Pastaruoju metu viešojoje erdvėje diskutuojama ne viena lietuvių kalbos padėčiai aptarti aktualia tema. Kalbama apie madą, kitų kalbų ar kultūrų įtaką. Mėginama apeliuoti į šiuolaikinių technologijų „keliamą pavojų“kalbos išlikimui. Kai kurie lietuvių kalbos klausimai pastaruoju metu sukėlė tikrą emocijų audrą tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenėje. Kalbos gynėjai ir priešininkai aktyviai diskutuoja, ginčijasi, netgi plūstasi, mėgindami įrodyti tiesą, rasti atsakymą į, rodosi, amžiną klausimą: kiek lietuvių kalba gali pasiduoti išoriniams poveikiams, kad neprarastų savitumo?
Į šias kalbos problemas galima pažvelgti kalbos vartotojo ir kalbininko žvilgsniu. Todėl mintimis apie lietuvių kalbos padėtį dalijasi dr.
Kalba yra neatsiejama nuo tų, kurie ją vartoja. Ji labai greitai išduoda, kas esi, koks esi, kuo gyveni.
Šiemet Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva lietuvių tautos, šalies piliečių būvį ir veiklą per dvidešimt nepriklausomybės metų atspindinčiu veiksmažodžiu žmonės išrinko tarptautinį žodį emigruoti. Jeigu imtume trumpesnį, pastarųjų metų laikotarpį, vienas iš itin padažnėjusių vartosenoje ir įgavęs naujų atspalvių yra veiksmažodis bliūkšti. Tradiciškai šis žodis nebuvo dažnas.
Jis vartotas, bent žodynai rodo, daugiausia tiesiogine reikšme „trauktis, slūgti“, kalbant apie tą, kuris buvo fiziškai išsipūtęs, padidėjęs: subliūško ištinimas, skaudulys, votis, veidas, pilvas, supuvęs grybas… Perkeltine reikšme žodyne užrašyta tik: piniginė bliūkšta. Pati tą žodį išmokau turbūt iš vaikystės knygų: drambliuko balionėlis subliūško.
Turbūt savaime suprantama, ką tas bliūkšti sako apie mus šiandien. Efektingai šis žodis nuskambėjo vienoje ką tik inauguruotos prezidentės Dalios Grybauskaitės kalboje 2009 m. „Skaičiai nėra tokie baisūs, kaip galėtų atrodyti, nes mūsų ekonomika buvo labai virtualiai išsipūtusi, todėl dabar tiesiog bliūkšta virtualus burbulas“, - sakė D.
Subliūškimas fiziškai dažnai reiškia palengvėjimą, atsikratymą ko nereikalingo. Kadaise, dar sovietmečiu, buvusi visuotinė viešosios kalbos kontrolė - tiek idėjinė, tiek kalbinė, - kruopštus leidinių redagavimas, iš anksto parengtos pagal suderintus scenarijus radijo ir televizijos laidos, iš lapo skaitomos tribūninės kalbos uždarydavo vartus į viešumą patekti gyvam nesušukuotam kalbėjimui. Visiškai pasikeitusi mūsų gyvensena ir šiek tiek - mąstysena atvėrė tuos vartus lietuvių kalbai laisvai gyvuoti.
Tik šita laisvė netruko išsipūsti iki tuščio plepėjimo ir rašinėjimo. Žodis pasidarė netaupus, švaistomas lengvu liežuviu šen ir ten. Mane ilgą laiką stebindavo išorinio padorumo ir netyčia išlendančio žmonių vidinio nepadorumo nedarna. Šiandien jau nelabai stebina net išorinis nepadorumas: jis virsta norma. Žmogus atsiveria viešumai toks, koks yra.
