Straipsnyje aptariami įvairūs aspektai, susiję su istorija, literatūra ir švietimu Lietuvoje.
Apie Istoriko Profesiją ir Požiūrį į Ją
Nors laikai, kai istorikas buvo prilygintas akiniuočiui, besislapstančiam archyvuose ar bibliotekose, jau seniai praėjo, tačiau šis stereotipas mūsų visuomenėje vis dar gajus.
Visuomenėje iš tiesų ganėtinai gajus stereotipas, esą istorikai - linkę į vienatvę, mažai ir nenoriai bendraujantys, nuolat archyvuose ar bibliotekose besislapstantys „akiniuočiai“.
Išsamiau nesusipažinusieji su istorikų buitimi ir būtimi dažniausiai linkę jiems klijuoti „istoriko - knygų žiurkės“ etiketę.
Visų pirma, mūsų amato ypatumai - geras istorikas turi daug laiko praleisti archyvuose arba prie kompiuterio.
Aurimo Švedo Požiūris į Istoriją ir Dėstymą
O geriausiam Istorijos fakulteto dėstytojui doc. Aurimui Švedui sukelia šypseną.
Pakalbėkime apie Jūsų paskaitas ir seminarus. Kokie jie?
Beje, kartais diskutuodami su kolegomis sugrįžtame prie temos, kad XXI amžiuje paskaita turi ne tik būti gerai parengta dalykiškai, bet ir turėti spektaklio elementų.
Man patinka bendrauti su studentais, nes paskaitose ir seminaruose keičiamės idėjomis.
Kaip apibūdintumėte savo studentus?
Istorijos studijas renkasi smalsūs, nebijantieji eksperimentuoti ir improvizuoti, jaučiantieji poreikį gilintis ne tik į praeities tyrimų keliamus klausimus.
Tad galiu dirbti su įdomiais jaunais žmonėmis.
Jie paskaitose ne tik „rašo diktantus“ (t. y.
Istorija mane žavi teikiamomis galimybėmis mąstyti apie save ir pasaulį, bėgantį laiką, praeities ir dabarties „akistatas“.
Buvote įvertintas kaip geriausias Istorijos fakulteto dėstytojas. Ką Jums reiškia toks pripažinimas?
Šis apdovanojimas buvo didžiulis ir tikrai malonus siurprizas.
Už ką, Jūsų nuomone, buvote taip įvertintas studentų?
Atvirai sakant, galiu tik spėlioti, kodėl studentai mane išrinko geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju.
Tikriausiai šį klausimą geriau būtų užduoti jiems.
Nesu tipiškas istorikas, nes dėstomuose kursuose („Teoriniai atminties studijų pagrindai“, „Istoriografija tarp mokslo ir meno“, „Kinas ir istorija“ ir kt.) daugiausia dėmesio skiriu ne klausimui „O kaip buvo iš tikrųjų?“, bet bandymams ieškoti atsakymo į klausimą „Ką, kaip ir kodėl mes atsimename apie praeitį?“.
Man iš tiesų labai pasisekė, kad Istorijos fakultete galėjau parengti ir dėstyti tokius kursus, kurie įdomūs pačiam.
Esu įsitikinęs, kad mokslininko darbe svarbiausias postūmis veikti susijęs su patiriama nuostaba, kuri skatina leistis į dar nepažintų dalykų tyrimus.
Kaip tapote dėstytoju?
Istorija man visuomet patiko, tačiau baigdamas vidurinę mokyklą blaškiausi tarp noro groti roko grupėje (tuo šiurpindamas savo tėvus) ir planų studijuoti istoriją.
Džiaugiuosi, kad apsisprendžiau stoti į Vilniaus universitetą.
Pirmoji mintis, kad man patiktų rašyti knygas ir dėstyti, šmėstelėjo tik pradėjus studijuoti ir perskaičius Hermanno Hesse’ės romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Kaip suderinate ruošimąsi paskaitoms su moksline veikla?
Palyginti su kolegomis iš Lietuvos istorijos ar Lietuvos kultūros tyrimų institutų, man tyrimams lieka mažiau laiko.
Kita vertus, darbas universitete turi labai daug privalumų: nuolat bendraujame tarpusavyje, keičiamės idėjomis, diskusijose tikriname įvairias hipotezes.
Tai yra didelė vertybė.
Kuo Jus patį žavi istorija?
Istoriko Svarba Rašant Ne Tik Profesinius Tekstus
Esate „Literatūros ir meno“ apžvalgininkas, taigi rašote ne tik istorijos, bet ir publicistinius tekstus.
