Česlovas Iškauskas - Lietuvos žurnalistas ir politikos apžvalgininkas, gimęs 1950 m. Balbieriškyje, Prienų rajone. 1976 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įgijo žurnalistikos specialybę. Nors pats niekada neketino rašyti knygos, ilgametis žurnalistinis darbas ir sukauptas archyvas paskatino jį sufokusuoti viską vienoje vietoje.
Štai vieną vasarą buvęs Kauno leidyklos „Obuolys“ vadovas Paulius Virbickas pasiūlė išleisti trilogiją, kurioje būtų sudėti reikšmingiausi per 20 metų paskelbti ir nauji straipsniai aktualiomis Lietuvai ir pasauliui temomis. Reklaminiu tarpininku sutiko būti portalas DELFI. Sutarta, kad visi rašiniai turėtų istorinį aspektą. Vienu žodžiu, nuo 2012 m. pamečiui leidykla išleido tris tokių straipsnių rinkinius, o paskutinę knygą „Paaukota Lietuva. Nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“ autorius pristatė 2015 m. Visi leidiniai buvo išleisti po 3000 egzempliorių tiražu, ir jų greitai nebeliko nei knygynuose, nei leidyklos sandėliuose.
Tačiau kūrybinis kelias tuo nesibaigė. 2019-ųjų rudenį kunigas Remigijus Veprauskas pakvietė prisidėti prie solidžio leidinio, skirto Balbieriškio bažnyčios 500-mečiui. Tad Č. Iškauskas, istorikas Vitas Rymantas Sidaravičius ir kraštietis Algis Marcinkevičius puolė rinkti medžiagą, ieškoti iliustracijų, naršyti po archyvus. Ir štai liepos pradžioje, prieš pat jubiliejinius šv. Magdalenos atlaidus, pasirodė knyga, kuri panaši ir į reprezentacinį albumą, ir į mokslinį veikalą, ir į įdomų lengvą pasiskaitymą. Tai įkvėpė kūrėjus pažadėti skaitytojams pateikti kitą leidinį - apie žymiausius Balbieriškio ir jo apylinkių žmones per visą miestelio istoriją.
O autoriaus kūrybinėje dirbtuvėje darbai nesustojo. Giminaičiai seniai buvo prikalbinę rašyti dviejų giminių - jo ir žmonos - istoriją. Pasakojimą autorius lipdė kokius trejus metus. Vidiniam naudojimui skirta knyga „Dviejų ąžuolų istorija“ pasirodė 2020 m. gruodį ir jau išdalinta plačiam giminaičių ratui.
Knygos "Lietuviais esame mes gimę" gimimas
Gana seniai, dar prieš karantiną, autorius pasiūlė tai pačiai „Obuolio“ leidyklai išleisti pasakojimą apie lietuvius (nors nebūtinai vien apie lietuvius), kurie arba kurių protėviai buvo kilę iš Lietuvos žemių, kaip nors susiję su Lietuva arba bent tų garsenybių veikla lietė mūsų kraštą. Ir štai po trejų metų prieš pat Vilniaus Knygų mugę pasirodė 26 pasakojimų rinkinys „Lietuviais esame mes gimę“.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tos pasaulio įžymybės, kurių šaknys Lietuvoje, ne visi lietuviai, o tautybės nurodymas tėra sąlyginis. Knygoje pasakojamos istorijos apie garsius lenkus, žydus, karaimus, bet kartu pateikiami komentarai apie anuometinę jų protėvių gyvenimo terpę. Kita vertus, paliečiamos ir sąmokslo teorijos.
Pavyzdžiui, remiantis portugalų istoriko Manuelio da Silvos Rosos tyrimu, įrodoma, kad garsus Amerikos atradėjas keliautojas Kristupas Kolumbas turi lietuviškų šaknų: jis yra Jogailos sūnaus Vladislovo III, neva žuvusio mūšyje su turkais, bet iš tiesų pasislėpusio Madeiros saloje, sūnus. Atskiro dėmesio verta versija, kad Vilnių įkūrė … Julijus Cezaris. Nepamiršti ir Prienų krašto žymūs žmonės. Knyga „Lietuviais esame mes gimę“ buvo pristatyta ir vasario 26 d.
Knygos apie pilietybės išsaugojimą
Knygoje „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt. Pilietybės išsaugojimo pagrindai ir argumentai“ teisės mokslų daktarė Regina Gytė Narušienė rašo apie pilietybės reikšmę, svarbą, sudėtį, trūkumus ir galimybes ją įteisinant. Autorė įsitikinusi, kad pilietybės klausimo sprendimo nebegalima atidėlioti, nes prarasime dar daugiau lietuvių tautos. Knyga vertinga ne tik teisininkės įžvalgomis, analize, pasiūlymais, bet ir dokumentų priedais.
