Slaugytoja, rašytoja Laima Baršauskienė. Mirtis - visuomenėje vis dar vengtina, nežinomybe ir baimėmis apipinta tema, tačiau tik ne L. Baršauskienei.
Netyčia pasirinkta profesija
Darbo metu susiduriate su pacientų skausmu, ligomis ir mirtimis. Nesirinkau. Vienas atsakymas - netyčia, atsitiktinai taip išėjo. Mano vaikai norėjo valgyti, o duonos pirkti nebuvo už ką, tad nuėjau ne ten, kur būtų nuvedęs turimas diplomas (su juo darbo pasiūlymų tuo metu nebuvo), o ten, kur priėmė be slaugytojos diplomo ir licencijos.
Keisti buvo laikai. Taip kolegių prižiūrima tuo pačiu metu ir mokiausi, ir dirbau. O kai jau išmokau, gal pusmečiui prabėgus, buvau išsiųsta į ilgus persikvalifikavimo kursus. Yra ir kitas atsakymas. Kažkas mano vietoje skambiai pasakytų „ne aš profesiją, ji pasirinko mane“.
Suprask, aš pati tinkamiausia, tokia mano, pasaulio gelbėtojos, misija, todėl ten ir atsidūriau. Kad Dievo, likimo, apvaizdos, jeigu jie egzistuoja, nepaklausi, tad su misijų tema kiek kebloka. Nors, po teisybei, ne taip ir retai pasijuntu, it per gyvenimą eičiau įsikibusi kažkieno nematomo rankos. Ir kad viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti.
Slauga - gyvenimo mokytoja
Slaugytoja, rašytoja Laima Baršauskienė. Dirbate ilgas valandas, tikiu, aukojate ne tik savo laiką, bet ir sveikatą. Fiziškai dirbti slaugytojos darbą, matyt, jau nebemotyvuoja niekas, mat nuo spalio 11-osios jau nebedirbu. Slauga buvo ir yra didelė dalis mano gyvenimo, netgi jau nebedirbant.
Ji už parankės su mirtimi - mano asmenybės formuotoja, didžioji mokytoja, pirštas, parodęs, kas yra vertybė, o kas tik miražas. Ji detalizuotoja, kaip surėdytas šitas pasaulis ir jo gyventojai. Įtariu, visą likusį gyvenimą būsiu dėkinga atsitiktinumui, atvedusiam mane į slaugą.
Šiandien darbas slaugoje turi tik vieną sunkiasvorį motyvacinį dalyką - slaugytojas, apskritai medikas, yra vienas pačių reikalingiausių, svarbiausių žmonių šitoje žemėje. Be kažkokių specialistų mes dar galim savaitę kitą išsiversti, bet ligai užklupus be mediko - nė dienos.
Nauji įrankiai - balsas ir klaviatūra
Šiuo metu man norisi visai kitų nei įprastų slaugytojai darbo įrankių. Ne švirkštų, tvarsčių, AKS aparato, kateterių ir panašių dalykų, o kompiuterio klaviatūros, telefono, savo balso. Noriu apie tai kalbėti, nepopuliarias visuomenėje temas stumtelti ant lentynos, kur nūdienoje įsitaisę populiariosios.
Nors save laikote empatiška ir jautria asmenybe, teigiate, kad nelengvas pacientų istorijas stengiatės pamiršti vos uždariusi jų laiptinės duris. Todėl ir stengiuosi pamiršti, kad empatiška ir jautri, antraip - sudie, slauga. Jei organizmas išmintingas ir mes jam netrukdom, tai jis mus žūtbūt stengiasi apsaugoti visais įmanomais būdais.
Medicinoje, slaugoje niekaip nepavyks išgyventi, jei savo galvose nešiosimės skaudžiausias pacientų istorijas, nesugebėsime atsiriboti ir persikrauti. Nepamirškime, kad paliatyvusis pacientas nėra gydomas pacientas, jis yra lydimas į mirtį. Aš savo organizmui dažniausiai netrukdau rasti tinkamiausias išsivėdinimo priemones, įrankius ir laiką. Itin sunkius dalykus pirmiausia trumpai drūtai nuskalbiu ašaromis, o tada jau švarutėlius dedu į archyvo stalčių. Jei prieš dėdama dar spėju ir aprašyt, tada iš viso pasidaro lengva.
Kai miršta resursus pabaigę ir gyventi pavargę senoliai ar ligų galutinai iščiulpti nepagydomai sergantys žmonės, man ne sunku, man palengvėja.
