"Lietuviais esame mes gimę" - tai neoficialus Mažosios Lietuvos himnas ir rimčiausiais, kartu su Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“, pretendentas į Lietuvos himną. Taip, tai kompozitoriaus ir dirigento Stasio Šimkaus (1887-1943) daina, sukurta ir su dedikacija „giliai gerbiamam Vîdûnui“ išleista Peterburge, 1912 metais.
Eilėraščio Gimimas
Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, poeto, poligloto Georgo Sauerweino (Jurgis Zauerveinas, 1831-1904) eilėraštis „Lietuv’ninkai mes esam gimme“ pirmą kartą buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ 1879 metais, o „Aušros“ kalendoriuje - 1884 metais. Pasirašinėdamas pseudonimais Girėnas, Pilėnas, Rukšnaitis, Silvatikus ir kt., jis rašė lietuviškos tematikos eiles, straipsnius, knygas lietuvių kultūros klausimais.
Užfiksuota, jog daina pagal šias eiles buvo dainuota „Birutės“ dešimtmečio šventėje Tilžėje 1895 metų vasario 17 dieną, tačiau melodijos autorius liko nežinomas. Vėl nenurodant autorystės minima, jog J. Gruodžio vadovaujamas choras Mintaujoje 1906 metais atliko keletą dainų, o daina pagal šias eiles buvo tiesiog ypatinga. 1896 metų vasario 16 dieną „Birutės“ šventėje vargonininko V. Nacevičiaus (1875-1943) vadovaujamas choras atliko jo šiuo tekstu sukurtą dainą.
Stasio Šimkaus Indėlis
Tačiau išpopuliarėjo tik 1908 metais sukurta ir 1912 metais Sankt Peterburge išleista Stasio Šimkaus daina, Kaune atlikta „Dainos“ draugijos koncerte 1911 metais - caro valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“!
Įkvepiantis tekstas ir uždeganti muzika lėmė, jog S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ dar Nepriklausomybės išvakarėse buvo giedamas kaip himnas, kartu su V. Kudirkos „Tautiška giesme“, kuria koncertą pradėdavo, o S. Šimkaus daina - užbaigdavo.
Konkurencija Dėl Himno Statuso
Lietuvos respublikos himnu tapo V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ - ji buvo senesnė ir daugelio jau laikyta himnu. Tačiau jos visam laikui liko greta. Dabar atrodo, jog šios eilės ieškojo būdų tapti daina ir tam rinkosi simbolines datas. Leidinyje „Lietuvių tėvynės dainos“ (Tilžė, 1911 m.) buvo publikuota Alberto Niemanno daina pagal šias eiles.
Tikriausiai visi žinome, jog V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžiai ir melodija buvo išspausdinti 1898 metais šeštame „Varpo“ numeryje. Melodijos amžiumi „Tautiška giesmė“ yra tikrai vyresnė už S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“, tačiau jos tekstas - senesnis, o ir eilėraščio tapsmo daina kelias yra ilgesnis.
Jurgis Zauerveinas: Asmenybė Ir Kūryba
Publicistą ir poetą, mažosios Lietuvos visuomenės veikėją Jurgį Zauerveiną (Georg Sauerwein), gimusį 1831 m. Vokietijoje ir mirusį 1904 m. Norvegijoje, labiausiai Lietuvoje išgarsino 1879 m. parašytas ir laikraštyje “Lietuviška ceitunga” paskelbtas jo eilėraštis “Lietuvninkai mes esam gimę”. Jis pagrįstai laikomas Mažosios Lietuvos himnu. O sutrumpintas Zauerveino eilėraščio variantas plačiai paplito Lietuvoje ir dabar neretai yra dainuojamas. Žodis “lietuvninkai” palaipsniui buvo pakeistas į “lietuviai”.
Jurgio Zauerveino kūryba itin domėjosi Jonas Basanavičius, netgi parengęs šio poligloto, publicisto ir poeto raštus. Zauerveinas buvo tikras poliglotas. Tvirtinama, jog šis žmogus mokėjo per keturiasdešimt kalbų. Antai, 1874 metais atvykęs Švedijon, jis gana trumpu laiku išmoko šios šalies kalbą. Iš čia, užsukęs į Suomiją, tuoj pat išmoko suomiškai, net parašė keletą eilėraščių šios tautos kalba. Du mėnesius pabuvęs Alžyre, jis tuoj pat išmoko kabylų kalbą ir net naująjį testamentą išvertė. Beje, Biblijų vertimai į įvairias kalbas leido jam pragyventi.
