Kasmet gegužės 25 d. pasaulyje minima Tarptautinė dingusių be žinios vaikų diena, kai prisimenami dingę vaikai ir šeimos, patyrusios siaubingą vaiko netektį.
Dingusių žmonių paramos centras, daugiau nei 25 metus teikiantis pagalbą dingusių vaikų artimiesiems, atkreipia visuomenės dėmesį į tai, jog vaikų dingimas yra reali, dinamiška, didelio masto problema visame pasaulyje.
„Missing Children Europe“ duomenimis, Europoje kas dvi tris minutes gaunamas pranešimas apie dingusį vaiką. Lietuvoje, dingusių be žinios asmenų registro duomenimis, kiekvienais metais užregistruojama apie 2000-2500 nepilnamečių dingimo atvejų.
Lietuvoje veikia tarptautinė 116 000 karštoji pagalbos linija dėl dingusių vaikų, kurioje dingusių vaikų artimieji gali gauti emocinę pagalbą. Puslapyje www.116000.lt įdiegta susirašinėjimo funkcija suteikia galimybę su linijos konsultantais susisiekti ne tik vaikų artimiesiems, bet ir vaikams, kuriems kyla mintys bėgti iš namų.
„Pagrindinė vaikų dingimo priežastis vis dar yra pabėgimas iš namų ar globos įstaigų. Vaikai, dažnu atveju bėga nuo problemų namuose - smurto artimoje aplinkoje, konfliktų, nepriežiūros ar kitų problemų. Dingę ar iš namų bėgantys vaikai gali tapti lengvu grobiu nusikaltėliams tiek fizinėje tiek elektroninėje erdvėje.
Labai svarbu ne tik laiku identifikuoti vaikų patiriamas grėsmes, bet ir sistemiškai vykdyti ankstyvąją vaikų dingimo prevenciją. Dingusių žmonių šeimų paramos centras siūlo kiekvieną dieną skirti bent 5 minutes laiko savo vaikui: pasikalbėti su juo, apkabinti, išklausyti, suprasti ir atjausti.
Policijos departamento duomenimis, 2023 m. gegužės 28 dieną 20 val. iš namų Kelmės rajone, išėjo ir negrįžta mergina, gim. 2005 m. Požymiai: 162 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, juodų iki pečių plaukų, turi auskarus nosyje ir apatinėje lūpoje, rankos tatuiruotos. Gegužės 29 dieną 19 val. iš Kelmės rajono vaiko ir šeimos gerovės centro bendruomeninių vaikų globos namų išėjo ir negrįžta globotinis, gim. 2005 m. Požymiai: 175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, trumpų rusvų plaukų.
Atminimo ženklai Lietuvos istorijai
Žemaičių Naumiesčio centre stovi 1918 metų vasario 16-tos atkurtos Lietuvos valstybės laisvės gynėjams gražus ir labai aiškus pagarbos ženklas. Jį naumiestiškiai 1928 metais pastatė minėdami atkurtos Lietuvos valstybės dešimtmetį. Juo pagerbė ant Tėvynės laisvės Aukuro galvas padėjusius šio krašto sūnus.
Jame įrašyta „1919 - 1922 dėl Lietuvos laisvės žuvę Bitinas Dovydas, Bružaitis Gustavas, Gudaitis Andriejus, Kazlauskas Kazimieras, Mickus Antanas, Nausėdas Liudvikas, Rabinzonas Leizeris, Stankus Liudvikas“.
Šis paminklas Laisvei ir jos gynėjams pergyveno keletą etapų: su pagarba buvo pastatytas, su neapykanta nugriautas ir su viltimi - atstatytas.
Paaiškėjo vieno iš čia paminėto savanorio - Stankaus Liudviko - galima Amžino poilsio vieta, tapo žinomas jo atvaizdas. Ir nors jo žūties aplinkybės nėra iki galo aiškios, bet tam tikrų prielaidų daryti galima.
Pasakojimas apie Lietuvos savanorį, laisvės gynėją Liudviką Stankų nėra iki galo pagrįstas istoriniais šaltiniais. Jis surašytas iš šiauliečio sūnėno Liudviko Stankaus surinktų giminės atsiminimų, savarankiškos paieškos viešai pasiekiamuose šaltiniuose, bendravimo su galinčiais ką nors atskleisti asmenimis.
Liudvikas Stankus buvo trečiasis iš keturių Marijonos Rupkalvytės (Mockutės) ir Mykolo Stankaus vaikas, gimęs 1900 m. rugpjūčio 10 dieną. Jis turėjo vyresnius seserį Uršulę ir brolį Andriejų bei jaunesnį Felicijoną.
