Juozas Aputis - vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių prozos modernistų, tęsęs Jono Biliūno pradėtą lyrinės psichologinės novelės tradiciją. Jis priklauso reikšmingai XX a. antrosios pusės lietuvių rašytojų kartai, dažnai vadinamai „tyliaisiais modernistais“ arba „šeštojo-septintojo dešimtmečių karta“.
Biografija
Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone. Mirė 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse. 1948 m. Aputis baigė Balčių pagrindinę mokyklą, o 1954 m. - Viduklės vidurinę mokyklą.
1960 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Baigęs mokyklą iškart pradėjo dirbti, todėl nuo 1954 iki 1955 m. Aputis dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju.
Po ketverių metų daugiau pradėjo dirbti su literatūra ir žiniasklaida, todėl 1959 m. įsidarbino „Literatūros ir meno“ redakcijoje, kur bedirbdamas jis kaip tik Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete 1960 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1959-1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“, 1969-1977 m. „Girių“, 1980-1990 m. „Pergalės“, 1991-2001 m. „Metų“ redakcijose.
Maždaug nuo to laiko, iki pat 1994 m. Juozas Aputis daug laiko skyrė kūrybai ir pats aktyviai dirbo įvairiose, tokių leidinių, kaip „Pergalė“ ir kt. redakcijose, juolab kad nuo 1967 m. jis pateko į Lietuvos rašytojų sąjungą. 1990-1991 m. „Pergalės“, 1991-1994 m. „Metų“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1995-2001 m. „Metų“ prozos skyriaus vedėju.
Nuo 1972 m. Juozas Aputis persikėlė į Zervynų etnografinį kaimą. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Juozas Aputis daug laiko praleido savo rankomis restauruotoje sodyboje etnografiniame Dzūkijos kaime Zervynose. Čia jis ne tik rašė, bet ir artimai bendravo su vietos žmonėmis, gilinosi į jų gyvenimą, net padėjo ginti jų teises valdininkų koridoriuose.
1988 m. Juozas Aputis tapo LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto nariu. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Pergalė“ (1980-1990 m.), „Metai“ (1991-1994 m.) redkolegijos narys, Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos (nuo 1990 m.) narys, LR nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto (nuo 1998 m.) narys.
Jo kūryba įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija (2005 m.). 1986 m. novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija.
Kūryba ir jos bruožai
Būtent su Juozo Apučio vardu dažniausiai yra siejamas novelės atgimimas sovietiniu laikotarpiu. Nuo 1967 m. Su J. Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas tarybiniais metais (7-8 deš.). Jo novelės sovietmečiu buvo ypač modernios ir labai perspektyvios, netgi traktuojamos kaip Jono Biliūno novelės kūrimo tęsinys. XX a. 7-9 deš. lietuvių proza modernėja: kinta kūrinių tematika (vis labiau atsigręžiama į moralines individo problemas), ieškoma naujų vaizdavimo formų. Šio laikotarpio prozoje dominuoja ne įvykiai, o būsenos aprašymas, visa vertinanti pasakotojo pozicija.
Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J. Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis. J. Aputis, domėdamasis vidiniu žmonių gyvenimu, įtvirtino lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą, kūrė sąlygišką tikrovę.
Jis buvo vertinamas už autentiškumą, moralinę poziciją ir humanistines vertybes, kurias puoselėjo savo kūryboje: atmintį, sąžinę, gerumą, atjautą, meilę. Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis.
Jose Aputis perteikė savo ieškojimus tam tikro giluminio ryšio tarp individo ir visos Dievo kūrinijos. Juozui Apučiui patiko itin tikroviški vaizdai, socialinė būtis, kaimo aplinka ir žmonės. Šalia to jam dar svarbiau buvo visokiausi žmonių išgyvenimai ir dramos, sąmonės procesai, ryšiai su aplinka ir kitais tos ar kitokios aplinkos žmonėmis.
Kitaip tariant, Juozo Apučio kūrybai būdingas subtilus psichologiškumas, kuris perteikiamas lyrine pasaulėjauta. Akcentuojama tokių vertybių kaip jautrumas ir empatija svarba - teigimas vertybių, kurios glūdi žmoguje kaip natūralus jutimo būdas ir jo kasdienės buities tiesa (pavyzdžiui, dviejų nepažįstamųjų susitikimas novelėje „Vieniša sodyba“).