Ji sugeria visa, ką patiriame mes patys, o paskui mums grąžina. Mėginame suvirškinti laisvojo pasaulio teikiamas gėrybes, atlaikyti globalizacijos slėgį ir didžiulius informacijos srautus, mūsų mąstymas ir gyvenimo įpročiai keičiasi, stengdamiesi prisitaikyti prie vadinamojo skaitmeninio modernizmo sąlygų. Ką darome mes patys? Vieni tas gėrybes kabiname pilnu šaukštu, kiti, santūresni, vis dar kažko (savisaugos instinkto?) prilaikomi, į daugelį šių modernybių žiūrime kreivai ir stengiamės atsirinkti (pagal tradicinių vertybių sistemą) tik tai, kas atrodo padoru ir nekenksminga.
Kalba taip pat ginasi. Mėgina suvirškinti begalūnius svetimkūnius ir vis dar, bent šnekamojoje kalboje, juos linksniuoja. Šiandien esame tiek išbarstę save po šimtus smulkių darbelių, tiek užsiėmę dabartimi, tuščiavidurėmis šnekomis ir smulkiomis kasdienėmis rietenomis, nesusikalbėjimais, skubotais sprendimais, kad juose paskęsta į ateitį besidriekianti minčių gija. Ar žinome, ko norėtume po metų, po penkerių? Ar kam rūpi?
Lygiai taip ir su kalba. Neapgalvoti siūlymai, skuboti sprendimai arba pribrendusių sprendimų stoka įvaro į kampą kalbos vartotojus, ypač kalbos redaktorius, vertėjus, žurnalistus, kalbos tvarkytojus, mokytojus lituanistus, visus, kurie turi tiesiogiai tuos sprendimus vykdyti.
Šiandien tautinės saviniekos pilna ir Lietuvą paliekančiųjų, ir joje tebeliekančiųjų jausena. O norėti iš pradžių, bliūkštant burbulams, galima nedaug, bet tvirtai: saugoti ir palaikyti bendrinės lietuvių kalbos etaloną. Siekti viešosios oficialiosios ir informacinės kalbos kokybės, sustiprinti jos priežiūrą. Pagrindinė laikraštinė spauda yra gerokai apsitvarkiusi, bet internetinė - ištisas skubos darbas. Taupomas laikas, nėra kalbos redaktorių, nėra ir atsakomybės.
Jeigu radijo ar televizijos žinių vedėjas nesugeba išlaikyti lietuvių kalbai būtino balsių ilgumo ir trumpumo, jeigu nemoka aiškiai ir natūraliai ištarti ė, ie, o, uo, tai koks jis bendrinės lietuvių kalbos etalonas? Teko truputį dirbti su vienu gabiu aktoriumi, įgarsinusiu mokomąjį lietuvių kalbos kompiuterinį žaidimą. Jis pats pripažino, kad studijų metais gauti tarties įgūdžiai neatnaujinami išgaruoja, todėl vieną iš svarbiausių aktoriaus darbo įrankių - kalbėjimą - reikia nuolat tobulinti.
Elektroninis Šveplavimas ir Žargonas
Viena iš akcentuojamų blogybių - trumpųjų žinučių rašymas be lietuviškų rašmenų. Ar tai tam tikra kalbos atmaina? Ne tik žinučių. Elektroninis šveplavimas yra labai netikęs įprotis, paplitęs visose amžiaus grupėse. Deja, pirmiausia jis atsirado ne dėl kokių madų, o dėl mūsų kalbos rašybai nepritaikytų kompiuterinių programų ir klaviatūrų.
Dabar tų techninių kliūčių gerokai sumažėjo, reikia tik tinkamai nusistatyti savo elektroninius įrankius ar susirasti, kas pakonsultuotų. Siųsti oficialų, bet šveplą elektroninį laišką iš valstybinės įstaigos ar privačios įmonės jau darosi aiškaus apsileidimo ženklas ir negarbės reikalas. Man ne kartą yra buvę nepatogumų, kai gaunu oficialų laišką, o siuntėjo pavardė laiške - be lietuviškų ženklų. Reikia žmogui skambinti, o jo pavardės ištarti negali: prašyti Cvekaitės ar Čvekaitės? Vezelio ar Vėželio?