Meilės Drama
Dramatiška lemtimi paženklintas Zauerveino mokytojavimas kunigaikščio Hermano Wiedo šeimoje. Čia jis pradėjo mokyti kunigaikštytę Elžbietą. Užsiėmimų tematika buvo labai plati: kalbos, matematika, netgi fizika. Zauerveinui tuokart buvo dvidešimt šešeri, Elžbieta - dvylika metų jaunesnė. Bet tarp mokytojo ir mokinės įsiplieskė meilės jausmas. Zauerveinui ta nutrūkusi meilė kainavo „nervų ligą“, netgi nedidelį pamišimą. Skausmingai išgyvenęs jaunatvišką meilės romaną, vėliau jis taip ir liko visą amžių nevedęs.
Buvusi jo mokinė Elžbieta, ištekėjusi už Rumunijos kunigaikščio Karolio, netrukus tapo ... karaliene. Prisimindami romantiškus jausmus, jiedu dar ilgai susirašinėjo, o Zauerveinas net du kartus lankėsi pas Rumunijos karalių.
Gyvenimas Mažojoje Lietuvoje
Daug ir dažnai keliavęs po pasaulį, Zauerveinas apie ketvirtį amžiaus gyveno Klaipėdoje ir čia nepaprastai susižavėjo lietuvių kalba. Jis artimai bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, parašė apie tris šimtus eiliuotų kūrinių. Autorius tikėjosi išvysti bent vieną savo poezijos knygą. 1881 metais buvo išspausdintas nedidelis tik 74 eilėraščių rinkinėlis.
Iki širdies gelmių Zauerveiną sukrėtė Kražių skerdynės. Sužinojęs, jog rusų valdžia iš vietos gyventojų nori atimti bažnyčią ir ją sugriauti, garbusis publicistas ir poetas rašo laišką (idealiai ir ant didelio popieriaus parašytą) Danijos karaliui Kristijonui IX-ajam (kaip caro Aleksandro III uošviui) ir net pačiam carui. Tame laiške jis kantriai išdėsto savo argumentus: „Duok Dieve, kad maloningiausiasis caras palenktų savo tėvišką širdį į tuos vargšus, kurie neturi kitokios prieglaudos, apart Dievo ir valdomo. Žmogus, kuris yra ištikimas Dievui ir tėvams, visados bus ištikimas ir valdomui“.
Politinė Veikla Ir Nusivylimas
Savo metu Zauerveinas buvo tikra Mažosios Lietuvos žvaigždė. Net kelis kartus jis dalyvavo rinkimuose į Prūsų karalystės seimą. Deja, visi tie jo bandymai buvo nesėkmingi. Ypač skaudžiai jis pergyveno dėl jam nepavykusių rinkimų 1898 metais. Ši nesėkmė tapo didele asmenine tragedija. Jis liguistai įsižeidė ir ilgam laikui atsiribojo nuo Mažosios Lietuvos, atsisakė netgi lietuviško savo slapyvardžio Girėnas.
Zauerveinas ne tik mokėjo lietuviškai kalbėti bei kurti. Jis tiesiog dievino lietuvių kalbą.
Dainos "Lietuviais Esame Mes Gimę" Sklaida Ir Reikšmė
Dainą „Lietuviais esame mes gimę“, atliktą Lietuvos moksleivių dainų šventės Kaune metu 2016 m., kviečiame išgirsti čia (diriguoja a. a. Petras Bingelis). Kartu su lietuviškų dainų gražiais garsais ėjo, plito ir skrido kultūros keliu lietuvių tautos lietuviškos dvasios išsilaisvinimas iš vergijos.