Pacientų istorijos
Turint dvidešimt penkerių metų patirtį, kokios pacientų istorijos vis dar sukrečia labiausiai? Kai miršta žmogus, kuris pagal savo metus dar galėjo gyventi ne vieną dešimtmetį, mėgstu išėjusi į gamtą ir pasitelkusi tai, ką tuose namuose pamačiau, išgirdau, pajutau, tyliai, tik sau, padirbėti aiškiarege. Ir tai jokiu būdu nėra slegiantis užsiėmimas, tai vertinga analizė ir mokymasis.
Labai dažnai, man regis, jei kažkurioj gyvenimo kryžkelėj mirusysis būtų pasirinkęs kitą kryptį, su ta liga ir ankstyva mirtimi būtų tiesiog ne susidūręs, o prasilenkęs. Atsiriboti sunkiausia, kai mirštantis žmogus kažkuo primena kurį nors tau pačiam brangų žmogų arba net tave patį.
Požiūris į mirtį
Slaugytoja, rašytoja Laima Baršauskienė. Sužinojusi apie slaugytų pacientų mirtį, ar išgyvenate netekties skausmą? Dažniausiai išgyvenu palengvėjimą, nes, pradedant pacientu bei jo artimaisiais ir baigiant medikais, pagaliau visi baigė didžiulius vargus. Mano požiūris į mirtį galutinai pakito. Tradicinis „galėjo dar pagyventi“, „Dieve, koks jaunas, tik gyventi“ man atsiduoda poreikiu ilgiau pasikankinti. Ne, negalėjo!
Tad burti iš kavos tirščių apie galėjimus tikrai neverta, nes to neįvyks. Laidotuvėse buvau du kartus. Įvyko kažkas panašaus į tai, kad draugę, bičiulę gavai porai savaičių ar mėnesiui iki jos mirties. Tai norint savo galvoje nesinešioti mirusiosios, teko eiti atsisveikinti, kad organizmas galutinai įsisąmonintų, kas iš tiesų nutiko.
Nors niekas nežino, kas nutinka po mirties, tačiau kiekvienas turime savo teoriją: patekimas į dangaus karalystę, reinkarnacija į kitą kūną ar paprasčiausia juoda tuštuma. Gal kad labai save myliu ir nenoriu vargti su juodomis mintimis, judėdama senatvės link, automatiškai imu tikėti viskuo, kas man paranku. Tuo, kad kažkokiame energijos, šviesos, sąmonės, informacijos ar dar nežinia kokiame pavidale net mirę liksim ir kad kažkokį kitą būvį, kiautą po mirties gausim. O jeigu būsiu klydus, vis tiek to nesužinosiu, tai irgi ramu.
O jei jau tuštuma, tai arba spalvota, arba švariai melsva. Gal panašiausia į dangaus žydrynę su baltais debesimis, bet tik ne juoda. Juk galiu sau leisti įsivaizduot ką tik noriu. Žinau, juokingai nuskambės, bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad po mirties bus faina ir man ten net labai patiks. Kažkada porą dienų prieš sužinodama apie man vieno labai svarbaus žmogaus neperspektyvią diagnozę sapnavau krematoriumo krosnį ir sapne kaifavau nuo vaizdo ir pojūčio. Jauki šiluma, užburiantis oranžinių liepsnų šokis didžiulėje erdvėje tiesiog prikaustė žvilgsnį. Tai buvo neapsakomai gražus ir didingas vaizdas bei nerealistiškai malonūs pojūčiai.
Pamokos iš Visatos
Nors Jūs su mirtimi esate susitaikiusi, tačiau daugybė žmonių išgyvena stiprią baimę. Jeigu to, kas įvyko, atšaukti nebeįmanoma, tai lieka puiki opcija galvoti, ko iš šito galiu pasimokyti ir ką man šį kartą visata norėjo pasakyti. Ypač jei tebesu gyvas ir turiu šansą pasveikti. Bet jei ir toliau gyveni kaip gyvenęs, tai sulig kita onkologijos diagnoze liga gali būti jau ne pirmos išsivystymo stadijos, bet ketvirtos, greit progresuojanti, o auglys neoperabilus.
Labai verta mokytis mėgti, mylėti nesisavinant, nesistengiant turėti tik sau, prie nieko patologiškai stipriai neprisirišti, būti dėkingam už viską, ką gavai, suvokti, kad viskas, įskaitant mus pačius, yra laikina ir trapu. Žmonės, išdrįsę gyventi savo, o ne kažkieno primestą gyvenimą, pildantys savo svajones ir įgyvendinantys savo planus, paprastai jaučiasi laimingi ir mirties nebijo, ramiai ją priima kaip neišvengiamą savo būties dalį.