Kiek istorikui svarbu rašyti ne tik profesinius tekstus?
Istorikui, kaip ir bet kuriam kitam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam.
Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei.
Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti.
Pastebiu, kad kai kurie kolegos iš tiesų pamiršo (arba tiesiog nenori pripažinti), jog istorija ir literatūra yra to paties medžio šakos, todėl turi daug bendra.
Šį santykį bent jau anglų kalboje padeda tiksliai išreikšti žodžiai „history“ (istorija) bei „story“ (pasakojimas) ir juos supantis bendras reikšmių laukas.
Užduotys ir Diskusijos
Grupelėmis pasitarkite, kurioms Aurimo Švedo mintims pritartumėte, o kurioms - ne.
Parenkite klausimų pokalbiui su grupės draugu apie jo istorijos mokytoją ar dėstytoją.
Pokalbį įrašykite.
Perskaitykite tekstą ir grupelėmis pasitarę pavadinkite A. Švedo išskirtas šešias pastraipas.
Sugalvotus pavadinimus aptarkite grupėje, išrinkite tinkamiausius iš pasiūlytųjų.
„Nė dienos be lietuvių kalbos“
„Nė dienos be lietuvių kalbos“ trečioji knyga skiriama tiems, kurie jau moka lietuviškai ir siekia gero mokėjimo (C1) lygio.
Knygoje pateikiama grožinės literatūros kūrinių ar jų ištraukų, populiarių dainų.
Mokoma diskutuoti, išdėstyti savo požiūrį, pagrįsti nuomonę ir kt.
Aukštesniųjų klasių mokiniams.
Aptarti, apibendrinti politinius įvykius.
Mokoma žodžiais, išsiaiškinti gramatikos dalykus, atlikti užduotis.
Atlikti rašymo užduotis.
Mokoma su lietuvių kalbos skyrybos taisyklėmis.
Mokoma formų, jungtukų ir kt.
Pateikiama kalbos vartojimo užduočių.
Vasario 16-osios Akto Atradimo Reikšmė
Visiškai akivaizdu, kad egzistuoja bent trys Vasario 16-osios akto atradimo reikšmės: simbolinė - emocinė; teorinė; geopolitinė.
Simboline ir emocine Vasario 16-osios akto atradimo reikšme mes neturime teisės abejoti.
Kita vertus, profesoriaus Liudo Mažylio atradimas akimirksniu tapo tikru iššūkiu mūzos Klėjos¹ tarnams, nes privertė mus nerti į giliausias istorijos, politologijos, tarptautinės teisės ir tekstologijos gelmes svarstant pamatinį teorinį klausimą „Kas yra dokumento originalas?“.
Šį iššūkį mes dar turėsime įveikti, jeigu norime žengti į modernios istoriografijos aukščiausiąją lygą ir toliau esmingai tyrinėti „Vasario 16-osios akto detektyvą“ ir ką nors prasmingo pasakyti apie Lietuvos valstybės Tėvų įkūrėjų strategiją bei taktiką, kurią jie rinkosi kurdami valstybę, stiprindami pastarąją ir siekdami Lietuvos pripažinimo tarptautinėje arenoje.
Pasakęs tai aš priartėjau prie trečiosios - geopolitinės - Vasario 16-osios akto suradimo reikšmės.
Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve surastas dokumentas mums pasakoja apie tai, koks sėkmingas buvo užgimusios Lietuvos valstybės kelias į tarptautinį pripažinimą.
Valstybės Požiūris į Humanitariką
Viešojoje erdvėje reiškiantiems nuomonę, esą Lietuvos istorikai turėtų pasakyti „mea culpa“ („esame kalti, nes neradome Vasario 16-osios akto, kaip ir Mindaugo sostinės vietos, Vytauto kapo ir karūnos, Vilniaus bazilisko, ir t. t.“), turiu kontrpasiūlymą - kelių dienų senumo įvykiai gali būti puikia paskata pradėti kalbėtis apie tai, ką per nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo laikmetį privalėjome ir spėjome padaryti, ir kodėl kai kurie būtiniausi dalykai vis dar yra tik planų, strategijų, vizijų ar kolektyvinių sapnų sferoje.
Formuluoju šį pasiūlymą turėdamas omenyje vieną nemaloniai skambančią tezę - Lietuvos valstybė niekada savo prioritetu humanitarikos nelaikė ir todėl šioje sferoje dirbantys žmonės yra daugeliu atveju lyg nuotykių ieškotojai, o ne mokslininkai, įgyvendinantys ilgalaikę valstybės strategiją.
