Šiame straipsnyje apžvelgiama keramikos meno paroda, kurioje dalyvauja įvairūs menininkai, įskaitant ir Gvidą Raudonių.
Paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“
Paroda „Sakmių kambariai. XXI a. Lietuvos keramika“, kuruota Ritos Mikučionytės, atsidarė Daugpilio Marko Rothko meno centre liepos 8 d. Čia pristatoma net 65 autorių kūrybos kolekcija, simboliškai išskleidžianti Lietuvos keramikos meno tendencijas pastaraisiais dešimtmečiais.
Ekspozicija padalinta į 8 skyrius-kambarius, kurių tematika paremta lietuviškomis sakmėmis, kas leido sugrupuoti autorius pagal vizualinę raišką ir atskleidžiant įvairius tematinius naratyvus, taip išvengiant chaoso ir sukuriant naujus, dažnai netikėtus tarpusavio ryšius tarp kūrinių.
Kaip teigiama parodos anotacijoje, „formuojant šį rinkinį, galvota ne tik apie šiuolaikišką 1999-2022 m. Sakmės atrinktos iš pasaulio kūrimo, arba etimologinių, sakmių leidinio „Kaip atsirado žemė“ (Vilnius: Vaga, 1986) ir senųjų tikėjimų, arba mitologinių sakmių knygos „Sužeistas vėjas“ (Vilnius: Vyturys, 1987). Pagal rengėjų sumanymą, kambarių „pavadinimai metaforiškai įrėmina parodos siužetinę seką, pradedant ar baigiant anapusiniais požemio ir dangaus pasauliais.
Kambariuose „Jūros žmonės“ ir „Žuvų giesmės“ tarsi stebimas fantastinis (povandeninis) pasaulis, keistų formų pavidalai, sustingusios ar nardančios žmogystos, pasakiškos moterų figūros. Žemės padarai, miško augmenija, žemiškos žmogaus patirtys ir tikėjimo klausimai atsispindi ekspozicinėse erdvėse „Akmenys auga“ ir „Žmogaus dalia“, „Medžių kalba“ ir „Liūdintys beržai“.
Menininkų kūryba
Žiūrinėdama ekspoziciją visai netikėtai sau supratau, jog nemažai lietuviškų naujienų ar įdomių autorių akies krašteliu jau kurį laiką teko stebėti. Vienos tokių - jaunos menininkės Mingailė Mikelėnaitė ir Monika Gedrimaitė. Pastarosios personalinėje parodoje galerijoje „Arka“ apsilankyti neteko, tačiau performatyvaus lipdymo dokumentaciją „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“ (2020) mačiau ne kartą.
Vis dėlto šioje parodoje eksponuojamas Mikelėnaitės „Virsmas“ (akmens masė, anagamos degimas, 2020) parodoje atrodo kiek vienišas, atplėštas nuo kitų autorės kūrinių konteksto, kaip būna vieniši koralų gabalėliai ar kriauklės, parvežtos iš tolimų šalių. Šią vienos korio akutės diagnozę galima taikyti ne tik šiam parodos eksponatui.
Taip nutiko ir Dariui Janušoniui, kurio parodos nuolat pelno publikos (ir mano) simpatijas. Šį kartą jo „Skraidantis kilimas“ (akmens masė, angobas, porcelianas, glazūra, industrinė akmens masės plytelė, metalas, 2020) vienas sunkiai pakelia žiūrovą skristi, gal jam trūksta visos menininko mėnulių, varnų, senų mokyklinių lentų ir graikų dievų komandos?
Puikiai suprantu tą keramikos ar keramikų norą išsiveržti iš technologijos gniaužtų, tolti nuo funkcinio objekto, kurti šiuolaikinius projektus, kartu išnaudojant šios archajinės medžiagos privalumus. Tai išdrįso Eglė Labanauskaitė-Steponavičė, o jos „Porceliano vizija“ (2018) jau buvo apdovanota keramikos bienalėje 2015 m. antrąja premija.
Šie puodeliai, žinoma, nėra visiškai funkciniai ar tiesiog puodeliai, nors tokiais apsimeta, jie - porceliano istorijos ir dramos pasakotojai. Ne gamybos paslapčių istorijos, ne gimimo, kilmės, tėvų-kūrėjų istorijos, bet gyvenimo. To, kas nutinka indams, kai jie išleidžiami iš fabriko dirbti savo kasdienio darbo - patiekti mūsų maistą, kavą ar arbatą, saugoti cukrų, priglobti gėles.
Labanauskaitės-Steponavičės porcelianas iškelia tai, ką matome Otaro Joselianio filme „Mėnulio favoritai“ („Les favoris de la lune“, 1984) - su kiekvienu persikraustymu, kiekvienu nauju savininku dūžta prabangaus servizo dalys, skyla, trupa krašteliai, eižėja glazūra.
Parodoje yra ir daugiau „funkcinės“ (prašome neįsižeisti, žodis yra kabutėse) formos kūrinių, paprastai tariant, mums įprastų vazų ar lėkščių, nors šis „paprastumas“ taip pat apgaulingas ir toli gražu ne banalus.
Apgaulingai paprastos, nors nepaprastai elegantiškos yra kristalo glazūra dengtos Algimanto Patamsio vazos „Lacerta, Kasiopėja“ (akmens masė, porcelianas, kristalinė glazūra, 2016) ir Jolantos Okulič-Kazarinaitės „Vaza“ (molis, glazūra, 2000), o Valdo Pukevičiaus lėkštės tiesiog virtusios paveikslo drobe glazūrų tapybai („Tête-à-tête“, baltas molis, glazūra, 2021).