Prieš 190 metų, 1831-ųjų sausio 15 d. Jurgis Zauerveinas Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 1874-1898 m. - 25 metus su pertraukomis. Su lietuvininkais ir jų kalba susipažino dar gimnazijos laikais, kai šie atvykdavo dirbti į Vokietiją, į Gronau fabrikus. Atvykęs į Mažąją Lietuvą ir čia pagyvenęs, gerokai pramoko lietuvių kalbą, ja susižavėjo, pamilo žmones, jo dėmesį patraukė vietinių gyventojų rūpesčiai. Bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, įsitraukė į lietuvių tautinę ir politinę veiklą ir bendradarbiavo apie 20 metų. Dalyvavo 1890 m. įkurtos Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės veikloje.
Jo dėka 1879 m. J. Zauerveinas daug rašė įvairiais klausimais: apie prigimtines žmogaus teises, žadino lietuvių nacionalinį orumą, kėlė kultūrines, socialines, tautines problemas, taip pat rašė filologinio pobūdžio publikacijas. Jas siuntė Mažosios Lietuvos laikraščiams. Daugiausiai publikacijų, eilėraščių išspausdino „Lietuviška ceitunga“ („Lietuwiszka ceitunga“), taip pat „Tilžės keleivis“ („Tilžės keleiwis“), „Nauja lietuviška ceitunga“ („Nauja lietuwiszka ceitunga“). 1881 m. ir 1881 m. buvo Klaipėdos apskrities kandidatas į Prūsijos karalystės landtagą. 1881 m. kandidato priešrinkiminį žodį „Broliai lietuvininkai!“ aptinkame laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ (1881, saus. 11, p. 3.).
Pats aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos tautinės draugijos „Birutė“ (įkurta 1885 m.) veikloje, buvo jos garbės narys, kurį laiką ir pirmininkas. 1882 m. kovo 21 d. laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ kėlė mintį, kad lietuvių šviesuoliai turėtų leisti tautinius laikraščius, burtis į kultūrines draugijas, taip saugotų savo tautiškumą, kovotų su Lietuvos rusifikacija, germanizacija. Labai svarbiu laikomas J. Zauerveino pranešimas „Apie atgaivinimą lietuviškos kalbos“, skaitytas 1887 m. „Birutės“ draugijos susirinkime. Jis buvo publikuotas „Tilžės keleivyje“ (1894, birž. 23, liep.
Savo nusivylimą dėl lietuvių tautinio sąmoningumo jį puolantiems oponentams griežtai išsako rašinyje „Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais...“, „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ (1896, liep. 7, rugp. 4, 7 priedas; 1897, saus. Daktaras J. Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose pasekmes. Tokia publikacija „Vėl pagonai“ buvo išspausdinta per keletą „Lietuviškos ceitungos“ numerių (1881, rugs. 13, p. 3-4; 1882, kovo 28, bal. 4, 25, p. 1). Straipsnyje „Kalbos dalykai“ kalbėjo apie būtinumą mokyti vaikus gimtąja kalba („Aušra“, 1883 m. Nr. 2, p. 25-28; Nr. 3, p.
J. Zauerveinas dažnai prie publikacijų pridėdavo eilėraščių, taip tarsi išryškindamas savo nuostatas, idėjas, kurias norėjo pasakyti: „Žmoniu gimines ir kalbos yr' nu pono Dievo“, „Kaip juokdinas žmogus be motinos kalbos“, „Užtarims lietuviškos giminės: „Dar šim kampe lietuv'ninkai! ...“ („Lietuviška ceitunga“, 1879, rugp. 19, rugs. 9; 1882, saus. „Kaip dyvinay man judin širdį…“, „Lietuvninkai, žiūrėkit tikt!…“, „Lietuvninkus aš myliu taip…“, „London mieste yr' daug žmonių …“, „Lietuva ant visados…“, „Mieloji Lietuva“ („Tilžės keleivis“, 1894, liep. 14, 18) - taip eilėmis apdainuodavo Lietuvos praeitį, gamtą, upes, ypač Nemuną, žmones, kalbą, tradicijas, išliedavo savo asmeninius jausmus, išgyvenimus. Iš viso parašė apie tris šimtus eiliuotų kūrinių.
Dauguma jo patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis. Labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ (rugs. 23, p. 6) paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“ („Lietuv'ninkai mes esam gimme“), kuris laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir gausybę kartų buvo perspausdintas anksčiau ir šiais laikais įvairaus pobūdžio leidiniuose. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus parašyta melodija buvo siūlomas ir kaip oficialus Lietuvos himnas. Nors oficialiu Lietuvos himnu netapo, o šiandien labiau žinomas sutrumpintas variantas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“ ir pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.
