Dažnai darželio auklėtojos, mokytojai ir kaimynai padejuoja, kad nenuoramą turėtų griežčiau auklėti tėvai. Tačiau šie, kad ir kiek stengiasi ar baudžia judrųjį mažylį - jo nesutramdo. Manoma, kad padidinto vaiko aktyvumo priežastis gali būti labiau biologinė, o ne socialinė. Tačiau šeimos psichologinis fonas bei socialinė aplinka taip pat turi reikšmės vaiko sutrikimo pasireiškimui.
Gali būti, kad gimdamas vaikutis “atsinešė” vadinamąjį hiperkinezinį sutrikimą. Ir nors hiperaktyvių vaikų pasaulyje tėra apie 4 - 10 procentų, šis sutrikimas gali pasireikšti bet kuriam naujagimiui. Beje, šis sutrikimas berniukams nustatomas keturis kartus dažniau nei mergaitėms. Jei vaikas išties gimė hiperaktyvus, jis tokiu liks visada.
Ir tik nuo tėvų, bei kitų mažąjį supančių žmonių priklausys, kaip jis jausis šiame pasaulyje. Apie hiperaktyvius vaikus kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro specialiste, vaikų ir paauglių psichiatre Dalia Minialgiene. Nors tikslaus apibrėžimo, kas yra hiperaktyvumas, - nėra, specialistai sutaria, kad tai - savikontrolės ir socialinio elgesio raidos sutrikimas, kuris yra nepagydomas. Hiperaktyvus vaikas gali gimti bet kurioje šeimoje.
Hiperaktyvumo požymiai ir simptomai
Daugelis nėščiųjų vėliau sako jau laukdamosis pastebėjusios, kad mažylis labai judrus, daug spardosi. Kūdikystėje tokie vaikai labai neramūs, verksmingi, reikalauja daug dėmesio, jiems būna valgymo ar miego sutrikimų. Vėliau, jau augant vaikui, šalia hiperaktyvumo dažnai kartu pasireiškia ir kiti sutrikimai: mokymosi, kalbos, nerviniai tikai, nerimo bei nuotaikos sutrikimai.
Juk dėl savo elgesio ypatumų mažylis jaučiasi atstumtas, nepriimtas. Tuo tarpu pats jis savo elgesio paaiškinti negali. Į specialistus tėvai dažniausiai kreipiasi tuomet, kai juos išsekina aplinkinių pastabos dėl vaiko elgesio. Paprastai hiperaktyvūs mažyliai sugeba “išbalansuoti” visą darželio grupę ar mokyklos klasę, tad dažnai būna pakeitę ne vieną mokyklą. Tokį sutrikimą turintys vaikai nepritampa ir prie bendraamžių, tad dažniausiai jie neturi draugų.
Svarbu suprasti
Svarbiausia, ką reikėtų suprasti hiperaktyvaus vaiko tėvams, - nei jie, nei auklėjimas nėra kalti dėl šio sutrikimo, o paties mažylio “pakeisti” nepadės net geriausias psichoterapeutas. Jis tik išmokys “gyventi su” tokiu vaiku ir jį tinkamai lavinti. Tarp kitko, šilumą, meilę ir saugią aplinką turėję hiperaktyvūs vaikai gali tapti puikiais, savo sritį išmanančiais specialistais ir gyventi mums įprastą gyvenimą.
O štai nuolat atstumiami ir baudžiami, mažieji rizikuoja sirgti depresija, priklausomybės ligomis bei turėti problemų dėl agresyvumo, asocialaus elgesio. Pas psichoterapeutą atėjusių tėvelių prašoma kuo smulkiau papasakoti vaiko gyvenimo istoriją: kaip praėjo nėštumas, kaip vaikutis gimė, kokia buvo jo raida, vadinamasis psichomotorinis vystymasis.
Hiperaktyvumo diagnostika
Prieš nustatant hiperaktyvumą tėvai gauna nedidelę anketėlę, kur turi pažymėti, ar vaikas gali ramiai valgyti, susikaupęs žiūrėti telvizorių, susitvarkyti žaisliukus ir t.t. Neretai paaiškėja, kad tėvai neturi tinkamų žinių, kaip auklėti hiperaktyvų vaiką. Juk ant tokio mažylio negalima šaukti, taikyti įprastas, o tuo labiau - fizinį aktyvumą ribojančias bausmes, nes tai tik pablogins esamą situaciją, sukels mažojo agresyvumą.
