnaziją, kurioje praleido 8 metus. Išsiskirdamas iš kitų savo pasiekimais, o dar labiau dorybėmis, jis tapo pavyzdžiu visiems moksleiviams.
1693-1700 metais jis studijavo Paryžiaus Sorbonos universitete, o 1695 m. buvo priimtas į garsiąją Šv. Sulpicijaus seminariją. Šią seminariją įsteigė prancūzų dvasingumo mokyklos pradininkas Žanas Žakas Oljė - šv. Liudvikas taps vienu žymiausių šios mokyklos atstovų. Su ypatingu džiaugsmu jis kalbėdavo apie Marijos, ją jis nuo vaikystės vadino savo „mylimąja Motina“, grožį. Jis perskaitė ir išstudijavo visas jam pasiekiamas knygas apie pamaldumą Marijai. Taip pasirengęs, jis 1700 m. birželio 5 d. gavo kunigystės šventimus. Jam buvo 27 metai.
Jei būtų buvusi jo valia, Grinjonas būtų iš karto iškeliavęs į misijas atversti netikinčiųjų. Šv. Sulpicijaus seminarijos vadovybė nenorėjo išleisti Liudviko, stengdamasi laimėti jį savo (sulpicijonų) kongregacijai. Kadangi šis niekaip neapsisprendė, jie išsiuntė jį į Nantą pas vienuolius klementinus. Tačiau šie buvo labai pasidavę jansenizmui, todėl Grinjonas po pusmečio paliko jų namus ir pasisiūlė Puatjė vyskupui vykti į misijas. Bet šis vietoj to 1701 m. lapkritį pavedė jam vadovauti Puatjė ligoninei. Šioje ligoninėje šventasis padėjo pagrindus „Išminties dukterų“ kongregacijai.
1706 m. jis pėsčiomis nukeliavo į Romą prašyti leidimo keliauti į misijas. Popiežius Klemensas XI birželio 6 d. priėmė jį privačioje audiencijoje, pritarė jo „Tikrajam pamaldumui Marijai“ bei veiklos principams, tačiau į misijas jo nepasiuntė, o paskyrė apaštališku liaudies misionieriumi ir pasiuntė atgal į Prancūziją. Šventasis grįžo pėsčiomis į Puatjė. Deja, šiaip jam palankiai nusiteikusio vyskupo įsakymu dėl dažnų jansenistų užsipuolimų greitai vėl turėjo palikti šį miestą.
Nepaisant plačios sielovadinės veiklos, Liudvikas Marija dar rasdavo laiko rašyti knygas bei laiškus. 1713 m. šv. Liudvikas iškeliavo į Paryžių ir ten įkūrė „Marijos draugiją“ - kunigų misionierių kongregaciją, kad ji tęstų jo misijų darbą.
Paskutinį savo pamokslą šventasis sakė Sen Loreno mieste Vandėjoje. Po pamokslo jis jautėsi toks silpnas, kad turėjo gulti į lovą. Būdamas pilnos sąmonės, jis dar davė paskutinių nurodymų dėl savo įkurtų kongregacijų ir ėmė rengtis mirčiai. Atsibudęs sušuko drebančiu, bet garsiu balsu: „Veltui mane puoli! Aš esu tarp Jėzaus ir Marijos! Dėkui Dievui ir Marijai! Aš baigiau savo gyvenimo kelionę. Viskas baigta, dabar aš nebegaliu daugiau nusidėti.“ Po šių žodžių, 1716 m. balandžio 28 d., būdamas 43 metų, jis ramiai iškeliavo amžinybėn. Jo palaikai ilsisi Švč.
Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas buvo popiežiaus Pijaus XII kanonizuotas 1947 liepos 20 d. - taip jis tapo viso katalikiškojo pasaulio turtu.
Šv. Liudvikas IX
Šv. Liudvikas IX gimė Prancūzijos valdovų Kapetingų dinastijos šeimoje 1214 m. balandžio 25 dieną Puasi vietovėje, šalia Paryžiaus. Sulaukęs vos dvylikos, 1226 m. buvo vainikuotas Prancūzijos karaliumi. Ilgas jo karaliavimas, pasižymėjęs taika ir ramybe, dvasiniu ir kultūriniu šalies klestėjimu, buvo palaimingas ne vien Prancūzijai, bet ir visai Europai.