Norintiems prieštarauti tegaliu užduoti vieną klausimą - ar Lietuvos valstybė kada nors buvo įvardijusi savo prioritetu Vasario 16-osios akto suradimą ir (esant reikalui ir galimybėms) parvežimą į Lietuvą?
Mokslininkų Indėlis Kovo 11-osios Epochai
Nepaisant nepakankamo dėmesio mokslui, vaizduotės, intelektinės drąsos ir strateginio mąstymo stygiaus valstybiniu mastu, Kovo 11-osios epochoje mokslininkai valstybei ir visuomenei padovanojo ne vieną mūsų istorinę vaizduotę esmingai paveikusį ir kolektyvinę tapatybę sustiprinusį atradimą.
Turiu omenyje archeologo Aleksiejaus Luchtano nuoseklų ilgametį darbą tyrinėjant Kernavę (kartais pavadinamą „lietuviškąja Troja“) ir Albino Kuncevičiaus Dubingiuose surastą Mikalojaus Radvilos Juodojo bei Radvilos Rudojo palaidojimo vietą (pastarasis atradimas tapo pagrindu šių Lietuvos istorijos herojų ir kitų Radvilų giminės atstovų palaikus saugančio panteono steigimui); istoriko Edvardo Gudavičiaus iš naujo aktualizuotą 1009‑ųjų siužetą ir nustatytą labiausiai tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą - 1253 m. liepos 6-ąją.
O kur dar istoriko Alfredo Bumblausko pastangos, atvėrusios mums LDK istorijos imperinį matmenį ir parodžiusios senosios Lietuvos buvimą erdvėje nuo Gdansko iki Smolensko; praeities tyrinėtojo Egidijaus Aleksandravičiaus mums suteikta galimybė pamatyti istorijos įvairovę lietuvių išeivijos pasaulyje ir pagaliau kelių akademinių disciplinų atstovų nuoseklaus darbo rezultatas - Kauno modernizmo fenomeno, gimusio tarpukariu, pamatymas ir įvertinimas.
Na, ir baigdamas paminėsiu daugiatomės Lietuvos istorijos autorių pastangas, dėl kurių prieš skaitytojų akis atsiskleidžia panoraminis valstybės ir tautos istorijos vaizdas.
Profesoriaus Liudo Mažylio atradimas bus įrašytas į paminėtų proveržių, padariusių mūsų kaip bendro istorinio likimo ir atminties bendruomenės gyvenimą prasmingesnį, gretą ir aš dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi bei sveikinu savo kolegą iš Vytauto Didžiojo universiteto.
Vytautas Landsbergis: Sąjūdis ir Baltijos Kelias
Vytautas Landsbergis (g. 1932 m. spalio 18 d. 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, 1988-1990 m. 1990-1992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, 1990-1992 m. jo pirmininkas (pagal Lietuvos Pagrindinį Įstatymą - Lietuvos aukščiausias pareigūnas).
1992-2004 m. - Lietuvos Respublikos Seimo narys, 1992-1996 m. Seimo dešiniosios opozicijos vadovas, 1996-2000 m. Seimo pirmininkas.
Vienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių partijos steigėjų (1993), 1993-2003 m. partijos pirmininkas, nuo 2003 m. prezidiumo narys - Politikos komiteto pirmininkas, nuo 2013 m. - garbės pirmininkas. 2003-2004 m.
Vienas pirmųjų Lietuvoje savo prisiminimais pasidalijo prof. Vytautas Landsbergis.
Jo įnašu į visam pasauliui internetu prieinamą skaitmeninį archyvą tapo sumontuotos filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“ ištraukos.
Vytautas Landsbergis tapo projekto „Europeana 1989“ ambasadoriumi Lietuvoje.
Jis vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ne tik matė, kaip keitėsi mūsų šalis, bet ir skatino šiuos pokyčius.
Milijonai žmonių į Baltijos kelią vyko nusiteikę šventiškai, pakiliai.
O jūs ten vykote ir kaip vienas iš Baltijos kelio organizatorių.
Diena buvo kupina darbo ir atsakomybės.
Tokio didelio renginio Sąjūdis dar nebuvo ėmęsis.
Dirbo mūsų grandys ir žmonės visoje Lietuvoje skirstydami, kur ir kas turi atvykti ir stoti į Baltijos kelią.
Aišku, dirbo organizacinė ir koordinuojanti Sąjūdžio vadovybė, o man dar teko viena nenumatyta užduotis - kalbėti per radiją prieš pat paskirtąją valandą.