Šiaulietis L. Stankus paaiškino: jo močiutė yra gimusi Rupkalvike. Būdama nepilnų dviejų metų Marikė tapo našlaitė. Ją priglaudė giminaičiai Toliušiai. Globoti ėmėsi jų duktė Urtė Toliušikė. Anais laikais nebuvo priimta, kaip kad dabar, įvaikinti. Tai buvo galima atlikti tik bažnyčioje vaiką pakrikštijus. Nuo to laiko jis ir tapdavo tikruoju tos šeimos nariu. Įdomu, kad vaiko „gimimo data“ tapdavo jo krikšto diena.
Nuotrauka daryta 1919 metų sausio mėnesį Gardame, po pašventinimo bažnyčioje, Liudvikui Stankui išvykstant ginti Lietuvos nepriklausomybę. Pirmas iš kairės - sūnus Andriejus, sėdi tėvas Stankus Mykolas, mama Rupkalvikė Marikė - Marijona Mockutė - Stankienė, sūnus Liudvikas ir sūnus Felicijonas. Trūksta dukters Uršulės.
Dabar grįžkime prie būsimo savanorio likimo ir, praleidę nemažą laiko tarpą, tęskime nuo tos vietos, kad po įvairių gyvenimiškų nutikimų, Marijona buvo priversta kreiptis į savo brolį Johaną ir dėdes, gyvenusiu tuo metu Grabiupiose ir Žibuose.
Marijonos Stankienės gyvenimas buvo labai sudėtingas, todėl vaikai Uršulė, Andriejus ir Liudvikas buvo nusiųsti gyventi pas gimines. Uršulė, savo draugės tėvų dėka, prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvažiavo į Ameriką. Būsimąjį savanorį Liudviką likimas nuvedė į prie Šilokarčemos esančius Žibus. Tik vienas sūnus Felicijonas, šiauliečio L. Jų seneliai Rupkalviai, greičiausiai, buvo kilimo iš Rytų Prūsijos.
Kaip išsiaiškino L. Stankus, 1919 metų pradžioje aštuoniolikmetis jo dėdė, Gardame, nusipirkęs medžioklinį šautuvą, išėjo į savanorių surinkimo punktą Žemaičių Naumiestyje. Prūsijos lietuvininkai manė, kad savanorių batalioną reikėtų kurti Tilžėje. Tai suerzino vokiečių karinę vadovybę, tad vengiant aštrumų, jį buvo nutarta įkurti Lietuvos ir Rytų Prūsijos pasienyje - Tauragėje.
Savanoriams teko burtis nepalankioje aplinkoje. Įnirtingai veikė bolševikai, Lenkijos šalininkai bei vokiečių kariškiai. Ši situacija turėjo nemažos įtakos 1919 metų vasario 4 dieną įkurtam Prūsų, vėliau Žemaičių pavadintam batalionui. Jo vadas ne visada skaitėsi su savanoriais, jautė simpatijų Lenkijai.
Kuriant savanorių batalioną buvo siekiama pritraukti daugiau Prūsijos lietuvininkų. Jie buvo labiau išsilavinę, turtingesni, tik į žemaičius žiūrėjo iš aukšto. Iš Rytų Prūsijos kilusiems savanoriams buvo skirta net atskira virtuvė. Jiems gamino geresnį maistą. Be to, jie gaudavo ir daugiau markių. Ši nelygybė negalėjo neerzinti žemaičių savanorių, kurių buvo dauguma.
Pirmas šių savanorių būrio kovinis krikštas įvyko 1919 metų kovo 2 dieną: prie Navarėnų miestelio, netoli Telšių, įvyko pergalingas mūšis, kurio metu bolševikai buvo sustabdyti. Tačiau 1919 m. kovo 25 d. šis karinis vienetas buvo likviduotas.
Šiaulietis L. Stankus surado, kad jo likvidavimo priežastimi galėjęs būti kilęs karių maištas: ypatingas vado pyktis su karininkais, „negramatnas“ vadovavimas, nepatrauklios asmeninės jo savybės bei būdo bruožai iššaukė karininkų atsakomąją reakciją. Jie pareikalavo vadą pakeisti. Vidinę savanorių būseną tai irgi veikė. Tad batalione įvykęs maištas.
Likvidavus šį karinį darinį, iš jame tarnavusių 389 kareivių, dalis buvo palikti prie Tauragės komendantūros, kiti išsiųsti Kauno miesto komendanto žinion bei priskirti prie Šiaulių.