Jis gerai suprato etninės kultūros vertę - tradicijas, papročius, skatino dėvėti tautinius drabužius ir tuo didžiuotis. Išleido knygelę apie lietuvių tautybę ir lietuvių tautinius drabužius „Ueber littauisches Volksthum und littauische Volkstracht“ (1894 m.). Skatindamas išsaugoti lietuvių kalbą pasitelkiant tikėjimą, kartu su V.
Koncertai Ir Minėjimai
Savaitgalį pristatytas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertas „Lietuviais esame mes gimę”, skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Anot muzikologės, profesorės Daivos Kšanienės, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100 - mečiui Muzikinis teatras parengė solidų, ilgaamžę šio krašto muzikinės kultūros vystymosi istoriją atliepiantį akademinį renginį - aukštosios muzikos koncertą. „Puikus koncertas visomis prasmėmis: gerai sudėliota koncentruota programa, tiek idėjiškai, tiek dramaturgiškai; sukurta pakili, šventiška, tačiau be pompastikos atmosfera. Meninė kokybė taip pat aukšta, itin „išaugo” Muzikinio teatro orkestras. Naujos kokybės lygį jis ypač pademonstravo atlikdamas M. K. Čiurlionio „Miške”.
Pasak filosofo Arvydo Juozaičio, parašiusio libretą istorijų operai „Klaipėda”, kurios premjerą išvysime vasarą elinge, koncertą „Lietuviais esame mes gimę” galima vadinti ypatingos šviesos švente: „Muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio, pranešėjai, spalvinis scenos sprendimas - viskas buvo aukščiausios kokybės. Atlikti rečiausi muzikiniai kūriniai, nuskambėjo ir atliekami pirmą kartą. „Dėkoju už nuostabias jaudinančias akimirkas. „Šių dienų kontekste būti lietuviu, kalbėti savo kalba ir turėti taikų dangų virš galvos - didžiulė vertybė.
Sausio 14 dieną muzikos gerbėjams pristatytas iškilmingas koncertas „Lietuviais esame mes gimę”, skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui sujungė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninį orkestrą ir chorą, diriguojamą vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, taip pat teatro solistus Ritą Petrauskaitę, Mindaugą Rojų ir Šarūną Šapalą. Programoje skambėjo svarbių Lietuvai ir Klaipėdos kraštui kompozitorių muzika. Koncerto ekskliuzyvas - ypatingai Klaipėdos krašto ir Lietuvos kultūrai nusipelniusio Stasio Šimkaus (1887-1943) retai atliekamos simfoninės poemos „Nemunas” ištrauka.
Klaipėdos šiandienos laikotarpį koncerte atstovavo nauji Klaipėdoje gyvenančių ir kuriančių lietuvių kompozitorių kūriniai. „Nekantraudami laukėme talentingos, produktyvios, plačiai žinomos kompozitorės L. Narvilaitės kūrinio ištraukos iš kelių autorių kuriamos istorijų operos „Klaipėda”, kurios premjera įvyks šų metų vasarą. Intriguojantį fragmentą atliko KVMT choras (chormeisteris V. Konstantinovas), orkestras, solistai R. Petrauskaitė ir Š. Šapalas. Kompozitorius V. Konstantinovas taip pat yra vienas iš būsimos operos „Klaipėda” autorių, tačiau koncerte girdėjome kitą, pirmą kartą atliktą, jo veikalą - 2022 m. sukurtą simfoninę pjesę „Jau aušt aušružė”.
Vokiškąjį Klaipėdos krašto kultūros dėmenį priminė koncerto pabaigoje KVMT simfoninio orkestro ir choro atliekta Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana” (1935-1936) pirmoji dalis „O Fortuna”.
