Naują knygą apie sklandų bendravimą „Žuvis vandenyje“ parašęs gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad kūdikis žmogumi tampa tik tada, kuomet pradeda megzti bendravimą su jam artimiausiais žmonėmis. Bendravimas iš vienos pusės atrodo paprastas, tačiau iš kitos - itin sudėtingas, studijų vertas reiškinys. Pasak psichoterapeuto, būtent bendravimas ir sukuria žmogiškumą. „Nebendraudami mes negalime gyventi. Dar daugiau - nebendraudami mes netaptume žmonėmis. Tam, kad kūdikis taptų žmogumi, jam yra būtinas bendravimas, visų pirma, su motina arba ją pakeičiančiu žmogumi, o paskui - ir su kitais“, - sako E. Laurinaitis.
Kalbant apie šiuos aspektus, gydytojas pabrėžia, kad bendravimas - tai ne tik kalbėjimas. „Netiesa. Bendravime yra labai daug neverbalinių, nežodinių dalykų, - dėsto gydytojas psichiatras. - Kaip mūsų kūnas juda, kaip mūsų akys žiūri, kaip mūsų veidas per mimikas parodo, kas iš tikrųjų vyksta... Tai itin svarbu, kuomet žodžiai sako viena, o ne žodiniai signalai išduoda visai ką kita. Tada tenka rinktis - kas yra svarbiau ir kas teisingiau? Tyrimai, deja, rodo liūdną tiesą. Ne žodiniai signalai rodo mūsų tikrąjį norą ir intenciją.
Kitas svarbus dalykas, kad mes turime savo bendravimą derinti prie tikslo: ko aš noriu pasiekti? Juk iš tikrųjų visas mūsų elgesys yra skirtas kažkokiam tikslui pasiekti. Štai aš turiu savo paties elgesį modifikuoti, pritaikyti tam tikram tikslui pasiekti. Dėl to aš galiu pykti ant žmogaus, siusti ant jo, bet jeigu aš viską išsakysiu, mes turėsime konfliktą ir nė vienas nepasieksime savų tikslų. Reikia mokėti surasti pusiausvyrą, reikia mokėti savo viduje sukonstruoti savo elgesio modelį, kuris padėtų man pasiekti mano tikslų. Iš tikrųjų mes turime galvoti, kad bendravimas yra skirtas kiekvienam bendravimo dalyviui padėti pasiekti jo tikslų. Niekada nepasieksime viso 100 procentų, tačiau jei mokame gražiai bendrauti, pasiekiame po 50 proc. Ir tai yra teisybė“, - išsamiai aiškina E. Laurinaitis.
Gebėti mokytis iš sėkmių ir nesėkmių, pabrėžia pašnekovas, ugdo žmogaus įgūdžius, kaip gyventi šiame pasaulyje. „Čia svarbu mokėti save stebėti. Mes visi turime ne tik bendrauti, kalbėtis, dalyvauti gyvenime, bet ir turėti tokį mažyti stebėtoją šalia, kuris žiūrėtų, kaip man sekasi, - dėsto gydytojas psichologas.
Prieraišumo formavimasis
Prieraišumas vystomas iš karto gimus kūdikiui. Kaip pažymi Znatnova (2011), žindymas, vienas iš svarbiausių ir pačių pirminių prieraišumo formavimosi būdų, kurio metu motinos organizmas ne tik skiria prolaktiną, hormoną, kuris teikia vaikui imuninę apsaugą, tačiau maitinimo, būvimo kartu metu vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir rūpimas.
Prieraišumas kūdikystėje ir vaikystėje vystosi keturiais etapais, tačiau jų ribos nėra aiškios.
- Pirmoji fazė - orientacija ir signalai be diskriminuojančios figūros (Bowlby), pirmasis prieš - prieraišumas (Ainsworth). Šioje fazėje, kuri trunka nuo gimimo iki mažiausiai 8 savaičių, kūdikis naudoja įvairius signalus, skirtus atkreipti ir reaguoti į globėjus.
- Antroji fazė - orientacija ir signalai vienas arba keliems prieraišumo figūroms (Bowlby), prieraišumo kūrimas (Ainsworth). Čia vaikas dėl gerėjančios regos ir klausos ima daug geriau diskriminuoti pažįstamus ir nepažįstamus suaugusiuosius ir tampa labiau dėmesingesnis globėjo signalams.
