Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Kunigas Vaidas Vaišvilas - žinomas dvasininkas, kurio gyvenimo istorija kupina iššūkių, dvasinių paieškų ir atsidavimo tarnystei. Jo kelias į kunigystę nebuvo tiesus ir lengvas, tačiau tvirtas tikėjimas ir noras padėti žmonėms padėjo jam įveikti sunkumus ir tapti dvasiniu lyderiu.

Vaikystė Ir Paauglystė: Išbandymai Ir Dvasios Stiprybė

Vaikystėje sunkiai išgyvenęs tėvų skyrybas, kunigas Vaidas Vaišvilas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja paauglystėje ilgai negalėjęs susitaikyti ir su sesers netektimi. Mažojo Vaido tėvai - ne milijonieriai, bet visko pakako. Išskyrus laimę ir darną šeimoje. Janina ir Stasys nesutarė, nors oficialiai dar nebuvo išsiskyrę.

„Iš pradžių mama mano sesę laikė darbe. Prasidėjus ilgam skyrybų procesui, mamai buvo labai sunku. Ji, kaip ir kiekviena moteris, vis tiek turėjo savų principų. Tam, kad nereikėtų kurio nors vaiko atiduoti tėvui, mane davė pagloboti seneliams. Į darželį neleido, nes jei būtų laikiusi mus abu, galimai vieno būtų netekusi. Nežinau smulkmenų. Kažkada esu pasakęs, kai tėvą sutikau, kad nenoriu savęs varginti klausimais: kodėl, kas, kaip. Niekada iki galo nežinosiu ir nesuprasiu tos priežasties, kodėl tėvai išsiskyrė. Manau, nė man, nė vienam kitam vaikui nereikėtų kištis. Tai yra dviejų žmonių santykis, konfliktai, nesugebėjimas atleisti“, - tėvų skyrybas prisimena kunigas V.

Laidos herojus dalijosi patirtimi, kaip mama draudė vaikams susitikti su tėčiu. „Kartais matėme jų nesutarimus. Kai mama išsiskyrė, mums nebuvo galima susitikti su tėvu. Mums buvo griežtai uždrausta tą daryti. Kartą Melnragėje ėjome su sese, ir aš jį pamačiau. Tada jam šaukėme „tėte!“. O jisai apsisuko ir išvažiavo, bet mus matė. [...] Tas momentas buvo labai skaudus, - atviravo pašnekovas.

Suaugusiųjų santykių audrose atsvara Vaidui tapo už jį porą metų vyresnė sesuo Vilma. „Taip, mes labai vienas kitą mylėjome. Žaisdavome, dūkdavome, galėdavau ja visiškai pasitikėti. Mes negyvenome šeimyniniame muštre. Jau tada buvo maištaujančių jaunuolių banga. Dvasios stiprybės Vaidui suteikė ir meilė aukštesnėms jėgoms.

Vis tik mokykloje dievobaimingas Vaidas anaiptol nepriminė pamaldaus vaiko. „Portfelis buvo upėje paskendęs su visomis knygomis, o aš kažkur, bet ne ten, kur reikia. Nebuvau geras mokinys. Jei man kas neįdomu, tada būna per daug nuobodu. O kas buvo įdomu? Maištauti! Atsimenu, kai visi turėjome tapti pionieriais. Su vienu bendraklasiu nutarėme jais netapti. Mus įraše į gėdos lentą. Mano sesė irgi buvo įrašyta, nes nešiojo per trumpą sijoną. Jau tada buvo maištaujančių jaunuolių banga. Jautėsi artėjanti Nepriklausomybė“, - pasakoja V.

Vaido paauglystė sutapo su Nepriklausomybės aušra. 1990-aisiais, Lietuvoje viešint Michailui Gorbačiovui, pašnekovas prisimena, kad Klaipėdoje, prie Danės upės, jaunuoliai karinius bilietus plėšė ir degino. „Lenino aikštėje stovėjęs Lenino paminklas buvo tanketėmis apsaugotas, - prisiminė laidos herojus. - Jautėsi, kad buvo kažkoks užsidegimas. Į Melnragę buvo atvažiavę tokie rusakalbiai. Jie rusiškai kažko paklausė, o aš jiems rusiškai atsakiau, kad nieko nesuprantu.

Lemtingas Įvykis Ir Pasirinktas Kelias

Baigdamas mokyklą Vaidas susidūrė su neapsakomu gyvenimo siaubu. „Ji buvo jauna, beveik 20-ies. Begimdant sukilo spaudimas. Trūko kraujagyslė smegenyse, išvežė į Kauno klinikas ir ji ten mirė. Dabar suprantu, ką reiškia patirti šoką, kai to nesitiki. Vietoje sustingau, nieko negalėjau daryti visą dieną. O galiausiai, po laidotuvių supratau, kad nebėra ir mano mamos, nes ją tai palaužė. [...] Mačiau savo sesę gulinčią (karste - LRT.lt), bet negalėjau priimti to fakto. Vėliau visą gyvenimą negalėjau ir iki šiol negaliu užuosti lelijų kvapo.

