Visi pirmiausia esame gamtos kūriniai. Gamta suprogramavo naujagimystės laikotarpiui žmogaus genuose nesąmoningą instinktyvų elgesį, kuris įgyvendinamas įgimtų refleksų pagalba.
Naujagimio refleksai ir žindymas
Gamtos skirtas maistas naujagimiui yra motinos pienas, o ant motinos rankų jis randa šilumą ir saugumą. „Ieškojimo reflekso“ vedamas, naujagimis užuodžia mamos spenelio kvapą (jam jau pažįstamą, tokį patį kaip vaisiaus vandenų, kuriuose mažulis plaukiojo ir kuriuos mokėsi ryti dar gyvendamas gimdoje) ir tada plačiai išsižiojęs gerai priglunda prie krūties.
Šis refleksas naujagimiui liepia žiotis taip plačiai, kad apžiotų ne tik spenelį, bet ir jį supantį tamsesnįjį laukelį - areolę. Po areole yra pieno ančiais vadinami latakų praplatėjimai, kuriuose kaupiasi iš krūties gelmių atbėgantis pienas. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Tai jau kito - „žindimo reflekso“ - skatinamas, atlieka kūdikio liežuvis: išsitiesęs į priekį jis palenda po ančiais ir savo raumenine banga tarsi voleliu stumia pieną į burną.
Daugelis žmonių mano, jog „žįsti“ ir „čiulpti“ yra sinonimai - skirtingai rašomi bei tariami, bet tą pačią prasmę turintys žodžiai. Bėdos prasideda, kai kūdikis apžioja per mažai ir čiulpia tik spenelį. Atsidūręs tarp dantenų, spenelis maigomas ir trinamas, be to, negalėdamas išspausti pieno liežuvio bangavimu (liežuvis ne pakištas po krūtimi, o atitrauktas atgal į burną), vaikas pieno siekia bandydamas siurbti.
Nuo siurbimo spenelio galas pučiasi ir brinksta, ištemptoje odoje atsiranda smulkių, iš pradžių vos įžiūrimų įtrūkimų. Klaidą tęsiant spenelio žaizdelės didėja ir darosi vis skausmingesnės. Čiulpiantis kūdikis liežuvį laiko atitrauktą ties spenelio galu, panašiai jis elgiasi ir čiulpdamas čiulptuką.
Čiulptukai: ar jie reikalingi?
Tai kokį čiulptuką duoti kūdikiui? - paklausite. Jokio! Žindomam kūdikiui jie visiškai nereikalingi. Buteliukai - taip pat. Iki šešių mėnesių vienintelis kūdikio maistas ir gėrimas yra motinos pienas, kurį jis gauna žįsdamas krūtį. Paskui, tiesa, pamažu pradedama duoti papildomo maisto: košės - šaukšteliu, skysčių - iš puodelio.
Lietuviškuose tekstuose galima atrasti ne tik „čiulptuką“, bet ir žodį „žindukas“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pastarasis aiškinamas kaip „vaikui duodamas žįsti čiulptukas“. Tai yra loginė nesąmonė, nes bet koks čiulptukas būna čiulpiamas ir neturi nieko bendro su žindimu.
Todėl ten, kur tenka konkretinti, atskiriant nuraminimui duodamą čiulptuką nuo butelinio čiulptuko, rašau: „čiulptukas-tuštukas“ arba tiesiog „tuštukas“. Turiu mintyje šio daikto ne tik turinio, bet ir prasmės tuštumą, jos nebuvimą.
Čiulptuko žala ir rizika
- Tuštuko čiulpimas nuo pirmųjų savaičių susijęs su ankstyvesniu kūdikių nujunkymu nuo krūties ir trumpesne žindymo trukme.
- Kad gamintųsi pakankamas pieno kiekis, kūdikiui reikia leisti žįsti taip dažnai, kaip jis nori.
- Čiulptukas gali būti infekcijos šaltinis ir pernešėjas kūdikiui. Visi mikrobai, prilimpantys ant čiulptuko iš aplinkos, patenka į kūdikio burną. Todėl čiulptuką reikia reguliariai sterilizuoti.
- Užkimšta burna kūdikis negali aiškiai išreikšti savo jausmų, o jį stebintis kitas žmogus negali suprasti užkimštos burnos garsinėmis ir uždengtos veido dalies vaizdinėmis išraiškomis siunčiamų bendravimo signalų.
- Nuolat trukdydamas vaikui “eksperimentuoti” su garsais ir žodžiais, čiulptukas gali būti vėluojančios kalbos raidos priežastis.
- Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi.
- Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektus, pakeičiančius jos krūtį - tuštuką arba čiulptuką ant buteliuko.
Naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas - krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą. Jei naujagimiui kišite čiulptuką, jis iš pradžių tą guminį daiktą stums lauk, tačiau, jei atkakliai kartosite, jums galop pavyks. Ilgiau už motinos krūtį kūdikio burnytėje užsibūnantis čiulptukas, mažylio pasąmonėje gali ilgam išlikti jo „tikrąja motina“.
Žinovų nuomonės
Kai kuriems tėvams atrodo savaime suprantama, kad čiulptukas kūdikiui reikalingas. Kitiems - kad tai baisus blogis burnoje. Įdomu, ką apie tai mano žinovai? Mano supratimu, čiulptukas yra mamos pakaitalas. Mes tą pakaitalą naudojame tuomet, kai dėl kokių nors priežasčių nenorime būti su vaiku. Iš esmės mažyliui užtenka mamos krūties.
Nėra jokių mokslinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad čiulpimo refleksas yra atsietas nuo poreikio valgyti. Mamos neretai sako, kad vaikas nori tik čiulpti, o ne valgyti. Bet kažin, ar jos yra teisios - šie du dalykai glaudžiai susiję.
Kaip "nepadauginti"?
Be abejo, duoti ar ne - kiekvienos mamos sprendimas. Dažnai čiulptuko davimas rodo, kad mama turi problemų su žindymu. Gal jai tiesiog trūksta žinių apie tai, kada ir kaip vaiką žindyti, o gal jai maitinant skauda. Tokiais atvejais reikėtų ne duoti čiulptuką, o ieškoti problemos ir jos sprendimų.
Paprastai žindymo konsultantai laikosi nuomonės, esą reikia atidėti čiulptuko davimą tam laikotarpiui, kol tikrai nusistovės pieno gamyba, tai yra, iki 6-8 savaičių po gimdymo. Po to potenciali čiulptuko įtaka žindymui bus mažesnė. Žinoma, padidėjusi pienligės, ausų uždegimo ir kitų neigiamų dalykų tikimybė išliks.
Jeigu čiulptuką vaikui duodate, patarčiau tą daryti tik kritinėse situacijose, kai tikrai neišeina be jo apsieiti. Kai kurioms mamoms atrodo, kad pagalba reikalinga jau tada, kai vaikas vos sukniurkė, o ji nori baigti kažkokį darbą… Tačiau situaciją reikia vertinti kritiškai.
Iki kada reikėtų atprasti nuo šio įpročio?
Vienareikšmiško atsakymo nėra. Čiulptukas - vienas iš tų dalykų, dėl kurio ne tik tėvai, bet ir medikai laikosi įvairių nuomonių. Vienareikšmiško atsakymo į klausimą, ar jis kūdikiui reikalingas, ar ne, nėra.
Naujagimis turi įgimtą čiulpimo refleksą - be jo jis negalėtų gauti maisto. Kartu čiulpimas ramina - tai ritminga veikla, maloniai masažuojanti nervines galūnes. Čiulpimo refleksas sustiprėja, kai mažylis nori miegelio, taip pat tada, kai serga.
Teigiamos čiulptuko savybės
- Čiulptukas vaikui suteikia ramybės ir saugumo jausmą. Jis gali nuraminti tada, kai mamos šalia nėra ar ji negali duoti krūties.
- Padeda nepravirkti stresinėse situacijose, pavyzdžiui, nuėjus pas gydytoją.
- Čiulptukai tikrai naudingi neišnešiotiems kūdikiams - jie padeda vystytis čiulpimo refleksui.
- Čiulptukas labai pagelbėja toms mamoms, kurių vaikučiai nori žįsti krūtį kone ištisą parą.
- Be to, jis stimuliuoja lūpų, liežuvio veiklą ir turi teigiamos įtakos virškinimui.
Gali būti, kad, jei vaiko čiulpimo refleksas negalės pasireikšti šitaip, jis pradės čiulpti savo pirštukus.
Mitai ir tikrovė
Pasitaiko teiginių, bylojančių, kad vaikų, kuriems duodamas čiulptukas, maitinimas krūtimi baigiasi anksčiau nei tų, kurie apsieina be šio tėvų pagalbininko, tačiau tai nėra moksliškai įrodyta. Klaidinantis ir teiginys, kad prie čiulptuko įpratęs naujagimis gali nebemokėti ar nebenorėti žįsti krūties. Anksčiau iš tiesų buvo manoma, kad čiulptukas padidina tikimybę, jog vaikas susirgs infekcinėmis ausų ligomis, o dabar tai priskiriama „bobučių patarimų serijai“.
