Ne kartą girdėjau moteris pasakojant savo gimdymo istorijas, kad gimdymas praėjo per porą valandų. Atvirai pasakius, klausydavau su pavydu. Negalėdavau tuo patikėti - juk žinojau, kad gimdymas turi trukti ne mažiau kaip 12 valandų.
Robertos istorija: vestuvės ir gimdymas
Robertos gimdymo terminas sutapo su planuojamų vestuvių data. Sakoma, nėščiosios tampa irzlios, priekabios, tačiau , kai tapau nėščia, mane apėmė tokia ramybė! Niekas nenervino: nei vyro išmėtytos kojinės, nei neplauti indai.
Visas nėštumas prabėgo lengvai: buvau energinga, daug keliavom, jaučiausi puikiai. Tik likus kelioms savaitėms iki gimdymo, gydytoja, tirdama ultragarsu, pasakė, kad mano vaikiukio labai mažas svoris. „Tuoj gimdysi, o tavo vaikas sveria vos 1, 5 kg sveria”, - pasakė ji. Sunerimom abu su vyru.
Vestuvių data beveik sutapo su gimdymu. Visiems buvo strioko, kas įvyks pirmiau: vestuvės ar gimdymas. Nustatytą dieną susituokėme, tik ceremonijos metu mano mintys buvo kitur, vis prašiau vaikučio dar pakentėti, negimti dabar. Grįžom namo.
Pirmadienį vyras išėjo į darbą, o aš nuvažiavau pasikeisti paso. Apsipirkau, grįžusi susitvarkiau namus, padariau valgyti. Nežinojau, kur dėtis, nes jaučiau didelį jėgų antplūdį. Vakare atsigulus apėmė keista nuojauta, bet vyrui nieko nesakiau. Vidurnaktį pajutau lengvą skausmą: paskauda, tada praeina, ir aš užmiegu.
Pusė penkių ryte ramiai, be panikos ir streso, pažadinau vyrą ir pasakiau, kad „jau”. Vyras, lyg įgeltas, šoko iš lovos ir ėmė bėgioti po namus. „Važiuojam greičiau!”, - skubino jis mane. O aš guliu ramiai sau lovoje. Kol susiruošėm, sąrėmiai jau kartojosi kas 3 minutes. Vyras iš baimės net kelią į klinikas pamiršo.
Kai šeštą ryto buvau gimdykloje, gimdos kaklelis buvo atsivėręs 4 cm. Norėjau gimdyti natūraliai, todėl apie jokius nuskausminamuosius net negalvojau, nors skaudėjo labai. Vyras buvo nusprendęs gimdyme nedalyvauti, bet viskas taip susiklostė, kad išbuvo visą laiką su manimi, pirmas pamatė ir paėmė ant rankų mūsų sūnų. Jis gimė 10.23 val., greitai ir lengvai.
Atsimenu, ateina laikas stumti, aš pakeliu galvą ir matau - stovi visas būrys studentų - rezidentų. Kai ateina laikas stumti, stumiam visi. Vėliau vyras juokais priekaištavo, kad jis stūmė labiau, negu aš. Susitikimą su sūneliu sunku aprašyti žodžiais. Jį paguldė ant krūtinės, o jis, toks mažytis, pradėjo irtis savo kojytėmis, ieškoti krūties. Kiekvieną kartą, kai prisimenu šią akimirką, tvenkiasi ašaros. Tapti mama yra nuostabu!
Linkiu visoms lengvo ir greito gimdymo, vyro palaikymo, nes jei ne jis, būčiau nepagimdžiusi.
Svajonių gimdymas: pasiruošimas ir pozityvus nusiteikimas
Į nėštumo ir gimdymo kursus pas gerai žinomą R. Šemetą ėjau nusiteikusi ryžtingai: padarysiu viską, kad mažylis į pasaulį ateitų lengvai, ramiai ir natūraliai. Tuo tikėjau, labai norėjau ir ruošiaus: didelį dėmesį skyriau dar sveikesnei mitybai, sportavau iki pat nėštumo pabaigos ir pan.
Savo „svajonių gimdymą” tikrai konstravau savo mintyse: pasirašiau visą planą, kartodavau prieš miegą ir pabudus, jog „aš pagimdysiu lengvai ir natūraliai”, įsivaizduodavau šią dieną džiugią ir laukiau jos. Tiesa, reikėjo vengti kai kurių artimųjų ir draugų.