Stasio Šimkaus Atminimas
Įdomu pažiūrėti, kodėl kompozitorių Stasį Šimkų mini ir dabartinė Lietuva, ir išeivija visame pasaulyje, kur tik yra lietuvių. Komp. Stasio Šimkaus muzika sukelia lietuviškus jausmus, kurie yra vienodi išeivių ir Lietuvoje esančių tautiečių širdyse. Bet tie jausmai tarnauja skirtingiems tikslams. Mums, išeiviams, Stasio Šimkaus dainos duoda tėvų žemės bei tėvynės prisiminimus, grąžina mus į praeitį, kurios mes nė vienas neužmiršime. Lietuvoje esantiems tautiečiams Stasio Šimkaus dainos padeda išlikti bei išsilaikyti lietuviais. Jos taip pat duoda progą susiburti dainos vardu ir pasireikšti savo jausmams.
Nenuostabu, kad jį Lietuvoje mini daug didesniu mastu negu išeivijoje. Tauta pati ant savos žemės išliks tokia, kokia ji nori ir gali būti. Juk, teisybę sakant, ne išeiviai išlaikys ir išsaugos lietuvių tautą ir lietuvybę. Ir čia Stasio Šimkaus lietuviškos dainos padės ir turės daug įtakos.
Poetas Stasys Santvaras, buvęs jo mokinys, o vėliau geras draugas, rašo apie Stasio Šimkaus gimtinę, kur jis augo ir praleido vaikystę: "Seredžius - tai pusiaukelė tarp Kauno ir Jurbarko. Tai vietovė, kur skaidriavandenė Dubysa įsilieja į Nemuną. Seredžiaus apylinkės - seni, soduose ir gėlėse paskendę kiemai, ariami laukai, pievos ir lankos, į giloką daubą įsmukusi Pieštvė su garsiu Palemono kalnu, kapai kapeliai, milžinkapiai garsėjo ne tik gamtiniu grožiu, bet ir gilia Lietuvos praeitim. Tai tokiose gamtinio grožio ir istorinės rimties kupinose apylinkėse gimė ir augo komp.
Pats Stasys Šimkus 1916 metais yra parašęs apie savo vaikystę: "Netoli didelės upės, Nemuno, yra ilgas ilgas kaimas - Motiškiai, Seredžiaus parapijoje. Viduryje kaimo stovėjo pakrypus bakūžė, joje gyveno, lyg kregždė su kregždukais moteriškė su vaikais, tai buvo mūsų motutė su mumis... Siūdama, verpdama, mama tankiai niūniuodavo liūdnai ir graudžiai. O aš klausydavau to liūdno mamos niūniavimo ir vaitojančio vėjo lauke. Sis nuoširdus ir vaizdingas prisiminimas mums atveria daug paslapčių, kodėl Stasio Šimkaus kūryba yra tokia liaudiška, prasminga ir lietuviška.
Vėliau kompozitorius Stasys Šimkus yra pasakęs: "Mūsų senoji liaudies daina pamažu nyksta, bet senosios dainos turi tiek kilnaus tyro grožio, kad, jas nedainuodami, nustojam dideliausių dvasios turtų. Cia ir yra vienas iš pačių svarbiausių siekimų, kurį dabar Lietuvoje sėkmingai vykdo. Deja, išeivijoje taip neįvyko. Neseniai Lietuvoje vienas senas tautietis yra pasakęs: "Tai matai, Šimkaus dainas jau trečia karta pradeda dainuoti. Gerai, tai reiškia, kad tauta išliks".
Albina Danisevičiūtė rašo apie komp. Stasio Šimkaus minėjimą - koncertą Seredžiuje, kompozitoriaus gimtinėje: "Nebėr jau bakūžės samanotos. Šioje vietoje užristas nemažas paminklinis akmuo, kur prieš 100 metų gimė žmogus su menininko širdimi. Gyva Stasio Šimkaus muzika, amžini ir nepajudinami jos pamatai: Lietuva, jos dainos, jos upės, laukai ir žmonės... Tai išsinešė iš koncerto kiekvienas. Čia korespondentė keliais paprastais žodžiais pagavo ir aprašė, kodėl komp.
Lietuvos muzikologė Danutė Palionytė, kuri 1967 metais paruošė detalią Stasio Šimkaus monografiją, sako: "Įdėmiau įžvelgus į Stasio Šimkaus epistolinį palikimą, matyti, kad jo aktyvios kūrybinės bei visuomeninės veiklos faktoriai visada buvo tautinės kultūros ugdymo idėjos ir fanatiškas pasiaukojimas menui - muzikai. Muzika - dausų karalienė, saulių saulė, ji žmogaus ir tautos siela".