Rašymas yra nuolatinis automatiškas kalbos įgūdžių atgaminimas ir pritaikymas. Kiek yra tekę tirti interneto diskusijų komentarų šiuo klausimu, žmonės užčiuopė esminį dalyką: net ir turint gerus rašto įgūdžius, bet skaitant daug šveplų komentarų, keičiasi rašymo automatika: pradedama svyruoti, painiotis. Pati kai kurių interneto portalų ir svetainių bendruomenė šiek tiek reguliuoja rašysenos normas: netrūksta kandžių replikų rašantiems be lietuviškų raidžių.
Sukurti tokią aplinką, kurioje viešai būtų nepadoru rašyti šveplai, - turbūt vienintelis ir veiksmingiausias būdas išgyvendinti viešąjį elektroninį šveplavimą. Ar čia padėtų specialios programos, kurios nepraleistų šveplo rašto, kaip kad kai kas įsivaizduoja, gerokai abejoju. Kuo stipresnė prievarta, tuo didesnis nepasitenkinimas ir noras daryti priešingai.
Kitas dalykas yra elektroninis žargonas. Šis elektroninis žargonas nėra tik šveplavimas. Tai tam tikras supaprastintas kalbos užrašymo būdas, virtęs mada, kurį daug lemia poreikis kuo greičiau raštu perteikti informaciją, kiek įmanoma vejantis realaus kalbėjimo greitį. Jis paplitęs visame elektroninio bendravimo pasaulyje.
Lietuvių elektroniniame žargone žodžiai trumpinami, kartais paliekant tik priebalses, ir sutartinai vartojami dažnesni žodžiai įgauna netradicinį, bet ilgainiui daugeliui tokių rašytojų lengvai atpažįstamą pavidalą: nzn „nežinau“, db „dabar“, lb „labai“, kdl „kodėl“. Kai kurių žodžių rašyba keičiama kitokiu būdu - ir artinama prie tarimo, ir paįmantraujama: gereu, kejstas, wisi, textas. Jausmai reiškiami įvairiausiais jausmaženkliais (šypsenėlėmis ir pan.). Ir, žinoma, viskas atmiešta anglybėmis (sorry, nice, respect, OK…), gerokai rečiau rusybėmis (mldc).
Iš tokio rašymo atpažįstama į save panašius. Kadangi bendraujant elektroniniu būdu, ypač rašant žinutes, pašnekovo nematoma (nors kai kurios pokalbių programos leidžia transliuoti ir vaizdą), specifinis raštas tampa aiškia žargoninės tarties, intonacijų, išskirtinės išvaizdos, kurią mėgsta jaunimas, kompensacija. Tai visai natūralu. Todėl šio reiškinio nenorėčiau įvardyti kaip blogybės.
Blogybes esame išmokyti rauti su šaknimis. O žargonizuoto žinučių rašymo (žinutinimo) kaip mados neišrausi. Elektroninis žargonas taip pat yra ir turi likti privačiojo gyvenimo dalis (asmeninėse telefono žinutėse ir uždaruose socialinių grupių interneto pokalbiuose).
Deja, lietuvių kalbos mokytojai, specialybės kalbos dėstytojai pripažįsta, kad mokinių ir studentų raštingumas pastebimai sumenkęs. Ir kaip tik ypač ten, kur šveploji ir žargoniškoji rašyba niveliuoja ilgųjų balsių ženklus ū, ų, ą, ę, į, ė ir paverčia juos u, a, e, i, y; taip pat į rašybą pereina garsinė priebalsių asimiliacija: ankščiau, nemėkstu; atsiranda daugiau persistengimo klaidų ir sunkiai paaiškinamų dalykų: mąstas, grąsinimas, pasiųlymas, tikimąsi ir t. Dėl išplitusio neraštingumo, kurį sukėlė elektroninės kalbos žargonizacija, nerimaujama visame pasaulyje.