Nėra ir klinikinių įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad žindukas stabdo vaiko vystymąsi, kad užimta burnyte jis tingės tarti naujus žodžius. O tai, kad vėlesniame amžiuje naudojamas čiulptukas gali prisidėti prie netaisyklingo sąkandžio formavimosi - tiesa.
Mėgaukitės atsakingai
Siūlau nebūti pernelyg kategoriškiems. Daug kas priklauso nuo konkretaus vaiko. Yra kūdikių, kurie puikiai apsieina be šio išradimo, ir yra tokių, kurių auginimas be jo taptų kur kas sunkesnis. Jeigu mažylis nurimsta, kai jam duodate krūtį, bet žinda ją su saiku, čiulptuko jam galbūt nė nereikia.
Jeigu jis juo nesidomi, tikrai nereikia siūlyti dar kartą. Bet jeigu akivaizdu, kad vaikas mielai šiuo išradimu pasimėgautų, nereikia jam to atsakyti. Tiesiog neužmirškite saiko. Nereikia vaikui kišti čiulptuko kaskart, vos jis suzirzia. Jeigu čiulptuką naudosite išmintingai, veikiausiai nuo jo vaiką atpratinti nebus labai sunku.
Vaikui čiulpimo refleksas yra įgimtas, tai jį nuramina, tad čiulptuką kurį laiką duoti yra visiškai normalu. Svarbu tai, kad nuo 9 mėn. amžiaus kūdikį jau pradėtumėte nuo to atpratinti. Tas atpratinimas gali trukti kelis mėnesius, bet, kai sueis metukai, jau reikėtų apsieiti be čiulptuko. Jeigu jis naudojamas pernelyg ilgai, gali susiformuoti netaisyklingas sukandimas.
Gali išsivystyti netaisyklinga žandikaulio padėtis, dantukai gali dygti kreivai, priekiniai dantys gali būti atsikišę į priekį, tarp jų gali likti tarpas - žodžiu, tos bėdos būna įvairios. Ir, kuo ilgiau čiulptuką vaikui duosite, tuo jų tikimybė didesnė.
Kaip atpratinti nuo čiulptuko?
Vaikams atsisveikinti su čiulptuku galėtų padėti ir šiokios tokios „iškilmės“. Pavyzdžiui, Laplandijoje, Kalėdų Senelio biure, stovi indas su vaikų paliktais čiulptukais, Stokholmo Skanseno parke auga medis, prie kurio šakų pririša jau „atgyvenusius“ čiulptukus. Vaikas supranta šio momento svarbą ir iškilmingumą - jis jau didelis, jam nereikia čiulptuko.
Šiukštu negąsdinkite ir negėdinkite vaiko, jog čiulptukas yra „negražu“, „toks didelis vaikas, o elgiesi kaip leliukas“, mat, vaikai tą suvokia labai asmeniškai, traumuojančiai, grėsmingai, kai mūsų tikslas yra ne tik atpratinti vaiką nuo čiulpimo reflekso, tačiau ir išmokyti jį kitų būdų nusiraminti.
Svarbu teisingai pasirinkti
Pasitaiko vaikų, kurie čiulptuką naudoja ilgai, tačiau jų sukandimui tai nepakenkia. Čia panašu, kaip ir su dantukų gedimu - vienam jie genda greitai, kitam - daug lėčiau. Tai priklauso nuo paveldėjimo ir įvairiausių kitų veiksnių. Bet tai, kad čiulptukas prie dantukų netaisyklingumo prisideda, yra faktas.
Čiulptukų būna įvairių formų. Svarbiausia rinktis tokį, kuris tinkamas pagal amžių. Ant daugelio šiuolaikinių čiulptukų užrašyta, ar jie skirti 0-3 mėn., ar 3-6 mėn., ar 6-12 mėn. mažyliams. Taigi iki metų amžiaus reikia pakeisti bent tris.
Rinkitės čiulptuką ir pagal jo sudėtį, atidžiai tyrinėkite, kad joje nebūtų bisfenolio-A (BPA). Latekso čiulptukai paprastai yra minkštesni ir lankstesni, labiau tinkami naujagimiams, silikoniai - standesni, atsparesni dantų kramsnojimams. Suplyšusius, apkramtytus, nesandarią guminę dalį turinčius ir vandenį bei seiles savyje sulaikančius čiulptukus išmeskite nedelsdami dėl užspringimo pavojaus ir bakterijų bei Candida grybelių „veisyklos“.
žymės: #Kudikiui #Kudiki #Kudikiu
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Kada perveda vaiko priežiūros pinigus: 2024 metų grafikas
- Atraskite Geriausias Nėštumo Prevencijos Metodas: Veiksmingi Patarimai Saugiam Apsisaugojimui
- Plaukų slinkimas po gimdymo – pagrindinės priežastys ir efektyvūs sprendimai