Tėvams tenka išmokti kreiptis į savo atžalą švelniu prisilietimu, atrasti akių kontaktą, apkabinti jį. Geriausiai hiperaktyvų vaiką auginančiai šeimai padėtų bendros specialistų - psichologo, psichiatro, socialinio ir ugdymo įstaigų darbuotojų pastangos, tačiau tokios pagalbos sistemos Lietuvoje, deja, kol kas nėra.
Vis dėlto kai kurios įstaigos jau siūlo nemokamas konsultacijas, kurių metu tėvams paaiškinama, kaip reikėtų elgtis su savo mažyliu, ir ko daryti negalima. Hiperaktyviam vaikui būtina išsikrauti. Puikus būdas - treniruotės! Tačiau tos sporto šakos, kur yra konkurencija, komandinis žaidimas, - mažajam ne visada tinka.
O štai ten, kur jis galės būti vienas, - na, kad ir asmeninis plaukimas ar bėgimas, hiperaktyvus vaikas jausis puikiai. Svarbu, kad už tinkamą elgesį, pasiekimus vaikas gautų paskatinimą - „tu esi šaunuolis, tu nesi tas blogietis“. Tuomet pavyktų išvengti itin žemos savivertės, kuri taip būdinga hiperaktyviems vaikams, ir užslėpto pykčio, galinčio virsti agresija.
Patarimai hiperaktyvių vaikų tėvams
- Atkreipkite dėmesį į tai, ką vaikutis atlieka gerai, pagirkite jį.
- Elkitės su hiperaktyviu vaiku nuosekliai, taikykit vienodas bausmes, paskatinimus. Bausmės turėtų remtis vaikui svarbių privilegijų atėmimu, o ne fizine jėga ar judėjimo apribojimu.
- Su hiperaktyviu vaiku negalima kalbėti pakėlus balsą - taip išsakytos pastabos neveiksmingos.
- Įrengdami hiperaktyvaus vaiko kambarį, venkite aštrių daiktų, į kuriuos judruolis galėtų užsigauti.
- Kartu ruoškite pamokas - tačiau neatlikinėkite užduočių už vaiką, tiesiog stebėkite, kad jis nesiblaškytų, išmoktų susikoncentruoti į tai, ką daro. Hiperaktyviam vaikui bus lengviau mokytis, jei bus daromos dažnos pertraukėlės.
- Tokiam vaikučiui tiktų ir vadinamoji autogeninė treniruotė - jis turėtų išmokti pasakyti sau „aš galiu“, „aš sugebu“, „dabar darysiu šį darbelį, o po to pereisiu prie kito“, ir t.t.
Lietuvoje iki šiol neregistruoti vaistai hiperaktyviems vaikams gydyti. Bet vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vaistai neišsprendžia problemų, jie tik sudaro palankesnes sąlygas psichoterapiniams metodams taikyti. Tėvams svarbu mokytis sugyventi su vaiko sutrikimu, suprasti jį ir nekaltinti savęs. Dažniausiai nuosekliai užsiemimus lankančioms šeimoms tam pakanka maždaug dešimties specialisto konsultacijų.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas - įgimtas
Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad nemažai vaikų gimsta jau būdami padidėjusio judrumo, aktyvumo ir impulsyvesni. Nustatyta, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra įgimtas ir tai yra visą gyvenimą lydintis sutrikimas. Su šiuo sutrikimu yra gimstama ir augama.
Neretai tokio vaiko šeimoje yra daugiau narių, turinčių šiam sutrikimui būdingų ypatumų (jiems sutrikimas dažnai neatpažįstamas ir nediagnozuojamas dėl menkiau išreikštų šio sutrikimo ypatumų).
Pagrindiniai požymiai
Pagrindiniai šio sutrikimo požymiai reiškiasi trijose srityse:
- padidėjęs aktyvumas (hiperaktyvumas);
- sutrikęs dėmesys;
- impulsyvumas.
Kiekvienas iš šių požymių skirtingai reiškiasi skirtingais vaiko raidos periodais ir gali būti lengvo, vidutinio ar sunkaus laipsnio (tiek vaikams, tiek suaugusiesiems). Pabrėžiama, kad sutrikimo požymiai pastebimi dar ikimokykliniame amžiuje ir turi reikštis ne vienoje, o bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, namuose ir ugdymo įstaigoje).
