Mano šaknys įaugusios į Dzūkijos žemę. Seneliai ir tėvai buvo paprasti lietuviško kaimo žmonės, visas jų gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir Bažnyčią.
Tėvų Namai ir Kuklus Gyvenimas
Abu tėvai - Motiejus ir Anelė Tumosaitė buvo kilę iš Krikštonių kaimo, Lazdijų rajono; susituokę kurį laiką gyveno Krikštonyse ir tik prieš Antrąjį pasaulinį karą nusipirko 8 ha žemės Gudonyse. Gyveno ganėtinai vargingai: kukli kaimo pirkia su moline asla, tame pačiame kambaryje tilpo virtuvė, valgomasis, miegamasis ir vaikų darbo kambarys. Per šalčius vietos atsirasdavo dar kelioms avelėms su ėriukais.
Vaikams gyvulėliai nemaišė, greičiau buvo pramoga. Po moline krosnimi viešpatavo vištos, kasdien padovanodavusios vaikams po kiaušinį. Augome keturi broliai: Jonas, Vladas, Albinas ir aš - pagrandukas.
Šis labai kuklus tėvų gyvenimas buvo Dievo dovana, nes nebuvo galimybės išlepti. Anuomet kaime niekas neturėjo net radijo imtuvo, todėl vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos. Pirmą kartą radijo imtuvą pamačiau pas savo kleboną, ir ši kalbanti dėžė anuomet atrodė tarsi stebuklas.
Knygos ir Neramūs Metai
Tėvelis, kaip ir dauguma ano meto vyrų, kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, bet pamaldumu nepasižymėjo. Vaiko atmintis užfiksavo tik tėvelio darbštumą. Vyresnieji broliai anksti buvo mokomi darbo ir turėdavo padėti visuose žemės ūkio darbuose.
Žiemą tėvelis keldavosi labai anksti ir eidavo į kluoną spragilais kulti javų. Man, mažiausiam, nei arti, nei spragilais kulti javų neteko. Pats nuobodžiausias darbas, nuo kurio vasarą neišsisukdavau, buvo ganyti karves ir avis. Mielai jį būčiau iškeitęs į bet kokį kitą.
Bet greitai pamėgęs skaityti knygas, būdavau laimingas, kai karvutės ir avys ramiai skabydavo žolę, o aš galėdavau ryte ryti pasaulietinio ir religinio turinio knygas. Ryškiausi prisiminimai iš pokario metų - neramios dienos ir naktys. Už lango naktis, o mūsų dūminė kaimo pirkia pilna partizanų.
Vyrai valgo vakarienę, tačiau ir valgydami nesiskiria su ginklais. Pavalgę padėkoja ir išeina į gūdžią naktį, o gal į mirtį. Kitas pokario prisiminimas - po Kūčių vakarienės ruošiamės miegoti, ir vėl kažkas beldžiasi į duris.
Vėl pilnas kambarys ginkluotų vyrų, tik šįkart stribų, kurie reikalauja kinkyti arklius ir kažkur juos vežti. Tėvelis bando atsikalbėti, girdi, reikės sūnų anksti rytą pavėžėti į mokyklą. Juk šalta, sniegas, o į mokyklą aštuoni kilometrai.
Stribai atsako, kad sūnus be reikalo Kūčių sugrįžo į namus, todėl nieko neatsitiks, jei pėsčias nukulniuos į Seirijų mokyklą. Ir nukulniavau. Kelias į Seirijų mokyklą vedė per turgaus aikštę. Šioje aikštėje suguldydavo nukautų partizanų kūnus, kad visi žinotų, jog priešintis sovietinei imperijai yra beviltiška.
Nors Stalino portretai kabojo visose klasėse, bet mes, mokiniai, jo nepamilome, todėl, ganydamas karves, traukdavau partizanų dainas. Partizanai buvo savi ir mes buvome jų pusėje - laisvos Lietuvos pusėje. Tačiau laisvė atrodė tokia tolima, tiesiog nepasiekiama; reali buvo tik kruvina prievarta.
Prisimenu pirmąjį tardymą. Kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, raginančią neišduoti Tėvynės ir neiti į rinkimus, o aš pirmas atėjęs į klasę ją pamačiau. Mane, vienuolikametį berniuką, nusivedė į NKVD būstinę ir tardė, žadėjo mušti, gąsdino baltomis meškomis, jei nepasakysiu, kas priklijavo proklamaciją.
Gal reikėjo šito tardymo vaikystėje, kad vėliau butų galima pakelti daugelį panašių, tik kur kas sunkesnių tardymų, kai buvo siekiama sunaikinti Kroniką ir garsiai pasakytą ar parašytą laisvą mintį.