Poetas Faustas Kirša, kuris buvo senas ir geras Stasio Šimkaus draugas, taip apie jį yra pasakęs: "Šimkus turėjo visas genialaus žmogaus žymes: besąlyginį pasiaukojimą menui ir tautai. Jis buvo muzikos filosofas. Jis kūrė tautos dvasią iš savęs. Tokių muzikų yra mažai. Šimkus turėjo Tumo - Vaižganto bruožų: kovoti dėl visko kas teisinga.
Juozas Gaudrimas, dabartinės Lietuvos meno veikėjas, menotyros daktaras ir akademikas, savo straipsnyje ipie kompozitorių Stasį Šimkų pasakė: "Stasys Šimkus visą gyvenimą siekė vieno tikslo - ugdyti lietuvių tautinę muzikinę kultūrą. Šiam tikslui jis paskyrė savo talentą, nepaprastą energiją bei darbštumą, visada į pirmą vietą iškeldamas liaudies meno grožį, visur ir visiems skiepydamas šio meno meilę.
Stasio Šimkaus Kūryba: Svarbiausi Faktai
Komp. Stasys Šimkus muzikos sukelia lietuviškus jausmus, kurie yra vienodi išeivių ir Lietuvoje esančių tautiečių širdyse. Bet tie jausmai tarnauja skirtingiems tikslams. Mums, išeiviams, Stasio Šimkaus dainos duoda tėvų žemės bei tėvynės prisiminimus, grąžina mus į praeitį, kurios mes nė vienas neužmiršime. Lietuvoje esantiems tautiečiams Stasio Šimkaus dainos padeda išlikti bei išsilaikyti lietuviais. Jos taip pat duoda progą susiburti dainos vardu ir pasireikšti savo jausmams.
Paėmiau jo atsiminimų ištraukas, nes aprašyti koncertai buvo būdingi komp. Poetas Stasys Santvaras savo rašinyje yra pasakęs: "Ne vieną kartą ir ne vieno asmens jau buvo tarta, kad "lietuviški vakarai" lietuvių tautos atgimimui turėjo didelę ir sunkiai be-pasveriamą reikšmę. Galima drąsiai sakyti - Stasys Šimkus rengė "lietuviškus vakarus" visoje Lietuvoje.
Vėl Šimkum užvirė visas kraštas. Tautos dvasios gaivintoją pagerbė kaip kas išmanė ir sugebėjo. Tai taip mūsų tauta minėjo savo dainių, kuris parašė tokias nemirtingas dainas kaip "Kur bakūžė samanota", "Lietuviais esame mes gimę"; kuris užrašė virš 2000 Lietuvos liaudies dainų melodijų, suharmonizavo chorams ir solistams virš 200 liaudies dainų ir parašė virš 50 savo individualių dainų bei nemažą skaičių originalių ir vertingų muzikos kūrinių. Taip atrodo, ką Stasys Šimkus darė gyvas būdamas, kad pakeltų ir pažadintų savo tautą.
| Faktas | Aprašymas |
|---|---|
| Dainos | Parašė tokias nemirtingas dainas kaip "Kur bakūžė samanota", Lietuviais esame mes gimę" |
| Liaudies dainos | Užrašė virš 2000 Lietuvos liaudies dainų melodijų, suharmonizavo chorams ir solistams virš 200 liaudies dainų |
| Originalūs kūriniai | Parašė virš 50 savo individualių dainų bei nemažą skaičių originalių ir vertingų muzikos kūrinių |
žymės: #Gime
Panašus:
- Sužinokite, kodėl lietuvių tauta yra ypatinga ir verta didžiuotis!
- Lietuviais Esame Mes Gimę: Atraskite Gilias Iliustracijos Prasmės ir Tautos Tapatybės Paslaptis!
- Neįtikėtina Lietuvių Tautinio Šokio Kelionė: Atraskite Seniausias Tradicijas ir Paslaptis!
- Kada Vykti Į Gimdymo Namus Gimdant Antrą Kartą: Svarbiausi Patarimai ir Rekomendacijos
- Juodai Balta Naujagimio Knygelė – Nepakeičiama Priemonė Kūdikio Raidos Skatinimui!