Juozas Budraitis - ne tik aktorius, bet ir fotografas, kasdienybės akimirkų kolekcininkas. Jis yra lietuviško kino legenda, diplomatas, teatro aktorius ir režisierius.
Ankstyvieji Gyvenimo Metai ir Studijos
Juozas Budraitis gimė 1940 m. spalio 6 d. Liepynų kaime, Kelmės rajone. Mokėsi Šilutės r. Švėkšnos vidurinėje mokykloje. Po kariuomenės, Vilniaus universitete studijavo teisę. 1973 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Vėliau, 1981 m. - Maskvoje aukštuosius kino režisūros kursus.
Mano didžiausia svajonė buvo medicinos studijos - svajojau būti chirurgu. Bet taip atsitiko, kad po kariuomenės nebuvau užtikrintas, jog stodamas surinksiu reikiamą balų skaičių, dėl to galėjau būti priverstas grįžti atgal į kariuomenę. To labai nenorėjau, todėl nusprendžiau nerizikuoti ir pasirinkau teisę, kadangi tie, kurie tuo metu turėjo dvejų metų darbo stažą arba buvo tarnavę kariuomenėje, buvo priimami be konkurso.
Kūrybinė Karjera Teatre
Kauno dramos teatre praleido didžiąją devintojo dešimtmečio dalį. Kaune dirbo šešerius metus, bet visą laiką važinėjo iš Vilniaus. Kai repertuaras pasidarė įtemptas, tuomet reikėjo čia kurį laiką ir pagyventi.
Vienas įsimintinų vaidmenų Kauno dramos teatre - Šarūnas 1980 m. pastatytame J.Vaitkaus spektaklyje. Tai buvo drąsi ir neįprasta Vinco Krėvės "Šarūno" interpretacija.
Esu dėkingas J.Vaitkui, išdrįsusiam pakviesti mane, jau visiškai susiformavusį žmogų, pradėti naują veiklą. To imtis drąsos reikėjo ir man pačiam. Nesakau, kad tie metai buvo tuščia vieta mano gyvenime. Ne. Tai yra labai svarbi vieta, tik galėjo būti ir kitaip. Gyvenime dažnai pasitaiko, kad daug kas būtų galėję būti kitaip. Apsiautum kitus batus ir galbūt kitur nueitum. Bet yra taip, kaip yra. Nesiruošiu gailėtis ar koneveikti save. Teatras man buvo kaip psichoanalizė, labai stipri ir galinga. O kai jau pajutau, kad atėjo laikas, kai aš priekaištauju sau už tai, kad esu teatre, pasitraukiau.
Pasakysiu atvirai, buvau lyg kokioje sapnų karalystėje. Nebesuvokiau, kas su manimi darosi. Tokios nepakaltinamos būsenos, kai, atrodo, kažkas kitas už tave viską daro. Prieš tai buvau išvykęs į Kubą, kur filmavausi vokiečių filme, užtrukome ilgiau, nei planavome, tad laiko pasiruošti spektakliui buvo likę labai mažai. Dabar galvoju, kad gal net ir gerai, kad viskas taip susiklostė. Kad iš tokios nesuvokiamos būsenos gimė kažkas. Nes viskas gyvenime yra chaosas. Vaiko gimimas yra chaosas, kažkaip iš niekur nesuprantamu būdu pradeda viskas vystytis. Pati gamta stumia, tvarko, sureguliuoja. Taip tada nutiko ir man.
Karjera Kine
Nuo 1965 m. - kino aktorius. Po pirmo filmo "Niekas nenorėjo mirti" užklupusi didžiulė sėkmė ir Vytauto Žalakevičiaus asmenybė privertė permąstyti visą savo gyvenimą ir pasirinkti kiną. Pasiūlymų filmuotis buvo apstu.
Kino aikštelėje simuliuoti ir apgaudinėti niekada nemokėjau. Tiesiog kiekvienoje situacijoje išreiški vis kitus savo paties jausmus, tam tikrus charakterio bruožus. Tuos, kurių reikia tame laikmetyje, tame siužete. Ir kaskart pats savyje atrandi vis naujų savybių. Pavyzdžiui, kaip aš pasielgsiu nelaimės akivaizdoje arba pajutęs atradimo džiaugsmą? Vienas šauks, kitas rėks, trečias šokinės. O kaip aš elgsiuosi - nežinau. Ir man labai įdomu tai pajusti, išbandyti. Tai - pats tikriausias savęs analizavimas, stebėjimas, tam tikra mokykla.