Gyvenimo prasmė
Slaugytoja, rašytoja Laima Baršauskienė. Tikima, kad gyvenimo prasmės suvokimas ištinka gulint mirties patale, kai prieš akis sukasi viso gyvenimo filmo juosta. Nebūtinai mirties patale. Vienas pavyzdžių, kai senas žmogus liūdi, kad anūkams dėmesio skirti negali, nes tie gyvena užsienyje, tačiau pagaliau suvokia, kad savi vaikai nepastebimai užaugo to dėmesio taip pat negavę, nors visada buvo šalia. Dažniausias melas sau - nebuvo laiko.
Neretai savo laiką praleidusius automatiniu režimu pabaigoje aplanko nušvitimas, kad visos realizuotos svajonės ir įgyvendinti planai buvo ne jų, o autoritariškų tėvų, jau suaugusių egoistiškų vaikų, sociumo ar dar velniai žino kieno. Aš savo ruožtu stengiuosi gyventi, o ne imituoti gyvenimą. Žinau, dėl ko mirdami žmonės gailisi dažniausiai, todėl stengiuosi tuos apgailestavimus sau vis primint ir iš svetimų klaidų mokytis.
Neaptarnauti baimės, kaltės, nesaugumo jausmo, nevergauti sociumo primestiems dalykams. Stengiuosi netarnauti monstrams „privalau, reikia, turiu, ką žmonės pasakys“, o jeigu visgi tenka, tai bent jau keičiu į „laikinai esu priversta“.
Darboholizmas - kelias į aklavietę
Nors kiekvieno paciento istorija yra skirtinga, tačiau esate minėjusi, kad vienu iš vardiklių tampa darboholizmas. Šiandieninė žmonija - nerimo, įtampos, streso, tarpusavio varžybų, suvešėjusio narcisizmo visuomenė. Darbas be saiko, kaip ir narkotinės medžiagos, alkoholis, dažnas persivalgymas, nevaldomas emocinis pirkimas, sportas dėl „gero“ vaizdo iki pavojaus sveikatai bei kiti „pagalbininkai“, eliminuoja galimybes susidurti su savimi akis į akį ir tampa trumpalaike priemone užsimiršt, išsikraut ir šiaip taip išgyvent.
O apie ilgalaikį poveikį daugelis nesusimąsto. Organizmas išmoksta kęsti: prisitaiko, adaptuojasi, tempia. Iš tikrųjų pradžiai tereikėjo išgirsti, ką sako organizmas ar sunerimę aplinkiniai, pabūti gamtoje, tyloje, pasivaikščioti miške. Stabtelt, permąstyt, žinant pasekmes rasti priežastis ir padaryti išvadas. Atsiversti išmintingą knygą, pasiklausyti dėmesio vertos paskaitos, galbūt nueiti pas psichologą. Žinoma, pirmiausia privalai pripažinti turįs problemą ir norintis ją spręsti.
Slaugė ar slaugytoja?
Neretai tenka taisyti vis pasikartojančią klaidą, kad Jūs esate ne slaugė, o slaugytoja. Pradėkime nuo to, kad šiandienos medicinoje ir slaugoje tokios pareigybės kaip slaugė tiesiog nėra. Tai jau praeitis. Tokios pareigybės nebėra. Vietoj jos atsirado slaugytojo padėjėjas, kuris pirmiausia privalo dalyvauti mokymuose, gauti reikiamus sertifikatus, o su jais daugiau ir rimtesnių gebėjimų, atsakomybių bei funkcijų, nei tais laikais turėjo slaugės.
Šiandienoje pavadinimo „slaugė“ prikergimas slaugytojui yra nepagarbos demonstravimas ir savotiška nuoroda į bemokslio, nieko verto tarno funkcijos atlikimą. Panašu, visai artima ateitis, kai slaugytoja magistrantė bus ta, kuri perims nemažą dalį gydytojo funkcijų ir darbų. Visus žmones, dirbančius vienokius ar kitokius darbus, reikia vadinti taip, kaip reikia, o ne kaip kažkas sugalvojo, kaip kažkam norisi ar patogiau.
Dešimtmečiais besitęsianti plačiąja prasme „valdžios“ nepagarba, abejingumas, tiesiog nusispjovimas į slaugytojo profesiją apima net kelis punktus. Pagrindinis - neadekvatus atliekamo darbo pobūdžiui, rizikoms ir kitoms aukščiau išvardintoms aplinkybėms, apverktinas, tiesiog gėdingas darbo užmokestis, generuojantis būtinybę dirbti daugiau nei etatu. Tokios pagrindinės slaugytojų išvykimo dirbti svetur, perėjimo į grožio industriją, net išėjimo vairuoti fūrų ar kloti plytelių priežastys.