Anglai, vadindami šį reiškinį kalbos vandalizmu, beraščių dailyraščiu, o pačią atmainą - neišverčiamu naujadaru slanguage (slang + language), baisisi, kad ardoma skyrybos ženklų sistema, nyksta skirtumas tarp raidžių ir skaitmenų, nes trumpi angliški skaitvardžiai, o ir atskiros abėcėlės raidės pagal tarimą virsta skiemenimis ir žodžiais. Antai sakinys C U 4 dinr? reiškia See you for dinner? (Ar pareisi pietų?). Arba: 2b or not 2b? (To be or not to be?).
Bet esama ir kitokio požiūrio. Žinomas britų kalbininkas Davidas Crystalas 2008-aisiais išleido knygą „Txtng. The Gr8 Db8“ (Šifruojama: Texting. The Great Debate - Žinutinimas. Didieji debatai), kurioje telefono žinučių rašymo žargonizuotu stiliumi nevadina katastrofa. Priešingai, jis įžvelgia tokioje rašysenoje savotiško žaismingumo (kuris apskritai būdingas žargonui).
Taigi svarbiausia darosi mokėti reguliuoti savo dvirašystę: suvokti, kur kokia rašymo atmaina tinka. Ir todėl būtina, kad viešojoje sakytinėje ir rašytinėje vartosenoje, tam tikrose jos srityse funkcionuotų minėtasis bendrinės kalbos etalonas, kad prie jo visada būtų galima sugrįžti, kad su juo būtų galima kaip su kamertonu susiderinti nuklydusį nuo visuotinai priimtų normų savo kalbos skambesį ir pavidalą.
Tarmių Padėtis ir Visuomenės Požiūris
Dar viena itin aktuali tema - visuomenės požiūris į tarmes. Ar iš tiesų tarmių nykimas spartėja, o tam įtakos turi kartų kaita, tam tikri globalizacijos procesai, negalime pamiršti ir egzistuojančio požiūrio, jog tarmiškai kalbėti nedera, vyraujančio ne vienoje mokymo įstaigoje, arba apskritai, žiūrėkime globaliau - miesto kultūroje.
Lietuvių kalbos institute, kuriame dirbu, pastaruoju dešimtmečiu išaugo nauja, nors ir nelabai gausi, bet stiprių tarmėtyrininkų (iš esmės tarmėtyrininkių) karta, savo darbe mokanti puikiai taikyti informacines technologijas. Tarmių tyrimas labai sustiprėjo. Ekspedicijose skubama užrašyti tai, kas dar po kiek laiko išnyks. Leidžiama vis daugiau tarmių žodynų, atskira tarmių serija mokyklai - su kompaktinėmis plokštelėmis, tarmiškai užrašytais ir bendrine kalba perrašytais tekstais.
Tvarkomas, skaitmeninamas didžiulis tarmių archyvas: iš senų magnetinių juostų į elektroninį pavidalą verčiami per daugelį metų sukaupti įrašai. O pačios tarmės? Be abejo, tradicinėmis tarmėmis dar tebekalba paskutinė, vyriausioji karta. Kadaise tarmės maitino bendrinę kalbą, o dabar jau bendrinė kalba yra padėties šeimininkė. Visuotinis žmonių judrumas trina tarmių ribas, didesnieji miestai niveliuoja iš visur suvažiavusio jaunimo kalbą. Bet tai nevienadienis procesas.
Kalba ar kokia jos atmaina yra toks gyvas organizmas, kuris negali vieną dieną visai nustoti funkcionavęs, nebent staiga išnyktų visi ja kalbantys žmonės. Mano pačios vyras, rašydamas gimtosios Kazlų Rūdos šnektos žodyną (ką tik išleido du šio žodyno tomus), ne tik su bendraminčių būreliu išvaikščiojo visas apylinkes, bet ir su magnetofonu ištisas valandas išsėdėdavo bendraudamas su senutėmis senelių namuose. Jos iki šiol per kitus susižino, kada jis atvažiuos, dar vis kviečiasi, dar turinčios ką papasakoti.