Prieš kamerą aš tiesiog jausdavausi nuogas. Su viskuo, ką sukaupiau savyje per gyvenimą. Kine tai visada yra kartu su tavimi, ir objektyvas viską užfiksuoja. Net menkiausią akies krustelėjimą.
Kai dabar peržiūriu nueitą kelią, vienintelis nusivylimas tas, kad per tą laiką galėjau pastatyti filmą, nes buvau baigęs Aukštuosius kino režisūros kursus Maskvoje. Šiuose kursuose ir susipažinome su Jonu Vaitkumi, kuris man pasiūlė po studijų išbandyti save teatre. Kiek apmaudu, kad per tą laiką būčiau sukūręs kokį nors filmą. Galbūt būčiau įsitvirtinęs ir kino režisūroje. O dabar išėjo taip, kad tuos šešerius metus išnaudojau ieškojimui, kaip save pritaikyti teatrui. Ieškojimui tos teatro mokyklos, nes manęs juk niekas nemokė, kaip reikia vaidinti teatre. Turėjau pats ieškoti, kaip daryti poveikį žiūrovui, kaip save pateikti scenoje.
Fotografijos Pomėgis
Nebuvau tikras fotografas, kuris būtų tam paskyręs savo gyvenimą. Iš pradžių fotografija man atrodė net ne menas. Bendravau su fotografais, bet jie man neatrodė menininkai. Pats fotografuodavau ne kaip kurdamas meną, o atsitiktinai, kada ką sugalvodavau. Tiesiog slampinėji kažkur ir taip atsiranda vienas kitas kadras. Iš tų slampinėjimų ir prisikaupė fotografijų, kol aš supratau, kad fotografija yra menas.
Kai filmuodavausi filme, kuriame jausdavausi laisviau, kuriame nebuvo didelės įtampos, kišenėje nešiojausi fotoaparatą ir net stovėdamas kadre, kol taisomos šviesos ir pan., vis kažką nufotografuodavau. Anksčiau filmus filmuodavo labai ilgai, pavyzdžiui, reikėdavo būtent saulės, o jos nėra, tad visi sėdime filmavimo aikštelėje ir laukiame. Tuo metu vaikštinėdavau ir fotografuodavau. Turėjau "Leica" fotoaparatą, kurio buvo didelis ryškumo gylis. Tik nusistatai metrus ir fotografuoji. Tiesiog eidamas pro šalį spustelėdavau mygtuką.
Diplomatinė Veikla
Nuo 1996 m. buvo Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje patarėju, o 2001-2010 m. Būdamas Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė, rūpinosi Lietuvos kultūros puoselėjimu Rusijoje, rengė mokslines konferencijas, įamžino poeto ir diplomato J. Baltrušaičio atminimą.
Inicijavo ir įgyvendino lietuviškos kultūros sklaidos Rusijoje programą „Langas į Lietuvą“, kurios vienas iš darbų - Maskvoje užsienio literatūros bibliotekos kiemelyje įamžintas M. K. Čiurlionio atminimas. Organizuodavo parodas, pristatydavo lietuvių menininkus, jų kūrybą. Rengė rusų menininkų, kurie savo kūriniuose vaizdavo Lietuvą, parodas. Jo pastangomis Maskvoje M. V. Lomonosovo universiteto Filologijos fakultete įkurtas Baltistikos centras.
Įvertinimas
Juozas Budraitis yra pelnęs daugybę apdovanojimų ir įvertinimų už savo kūrybinę ir diplomatinę veiklą:
- 1974 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas.
- 1982 m. suteiktas Lietuvos liaudies artisto vardas.
- 1996 m. Rygos III tarptautiniame geriausių aktorių vaidmenų kino festivalyje „Baltijos perlas“ apdovanotas už antraeilį vaidmenį filme „Aš nežinau, kas esu aš“.
- 2000 m. apdovanotas Draugystės ordinu (Rusija).