Prie apsimetančių tiesiog vazelėmis priskirtina ir Onos Petkevičiūtės „Šimtas viena nužydėjusi aguona“ (2013) - vienas tų kūrinių, kurių patrauklumą sunku verbalizuoti, o gal ir neverta, kaip norisi palikti neverbalizuotas žydinčias pievas ar svyrančius kekėmis serbentus, o aš šiame tekste ir nepretenduoju į keramikos meno kritiko poziciją, todėl galiu sau leisti likti be žado.
Dar viena autorė - Aldona Keturakienė, jos „Sagę“ (kaulinis porcelianas, viršglazūriniai dažai, dekolės, 2009) mielai pasilaikysiu atmintyje, nors aš ją greičiau matau kaip vėrinį. Džiugu, kad parodoje dalyvauja nemažai vyriausios kartos menininkų kūrinių, tarp jų ir neseniai šį pasaulį palikusio Juozo Adomonio „Koridos reliktas“ (molis, chromo glazūra, plyta, 2003), kuris, nežinant autoriaus, drąsiai galėtų būti priskirtas jaunesnės kartos kūrėjams.
Gamtiška-gyvūniška, techniškai atlikta gal rago, o gal koralo forma puikiai draugauja su tokia pat techniškai nepriekaištinga (bent man taip atrodo) Agnės Šemberaitės vėžiagyvių žnyplių skulptūra („Raudonoji nemiga“, akmens masė, porcelianas, glazūra, angobas, 2021). Gamtiškų formų keramikai apskritai nestinga dėl pačios keramikos prigimties - ugnies (karščio) ir žemės (molio) sąveikos, kuri sukuria įvairias tvirtas struktūras: tiek porceliano trapumą, tiek dramatiškus glazūrų tekėjimo pėdsakus, tarsi ugnikalnių veiklos ar ilgametės erozijos sustabdytus procesus.
Šį rūstų medžiagos grožį ypač atskleidžia anagamos keramika, kurios degimus ne vienus metus organizuoja Beatričė Kelerienė. Jos „Einu“ (akmens masė, anagamos degimas, 2021) atrodo lyg likęs dar nuo žemės formavimosi laikų.
Dar vienos iš vyriausios kartos menininkių Lidos Kuzmienės nuostabusis gėlynas („Ugnies lelijos“, šamotas, terra sigillata, anagamos degimas, 2014) visai kitoks, lelijų eilės pedantiškai susodintos pagal vienodą schemą, jos jau ne iš tradicinio lietuviško darželio, kur visada yra vietos augalų improvizacijai, greičiau tai - dabarties mokslinio tyrimo instituto sklypas. „Akmens masė ir pigmentai“, - paaiškina autorė.
„Greičiausiai 3D spausdintuvu“, - atsakė į mano klausimą keramikai apie šiuos neįtikėtinu tikslumu sukurtus statinius iš smulkių porceliano juostelių, tad kol kas žinių apie atlikimą tiek. Tačiau vis tiek labiausiai rūpi ne keramika, o šiuolaikinis menas, naudojantis keramiką.
Vienas tokių autorių - jau minėtas Rokas Dovydėnas, kurio strėlėmis sušaudytus šlapio porceliano indus jau irgi buvau mačiusi. Tiksliau, buvau mačiusi videodokumentaciją, kuri eksponuojama parodoje greta tų pačių strėlės smūgio deformuotų porceliano indų. Menininko kūrybą mėgstu, o jo įkūnytus molyje Boleko ir Loleko indus esu tiesiog įsimylėjusi, vis laukiu, kada šis autorius sukurs ką nors dar nuostabesnio, t.y. perspjaus pats save.
Taigi apsukusi ratą grįžtu ne tik prie Dovydėno, bet ir prie Monikos Gedrimaitės. Parodoje eksponuojamuose projektuose abu menininkai ieško būdų aktualizuoti bei konceptualizuoti keramiką, sutartinai pasukdami prie pirminio jos pavidalo - šlapio molio plastiškumo, kas idealiai tinka performatyviam veiksmui.
Rengėjų siekis pristatyti svarbias dabarties keramikos meno slinktis - nuo dekoratyvaus indo idėjos iki skulptūrinių objektų, įtraukiančių konceptualiojo ir veiksmo meno formas, - išpildytas. Paroda efektinga, ekspozicija prabangi, tačiau po šiuo įvairaspalviu kiautu slypi dar viena paprastam žiūrovui gal ir nepastebima šiuolaikinė vertybė.
Per ne vieną valandą trukusią kelionę pajutau gyva kūrybine energija susietą keramikų bendruomenę. Bendri degimai, simpoziumai, tokios parodos kaip ši natūraliai suburia.
Gvido Raudoniaus ir Laimos Bazienės parodos
Po ilgesnės pertraukos duris atveriančios dailės galerijos pradžiugino keramikos meno mėgėjus. Šv. Jono gatvės galerijoje pristatytos Gvido Raudoniaus ir Laimos Bazienės keramikos parodos.
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Atopinis Dermatitas Kūdikiams: Kaip Atpažinti, Suprasti Priežastis ir Efektyviai Gydyti
- Šokiruojantys Faktai apie Cistą Galvoje Naujagimiui: Priežastys, Simptomai ir Efektyviausias Gydymas