- Trečioji fazė - artumo išskirtai figūrai palaikymas taikant judėjimą ir signalus (Bowlby), aiškus prieraišumas (Ainsworth). Ši fazė prasideda apie 6 mėnesį, tačiau gali prasidėti ir apie pirmuosius metus, o trunka iki trečiojo vaiko gimtadienio. Fazėje svarbūs trys momentai pagal Bowlby - vaiko prieraišumas motinai tampa organizuotas ir tikslingas, kas matoma jau ir aplinkiniams. Tuomet vaikas jau ima skirti kas jam kelia neigiamus jausmus ir kas padeda jaustis saugiu, taigi jis geba planuoti elgesį, kad pasiektų šias sąlygas. Antra, vaikas jau gerai skiria suaugusiuosius.
- Ketvirtoji fazė - į tikslą nukreiptos (goal-corrected) partnerystės formavimasis (Bowlby, Ainsworth). Ši galutinė fazė pasižymi vaiko egocentriškumo mažėjimu. Jis ima skirti, kad motina yra laisvas ir nepriklausomas asmuo su savasi tikslais.
Neryžtingu prieraišumu pasižymintys suaugusieji dažnai nėra pajėgūs įvertinti vaikystės išgyvenimus ir traumas, jie jų bijo ir vengia. Taip pat elgiamasi ir santykiuose su aplinkiniais - bijoma būti atstumtais ar traumuotais.
Pirmasis apie saugų ryšį su kūdikiu pradėjo kalbėti gydytojas psichoterapeutas Johnas Bowlby, dirbęs su berniukais, kuriuos mes vadintume asocialiais. Nustatyta, kad net jeigu suaugęs žmogus turi genetiškai paveldėtą polinkį sirgti depresija, nerimo sutrikimais, šios ligos gali nepasireikšti, jeigu vaikystėje jis su artimaisiais buvo užmezgęs saugų ryšį. Saugaus ryšio susiformavimui svarbiausi yra pirmieji vaiko gyvenimo metai, o lemiamu laikomas pirmųjų metų antras pusmetis.
Manoma, kad šiuo kritiniu laikotarpiu pasitaikiusį ilgesnį išsiskyrimą su mama, pavyzdžiui, jeigu ši turi grįžti į darbą, kūdikis gali išgyventi taip pat skausmingai, kaip suaugusysis išgyvena artimo žmogaus mirtį. Tad jeigu mama žino, kad vaikui sukakus 6 ar 8 mėnesiams turės grįžti į darbą, reikėtų pasistengti kūdikį anksčiau pripratinti prie minties, jog pagrindinis jo globėjas yra ne motina. Saugus ryšys - tai ryšys, kai kūdikis dažnai būna šalia mamos, prireikus sulaukia nuraminimo ar pagalbos, žodžiu, greta jos jaučiasi gerai ir gali laisvai tyrinėti aplinką.
Žinoma, kartais su mama tenka išsiskirti, ir tuomet vaikas sunerimsta (veikiausiai paliktas močiutės globai 8-9 mėnesių kūdikis ir apsiverkia - tai yra normalu), bet netrukus nusiramina ir smagiai sau žaidžia. Mamai sugrįžus, jis tuo pasidžiaugs. Būta skaičiavimų, kad saugų ryšį su tėvais užmezga 65-75 proc. O tais atvejais, kai ryšys nesaugus, net ir tada, kai mama šalia, vaikas jaučia įtampą ir mažiau domisi aplinka - juk mama gali bet kurią akimirką prapulti.
Nesaugaus prieraišumo tipai:
- Priešiškas prisirišimo tipas. Tokį ryšį užmezgęs vaikas paprastai nereaguoja į mamos išėjimą. Jai grįžus, jis gali į tai nekreipti dėmesio ar net verkti, nerimauti. Toks prieraišumo tipas susiformuoja, kai mama yra emociškai nestabili ir jos reakcijos į kūdikio elgesį nepastovios, pavyzdžiui, vieną dieną ji verkiantį vaikelį ramina, o kitą - nekreipia dėmesio. Dažnai tokia mama nesivaldo ir prie vaiko demonstruoja savo irzlumą, pyktį, kitas neigiamas emocijas. Mažylis jaučiasi nesaugus, nes nežino, kada kokios reakcijos sulauks.
- Ryšio vengiantis tipas. Mamai išėjus, vaikas ilgai nenurimsta, o jai grįžus elgiasi prieštaringai - lyg ir nori kontakto, bet ir vengia jo. Toks ryšys susiformuoja, kai mama linkusi kūdikį nuolat atstumti.