Mat kuo arčiau gimdymo datos, tuo dažniau žmonės jausdavo pareigą pasidalinti „sėkmingo” gimdymo baisiomis istorijomis, „geraisiais” mūsų senolių požiūriais ir visomis kitomis baimėmis. Tad teko atsiriboti nuo aplinkos, ir bendrauti tik su patikimais ir itin teigiamu požiūriu pasižyminčiais draugais bei artimaisiais.
38 savaitei prasidėjus pradėjom natūraliai skatinti gimdymą. Po kelių dienų nusprendžiau nedelsti ir užbaigti susidėti lagaminą, kuriam tetrūko tik išlygintų vaikelio rūbelių. Tą vakarą kartu su vyru nusprendėm atsiversti užrašus ir pasikartoti mūsų gimdymo etapą.
Jau kartojantis kartas nuo karto pajusdavau nugaroje keistus jausmus. „Turbūt čia tie paruošiamieji sąrėmiai, paintensyvėjo šį vakarą kalbant apie gimdymą” - pagalvojau. Tačiau lyginant drabužėlius dėl visa ko pradėjau užsirašinėti laiką. Sąrėmiai buvo nereguliarūs, bet po 1,5 val. jie vis dar buvo, kas 12-15 min.
Aptariau tai su vyru, kurio akys šiek tiek padidėjo, mačiau, kad jis pradėjo jaudintis. „Kaip mes laiku pasikartojom. Dabar bus „šviežios žinios”, -pasakė mano vyras su šypsena, bet drugeliai pilve skraidė pas abu. Svarstėm, ar tai dar paruošiamieji, ar jau bus tikrieji sąrėmiai ir netrukus ateis mūsų mažylis?
Kadangi jau buvo apie 22.30, laikėmės kursuose girdėtų instrukcijų ir abu nuėjom į lovą, nusprendėm pabandyti užmigti. Ne iškart pavyko. Mes dar valandžiukę pakalbėjom, pasidalinom savo mintimis apie mudviejų savijautą, užplūdusius jausmus, stebėjom sąrėmių dažnumą. Tikėjomės, kad pavyks pamiegoti nors 3 valandas. Pabudau 2 valandą , tuomet - 4, galiausiai - 6 val. ryto. Sąrėmiai jau buvo kas 7-6 min.
Aš nuėjau į dušą, ir dainuodama pranešinėjau vyrui, kada prasideda ir kada baigiasi sąrėmis. Jo užduotis buvo fiksuoti laiką, kad į ligoninę išvažiuotumėm laiku. Pavalgyt jau nespėjom, gimdyti ruošėmės Trakuose. Juokavau, kad po gimdymo norėsiu kelių kibinų. Išvažiavome iš namų apie 7:30 ir 8:30 jau buvome Trakuose.
Priimamajame po apžiūros paaiškėjo, kad gimdos kaklelis jau buvo atsvėręs 6 cm. Toliau laikas bėgo greitai. 9 val. jau įsikūrėm gimdykloje, 9.30 val. mano vyras pradeda daryti nugaros masažus. Iki pat stūmimo laiko aš vaikštau arba būnu atsirėmusi į lovą, o vyro masažai nuostabūs.
Apie 10 val. mane jau krečia šaltis. Pasakau apie tai vyrui - abu džiaugiamės šiuo ženklu - jau greitai ateis mūsų mažylis. Ruošiuosi paskutiniam gimdymo etapui - stūmimui, ir 10.44 val. mūsų šeima pagausėjo.
Sūnus įvertintas 9-10 balų pagal Apgar skalę. Vaikutis iškart paguldytas ant krūtinės, pašliaužė ieškodamas krūties ir užkandęs užsnūdo. Mes 2 valandas džiaugėmės savo stebukliuku palikti gimdykloje, o perkėlus mus į palatą vyras man atvežė pažadėtus kibinus, mat buvau siaubingai alkana.
Jautėmės puikiai, tad tą patį vakarą išvažiavome namo. Aš džiaugiuosi - tai tikrai buvo mano svajonių gimdymas. Mes gimdėme natūraliai, aš jaučiau vyro pagalbą ir paramą, akušerė mumis labai rūpinosi.
Kartu su vyru buvome darni komanda, kuri žinojo, kas kada ir kaip vyksta su mano kūnu, buvome ramūs ir žinojome, kaip reikia elgtis. Tai buvo tarsi egzaminas, kuriam kaupėm žinias kursų metu, ruošėmės visus nėštumo mėnesius. Mes jį išlaikėme labai ramiai, esame patenkinti rezultatais.