Katekizmo Pamokos ir Pirmasis Pašaukimas
Pati didžiausia Dievo dovana buvo vaikus mylinti, pamaldi motina. Be to, dar ir tretininkė. Gal dėl to visoms tretininkėms jaučiu pagarbą, nes man jos primena motiną. Menu, kai ji kartą parėjusi iš bažnyčios ir pridėjusi delną prie krūtinės pasakė, kad pas ją atėjo ir gyvena Jėzus. Tada nesupratau, kaip jis ten atėjo, bet man buvo aišku, kad įvyko kažkas svarbaus ir labai gero.
Užbaigęs pirmą klasę ir, būdamas šešerių su puse metų, pradėjau lankyti katekizmo pamokas, kurias vedė labai gera mokytoja. Patiko ir pamokos, ir gera mokytoja, tačiau kai broliai paerzino, kad išpažinties turėsiu eiti pas tikybos mokytoją, paprieštaravau: „Išpažinties eisiu tik pas kleboną.“ Žinoma, tuo visus pralinksminau.
Po dviejų savaičių mokymo priėjau tik išpažinties, nes tikriausiai visi matė, kad priimti Komuniją dar esu per mažas. Klebonas kun. Jonas Reitelaitis buvo labai geras, tėviškas, todėl nei pirmoji, nei vėlesnės išpažintys nekeldavo jokių sunkumų.
Kitą vasarą katekizmo mokė į mūsų parapiją atvykęs klierikas. Jis ne tik gerai išmokė katekizmo, bet ir baigdamas pasiūlė išmokti lotynišką ministrantūrą - pakaitomis su kunigu kalbamos psalmės žodžius - ir pažadėjo: jei išmoksiu, tuomet galėsiu patarnauti Mišioms.
Per savaitę išmokau gražiai skambančius lotyniškus atsakymus, davatkėlė Ievutė pasiuvo baltą kamželę ir gražią raudoną peleriną, ir nuo tada nuo altoriaus neatsiskyriau. Patarnaudamas Mišioms priėmiau ir Pirmąją Komuniją. Miglotai supratau, kaip tame mažame baltame duonos paplotėlyje gyvena pats Dievas.
Suvokiau tik tiek, kad tai kažkas labai svarbaus. Mažam patarnautojui kur kas artimesnis buvo net keturis skambučius turintis Mišių varpelis. Pradžioje sunkumų sudarydavo Mišių knygos perkėlimas. Ši knyga man atrodė labai sunki, o buvau toks didelis vyras - galva sulig altoriumi.
Po Pirmosios Komunijos, atrodo, niekas per daug nesirūpino, ką apie tikėjimą suvokia mažas vaikas, kuris kas mėnesį reguliariai eidavo išpažinties ir Komunijos. Tikriausiai tėvai mąstė, kad, būdamas arti altoriaus, žinau daugiau už kitus vaikus.
O aš gerai buvau įsisąmoninęs tik tiek, kad išpažintį reikia atlikti sąžiningai ir kad po jos galiu tik vieną kartą priimti Komuniją. Reikėjo dar šešerių metų, kol vienas geras salezietis kunigas man paaiškino, kad Eucharistiją galima priimti kasdien, tik reikia saugotis nuodėmių, nes šventoji Komunija yra ne kas kita, kaip pats Jėzus, kuris labai myli vaikus.
Prie Altoriaus: Dvasinio Kelio Pradžia
Patarnavimas prie altoriaus, prasidėjęs nuo antrosios klasės, tęsėsi iki vienuoliktos, kai gavęs brandos atestatą nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Šis patarnavimas man buvo brangus daugeliu atžvilgių.
Klebonas elgėsi labai protingai ir už patarnavimą niekuomet neduodavo pinigų. Pačiu svarbiausiu užmokesčiu man buvo klebono knygos, kurias godžiai skaičiau ir kurios mano ateities pasirinkimui padarė didžiausią įtaką. Pradžioje patarnavimas per Mišias buvo tik pramoga. Didžiausią įspūdį yra padariusios šv. Kalėdos ir Didžioji savaitė.
Kažkas labai brangaus liko vaiko širdelėje. Man ir dabar atrodo, kad vaikystėje girdėtos Kalėdų giesmės buvo pačios gražiausios.
Pašaukimo Daigai
Kartą motina man kaip didelę paslaptį pasakė, kad galėsiu patarnauti Mišioms vienam geram nuo valdžios besislapstančiam kunigui, kuriam gresia areštas. Vieną rytą mažame kambarėlyje patarnavau Mišias aukojančiam kun. Antanui Skelčiui SDB. Ir nuo tada tapome neperskiriami draugai. Dažnai jį aplankydavau, kai slėpėsi Krikštonyse; surasdavau jį ir Seirijų parapijoje. Geri žmonės išsaugojo jį iki pat Stalino mirties, o paskui jis legalizavosi ir dirbo altaristų iki pat mirties Leipalingio parapijoje.