Dabar akcentuojama pirmųjų minučių gimus kūdikiui svarba. Tačiau nereikia bijoti, kad jeigu gimdymas buvo komplikuotas ir naujagimis iš karto nebuvo padėtas jums ant krūtinės, saugaus ryšio nebus.
Kaip stiprinti saugų ryšį:
- Išmokite suprasti savo kūdikio siunčiamus signalus - ką reiškia jo verksmas bei kiti garsai, judesiai, ir tinkamai į juos reaguokite.
- Draugiškas maitinimas. Žindant svarbus ne tik pats pavalgydinimo faktas, bet ir tuo metu mamos į vaiką nukreipiamas žvilgsnis, priglaudimas, kalbinimas, šypsena.
- Saugus miegas. Čia reikia paieškoti visus šeimos narius tenkinančio atsakymo į klausimą: miegoti kartu ar atskirai? Jam paūgėjus, galimas saugiam ryšiui nekenkiantis iškraustymas į atskirą lovą ar į kitą kambarį. Tam reikia su miegelio paguldytu vaiku būti tol, kol jis užmigs, sekant pasaką, dainuojant lopšinę ar pan. Naktį svarbu prieiti prie vaiko, šiam pradėjus verkti, antraip jis gali pernelyg įsibaiminti ar liūdėti.
- Kalbėjimas, juokas ir žaidimai su kūdikiu. Jų rekomenduojama neužmiršti, kad ir keičiant sauskelnes ar einant pasivaikščioti. Kai vaikas guguoja, suaugusysis turėtų patylėti, o šiam nutilus - „atsakyti“. Tuo metu reiktų žiūrėti jam į akis. Pokalbiai su kūdikiu neturi būti prasmingi - galima plepėti apie tai, ką matote aplink, sakyti, kad tuojau keisite sauskelnes, ir pan. Tačiau kartais verta pašnekėti apie jausmus: „Matau, tu dabar liūdnas“ arba „Aš dabar esu pikta, nes susibariau su kaimyne“.
- Nešiojimas. Dabar priimta manyti, kad to daryti tikrai reikia - taip patenkiname kūdikio artumo poreikį. Būdamas mamytės pilve jis jaučia jos širdies plakimą, o gimus noras jį jausti niekur nedingsta. Taigi nešioklės - tikrai naudingas dalykas. Nešiojamas kūdikis paprastai būna ramesnis.
Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime
Teiginys, kad vaikams reikia ir mamos, ir tėčio, šiandien skamba „suprantamai“. Tačiau atsakymas į klausimą: kokio tėčio reikia vaikui, nėra toks paprastas. Kokios tėvo savybės ir elgesys vaikams turės teigiamos įtakos? Ar vaikui reikia tėvo, kuris jam būtų tarsi antra mama? Draugu? Mokytoju? Koks yra tėvo vaidmuo vaiko gyvenime? Ar yra kažkas panašaus į „tobulą tėtį“? O gal užtenka, kad tėvas būtų „pakankamai geras“?
Šiandien susiduriame su didžiuliu socialiniu pokyčiu šioje srityje. Tėčio vaidmuo neapsiriboja vien tik pinigų uždirbimu. Tyrėjai įrodė, kad šeimose, kurių vaikų auklėjime ir gyvenime aktyviai dalyvauja tėvas, auga protingesni ir sėkmingesni vaikai.
Moteriai, devynis mėnesius nešiojusiai kūdikį po širdimi, „motiniškas instinktas“ pabunda iš karto arba beveik iš karto po gimdymo. Tik mama gali maitinti kūdikį krūtimi, mama ne tik sumažina kūdikio alkį, bet suteikia vaikui artumo, saugumo jausmą, numalšina emocijas, skausmą ar baimę. Mamos, pasinaudodamos motinystės atostogomis, pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, dažniausiai atlieka pagrindinės vaiko globėjos funkcijas. Šiuo ankstyviausiu gyvenimo tarpsniu vaikas turi užmegzti saugų ryšį su mama. Tėvui, norint priprasti prie naujo vaidmens, dažnai reikia daugiau laiko nei mamai.
Kartu su sekančiais vaiko gyvenimo mėnesiais ir jo motorikos bei kalbinės raidos pažanga tėtis yra ir tas, kuris natūraliai „atpalaiduoja“ labai artimus mamos ir vaiko santykius. Tėvo dėka vaikas palaipsniui, jausdamas sukurtą saugumą, nuo mamos keliauja į „platesnį pasaulį“, kuriam pradžioje atstovauja tėtis. Psichologiniai tyrimai parodė, kad kuo daugiau tėtis dalyvauja kūdikio gyvenime pirmaisiais gyvenimo metais, tuo glaudesnis emocinis ryšys tarp vaiko ir tėvo susikuria ateityje. Todėl labai svarbu, kad tėtis dalyvautų maudant, maitinant naujagimį. Kai tėtis yra įtraukiamas į vaiko auklėjimo procesą, vaikas jaučia saugumo, stabilumo, stiprybės jausmus. Kai abu tėvai dalyvauja vaiko auginime, kūdikis turi vientisumo jausmą.