Lietuvių pasaulyje yra tik kiek daugiau nei 4 milijonai. Užsienio šalyse išsibarstę net 1,3 mln. lietuvių kilmės žmonių. Per kelias emigracijų bangas į JAV, o vėliau ir į Europos šalis, iškeliavo daug žmonių, visaip garsinusių Lietuvą - kartais garbingai, kartais, deja, jai kenkusių. Galbūt jos net ne lietuviškos kilmės, o tik kilusios iš mūsų kraštų arba susijusios su Lietuva įvairiais giminystės ryšiais, o gal tiesiog gyvenusios Lietuvoje. Dauguma jų nebekalba lietuviškai ar iš viso apie Lietuvą mažai ką žino. Tačiau įvairūs šaltiniai sako - šie žmonės turi ryšių su mūsų maža, bet nepaprasta šalimi. Visos knygos istorijos - ne išgalvoti pasakojimai. Po kiekvienu rasite šaltinių nuorodas!
Jurgis Zauerveinas ir jo indėlis į lietuvybę
Prieš 190 metų, 1831-ųjų sausio 15 d. gimęs Jurgis Zauerveinas Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 1874-1898 m. - 25 metus su pertraukomis. Su lietuvininkais ir jų kalba susipažino dar gimnazijos laikais, kai šie atvykdavo dirbti į Vokietiją, į Gronau fabrikus. Atvykęs į Mažąją Lietuvą ir čia pagyvenęs, gerokai pramoko lietuvių kalbą, ja susižavėjo, pamilo žmones, jo dėmesį patraukė vietinių gyventojų rūpesčiai. Bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, įsitraukė į lietuvių tautinę ir politinę veiklą ir bendradarbiavo apie 20 metų. Dalyvavo 1890 m. įkurtos Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės veikloje. 1879 m. ir 1881 m. buvo Klaipėdos apskrities kandidatas į Prūsijos karalystės landtagą.
Jo dėka 1879 m. J. Zauerveinas daug rašė įvairiais klausimais: apie prigimtines žmogaus teises, žadino lietuvių nacionalinį orumą, kėlė kultūrines, socialines, tautines problemas, taip pat rašė filologinio pobūdžio publikacijas. Jas siuntė Mažosios Lietuvos laikraščiams. Daugiausiai publikacijų, eilėraščių išspausdino „Lietuviška ceitunga“. 1882 m. kovo 21 d. laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ kėlė mintį, kad lietuvių šviesuoliai turėtų leisti tautinius laikraščius, burtis į kultūrines draugijas, taip saugotų savo tautiškumą, kovotų su Lietuvos rusifikacija, germanizacija. Pats aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos tautinės draugijos „Birutė“ (įkurta 1885 m.) veikloje, buvo jos garbės narys, kurį laiką ir pirmininkas.
Labai svarbiu laikomas J. Zauerveino pranešimas „Apie atgaivinimą lietuviškos kalbos“, skaitytas 1887 m. „Birutės“ draugijos susirinkime. Daktaras J. Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose pasekmes. Savo nusivylimą dėl lietuvių tautinio sąmoningumo jį puolantiems oponentams griežtai išsako rašinyje „Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais...“
J. Zauerveinas dažnai prie publikacijų pridėdavo eilėraščių, taip tarsi išryškindamas savo nuostatas, idėjas, kurias norėjo pasakyti: „Žmoniu gimines ir kalbos yr' nu pono Dievo“, „Kaip juokdinas žmogus be motinos kalbos“, „Užtarims lietuviškos giminės: „Dar šim kampe lietuv'ninkai! ...“ - taip eilėmis apdainuodavo Lietuvos praeitį, gamtą, upes, ypač Nemuną, žmones, kalbą, tradicijas, išliedavo savo asmeninius jausmus, išgyvenimus. Iš viso parašė apie tris šimtus eiliuotų kūrinių.
Labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir gausybę kartų buvo perspausdintas anksčiau ir šiais laikais įvairaus pobūdžio leidiniuose. Nors oficialiu Lietuvos himnu netapo, o šiandien labiau žinomas sutrumpintas variantas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“ ir pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.
Jis gerai suprato etninės kultūros vertę - tradicijas, papročius, skatino dėvėti tautinius drabužius ir tuo didžiuotis. Išleido knygelę apie lietuvių tautybę ir lietuvių tautinius drabužius „Ueber littauisches Volksthum und littauische Volkstracht“ (1894 m.).
Virtualią kelionę po J. Zauerveino palikimą galima tęsti portaluose epaveldas.lt ir ibiblioteka.lt.
žymės: #Gime
Panašus:
- Sužinokite, kodėl lietuvių tauta yra ypatinga ir verta didžiuotis!
- Lietuviais Esame Mes Gimę: Atraskite Gilias Iliustracijos Prasmės ir Tautos Tapatybės Paslaptis!
- Neįtikėtina Lietuvių Tautinio Šokio Kelionė: Atraskite Seniausias Tradicijas ir Paslaptis!
- Neįtikėtina 4 mėnesių ir 1 savaitės kūdikio raida: ką privalote žinoti!
- Mamos ir vaiko kuprinė: patogumas ir stilius viename