Šią istoriją pasakoju visoms draugėms ir pažįstamoms, kurios nori vaikelių, ar ruošiasi gimdyti. Visoms besilaukiančioms poroms nuoširdžiai linkiu gero, lengvo, natūralaus gimdymo džiaugsmo. Gimdykite su šypsena - tai tikrai įmanoma, kai to labai norite.
Jelenos istorija: gimdymas su skatinamaisiais
Sveikos, visos klausia kaip praėjo gimdymas,aš sakau visom tokio linkečiau tai va, gimdžiau antroje ligonineje. Mano gydytoja ta tikrą dieną buvo paskyrusi ateiti į ligonine pasitikrinti ar dar neprasidejo, tai buvo sių metų sausio 14diena. Patikrino vaiko kardiograma viskas gerai sako akušerė jau prasidėjo sarmiai,bet ne vienodi dar,atėjo gydytoja patikrino kiek centimetru atsidare sako jau normaliai beveik 3cm, ji sako džiaukis šiandien bus.
Na nuejom į priimamajį viską užpildem,davė dar kaška skaityti kažkokias taisykles bet jau man visai neįdomu buvo galvojau apie vaikelį bet skausmo nė trupučio nejaučiau, gydytojai sakiau kad gimdysiu su apidiura,tai pagulde i gimdykla ir pradejo viska leisti kol dar nieko nekauda,mažai buvau valgiusi tai lašeline suleido.tai va viskas labai greitai patikrina kita karta jau 8cm atsidarė, paskui leido pailsėti pusvalandį,guliu ir galvojau kaip gerai kad yra tokia medicina kad nereikia kankintis man nenubėgo vandenys tai gydytoja nuleido.
Paskui viskas sulėtėjo,suleido skatinamuosius na ir prasidėjo noras kakoti pagulde ant stalo tada ir pradėjau stumti, o dar nelaikas buvo,nuspardžiau visus gydytojus su kojomis paskui pačiau davė laikytis jas, tai visi gydytojai susirinko ir visi greit apsirengė ir prasidėjo sako stumk viena kita karta ir viskas jau pagimdžiau per 15 minučių.Bet prakirpo tarpviete , nesvaikutis buvo didelis nebūtų išlindes nors visa nėštuma ir sportavau.Mano gimdymas buvo įvertintas 9 balais iš 10.
Pirmas nėštumas: baimės ir abejonės
Nesu buvusi jokioje klinikoje nuo vaikystės, nežinau, kas mano gydytojas, todėl, norėdama, kad medikas patvirtintų nėštumo testo teigiamą atsakymą, užsiregistravau vienoje privažioje Kauno klinikoje. Nuvykau visa spirgėdama iš susijaudinimo, nes kūdikis labai laukiamas. Patikrino echoskopu. Gydytoja atsilošusi kėdėje pasakė, kad taip, laukiuosi - 7 sav. O tada lediniu balsu paklausė „tai čia gerai ar blogai, kad laukiesi?“.
Nelabai supratau tokio „domėjimosi“. Jei būčiau „per jauna“ ar netekėjusi... O gal ši klinika populiari tarp moterų, kurios ieško, kur nutraukti nėštumus? Tada gydytoja dar sakė, kad paims mėginį dėl gimdos vėžio patikrinimo, nes rizika juo sirgti nuo trisdešimties padidėja, o man jau tuoj ir trisdešimt. Paklausė, kokio amžiaus mano vyras. Kai pasakiau, kad vyresnis, ėmė gąsdinti kūdikio apsigimimais, Edvardo, Dauno sindromais. Sakė, būtina daryti genetinius testus. Ir dar gripo skiepus nėščiosioms. O išeinant pridūrė, kad labai nesidžiaugčiau, nes nėštumas labai jaunas. Per pirmas 12 savaičių daug jų tiesiog nutrūksta. Nuvykau pas ginekologę netverdama džiaugsmu, grįžau galvodama, kad galiu netekti vaikelio (nes statistika ne i naudą), o jei gims, greičiausiai nebus sveikas. O ir pati, turbūt, sergu vėžiu.
Su vyru buvome suplanavę didžiulę kelionę, todėl išvykome nesulaukę testo rezultatų. Jie pasako tik skaičius. Tikimybę. Nusprendėme, kad jei yra šansas, kad vaikas bus sveikas, griebsimės to šanso. O jis yra. Visada būna.