Vaikams labai reikia laiko su tėčiu. Jaunesniems labai naudinga smagiai praleisti laiką kartu! „Tėviškų žaidimų“ modelis dažnai yra labiau stimuliuojantis ir įdomesnis nei ramūs žaidimai su mama. Tokia laiko praleidimo forma prisideda prie to, kad vaikas išmoksta susidoroti su stipriomis emocijomis, įskaitant agresiją. Vaikai mėgsta žaisti su tėčiais sporto salėse ir lenktyniauti. Vyresniems vaikams ir paaugliams taip pat yra naudingas laikas, praleistas kartu. Gal jau ne žaidžiant, o, pavyzdžiui, vykstant į žygius, išvykas, kiną, sportą. Toks kartu praleistas laikas yra žinia vaikui, kad „tu esi svarbus“, tai pastiprina jį visam gyvenimui.
Tėvai, atminkite, kad laikas jūsų sūnui / dukrai turi būti ne tik „atostogos“. Ryšys su tėvu turi didelę reikšmę formuojant kiekvieno žmogaus tapatybę. Kaip tai paveiks dukrą, būsimą suaugusią moterį ir sūnų, kuris taps vyru?
Berniukui tėvas yra vadovas po vyrišką pasaulį. Sūnui tėtis yra ne tik tėvas, bet ir sektinas pavyzdys, nes kūdikis negimsta pasiruošęs vyru, juo tampa stebėdamas tėtį. Vaikas tiesiogine prasme sugeria tėčio veido išraiškas, gestus, elgesio su aplinkiniais būdus. Stebėdamas mamos ir tėčio santykius, vaikas ugdo vyro ir moters santykių kultūrą. Jei gerbiate savo žmoną, mokate taikiai spręsti konfliktus, šeimoje viešpatauja meilė ir harmonija, užaugęs sūnus stengsis su savo moterimi kurti būtent tokius santykius.
Sūnus, kuris girdi iš savo tėvo, „aš didžiuojuosi tavimi, gerai padaryta!“, jaučiasi palaikomas, saugus, stiprėja pasitikėjimo, savigarbos jausmai. Vėliau jam bus lengviau susidurti su įvairiais gyvenimo iššūkiais. Darniai berniuko asmenybės raidai reikia švelnumo ir meilės ne tik iš mamos, bet ir iš tėčio! Nebūkite grubus ir žiaurus savo sūnaus atžvilgiu! Būtent su tėčiu berniukas gali įvaldyti vyriškus užsiėmimus. Nesvarbu, ar tai žvejyba, ar automobilių remontas, ar paukščių namelio statyba. Su tėčiu galite žaisti aktyvius ir triukšmingus žaidimus. Su tėčiu augantis sūnus gali aptarti su lytiniu švietimu susijusius klausimus.
Dukroms ne mažiau svarbus ryšys su tėvu. Auginant dukrą reikia atkreipti dėmesį ne tik į tinkamą santykį su dukrą, bet ir į santykį su jos mama. Tėtis turi suteikti mergaitei palaikymą ir saugumą! Mergaitės savigarba priklausys nuo tėčio požiūrio į ją. Dukra, kurią tėvas priima, išsiugdys tinkamą savivertę. Ji sugebės parodyti dėkingumą savo kūnui - jį mylės, gerbs ir galės sveikai juo rūpintis. Be to, tėvas yra svarbus pavyzdys savo dukrai, kaip ji gali būti mylima ir gerbiama kitų vyrų bei kaip ir kokius santykius galėtų kurti su vyrais. Taigi, meilę, pagarbą ir pripažinimą iš tėvo patyrusi dukra to paties galės ieškoti ir vyruose. Jei tėtis pasakys mergaitei, kad ji graži, protinga ir kad jis ja myli, pasitiki, mergina užaugs savimi pasitikinčiu žmogumi.