Europoje ADS diagnozuojamas tik tais atvejais, kai simptomai yra trejopo pobūdžio.
Prigimtis ar sutrikimas?
Manoma, kad tikrai ne visais atvejais, kai vaikas pernelyg judrus, nenustygstantis vietoje, išsiblaškęs ir pan., galime kalbėti apie hiperaktyvumą kaip sutrikimą. Kada šie ir dar daugybė požymių laikomi ADS požymiais? Tada, kai jie reiškiasi ganėtinai stipriai ir gerokai kliudo vaikui adaptuotis ir funkcionuoti socialinėje kultūrinėje aplinkoje lyginant su kitais tokio amžiaus vaikais.
Jei tam tikri vaiko ypatumai (didesnis judrumas, blaškumas, impulsyvumas) nėra stipriai išreikšti, netrukdo žaisti, bendrauti, ugdytis, juos galime laikyti prigimtiniais vaiko bruožais, turinčiais netgi pranašumų (jei jie tinkamai pritaikomi aplinkoje ir į juos atsižvelgiama auginant ir ugdant vaiką).
Būtinas išsamus sveikatos būklės tyrimas
Hiperaktyvumą nuo tam tikro raidos laikotarpio, kai pasikeičia vaiko elgesys, judrumas, dėmesys, gali sukelti pašalinis vaistų poveikis, mikroelementų stoka, netinkama mityba, apsinuodijimas (ypač lėtinis įvairiomis toksinėmis aplinkos medžiagomis), kitos infekcinės, alerginės (ypač lėtinės) ir kt. ligos. Todėl kiekvienu atveju reikalingas išsamus sveikatos būklės ištyrimas.
Šiuo metu ADS nėra laikomas vien tik aktyvumo, dėmesio sutrikimu; pastebėta, kad jis apima ir pažintines (kognityvines) sritis, emocijų valdymą, savo veiklos organizavimą, savireguliaciją ir kt. gebėjimus. Ypač daug sunkumų kyla mokantis suvaldyti staigiai, impulsyviai kylančius pykčio, agresijos proveržius, kai netikėtai žmogus išmušamas iš pusiausvyros.
Retai pasireiškia kaip vienas sutrikimas
Nustatyta, jog ADS tik retais atvejais pasireiškia kaip vienas sutrikimas, dažniausiai ADS turintiems vaikams diagnozuojami ir gretutiniai (vadinamieji komorbidiniai) kartu pasireiškiantys sutrikimai: autizmo spektro, specifiniai mokymosi raidos sutrikimai (disleksija, disgrafija, diskalkulija ir kt.), tikai, emocijų, elgesio sutrikimai, nuotaikos svyravimai ir kt. Tai dar labiau apsunkina tokių vaikų mokymąsi ir socialinę adaptaciją.
Neramūs kūdikiai
Pastebėta, kad vaikai, kuriems diagnozuotas ADS, jau motinos įsčiose labiau juda ir gydytojai registruoja aktyvesnius vaisiaus judesius. ADS atsiradimui ir sutrikimo išreikštumo laipsniui turi įtakos ne tik genetiniai, bet ir aplinkos veiksniai, ypač motinos rūkymas nėštumo metu ir visos priežastys, sumažinančios kraujo pritekėjimą į vaisiaus smegenis nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu.
ADS turintys mažyliai apibūdinami kaip gyvesnio temperamento, daugiau priežiūros ir dėmesio reikalaujantys neramūs kūdikiai. Tokie kūdikiai daugiau rangosi, muistosi, nekantrūs, verksmingi, nervingi, jautresni, greičiau susierzina. Jiems dažniau pučia pilvuką, kamuoja diegliai, juos tėvams sunkiau pavyksta apkabinti, paglamonėti, nuraminti.
Iššūkis suaugusiesiems
ADS turintys vaikai augdami turi didesnę riziką patirti fizinę ir emocinę prievartą, nes jie labai judrūs, triukšmingi, neapdairūs, užmaršūs, išsiblaškę, gali trumpam sutelkti dėmesį. Tokius vaikus sunku prižiūrėti, jie iš aplinkinių dažnai girdi draudimus, kritiką, gąsdinimus ir tai, kad nuo jų pavargo juos prižiūrintys suaugusieji.