Atėjo mat nerimastingos žinios, kad keliai užsikimšę, žmonės labai jaudinasi pavėluosią, gali kilti sumaiščių, nelaimių, todėl valstybinis radijas paskambino, ar negalėčiau kreiptis į užstrigusiuosius keliuose.
Skubėjau iš štabo į radiją ir kreipiausi į visus, kurie pakeliui, kad, jeigu nespėja, išliptų paskirtą valandą iš automobilių ir stotų, kur esą, susikibę rankomis - ir bus Baltijos kelyje.
Kvietimas arba instrukcija nuėjo, žmonės įvykdė, ir šventė visiems liko šventė.
Tačiau tai - ne visas dienos turinys.
Anksčiau tą rugpjūčio 23-ąją, gal rytą, gal apie pietus, vyko ir svarbus, grynai politinis renginys - Sąjūdžio Seimo posėdis, kuriame tikslinome konceptualius mūsų programos dalykus.
Jau Vasario 16-osios deklaracijoje buvome pasakę, kad einame į nepriklausomybę, bet vis dar vartota Lietuvos suvereniteto sąvoka, o ją ėmė eksploatuoti ir vietinė komunistų partija, kitąkart visokiom dalinių „suverenitetų“ atmainom.
Kur iš tikrųjų yra Baltijos kelio pradžia?
Sąjūdžio ir Baltijos kelio koordinatorių sprendimu buvau netoliese štabo - Sąjūdžio būstinės - ir galimų radijo bei telefono ryšių, jei kiltų problemų.
O jų kilo.
Tad stovėjau prie Vilniaus arkikatedros frontono beveik Baltijos kelio pradžioje, nors tikroji simbolinė pradžia buvo Gedimino pilies bokštas ant kalno.
Su manimi, greta manęs stovėjo artimieji.
Žinoma, žmona Gražina.
Kaip tik tai vasarai iš Australijos buvo atvykę mano sesuo su vyru ir brolis su žmona.
Tai buvo pirmas po 45 metų atvejis, kai vėl visi buvome kartu.
Jie stovėjo man iš dešinės, o toliau - buvę tremtiniai, politiniai kaliniai.
Iš kairės - jaunimas, jau atsikuriantys Lietuvos skautai su savo puikiomis vėliavomis.
Ypatingiausia akimirka - prieš pat 19 val. kvietimas į radiją.
Rūpestis ir nerimas dėl užsikimšusių šalutinių kelių, atsakomybė, kad ko nors neatsitiktų.
Džiaugsmo žinios manifestacijai jau vykstant, kad prie Vilniaus autostradoje stovi ir tautinių bendrijų atstovai su savo vėliavomis.
Kad Lietuvos komunistų partijos vadų nėra - nei domėjomės, nei mums labai rūpėjo.
Atmosfera buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima.
Manau, kiekvienas suprato ar savaip jautė, jog tai ir yra laisvė, kurios neprašome, o pasiekėme: esam išvien ir nieko nebijome.
Svarbiausi likę daiktai - tai tekstai, dokumentai, archyvas.
Kai kurios nuotraukos, vaizdo juostos, kitokie daiktai iš Baltijos kelio - tai ženklai, žetonai, plakatai.
Lietuvai liko kely pastatyti kryžiai, kitokie paminklai.
Tačiau jeigu klausiate apie visus 1989‑uosius - jie buvo nepaprastai turtingi metai, subrandinę valstybės restituciją.
Turtingi įvykių, kaip antai Sąjūdžio ėjimas į dvejus pergalingus rinkimus, politinis darbas Lietuvoje, Baltijos vienybėje ir Maskvoje.
Veikėme ir pasiekėme, kad SSRS aukščiausioji atstovaujamoji valdžia pasmerktų 1939 m. Stalino, Hitlerio sandėrį.
Tais metais taip pat vyko Gotlando memorandumas apie viso pasaulio lietuvių vieningą nepriklausomybės siekį, kelionės ir politiniai kontaktai Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lenkijoje.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Slaugytoja ir rašytoja Laima Baršauskienė atskleidžia gyvenimo ir mirties dialogo paslaptis
- Lina Budzeikaitė: Atraskite Įkvepiančią Biografiją, Kūrybą ir Asmeninį Gyvenimą
- Lina Rastokaitė: Įdomiausia Biografija, Kūrybos Paslaptys ir Asmeninio Gyvenimo Faktai
- Neįtikėtina Žuvų, Gimusių Tigro Metais, Charakteristika ir Likimas Atskleistas!
- Neįtikėtina Bioderma ABC Derm Cold Cream apžvalga: Geriausias maitinamasis kremas kūdikiams ir vaikams!