- 2003 m. apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
- 2005 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas.
- 2005 m. apdovanotas „LT Tapatybės“ prizu „Už Lietuvos kultūros skleidimą svetur“
- 2007 m. apdovanotas ordinu „Už nuopelnus“ (Ukraina).
- 2007 m. įteikta Jurgio Baltrušaičio labdaros ir paramos fondo premija.
- 2010 m. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija apdovanojo medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“.
- 2010 m. apdovanotas Garbės ordinu (Rusija).
- 2012 m. įteiktas valstybinis apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje“.
- 2013 m. apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.
- 2013 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.
- 2015 m. Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio metu tapo nominacijos „Įtaigiausias vaidmuo“ laureatu už Krepo vaidmenį Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“.
- 2016 m. už pagrindinį vaidmenį rež. A. Puipos filme „Edeno sodas“ Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pasaulis“ žiūrovų išrinktas geriausiu Lietuvos kino aktoriumi, pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią metų pagrindinį vaidmenį, NVS ir Baltijos šalių festivalyje „Kinošok 2016“ apdovanotas prizu už geriausią vyro vaidmenį.
- 2020 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
Filmografija
Per pusės amžiaus karjerą jis atliko daugiau kaip 100 vaidmenų. Ekrane jam teko būti žveju, kaimiečiu, mokytoju, skulptoriumi, maištininku, kvepalų testuotoju, Prancūzijos karaliumi, vokiečių karininku, sovietų žvalgu ir net kosmonautu. Visi vaidmenys - jo išgyventi.
Žymiausi vaidmenys:
- Jonas Lokys ("Niekas nenorėjo mirti", 1965)
- Felicijus ("Tas saldus žodis - laisvė!", 1973)
- Fiodoras Bazyrinas ("Su tavim ir be tavęs...", 1973)
- Nikolajus Skrobotovas ("Priešai", 1977)
- Juozas Šaknys ("Faktas", 1980)
Asmeninis Gyvenimas
Juozas Budraitis užauginote dvi atžalas - Martyną ir Justiną. Sūnus Martynas pasirinko aktoriaus kelią, ir šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius. Dukra Justina - nuostabi, man visada malonu ją matyti, su ja bendrauti. Ji man - mielas čiauškaliukas.
Su žmona Vita netrukus švęsite auksines vestuves. Ji - graži, todėl ją ir fotografavau. O tai, kad portretas traukia akį - tai ne mano, o jos pačios nuopelnas. Mes pasitikėjome vienas kitu, ir tai gyvenime yra svarbiausia. Ji su manimi važiavo į Maskvą, kur dirbau Lietuvos ambasadoje. Mano žmona - labai protinga moteris, ji padėjo nuveikti daug darbų, kurie buvo naudingi Lietuvos įvaizdžiui propaguoti ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje. Aš ją myliu.
Knygos
Kartu su Margarita Matulyte jie sėdo ir parengė solidžią, storą knygą. Sumanyta kaip Juozo „aktoriškų“ fotografijų albumas ji apaugo bendraautorių pokalbiais apie filmus, senomis recenzijomis, laiškais, dokumentais. 2015 m. išleido savo biografinę ir nuotraukų knygą „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“.
Svarbios Gyvenimo Pamokos
Iš pasakymo, kad žmogaus likimas yra jo paties rankose, kartais mes pasišaipome įsivaizduodami, kad tai yra tik posakis. Bet tai yra gryniausia tiesa. Mes laikome rankose savo likimą, ir kiekviena smulkmena yra lemtinga. Nuo mažiausios smulkmenėlės labai daug kas priklauso.
žymės: #Gime
Panašus:
- Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčia: paslaptinga istorija, įspūdinga architektūra ir dvasinė reikšmė
- Juozas Remeikis: Nežinoma Biografija ir Jo Didžiulis Indėlis Lietuvai
- Juozas Pundzius: Įkvepianti Gyvenimo Kelionė, Įspūdinga Karjera ir Neįkainojami Nuopelnai
- Kaip Sėkmingai Balsuoti Globos Įstaigų Gyventojams Lietuvoje – Pilnas Vadovas
- Kaip efektyviai sustabdyti šunį nuo kandžiojimosi – veiksmingi patarimai ir sprendimai