Kai pas davatkėlę Ievutę sutikau nuo čekistų besislapstantį salezietį kun. Antaną, paraginusį mane kasdien priimti šv. Komuniją, patarnavimas Mišiose įgavo visiškai kitą spalvą. Vasarą kiekvieną rytą bėgdavau patarnauti prie altoriaus, o per mokslo metus tą galimybę turėjau tik sekmadieniais.
Be abejo, čia, prie altoriaus, subrendo mano pasiryžimas rinktis kunigo kelią. Bažnyčioje radau daug dvasinės šviesos ir šilumos, kurios bręstančiam paaugliui labai reikėjo.
Skaitydamas apie šv. kun. Joną Boską, labai norėjau būti panašus į jaunąjį Don Boską, vėliau tapusį kunigu, kuris rūpinosi beglobiais Turino vaikais. Dvasinio turinio knygos, dažna išpažintis ir Eucharistija išmokė sąmoningo bendravimo su Dievu.
Kai nuvažiavau į Kunigų seminariją, ten neradau nieko svetimo, tiesiog patekau į visiškai savą aplinką. Patarnavimas Mišioms kiekvienam vaikui ar paaugliui gali labai padėti dvasiškai augti, jei tik šalia yra protingas kunigas, kuris geru žodžiu ir savo pavyzdžiu padeda bręsti ir ieškoti savojo pašaukimo kelio.
Mokykla ir Tikėjimas
Mano laikų mokykla dar nebuvo paversta tokia bedieviška, kad, mes, tikintieji mokiniai, būtume buvę kaip nors diskriminuojami. Bėdų atėjo tik vėliau. Mano pirmosios pradinių klasių mokytojos net gyveno Krikštonių parapijos klebonijoje, todėl mes, Mišių patarnautojai, jas laikėme savomis, o jos ne tik nebarė už patarnavimą, bet dar ir pamokydavo, kad per Mišias nesidairytume į žmones, o žvelgtume į altorių.
Mokantis Seirijų vidurinėje mokykloje, dauguma jos mokinių, eidami į mokyklą, kasdien užsukdavo į bažnyčią pasimelsti, ir niekas už tai mūsų nei gyrė, nei peikė. Klasėje buvo tik keletas komjaunuolių, kurie jautėsi labai nedrąsiai, ir mums buvo tiesiog jų gaila.
Su panašia užuojauta rugsėjo pirmąją žvelgėme į kiekvieną naują mokytoją, kuri ar kuris ateidavo į klasę prisisegę komjaunimo ženkliuką. O kai klasėje paskelbė, kad mirė Stalinas, ši žinia visus labai nudžiugino - ačiū Dievui, tirono jau nebėra!
Mokytojai prieš tikėjimą beveik nekalbėdavo. Prisimenu vieną gerą mokytoją, kuris jaudindamasis klasėje aiškino, kaip beždžionė tapo žmogumi. Visi matėme, kad šis pasakojimas jam labai sunkus ir kad jis, tikriausiai, netiki tuo, ką pasakoja.
Mokydamiesi vyresnėse klasėse, ne kartą per darvinizmo pamokas diskutuodavome su mokytoja apie žmogaus kilmę. Turėjau gerą draugą Povilą, kuris irgi skaitė religinę literatūrą, todėl pasikeisdami per pamokas užduodavome nepatogių klausimų.
Kartą mokytoja aiškino, kaip išlipusioms iš medžių beždžionėms pamažu nunykusi nenaudojama uodega, o mes ir klausiame: „Kodėl karvėms nenunyksta uodega, juk jos po medžius nesikarsto? Vyrui uodega taip pat praverstų - vasarą šienaudamas muses nusivaikytų.“ Po tokių klausimų nuotaika klasėje paprastai būdavo linksma, tik darvinizmo mokytoja nepajėgdavo nuslėpti susierzinimo.
Darvinizmo pamokos ir ateistinė literatūra, kurią taip pat godžiai skaičiau, skatino ieškoti atsakymų, todėl jų ieškojau ne kur kitur, o klebono bibliotekoje. Baigiant vidurinę mokyklą, į mano charakteristiką auklėtoja įrašė vieną sakinį:,Apsiskaitęs daug ateistinės literatūros, bet pasaulėžiūra dar besiformuojanti.“ Paėmiau šią charakteristiką ir pamąsčiau, kad su tokia į Kunigų seminariją tikriausiai priims.