Šių vaikų priežiūra yra iššūkis ir tikrai vargina suaugusiuosius, tačiau labai svarbu, kad vaikas dėl savo ypatumų negirdėtų ir nejaustų nuolatinio suaugusiųjų nepasitenkinimo. Kadangi ADS dar apibūdinamas kaip savireguliacijos sutrikimas, tokie vaikai ne tik nervingesni, jautresni, bet jiems sunku susitvardyti, nurimti, jie dažnai pratrūksta pykčiu, impulsyviu agresyvumu, tampa priešiški, neklusnūs, provokuojantys.
Svarbu kuo anksčiau atpažinti ir suteikti pagalbą
ADS turintys vaikai gali būti labai greiti, impulsyvūs, tad šias prigimtines duotybes verta sėkmingai taikyti sporte, šokiuose, judriuosiuose žaidimuose, vėliau - ir profesijoje. Tinkamai ugdomi, gaudami pakankamą fizinį krūvį, vaizdinę savo veiklos reguliavimo pagalbą, formuojant savireguliacijos, tinkamo socialinio bendravimo įgūdžius, atliepiant individualius jų pomėgius ir poreikius, radus jiems patinkančias saviraiškos sritis, jie gali būti labai originalūs, kūrybingi, iniciatyvūs ir aktyvūs.
Todėl labai svarbu kuo anksčiau vaikui augant atpažinti ADS požymius ir suteikti reikiamą pagalbą.
Būtina kompleksinė pagalba
Nustatyta, kad ADS turinčio vaiko auginimas yra rizikos veiksnys šeimos narių tarpusavio santykių kokybei, ypač mamos emocinei sveikatai (gali paskatinti depresiją). Rekomenduojama tėvams pasirūpinti savo sveikatos stiprinimu ir išsaugojimu, daryti buvimo su hiperaktyviu vaiku pertraukas, išmokti atsipalaidavimo, kvėpavimo ir kt. pratimų, pykčio proveržio suvaldymo veiksmingų taktikų.
Kai yra nustatoma, kad vaikas turi ADS, dažniausiai kiekvienam vaikui sudaromas individualus ir kompleksinis gydymo planas, apimant dienotvarkės, mitybos sureguliavimą, pakankamą ir sistemingą fizinio krūvio užtikrinimą, vaizdinius vaikui suprantamus veiklos planavimo ir atliekamų užduočių pateikimo būdus (nes ADS turintys vaikai geriau suvokia tai, ką mato, nei tai, ką girdi), savireguliacijos ir socialinio bendravimo įgūdžių ugdymą, kognityvinę elgesio terapiją, prireikus - mityba papildoma būtinais mikroelementais, nesočiosiomis riebiosiomis rūgštimis ar tam tikrais vaistais, taip pat šeimos nariams teikiamos konsultacijos.
Labai svarbus yra medikų, ugdytojų, tėvų ir paties vaiko aktyvus ir ilgalaikis bendradarbiavimas. Pažymėtina, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje vaiko, turinčio ADS, ypatumai ir raidos poreikiai keičiasi, svarbu juos suprasti ir tinkamai juos atliepti.
Impulsyvumas kaip būdo savybė turi savų minusų ir pliusų, stiprybes reikia kiek įmanoma panaudoti sėkmingai socialinei adaptacijai ir aktyviai saviraiškai, minusus mėginant sumažinti iki mažiausio skaičiaus, ypač vengiant aplinkinių kritikos, pastabų, nepasitenkinimo reakcijų, dėl kurių skaudžiai nukenčia vaiko savivertė, kūrybingumas, pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais.
Turint omeny, kad vaiko, turinčio ADS, kai kuriems šeimos nariams irgi būdingi ADS požymiai, visa šeima kartu galėtų džiaugsmingai žaisti judrius žaidimus, sportuoti, šokti, važinėti riedlente, riedučiais, plaukioti, vaidinti, muzikuoti, atlikti namų ūkio darbus ir pan.
Panašus:
- Kodėl pykina nėštumo metu: priežastys ir patarimai
- Atskleista: Kodėl Nėštumo Metu Degintis Saulėje Gali Pakenkti Jums ir Jūsų Būsimam Vaikui!
- Sužinokite, kodėl nėštumo metu svoris auga greitai – svarbiausios priežastys ir ekspertų patarimai
- Dirbtinis apvaisinimas vyresnio amžiaus moterims: šokiruojanti sėkmės statistika ir daugiavaisio nėštumo pavojai
- Šokiruojantys Apendicito Simptomai Vaikams: Kaip Atpažinti ir Greitai Gydyti!