Visgi kad ir kaip bebūtų, Apučio kūryboje jaučiama ir šiek tiek autobiografiškumo, regima gimtinė, artimi žmonės, namai. Dažnoje J. Apučio novelėje ryški įtampa tarp materialėjančio dabarties pasaulio ir žmogiškumo.
Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos. Novelistikoje atsiradę kūrybos principai vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose - apysakose ir romane „Smėlynuose sustoti negalima..“ Iš novelių Juozas Aputis vėliau persikėlė į kiek stambesnės kūrybos klodus, kur pradėjo kurti apysakas ir romanus, kuriuose gausu alegorijų, simbolių, kartais net šiokio tokio mistiškumo, kur susiduria racionalumas ir iracionalumas, išlaikantis skaitytojo dėmesį ir priklausto ypač įdomiuose kūrinių siužetuose, kuriuose taip pat dar galima įžvelgti istorinių, individo laisvės ir pasipriešinimo smurtui klausimų, kurie tuo metu sudarė neišsemiamas temas kūrybai.
Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (parašyta 1971, išspausdinta 1989 m.). Reikšmingiausi kūriniai - novelių rinkiniai „Horizonte bėga šernai“, „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“, „Keleivio novelės“, apysakų knyga „Tiltas per Žalpę“, apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, romanas „Smėlynuose negalima sustoti“.
Kūrybos bruožai
- Psichologizmas: Aputis gilinasi į žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, išgyvenimus, sąžinės ir atminties balsą.
- Humanistinės vertybės: Kūryboje akcentuojamas žmogiškumas, gerumas, atjauta, sąžinė, meilė, atlaidumas.
- Egzistencinis nerimas: Veikėjus dažnai kamuoja nerimas, abejonės, pasaulio slėpinių pajautimas.
- Atminties svarba: Praeities įvykiai, ypač vaikystės patirtys, formuoja žmogaus asmenybę ir lemia jo tolimesnį gyvenimą.
- Kaimo tema: Nors rašė ir apie miesto inteligentus, Apučiui itin artima kaimo aplinka (gimtasis Balčios kraštas, vėliau Zervynos).
- Šeimos ir namų vertė: Šeima dažnai vaizduojama kaip vertybių centras, o namai - kaip šventa, saugi vieta.
Bibliografija
- Žydi bičių duona: apsakymai.
- Rugsėjo paukščiai: novelės.
- Horizonte bėga šernai: novelės.
- Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: novelės.
- Tiltas per Žalpę: apysakos.
- Keleivio novelės: novelės.
- Gegužė ant nulūžusio beržo: novelių rinkinys.
- Skruzdėlynas Prūsijoje: apysakos.
- Vargonų balsas skalbykloje: apysaka.
- Dvi apysakos. Novelės.
- Maži atsakymai į didelius klausimus: pokalbiai, esė.
- Broniaus Radzevičius. Broniaus Radzevičius.
- V. Totovencas. Prie senojo Romos vieškelio; Ovnatanas; Jeremijos sūnūs: apysaka.
- J. Korinecas. Labų dienų nuo Vernerio: romanas.
- D. Grigorovičius. Kaimas: apysakų rinkinys.
- C. Kosmačas. Pavasario diena; Baladė apie trimitą ir debesį: romanai.
- J. Trifonovas. Senis: romanas.
- V. Šukšinas. (1929-1974) Atėjau jums duoti laisvę: istorinis romanas.
- Pamalē skrien meža cūkas (Horizonte bėga šernai): novelių rinkinys.
- Cvetet pčelinyj chleb (Žydi bičių duona): novelių rinkinys.
Vertimai
J. Aputis išvertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, D. Grigorovičiaus, J. Trifonovo ir kt. kūrinius.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Kaip Išlaisvinti Kūrybinę Energiją: Būtini Žingsniai Kūrybai Atverti
- Atverkite paslaptį: kodėl po gimdymo nenorite mylėtis ir kaip tai pakeisti!