Gana solidžiai visuomenės daliai mes iki šiol tebesam „tik“ slaugytojos. Atmintin įstrigo komentaras po viešu vienos ponios skundraščiu. Ją vienu trumpu žodžiu užgavo, nuskriaudė slaugytoja, kurios vardą ir pavardę ponia nuskriaustoji drąsiai paviešino visai Lietuvai.
Slaugytojų trūkumas - opi problema
Slaugytoja, rašytoja Laima Baršauskienė. Kasmet vis didėjantis slaugytojų trūkumas - opi šalies problema, aptarta ir Seimo rinkimų debatų metu. Slaugytojų algos apgailėtinai mažos, dėl to neretai dirbama pusantro etato, kartais net ir dvigubu krūviu. O tokio emocinio ir psichologinio svorio darbe neturėtų būti galima dirbti nei paromis, nei padidintu krūviu. Mobingas taip pat niekur nedingo, tik iš tiesmukos ir brutalios jis perėjo į gerokai subtilesnes formas.
Medikai, taip pat ir slaugytojos žudosi ir toliau. Negi tai per silpnas lakmusas, rodantis, kad padėtis išties bloga? Medikai yra tie žmonės, kurių klaidos kainuoja sveikatą ar net gyvybę. Nesvarbu, kad ir ką aš pasiūlyčiau, kol kas joks Seimo narys į tai nekreips jokio dėmesio. Pakalbėti prieš rinkimus - taip, žinoma, pilna burna. O realiai - nieko apčiuopiamo metų metus.
Netolima ateitis, kai teks uždarinėti ištisus skyrius, nes be slaugytojų jie funkcionuoti negalės, tada dėl pasirinkimo nebuvimo viršūnės privalės kažką daryti. Ką? Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ paliečiate svarbią temą - senas sveikatos sektoriaus žaizdas, o viena iš jų - mobingas. Ko gero, to aš nežinau ir dar nenuėjau iki tos temos šaknų, bet kada nors nueisiu. Manyje varžteliai susukti taip, kad „kodėl“ visada svarbiau už „kas“.
Nežinau, kiek žmogus iš prigimties yra žiaurus, kerštingas, pavydus, susiklosčius kažkokioms aplinkybėms netgi žudikas, o kiek tai jame atsiranda ir galutinai susiformuoja nuo netinkamo auklėjimo, patirtų baisių išgyvenimų vaikystėje ar ir vėliau. Faktas tas, kad iš tiesų mobinguotojai yra bailiai, nelaimingi, turintys rimtų psichologinių problemų ir „stiprūs“ tik prieš silpnesnį.
Rūpinimasis kitais - kelias į pilnatvę
Nuoširdus, išvirtęs į natūralų, kasdienį poreikį rūpinimasis kitais, neignoruojant savo poreikių - pats tiesiausias ir neretai mažiausių finansinių įdėjimų reikalaujantis veiksmas, mūsų kukliai egzistencijai suteikiantis ne prabėgančio, o gyvenamo gyvenimo, pilnatvės, laimingumo statusą. Nepavargsiu kartoti, kad gyvenime kaip lėktuve ar laive. Pirmiausia deguonies kaukę ar gelbėjimosi liemenę užsidedame sau ir tik po to padedame užsidėti aplink esantiesiems. Nepaisant to, kaip smarkiai dilgsi kišti koją į puikybės liūną ir matuotis šventojo aureolę. Bazinė meilė yra meilė sau, bazinis rūpestis - rūpinimasis savimi.
žymės:
Panašus:
- Neįtikėtina Lina Petrenienės Biografija: Atraskite Jos Slaptus Pasiekimus ir Gyvenimo Istoriją!
- Lina Budzeikaitė: Atraskite Įkvepiančią Biografiją, Kūrybą ir Asmeninį Gyvenimą
- Lina Rastokaitė: Įdomiausia Biografija, Kūrybos Paslaptys ir Asmeninio Gyvenimo Faktai
- Sužinokite Viską Apie Valstybės Nustatytą Mokestį Už Vaiko Išlaikymą Darželyje Lietuvoje – Ką Reikia Žinoti?
- Vaikiškos Kettler čiuožyklos: išsamios apžvalgos ir geriausi pirkimo patarimai