Šiaulietis L. Stankus sakė, kad perskaitė daug aprašymų apie savanorių žygius. Surado ir peržiūrėjo nemažai įvairių to meto žuvusių ir dingusių be žinios sąrašų. Deja, ten savo dėdės nerado. Nuo Gardamo apylinkių kilęs savanoris Liudvikas Stankus žuvo. Bet kur? Ir kur Amžinoji jo poilsio vieta?
Šia mintimi, šiuo klausimu šiaulietis L. Stankus pasidalino su giminėmis. Ir ne taip senai jo sesuo Darata, jai pačiai netikėtai, prisiminė, kad prieš grįžtant rusams, su mamyte aplankė senelio Mykolo Stankaus, mirusio 1921 metais, kapą. Tada mama ir papasakojusi, kad čia palaidotas ir tėvelio brolis Liudvikas.
Tai liudija ir apie 1930 metus pastatytas kryžius su dviem angelais. Vienas iš jų - saugo dėdės sielą ir antrasis - rūpinasi jų seneliu. Be to, ant kryžiaus pritvirtinta lentelė su užrašais apie jų mirčių datas: „ATA Mikolas + 1921 m. Liudas + 1920 m. Stankai. Kapavietė Gardamo kapinėse.
Savanorio mirties data nurodyta 1920 m. Lyg ir nesutampa su to meto įvykiais. Tai paskatino L. Stankų kreiptis į Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Atsakymas nepradžiugino: nei 1919 metais, nei 1920 metais Liudvikas Stankus Gardamo kapinėse nebuvo palaidotas. Tačiau parapijos kunigas paaiškino taip: jeigu ant kryžiaus yra nurodytos mirimo datos, reiškia tai yra tiesa.
Šiauliečio L. Stankaus senelis Mykolas Stankus buvo palaidotas į tą patį kapą prie sūnaus. Tačiau kaip po ilgesnio laiko statant tėčiui ir broliui kryžių buvo surašytos netikslios mirties datos? L. Stankus mano, kad skirtingi tuo metu buvę kalendoriai galėjo tai ir padiktuoti, gal nevalingai užrašė 1920 metus.
Be jų, šiame kape yra palaidota ir močiutė Marijona Stankienė bei praėjusiais metais - brolio sūnus Kęstutis.
Be tikslaus atsakymo lieka dar vienas klausimas: kada ir kokiose aplinkybėse žuvo savanoris Liudvikas Stankus. Gali būti keliamos įvairios versijos.
Šiauliečio L. Stankaus pusbrolis Tomas Liukaitis linkęs teigti, kad žuvusio savanorio Liudviko Stankaus kūnu pasirūpino jo bendrataučiai, išformuoto junginio bendražygiai lietuvininkai: po maišto batalione grįždami į namus skubiai atvežė jo kūną į Gardamo kapines. Tuo metu būta gan griežtos tvarkos, kad „nepateptasis“ prieš mirtį turi būti laidojamas atokiausioje bei žemiausioje vietoje ir būtinai šalia tvoros. Tokioje vietoje šiandien ir yra šis kapas.
Adolfo Stankaus, šiauliečio L. Šio paminklo atsiradimą 1928 metais labai gražiai papasakojo Albertas Juška 2020 metais dabartinės Žemaičių Naumiesčio bendruomenės ir muziejaus pastangomis dienos šviesą išvydusioje knygoje „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“.
„Idėja įamžinti žuvusiuosius kilo vienu metu keliems miestelio inteligentams. 1927 m. jie subūrė Statybos komitetą. Jame buvo Naumiesčio I pradinės mokyklos vedėjas Jonas Galinis (pirmininkas), II pradinės mokyklos vedėjas Jonas Bicka (sekretorius), nariai - II pradinės mokyklos mokytoja Ona Galvydaitė, progimnazijos mokytojas Juozas Kanapeckas, šaulys Dovas Srūgis.
Komitetas sukviestuose gyventojų susirinkimuose, taip pat per spaudą aiškino tokio paminklo svarbą, kreipėsi į visuomenę paramos. Ši neliko kurčia, sulaukta ne tik pritarimo bei palaikymo, bet ir nemažos pinigų sumos.
Visa Nepriklausomybės simbolio statybos istorija aprašyta specialiame dokumente, kuris paminklo atidarymo dieną iškilmingai įdėtas į stiklo indą ir įmūrytas paminklo viduje. Jame išvardyti visi tuo metu žinoti žuvusieji naumiestiškiai: Nausėdas Liudas iš Laukstėnų kaimo, Gudaitis Andrius (turėtų būti Endrius) iš Sugintų kaimo, Stankus Liudas iš Pypliškės, Bitinas Dovas iš Sugintų, Rabinzonas Leizeris iš Naumiesčio miestelio, Mickus Antanas iš Brokorių, Bružaitis Gustavas iš Šiaudvyčių, Kazlauskas Stasys ir Mockus Antanas iš Makių kaimo.