Draugai, Knygos ir Pašaukimas
Niekuomet nelankiau šokių ir tai dariau sąmoningai, nes labai anksti pradėjau galvoti apie kunigystę. Knygos, noras kuo daugiau apie viską žinoti, pagaliau domėjimasis religiniais ir pasaulėžiūriniais klausimais nulėmė tai, kad geriausi draugai būdavo tie, su kuriais galėdavau pasidalyti skaitytomis mintimis. Tokių draugų visuomet turėjau mokykloje, kariuomenėje, seminarijoje ir ją užbaigęs.
Atsiskyrėlis nebuvau ir tikriausiai negalėčiau būti. Tiesa, visada labai gerai jaučiausi skaitydamas knygas, užsiimdamas fotografija, technika, sportu, ieškodamas atsakymų į mane dominančius klausimus, ir tuomet galėjau būti vienas. Daug žmonių šalia manęs pradėjo atsirasti tik kunigystės metais. Dažniausiai tai būdavo vaikai ir jaunimas, kuriuos mokydavau katekizmo ir kuriems klebonija pasidarydavo antri namai.
Fotografijos Pamokos
Sugrįžęs iš kariuomenės brolis Jonas padovanojo man du fotoaparatus Fotokor ir Zenit; vienas tinkamas fotografuoti ant fotoplokštelių, kitas patogesnis, bet nuotraukas reikėjo didinti, o kaime elektros nebuvo. Klebono bibliotekoje radau lietuvišką fotografijos vadovėlį, todėl godžiai rijau fotografijos pradmenis.
Kiek vėliau nusipirkau geresnę knygą, bet rusų kalba, todėl ne viską suprasdavau. Pokario metais nusipirkti fotoreikmenų buvo ganėtinai sunku, todėl važiuodavau dviračiu į Alytų ar Druskininkus ir ne kartą grįždavau tuščiomis.
Daugiausia teko pasukti galvą, kuo galima būtų pakeisti elektrą, kad iš fotojuostos galėčiau padidinti reikiamo dydžio fotografijas. Palėpėje iš ruberoido susimeistravau fotolaboratoriją ir į pietų pusę per langą iškišau fanerinę dėžę su fotodidintuvu. Dienos šviesa turėjo pavaduoti elektrą.
Eksperimentas pavyko, ir nuo to meto nepatogų Fotokorą su plokštelėmis numečiau šalin. Jaučiausi beveik didvyris - pats fotografuoju ir pats darau norimo dydžio fotografijas. Tada dar nenumačiau, kad šios fotografijos pamokos labai pravers, kai reikės daryti Kronikos mikrofilmus, bet Viešpats visada mato toliau už vaiką, kuriam dar rūpi tik pramogos.
Įpareigojimas - Išmokyti Šokti
Po Kovo 11-osios mano buvusi lietuvių kalbos mokytoja Rimšienė papasakojo, kaip kartą mokytojų kambaryje buvo aptariamas mano elgesys. Kažkam kilo įtarimas, kad galiu stoti į Kunigų seminariją. Buvo nutarta įpareigoti klasės draugus komjaunuolius išmokyti mane šokti.
Klausydamasis šio pasakojimo prisiminiau, kaip vienas klasiokas, su kuriuo lankydavau gimnastikos treniruotes, kelis kartus siūlėsi pamokyti mane šokių. Kažkam ruseno viltis, kad pradėjęs lankytis jaunimo vakarėliuose nustosiu galvoti apie Kunigų seminariją. Tačiau gimnastika man buvo svarbiau už šokius, ir komjaunimo užduotis liko be vaisių.
Vidurinės mokyklos laikotarpis atmintyje išliko labai šviesus. Tolerantiški ir geri mokytojai, geri draugai ir draugės, kurių dauguma buvo doros lietuviško kaimo mergaitės. Vieną kitą net įsimylėdavau, bet tai ir liko mano mažomis jaunystės paslaptimis.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Tarptautinė dingusių vaikų diena Lietuvoje: Skulptūra „Mama…!“ ir jos nepaprasta istorija
- Tarptautinė Dingusių Be Žinios Vaikų Diena Lietuvoje: Atminimo Ženklai ir Svarbiausia Informacija
- Šokiruojanti Tiesa Apie Dingusių Vaikų Paieškos Organizacijas Lietuvoje – Ką Turite Žinoti!
- Sužinokite, nuo kada saugu vežti vaiką priekinėje sėdynėje: svarbiausios saugumo taisyklės ir ekspertų patarimai
- Neįtikėtini Japonijos naujagimio rekordai ir stebuklingi išgyvenimai, kurie sujaudins kiekvieną