Dvidešimties savaičių ultragarso tyrimą atlikome Australijoje, Perth mieste, taip pat privačioje klinikoje. Gydytoja sutiko su plačia šypsena, apkabino, pasveikino su nėštumu, tūpčiojo ir trypčiojo iš džiaugsmo, kaip draugė. Iš jos neišgirdau jokio negatyvo, sakė, besilaukiančios moterys turi būti ramios ir laimingos. Papasakojo keletą gražių lengvo gimdymo istorijų ir išsiskirstėme.
Gimdyti vykome į Angliją. Tik todėl, kad vyrui būtų ramiau. Jis žinojo, jo žodžiais tariant, „geriausią ligoninę tokiems reikalams“. Man buvo keista, kad ten nėštumus prižiūri ne gydytojai (jokių baltų chalatų), o pribuvėja, kuri mane priimdavo „Vaiku Dienos Centre“. Jokių intervencijų, adatų, skiepų, echoskopijų, „lindimų po sijonu“, gąsdinimų persileidimu ar apsigimusiu kūdikiu. Apžiūrų metu tikrindavo kraujo spaudimą, matuodavo pilvo apimtį ir klausydavo vaikelio širdelės. Ir vis skatino gimdyti namuose.
Ėmė skaudėti nugara šeštą ryto. Galvojau, kad gal paruošiamieji, tie netikri sąrėmiai, apie kuriuos girdėjau. Nenorėjau skubėti į ligoninę be reikalo arba per anksti. Prisimenu, nuėjau į duša, bandžiau apsimesti, kad tai normalios dienos pradžia, bet skausmas vis stiprėjo ir susiskaldė į bangas. Kas dvi minutes. Ir vandenys nubėgo vos įlindus į džinsus. Vandenys žali. Gimdymas numatytas tik kitą savaitę. Paskambinom pribuvėjai. Iškart pasakė, kad jokio gimdymo namuose ar vandenyje. Neskubant važiuoti į ligoninę, tikrą ligoninę, tikrą palatą. Jokių vonių ir gražių kambarių. Reikia stebėti, kaip mažylis jaučiasi.
7 valandą jau buvom ligoninėje. Ramiai, lėtai. Gi pirmas gimdymas, greitai nebūna. Gydytojas tik patikrino vaikelio būklę ir paliko pribuvėjoms: patyrusiai ir mokinei. Nuostabios moterys. Jaučiausi taip, tarsi kambaryje būtų buvusios mano mama ir sesuo. Kalnai pagyrimų, palaikymo, juoko. Žinojau, kad mažylis jaučiasi gerai, todėl buvo liūdna ir pikta, kad neleido gimdyti „namų aplinkoj“. Pribuvėjos guodė, išjungė spiginančias palatos šviesas, kad „neišgąsdintų mažylio“. Geresnių pribuvėjų negalėčiau norėti. Jos tik gyrė mane ir taikėsi prie mano norų. Man buvo patogu gimdyti atsiklaupus, tai jos taip ir priėmė mūsų sūnų. Padėjo ant krūtinės ir laukė, kol placenta ne tik kad nupulsuos, bet ir kol užgims. Nenorėjau jokių injekcijų, tai laukėm daugiau, nei valandą.
Paliko pasidžiaugti visus tris. Tiek, kiek reikės. Vaiko beveik nelietė. Paskui vyras padėjo ant svarstyklių ir paėmė. Pats ir aprengė. Sveikas, stiprus, laimingas sūnus. Dabar jau beveik dvejų. Atvykom i ligoninę ir po trijų valandų laikėm sūnų ant rankų. Skaudėjo? Taip! Bet labiausiai prisimenu juokelius, gražius žodžius ir kaip pribuvėja merkė akį tyliai sakydama: „man atrodo, kad bus greitai".
Išvados
Šios istorijos parodo, kad kiekvienas gimdymas yra unikalus ir nepakartojamas. Svarbu pasiruošti, pasikliauti savo kūnu ir turėti palaikantį partnerį. Pozityvus nusiteikimas ir pasitikėjimas savimi gali padėti išgyventi šią nuostabią patirtį.
Linkime Jums lengvo gimdymo!
žymės:
Panašus:
- Vaiko gimdymo atostogos: viskas, ką reikia žinoti apie išmokas ir trukmę
- Sodra nėštumo ir gimdymo atostogos: išmokos ir tvarka
- Neįtikėtini Būdai Sustabdyti Plaukų Slinkimą Po Gimdymo – Veikia Išbandyti!
- Top 10 Būtiniausių Daiktų Kūdikiui: Išsamus Ir Patikimas Sąrašas Kiekvienai Mamai
- Ar Reikia Lyginti Naujagimio Drabužėlius? Ekspertų Nuomonės ir Naudingi Patarimai