Tos pačios pavardės aukso spalvos raidėmis išrašytos marmuro plokštėje, ta svarbiausiu akcentu įmontuota paminklo priekinėje plokštumoje. Už šių didvyrių pasišventimą bendrai gerovei Naumiesčio valsčiaus gyventojai savo piniginėmis aukomis ir įgalioto komiteto pastangomis nutarė pastatyti paminklą, norėdami turėti matomą ženklą, kuris nuolat primintų esančioms ir būsimoms kartoms, kad Lietuvai visuose amžiuose nestigo didvyrių, mokančių jos laisvę ginti ir kad ragintų sekti šių garbingų vyrų pavyzdžiu. Gražūs ir teisingi žodžiai!
Negalima praleisti kilusios polemikos dėl paminklo išvaizdos, tiksliau dėl jo viršūnės. Katalikų kunigai reikalavo jo viršuje pastatyti kryžių. Tokiu atveju jis būtų kartojęs paminklus kapinėse. Tačiau svarbiausia - kryžius niekaip nebūtų derėjęs su žuvusiuoju žydų tautybės asmeniu R. Leizeriu. O ir evangelikai kryžių pakelėse ar aikštėse nestato. Ginčas įsiliepsnojo visu aštrumu.
Kunigai bei juos palaikantieji žmonės kreipėsi į archeologą, autoritetingą paminklų tyrinėtoją generolą Vladą Nagį - Nagevičių. Tas atvažiavo į Naumiestį, išklausė abi puses ir, matyt, nenorėdamas pykinti kunigų, nurodė paminklą statyti su kryžiumi.
Vis dėlto D. Markvaldas bei jį palaikantieji žmonės nepakluso, siūlymą atmetė. Paminklas buvo pastatytas tokios išvaizdos, kokį mes šiandien ir matome. (Jo viršūnėje - Gedimino bokštas Vilniuje, kuris tuo metu buvo lenkų valdžioje - autor.
Tolimesnis šio paminklo likimas liūdnas. Sovietinė valdžia organiškai neapkentė visa, kas priminė nepriklausomą Lietuvą, jos valdžią, jos simbolius. Ką jau kalbėti apie paminklą, bylojusį apie laisvės kovas. 1951 m. paminklas nuverstas, užkastas, užpiltas užmaršties žeme. Bent to tikėjosi šio vandališko akto vykdytojai. Pragulėjo palaidotas visus 37 metus. Vis tik laisvės idėjos nemarios!
Gimus Sąjūdžiui, paminklas atkastas, o 1988 m. gruodžio 11 d. vietos meistrų pastangomis vėl pastatytas senojoje vietoje.
Kaip pamenate, paminkle paminėti tik aštuoni žuvę šių apylinkių laisvės kovų savanoriai. 1928 metais, greičiausiai, žinota tik apie juos. Jau dabar aišku, kad savanorių iš šio krašto būta gerokai daugiau. Ir ne tik įrašyti paminkle, bet ir ne vienas iš jų padėjo galvą ant Laisvės aukuro.
Taip pat būtų labai gražu, o ir reikalinga, surasti tame paminkle minimus žmonių atvaizdus - būtų labai įdomu pamatyti, kaip atrodė tie žmonės.
Kaip matome iš aukščiau išdėstyto pasakojimo, įamžintų šiame paminkle žmonių giminės gali turėti anų laikų nuotraukų. Suprantama, XX a. pradžioje fotografų būta labai mažai - nuotraukos tuomet buvo brangios.
Tad jei pas ką atsirastų nuotraukų, kuriose galėtų būti ir savanorio atvaizdas - praneškite Žemaičių Naumiesčio muziejui.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Tarptautinė dingusių vaikų diena Lietuvoje: Skulptūra „Mama…!“ ir jos nepaprasta istorija
- Vaiko Statula, Mama ir Šventinimas: Atrask Tikėjimo Kelio Stebuklus!
- Šokiruojanti Tiesa Apie Dingusių Vaikų Paieškos Organizacijas Lietuvoje – Ką Turite Žinoti!
- Paracetamolio Dozė Kūdikiams Pagal Svorį – Tikslus Vadovas Tėvams Saugiam Dozavimui
- Neįtikėtini Patarimai, Kaip Padėti Naujagimiui Užmigti Greitai ir Ramiai!