Sulaukęs dvidešimt dvejų, Liudvikas IX vedė Margaritą Provansietę ir perėmė valstybės valdymą į savo rankas. Liudvikas IX buvo laimingas šeimos žmogus, tikras meilės artimui pavyzdys ir uolus krikščionis. Septintojo Kryžiaus žygio metu 1250 m. jis pateko į Egipto sultono nelaisvę. Paskutinio, aštuntojo Kryžiaus žygio metu, 1270 m. rugpjūčio 25 d., karalius mirė Tunise nuo epidemijos.
Bene įspūdingiausias šventojo karaliaus Liudviko paminklas - „spindulingosios“ gotikos Šventoji koplyčia Paryžiuje. Ją valdovas pastatydino savo nupirktoms Kristaus erškėčių vainiko ir Šv. Kryžiaus dalelės relikvijoms - šios karaliui kainavo daugiau kaip dukart brangiau nei visas didingas pastatas.
1297 m. popiežiaus Bonifacas VIII paskelbė Liudviką IX šventuoju.
Santuoka Su Margarita Provansiete
Kai susituokė, Liudvikas buvo dvidešimties, o Margarita - tik trylikos metų amžiaus. Nors Liudvikas IX ir Margarita nepasirinko vienas kito, jie priėmė vienas kitą su pasitikėjimu ir mylėjo vienas kitą. Liudvikas dalijosi savo viešuoju gyvenimu su žmona. Jis pasiėmė Margaritą kartu su savimi į pirmąjį savo Kryžiaus žygį, tai buvo visiška naujovė.
Pamaldumas Ir Tikėjimas
Šv. Liudvikas IX buvo labai pamaldus. Jam labai patiko dažnai lankytis konventuose, kur kartu su vienuoliais dalyvaudavo liturgijoje. Kai kažkas jam pasakė, kad dalis žmonių jį pašiepia dėl tokio pamaldumo ir nuolatinio lankymosi pamaldose, Liudvikas atsakė: „Nesu sutrikęs ir niekada nebūsiu sutrikęs. Esu įsitikinęs, kad jeigu vietoj pamaldų lankyčiausi išgertuvėse, šokčiau ir linksminčiausi, tie žmonės nieko nesakytų.
Liudvikas XIV
Liudvikas XIV, Karalius Saulė, gimė 1638 m. rugsėjo 5 d. Sen Žermene. Jis buvo Prancūzijos karalius nuo 1643 m. Iš Burbonų dinastijos. Iki 1661 m. už regentą jo motiną Oną Austrijietę valdė Džulijus Mazarinis. Liudviko XIV valdymo metais suklestėjo absoliutizmas. Versalyje buvo pastatyti karaliaus rūmai, didelę reikšmę įgijo jų dvariškiai. Jie Liudviką XIV vadino karaliumi saule.
Netrokšdamas jo mirties atvirai, nekantriai jos laukė ir kai pagaliau ministras mirė, nevalingai pasakė: „Atvirai pasakysiu, jog neįsivaizduoju, ką būčiau daręs, jei jis būtų gyvenęs ilgiau“.
Nors iš prigimties buvo labai ūmaus būdo, bet išmoko save valdyti ir labai retai pasiduodavo pykčiui. Tačiau svarbiausia Liudviko XIV yda buvo išdidumas. Vos tik Mazariniui numirus, laikė save pusdieviu, o netrukus - dievybe. Jo emblema buvo saulė, o šūkiai - „Nec pluribus impar“ ir „Vires acquiriteundo“.
Liudviko XIV protas koncentruodavosi į smulkmenas, jis laikė save didžiu administratoriumi, net pats ėmėsi armijos apginklavimo, aprangos ir kareivių apmokymo. Daug kartų kariavo dėl Prancūzijos hegemonijos Europoje; po karų su Ispanija ir Nyderlandais įgijo naujų žemių. Kovodamas su Ispanija ir Austrija, rėmė Švediją, Prūsiją, stengėsi įtvirtinti savo įtaką Abiejų Tautų Respublikoje. Persekiojo evangelikus reformatus (hugenotus). Karaliaujant Liudvikui XIV, Prancūzija pasiekė monarchijos vienybę, centralizuotą valstybės administraciją ir išplėtė teritoriją.
žymės: #Gime
Panašus:
- Nežinoma Liudviko Stulpino Gyvenimo Istorija: Pirmojo Lietuvos Jūrų Uosto Viršininko Biografija
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Vaikų žaidimų kambarys "Ledinukas" Vilniuje – smagiausios pramogos ir tėvų atsiliepimai!
- Darbas Vaikų Žaidimų Kambaryje: Įdomios Patirtys ir Geriausios Karjeros Galimybės