Sesers netektis nepakeitė Vaido pasirinktos gyvenimo krypties. „Ten buvo labai maloni dvasia, labai atvira kunigų seminarija. Būdavo labai daug žmonių, visokių menininkų, renginių. Mus ugdė būti atvirus, - prisimena pašnekovas. - Dabar seminarija labai pasikeitusi. Ji tapo tokiu karceriu.

Kunigystės Kelias: Išbandymai Ir Atsidavimas

Paklaustas, kaip nusprendė tapti kunigu, Vaidas atviras: „Augau labai krikščioniškoje aplinkoje, kuri mane be galo žavėjo. Seneliai niekada neatsisėsdavo valgyti be maldos, niekada nebaigdavo pusryčių, pietų ar vakarienės be maldos, niekada neatsiguldavo į lovą be maldos. Mane tai žavėjo. Pasirinktas Dievo tarnystės kelias nėra lengvas, pripažįsta kunigas. Nuvargina ir mišios, ir išpažintys, visko kaupimas savyje.

„Sportas leidžia išsikrauti ir neapsileisti. Labai svarbu yra žmogui neapsileisti. Sporto klube aš lankausi jau 9-10 metų. „Išorinio rezultato nebus be vidinio“, - sako kunigas V. Vaišvilas. Tiesa, pripažįsta, kaip ir visus pradedančius, jį buvo aplankęs nusivylimo jausmas.

„Kai dirbau Vilniuje, atidariau Gailestingumo Šventovę visai parai ir susilaukiau labai daug kritikos. Buvo patirta labai daug psichologinio smurto, išpuolių, neteisybės, purvo. Mane visa tai labai pradėjo slėgti viduje. Galiausiai kaip ir kiekvieno gyvenime tie dalykai kaupėsi. Pažiūrėjau į save ir galvojau: palauk, tau 35-eri, kaip viskas ritasi, kai kurie kolegos būdami kunigai dėl nervų, streso tapo dvasiniais degradais. Ir aš pasakiau: ne, aš to neleisiu.

Paklaustas, kokia, jo nuomone, turėtų būti šiuolaikinė bažnyčia, V. „Jeigu pati bažnyčia gyventų savo autentika, tikrumu, Kristumi, tikėjimu, būtų meilės daugiau, nuoširdumo, paprastumo, atjautos - žmonės formuotųsi kitaip. Nereikia tų susireikšminimų, pasipūtimo, teisuoliškumo, visažiniškumo. Žmonės nėra kvaili, jie viską mato. Bet ir patys žmonės turi suprasti, kad bažnyčia bus tokia, kokiai jai leisite būti ir kokios norėsite. Juk pati visuomenė irgi yra bažnyčia, ne tik kunigai su sutanomis ir vyskupai su kryžiais“, - sako kunigas V.

Tarnystė Druskininkuose Ir Šv. Augustino Religijos Studijų Centras

2019 metų birželį iš Vilniaus Dievo Gailestingumo Bažnyčios Vaidas atvyko dirbti į Druskininkų Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčią. Iš Vilniaus į Druskininkus perkeltas kunigas Vaidas Vaišvilas subūrė Šv. Augustino religijos studijų centrą, kuriame renkasi jauni žmonės. Su V. Vaišvilu atėjo ir daugiau naujovių į šį kurortą. Kurorto bažnyčios durys nuo ryto iki vakaro atviros kiekvienam. Vyras prie smilkstančios cigaretės pasakoja apie jam itin svarbų sportą, kurį laiko būdu apvalyti dvasią, bažnyčioje vyraujančias kunigų „madas“ ir keliones, kurios gyvenime užima labai didelę vietą.

„Tikėjimą gali įkvėpti tiktai Šv.Dvasia, o mano įkurtas Šv.Augustino religijos studijų centras tėra filosofijos, teologijos ir Šventojo Rašto studijos, kurios padeda tobulėti ir praplečia pažinimą. Argi nenuostabu, kad žmogus gaudosi filosofijoje, teologijoje, pažįsta Šventąjį Raštą?

Vaidas sau linki toliau pasitikėti Dievu ir eiti tik į priekį. „Lietuva labai maža šalis, mūsų yra labai mažai. Labai norėčiau palinkėti išmokti gerbti save, savo tautą, ją mylėti. Negi mums reikės suprasti savo klaidas, kai nebeturėsime savo šalies ir žmonių? Kai jų bus tiek mažai, kad jau žingsnio atgal nepadarysi. Tad labai norėčiau mums visiems palinkėti jautriame santykyje kurti savo šalį. Linkiu, kad būtume meilesni vieni kitiems, mažiau vieni kitus muštume ir bartume“, - tautiečiams linki maištautoju vadinamas Druskininkų Švč.

žymės: #Gime

Panašus: