Pasakojimuose, dainų tekstuose, rašytinėje istorijoje, kurioje atgimsta epocha, žmonių charakteriai, bandoma atsakyti į šiandien mums svarbius klausimus. Iš istorijos mes mokomės gyventi.
„Daug kultūrų ir epochų aprėpianti istorija visada turi dvejopą reikšmę: pirmiausia ji reiškia laikiškai sutvarkytą vyksmą [...] praeityje. Antra, „istorija“ reiškia pranešimą apie šį gyvenimą, kuriame išrutuliojama įvykių, gyvenimo būdo reikšmė aiškinant žmogaus veiksmus ir pasaulio tvarką“, - rašė vokiečių kultūros istorikas Jörnas Rüsenas.
Šįsyk stebiu ramų, oraus žmogaus veidą, ženklinamą laikas nuo laiko jaukios šypsenos, nuostabos išraiškos. Tai kompozitorius, vienas paskutiniųjų XX a. antrosios pusės lengvosios, tuomet vadintos estradine, muzikos mohikanų - Algimantas Raudonikis.
90-mečio jau laukiantis kompozitorius Algimantas Raudonikis neslepia - gyvenimas jam pralėkė kaip viena diena. „Atrodo, neseniai į mokyklą vaikščiojau, o nuo to laiko prabėgo jau daug dešimtmečių...”. Tačiau dabar jo pavardę primena ne vienos dainos traukiamas posmas.
Raudonikis, vienas populiariausių Lietuvos kompozitorių sukūrė per 500 dainų, apie 100 šokių muzikos kūrinių. „Estrada man buvo artima nuo jaunystės, nuo vidurinės mokyklos. Vėliau lankiau pamokas pas profesorių Eduardą Balsį. Penktame tuometinės Konservatorijos kurse parašiau rumbą. Su kompozitoriumi kalbėjome apie muzikos esmę.
Retai kada apie tai viešai Algimantas Raudonikis pasakoja. Jis tylus. Gal muzika tik ir perduoda savo pergyvenimus, emocijas?
Algimantas Raudonikis - Žiemgalos krašto žmogus, nuo Joniškio. Tačiau dabar jis jau daug metų dažniausiai vaikšto Antakalnio gatvelėmis, netoli Neries. A. Raudonikis stebi gyvenimą. Nors gamtos globos ir pasiilgsta, tačiau jo gyvenime jau seniai įsitvirtino miestietiški įgūdžiai: galantiškumas, inteligencija, mokėjimas paslankiai apseiti su damomis. Tvarkingai, laiku išeiti į planuotą susitikimą, repeticiją, posėdį. Triukšmingame troleibuse pradėti darbo dieną.
Nuo jaunystės mokėjo dėvėti kostiumą, pasirišti kaklaryšį, šaltmety vešlius plaukus pridengti ant šono nusukta berete. Neįsivaizduojamas džinsuotas. Pripratome jį matyti miesto gatvėse romiai žingsniuojantį.
Raudonikis su popieriams skirtu dėklu po pažastimi, „diplomatu“, visuomet pasitempęs, neblaškantis savo dėmesio į pašales, kiek pakreipęs galvą dėmesingu žvilgsniu, oriai stebintis aplinką, pagarbiai, bičiuliškai besilabinantis su visais sutiktaisiais.
Tačiau Algimantas savo sieloje ir kūryboje - ne bruko vaikas. Net ir klasikinės muzikos apdaras nepajėgia paslėpti jo melodijų prisirišimo prie žemės, prie žolynų, prie saulės, debesų, prie paprastų žmonių. Žmogus su unikalia lietuviško kaimo, miestelio praeitimi, gamtos peizažu.
Gal ir muziko kelią pasirinko intuityviai jausdamas, jog „matyt kažkokį talentą jutau. O į Dievo žodžius reikia įsiklausyti...“, kaip įsiklausoma į savo pojūčius, pašiauštų javų viršugalviais vilnijančios bangos šnaresį. Gal tuose pojūčiuose formavosi Algimanto jautrumas garsui, nenuspėjamu būdu provokavusiam emocijų išraiką atspindėti natūraliai besiliejančia melodija.
Pranas Vaičaitis, 1897 metais eilėraštyje parašė: „Yra šalis, kur upės teka linksmai tarp girių ūžiančių... Šalis ta Lietuva vadinas...“. Tos eilutės glūdėjo Algimanto kūrybos pamatuose. Kodėl mes Algimantą Raudonikį galime vadinti žiemgalių dvasios reiškėju?
Kultūra nėra prigimtinė. Tačiau, kaip rašo literatūrologė V. Daujotytė, tautos lygmuo - sąmoningos savivokos: esame. Puoselėjame tai, kas mums artima, tai, kas, manome, galėtų atliepti lietuviškumo žymes: meilės išraišką savai žemei, medžiui, gojeliams ir vandenims, pagarbą kažin kokiems tolimiems mūšių už šitą kraštą aidams ir herojams, ypatingą dėmesį kapeliams ir kiekvienam žmogui, kuris čianãjos atguls.
A.. Raudonikis mąsto: kokie mes lietuviai, jei lietuvaičių šeima augina vaiką, su kuriuo net namuose kalba angliškai? O liaudies dainos ir nebemoka... Nebedainuodamas seniai pamiršo ir „Už Raseinių ant Dubysos“ motyvą... Kokių būna paradoksų: lietuvaitis gali gyventi Afrikoje ir būti lietuviu, o savoje žemėje išsigimti! Kaip Daukantas sakė, motinos, išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam laimės ženklą, sakydavo: „Mirk, vaikeli, ar doru žmogum būk ir namų savo neužmiršk... “
Kompozitorius tik galva palinkčiojo ir išjungė jo namuose veikiantį radijo aparatą. „Per Lietuvos radiją skaitomos žinios, o tarp jų vėl toji nelemta mėgėjiška „muzikėlė“. Dabar nei choro dainos, nei linksmos kaimo kapelos, net Noreikos nebeišgirsi. Dabar angliškai ar iškraipyta lietuvių kalba kažką vapa... Raudonikį lietuvybėn vedė keisto ilgesio pritvinkusiomis melodijomis skambanti Joniškio krašto erdvė, meile Lietuvai alsavę mokytojai, tikras aukštaitis tėvas, žiemgalių senelių Gelažių įkvėpta mama ir visa giminė.
Pokario paklydėlių minioje senąsias tradicijas puoselėję Raudonikiai nebuvo stropūs katalikai, bet vaikus mokė gyventi valug teisybės, tėvo pavyzdžiu tvirtėjo brolių Vidmanto ir Algimanto lietuviškasis padas. Sovietmečiu Algimantas atkako į daugiatautį Vilnių žinodamas kas esąs. Iki šiol jis mėgsta užklysti į savo ankstyvos jaunystės, dar senelių Gelažių rankomis mylėtą, žiemgališko krašto miestelį Joniškį.
Reiktų, kad žiemgaliai geriau pažintų savo krašto kūrėjus. Klausiau lėto, ramaus pasakojimo. Raudonikis atsiveria neskubėdamas. Kodėl gimėte Kaune?
„Mamos Gelažiūtės moterys gimtuosiuose Žiemgalos kraštuose gimdyti eidavo į negyvenamą patalpą: tvartą, klėtį, jaują, pirtį. Žiemą guldomos avigardyje ant storai paklotų šiaudų moterys dažnai gimdė tvarte, kur būdavo šilta. Joniškyje tai dar ir pirtyje gimdyvę paguldydavo. Naujagimį nuprausdavo, po valandos į trobą parvesdavo ir mamą. Ne, Raudonikių vaikelis negims ant storai paklotų šiaudų avigardyje, kad ir troboje! Mama išlėkė gimdyti į Kauną, pas seserį Antaniną Gaurylienę, kurios vyras Juozas Gaurylius tarnavo diplomatinėje tarnyboje. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo ambasados sekretorius Romoje.
Tačiau tėvas tuojau šeimyną pasiėmė namo. „Būtinai turiu papasakoti apie tėvą. Jis tikras aukštaitis.“ Jis, Vincentas Raudonikis (1906-1971), giliausiomis šaknimis išmaitintas Kavarsko žemės.
Dabar jau retai kompozitorius ten benukanka, tačiau atmena aukštaitišką tėvo gimtąją Mackeliškių kaimo žemę Kavarsko kaimynystėje, kilometras iki Traupio. Mažai Algimantas žino apie Mackeliškių gūžtos žmones. Sovietmečiu kiekvienuose namuose su vaikais nebuvo kalbama apie platesnę giminę.
Nacionalizuotos žemės savininkai, gerai besilaikantys ūkininkai buvo apšaukti buožėmis, išnaudotojais. Kaip vaikui paaiškinsi? Kas svečiose šalyse spėjo prisiglausti... Tačiau Algimantas prisimena, kad giminėje kartais buvo prisimenami gentainiai. Tačiau jie išbyrėjo į visas puses: kas į Rytus, kas į Vakarus, kiti gi į gyvenimą gimtinėje kabinosi.
1940-ieji visai sodybą sunaikino: „trobą atitempė net į Kavarską. Sako, vaikų darželį įrengė...“, - šiandien mena pasakojimus apie pokarį kompozitorius. „Aplinkui buvo Raudonikių. Ir giminė buvo nemaža, bet išsibarstė... Nežinau, niekada plačiau gimine nesidomėjau. Kas bėgo iš Lietuvos nuo revoliucijos, kas nuo karo. Atsidūrusius Rusijoje vadino Ravdonikais. Bet ar visi giminės?
Tačiau keletas yra įdomių asmenybių. Tėvo šeima - patriotiškai nusiteikę ūkininkai. Taip ir vaikus augino. Tėvą kalbino pasitraukti į JAV. Tačiau jis kategoriškai atsisakė. JAV buvo mamos giminės atšaka - pusbrolis Domas Kanadoje baigė fortepijono studijas. Vienas iš senelio brolių pateko į Petrogradą. Vedė pirklio dukrą. Nepatiko žentas - be pasogos, prasčiokas nuo žemės... Tačiau uošvis jiems pastatė namą.
Žinojome, kad garbus akademikas Vladislavas Ravdonikas turėjo dvi žmonas. Archeologo Vlado ir dailininkės mamos Liudmilos sūnus Feliksas Ravdonikas (1937-2011) - filosofas organologas. Feliksonu save vadinęs jaunuolis pateikė diplominį darbą - savo rankomis sukurtus vargonus, pats kalė vamzdyną, kūrė skulptūrines kompozicijas.
Tarp žymių Raudonikių giminės žmonių - garsus farmacininkas Petras Raudonikis (1869 m. rugpjūčio 27 d. gimė Kavarske, mirė 1950 m. lapkričio 18 d. Vičiūnuose, Kauno raj.) - vienas iš farmacijos mokslo pradininkų Lietuvoje.
Algimanto tėvas Vincentas buvo išleistas mokytis ūkininkauti. Buvo žinomi pienininkų kursai, nuo 1923-ųjų veikę Gruzdžių dvare. Tokią, beveik privačią mokyklą 1923 m. Gruzdžiuose buvo įsteigusi žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Gamintojas“.
1926 m. Tuosyk ji ir peraugo į valstybinę mokyklą (buvęs Joniškio žemės ūkio mokyklos Gruzdžių skyrius). Privačią ir jau valstybine tapusią mokyklą baigė 76 pienininkai. Vincentas Raudonikis pirmosios laidos absolventas (1927) įgijo pienininko specialybę. Buvo nuskirtas vadovauti Daunoravo dvaro pieninei.
„Daunoravos pieninė - aštuoni kilometrai nuo Joniškio, mano mamos tėviškės, senelių Pranciškaus ir Pranciškos Gelažių namų“, - šilta intonacija prisimena Algimantas Raudonikis. Tai gal paną iš tų namų tėvas Vincentas susirado kokioje Joniškio gegužinėje ar atlaiduose?
Tėvas buvo autoritetingas, energingas, organizuotas žmogus. Todėl jau greitai buvo perkeltas į gerokai didesnę pieninę, valdžiusią per 50 nugriebimo punktų Utenoje.
Kompozitoriaus atmintyje ryškėja Utenos miesto blyksniai. Ten prasidėjo būsimojo kompozitoriaus Algimanto basakojė vasara su pirmąja knyga, pirmąja Utenos pradinėje mokykloje gauta Abėcėle rankose. Jautriai atmena namus, kuriuos šiandien tapatina ne su sienomis ir stogu, bet su nenusakoma namų dvasia. Su namų ilgesiu, abipusine vaikų ir tėvų meile.
„Važinėdamas po pieno nugriebimo punktus tėvas kartais pasiimdavo ir mane - užkeldavo kur nors troboje ant stalo, ir kartu su vyrais traukdavau liaudies dainas“, - prisimena A. Raudonikis.
Tėvo pakviestas dalyvauti pieninės valdybos darbe ateidavo žilagalvis senukas Piotras Veriovkinas (1862-1946), buvęs Kauno, Vilniaus gubernatorius. Lietuvos nepriklausomybės metais -išrinktas net Utenos pieninės valdybos pirmininku. Vyžuonėlių dvare gerai ūkininkavo, žavėjosi šia vieta, savo dvarelį vadino „Blagodat“ (rojumi).
Mėgo leisti laiką turtingoje bibliotekoje, bendrauti su seserimi, žymaus Rusijos dailininko Iljos Repino mokine dailininke Mariana Veriovkina (1860-1938), jos svečiais menininkais. Tačiau dėmesingas buvo ir ūkiui. Laikė daug galvijų, o pieną pristatydavo į V. Raudonikio valdomą pieninę.
Buvo ženkliai parėmęs jos, kaip ir Utenos Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvės, statybą. Spėjama, kad P. Veriovkinas buvo vienas iš valdininkų, patarusių carui atšaukti spaudos lietuviškomis raidėmis draudimą. Talkino Utenoje statant pirmąją gerą ligoninę, steigiant valstybinę miesto mokyklą.
„1940-ai-siais aš jau šešiametis. Namuose švenčių metu patriotiškai nusiteikę giedodavome Tautišką giesmę. Tačiau prisiglaudęs prie pieninės sienos stebėjau gatvėmis birzgiančius sunkvežimius, pilnus „Katiušą“ traukiančių kareivių. Atsimenu, kareiviai aikštėje plyšoja „Moskva moja, liubimaja “... Atėjo kažkoks pareigūnas iš sovietinio rajkomo, bet tėvas, užsiėmęs pieninės rūpesčiais. Kaip tyčia - sugedo separatorius... Pasiuntė atėjusįjį po velnių...“.
Tėvas - mieste ir apylinkėse žinomas aktyvus šaulys. Buvo tiesaus būdo. Mėgo sakyti tiesą, į vatą nevyniojo, bet žmogaus nežemino.“ Taigi, dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išbyra. Įsiuto daugiagalis miesto viršininkas: reikia pamokyti tą Raudonikį. Raštingas, gerbiamas, teisingas, gerai sugyveno su visokio plauko kaimiečiais ir miestelėnais. Žmonės šnibždėjo: Raudonikiams reiktų mauti iš šito krašto... Kol prie vagonų šeimos nenuvarė... Matė, kaip greitai retėjo miestiečių namai ir ūkininkų sodybos. Tai bene ieškosi teisybės: gulinčios bėdos geriau nekrutink. Ir valdžia sukomandavo: Raudonikiai, dinkit iš Utenos!
„Faktiškai iš Utenos mus išvarė! Buvo duota komanda per 24 valandas Uteną palikti. 1941 m. sausio 31 d. Iš Utenos Raudonikiai spėjo pasitraukti. „Priglaudė gimtieji tėvo namai Mackeliškiuose, ten ūkininkavęs dėdė Feliksas Raudonikis. Pamiškėje didelė sodyba. Visai girioje - elniai, stirnos ganosi. Tėvas be darbo, mes su broliu maži. Ir čia buvo neramu. Senelis turėjo 7 ha žemės, gerai ūkininkavo.
Jaunėlis sūnus buvo miręs šešiolikos. Kazys dirbo Kaune. Sukosi ir tėtės sesuo Elena... Ūkininkauti padėjo sūnus Feliksas. Sodyba ne biedna, klojimas prie miško. Matyt, visko būta, kad dėdei Feliksui teko 10 metų anglį Vorkutoje kasti...“
1940-1941 m. žiema buvo šalta. Iššalo sodai. Baisūs nepritekliai. Kavarske žmonės namuose virė muilą, iš runkelių gaminosi cukraus sirupą. Nei druskos, nei žibalo. „Artimuosius laidojo Kavarske“, - sako Algimantas.
Po Antrojo pasaulinio karo iš Mackeliškių į Sibirą buvo ištremta 11 asmenų. Vincas suprato, kad pas namiškius ilgiau užsibūti nebegali. „Per Pieno centrą greitai susirado darbą arčiau mamos artimųjų, Šiaulių krašte, Šakynos pieninėje“.
Algimantui reikėjo tęsti mokslą jau Šakynoje. Šakynoje praleido karo metus. Miestelyje gyveno nemažai hitlerininkų armijos kareivių. „Kalbėjo, kad dauguma buvo austrijokai. Tėvą visi gerbė. Užeidavo pas jį...
žymės:
Panašus:
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- O Mes Vaikai, O Mes Pasaulis: Atraskite Magišką Dainų ir Žodžių Pasaulį
- Neįtikėtinos dainos apie vaikų darželį: tekstai ir melodijos, kurios įkvėps kiekvieną!
- Gyvūnų globos tarnybos "Nuaras" atsiliepimai: tiesa, kurią privalote žinoti!
- Vaikiška lyginimo lenta: ugdykite vaiko savarankiškumą žaidžiant