Vaikams nereikia tobulų tėvų, kad jie tinkamai vystytųsi. Vaikams reikia tėvų „iš kūno ir kraujo“ - autentiškų, kurie, suklydę, jam prisipažins ir pasakys „atsiprašau“. Reikia tėvo, kuris nemėgdžioja mamos, o yra autentiška savęs versija. Tuo, kuris visų pirma nori praleisti laiką su vaiku, yra aktyvus, atsidavęs, tačiau gali nustatyti ribas ir pasakyti vaikui „ne“, nejausdamas kaltės. Nereikalaukite tobulumo nei iš savęs, nei iš savo vaiko.
| Šeimos narys | Svarba vaiko gyvenime |
|---|---|
| Mama | Saugumo jausmas, artumas, emocinis palaikymas |
| Tėtis | Stabilumas, stiprybė, pavyzdys, vadovas į pasaulį |
Vyras mokosi būti tėvu daugiausia stebėdamas savo tėvą. Jei santykiuose su juo buvo patenkinti vaiko poreikiai, sūnus galėtų stebėti šalia esantį, įsipareigojusį, stiprų ir kartu švelnų tėvą; vėliau jis galės tokiu būti savo vaiko atžvilgiu ir tai vyks savaime, automatiškai, apie tai negalvojant. O jeigu santykiuose su tėvu tokio modelio nebuvo? Svarbu yra norėti ir dėti pastangas. Įkvėpimo galima semtis iš kitų vyrų, tėčių. Nekopijuokite savo partnerio. Ieškokite modelių vyrų pasaulyje. Gali būti naudingi tėvystės įgūdžių seminarai tėčiams ar paramos grupės vyrams, kurių pastaruoju metu vis daugiau atsiranda. Asmeninė terapija gali padėti, nes padės susitvarkyti ir geriau suprasti praeitį. Įkvėpimo galima pasisemti straipsniuose, knygose ir blogose, kur atsiranda vis daugiau vertingų tinklaraščių, kuriuos tėčiai rašo tėčiams. Svarbu siekti, veikti, stengtis. Tėti - tu esi svarbus savo vaikui! Tavęs nepakeis nei mama, nei senelis, nei kas nors kitas.
Bene svarbiausias vaikų auklėjimo proceso veiksnys - artimas tėvų ir vaiko ryšys. Tai atspirties taškas, nuo kurio prasideda kiekvienas artimas santykis mūsų gyvenime. Tik tarpusavio ryšio su vaiku pagalba mes nesiimdami manipuliavimo, gąsdinimo, papirkinėjimo ar baudimo, galime kurti vaiko saugumui svarbias ribas. Visas mūsų elgesys yra sąlygotas skirtingų poreikių, tad didelė svarba turi būti skiriama jų supratimui. Tik suprasdami tikruosius savo bei vaiko poreikius (pvz.: būti saugiam, suprastam, priimtam, svarbiam, įvertintam, pripažintam, paguostam, palaikytam, išklausytam, turėti galimybę saviraiškai, savarankiškumui, laisvę rinktis, tyrinėti, atrasti, sužinoti, išmokti, draugauti, linksmintis, pailsėti, pabūti vienam ir pan.) galime ieškoti kūrybiškų būdų jų patenkinimui.
Domėjimasis vaiko jausmais siunčia jam žinutę, jog jis yra svarbus, suprastas, priimtas, skatina jį patį apgalvoti ir įsivardinti kylančias emocijas. Vaiko suvokimas neretai skiriasi nuo mūsų, mes galime jam pritarti ar nepritarti, tačiau turime jį priimti nevertindami ir nesistengdami jo pakeisti. Ypatingą reikšmę čia turi mūsų pasirinkta komunikacijos forma su vaiku, ji gali mus suartinti arba priešingai - atitolinti ir supriešinti.
Taigi, pagrindinė šeimos tarpusavio santykių vertybė remiasi pamatine nuosata, jog visi mes esame vienodai svarbūs, tad kiekvienas turime teisę turėti skirtingus poreikius, išgyventi įvairias emocijas ir savaip suprasti bei interpretuoti tuos pačius dalykus. Santykiai paremti empatija ir pagarba sau bei savo vaikui, padeda puoselėti artimą tarpusavio ryšį bei kurti vaiko saugumui svarbias ribas.
Panašus:
- 5 mėnesių kūdikio primaitinimas: nuo ko pradėti ir ką svarbu žinoti?
- 8 mėnesių kūdikio pusryčiai: skanios ir sveikos idėjos
- Pūliuoja kūdikio akis: priežastys, gydymas ir prevencija
- Vaikų darželių krizė Lietuvoje: pagrindinės problemos ir efektyvūs sprendimai
- Sužinokite, kada tiksliai nėščiosios pilvas pradeda matytis – stebinantys faktai!