Kai Kazlų Rūdoje prieš metus buvo pirmojo žodyno tomo pristatymas, apėmė tikrai nenusakomas jausmas, kai į tą pristatymą gausiai suėjusių žmonių kasdienė šneka, sugulusi atskirais sakiniais į žodyną, buvo pakylėta, o gal net pati iškilo virš kasdienybės, atskleisdama pačią savo esmę: žmonių bendrystės pamatą, iki šiurpulio skaidrius, per laiką protėvių nugludintus kalbinės raiškos būdus, tik tam kraštui būdingas intonacijas, per kartų kartas patikrintą gyvenimo išmintį.
Pinigai pinigais, bet negi negalima ir su tais turimais rinktis tai, kas tautos ir kalbos ateičiai svarbiau? Argi Nacionalinė televizija nerastų patrauklių formų, kad tarmės nors po truputį skambėtų kasdien, kad gyventume su jomis, o ne šalia jų? Pavyzdžiui, argi vakarais būtų gėda paleisti dešimt minučių tarmiškų pasakų, padavimų, atsitikimų - argi žmonės nelauktų, nespėliotų, iš kokio krašto šįvakar bus pasaka?
Kalbos mokslas neginčijamai pripažįsta, kad lingvistiškai visos kalbos ir kalbų atmainos yra vienodai vertingos. Skiriasi tik socialinė visuomenės nustatoma jų vertė. Pasaulio sociolingvistai senokai kalba apie kalbos prestižo planavimą, puikiai suvokdami, kad jeigu nori suaktyvinti kokios kalbos atmainos vartojimą, turi ieškoti būdų, kaip padaryti, kad žmonės PATYS NORĖTŲ ta atmaina kalbėti, ją palaikyti. Kokį rasti kabliuką?
Kaip atskleisti kalbos patrauklumą, joje slypinčius raiškos būdus, galinčius sudominti šiuolaikinį žmogų, atnaujinti jo paties kalbą, kad jis didžiuotųsi galėdamas iš kitų išsiskirti atgaivintu tarmišku pasakymu, kuris jo aplinkoje skambėtų nepalyginti įtaigiau nei kokia nuvalkiota žargonybė? Tai kažkas panašaus į reklamos triukus, tik su kitais tikslais, kai tiesiai žmogui nepasakysi - daryk tą ir tą. Pati nuolat apie tai galvoju. Ir bemat pulčiau ginčytis su tais, kurie sakytų, kad mūsų vaikams tai jau tikrai tokie atgyvenę tarmių dalykai nerūpi, jiems tik kompiuteriai… Na taip, kompiuteriai.
Bet į juos ir reikia dėti tai, kas vaikams būtų ne tik patrauklu, bet ir padėtų visapusiškai augti. Keli mėginimai parodė, kad vaikai mielai imasi mokytis kalbos dalykų, pavyzdžiui, jiems naujų, o iš tikro - mūsų paveldo žodžių, tik užsiimk su jais. Retas kuris tiek namie užguitas, kad sėdėtų mokykloje stiklinėmis akimis. Bet tai ne dienos ir ne vienų metų darbas, o apgalvotos ir nuoseklios tarmių palaikymo politikos reikalas. Deja, aktyvieji mūsų kalbos planavimo specialistai savamoksliai (nes prieš dvi dešimtis metų sociolingvistika Lietuvoje filologams iš viso nebuvo dėstoma, apskritai buvo tik lietuviškai rusiškosios dvikalbystės tyrimų).
Profesionalių kalbos politikų kol kas negirdėti, kad kas rengtų. Ir pačių dabartinės tarmių būklės tyrimų trū...
žymės: #Gime
Panašus:
- Sužinokite, kodėl lietuvių tauta yra ypatinga ir verta didžiuotis!
- Lietuviais Esame Mes Gimę: Atraskite Gilias Iliustracijos Prasmės ir Tautos Tapatybės Paslaptis!
- Neįtikėtina Lietuvių Tautinio Šokio Kelionė: Atraskite Seniausias Tradicijas ir Paslaptis!
- Nepraleiskite! Zakopanė su vaikais – geriausias šeimų atostogų vadovas
- Neįtikėtina Vilkijos vaikų globos namų istorija: atraskite jų paslaptis ir likimus!