Juozas Aputis - Raseiniuose gimęs prozininkas, vertėjas bei redaktorius.
Biografija
Prozininkas, vertėjas, lieratūros kritikas Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių raj. 1948 m. Aputis baigė Balčių pagrindinę mokyklą, o 1954 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą. Baigęs mokyklą iškart pradėjo dirbti, todėl nuo 1954 iki 1955 m. Aputis dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju. 1960 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Po ketverių metų daugiau pradėjo dirbti su literatūra ir žiniasklaida, todėl 1959 m. įsidarbino „Literatūros ir meno“ redakcijoje, kur bedirbdamas jis kaip tik Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete 1960 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
1959-1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“, 1969-1977 m. „Girių“, 1980-1990 m. „Pergalės“, 1991-2001 m. „Metų“ redakcijose.
1990-1991 m. „Pergalės“, 1991-1994 m. „Metų“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1995-2001 m. „Metų“ prozos skyriaus vedėju.
Nuo 1967 m. jis pateko į Lietuvos rašytojų sąjungą. LRS mėnraščio „Pergalė“ (1980-1990), „Metai“ (nuo 1991) redkolegijos narys, Lietuvos rašytojų sąjungos (1967), valdybos (1990), Lietuvos respublikos nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto (1998 m.) narys.
Nuo 1980 m. jo darbovietė buvo žurnalas „Pergalė“ (vėliau „Metai“), kur 1990-1994 m. Aputis priklausė sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai - rašytojams, kurie subtilia, dažnai Ezopo kalba perteikiama kūryba siekė grąžinti literatūrai estetinę vertę ir kalbėti apie žmogaus vidinį pasaulį, jo moralinius pasirinkimus sudėtingu istoriniu laikotarpiu.
Nuo 1972 m. Juozas Aputis persikėlė į Zervynų etnografinį kaimą. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius Juozas Aputis daug laiko praleido savo rankomis restauruotoje sodyboje etnografiniame Dzūkijos kaime Zervynose. Čia jis ne tik rašė, bet ir artimai bendravo su vietos žmonėmis, gilinosi į jų gyvenimą, net padėjo ginti jų teises valdininkų koridoriuose.
Juozas Aputis mirė 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Kūryba ir jos bruožai
Juozas Aputis - sovietmečio rašytojas. Būtent su Juozo Apučio vardu dažniausiai yra siejamas novelės atgimimas sovietiniu laikotarpiu.
Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J. Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis.
Jo novelės sovietmečiu buvo ypač modernios ir labai perspektyvios, netgi traktuojamos kaip Jono Biliūno novelės kūrimo tęsinys. Jose Aputis perteikė savo ieškojimus tam tikro giluminio ryšio tarp individo ir visos Dievo kūrinijos.
Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas stiprus autobiografiškumo podirvis, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis.
Anot literatūrologės J. Sprindytės: „Gyvai užgaunantis mintį ir širdį Aputis yra vienas savičiausių ir giliausių kaimiškosios gyvenimo sanklodos vaizduotojų”.
Juozui Apučiui patiko itin tikroviški vaizdai, socialinė būtis, kaimo aplinka ir žmonės. Šalia to jam dar svarbiau buvo visokiausi žmonių išgyvenimai ir dramos, sąmonės procesai, ryšiai su aplinka ir kitais tos ar kitokios aplinkos žmonėmis. Kitaip tariant, Juozo Apučio kūrybai būdingas subtilus psichologiškumas, kuris perteikiamas lyrine pasaulėjauta.
Būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai, egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai, nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos.
Visgi kad ir kaip bebūtų, Apučio kūryboje jaučiama ir šiek tiek autobiografiškumo, regima gimtinė, artimi žmonės, namai. Iš novelių Juozas Aputis vėliau persikėlė į kiek stambesnės kūrybos klodus, kur pradėjo kurti apysakas ir romanus, kuriuose gausu alegorijų, simbolių, kartais net šiokio tokio mistiškumo, kur susiduria racionalumas ir iracionalumas, išlaikantis skaitytojo dėmesį ir priklausto ypač įdomiuose kūrinių siužetuose, kuriuose taip pat dar galima įžvelgti istorinių, individo laisvės ir pasipriešinimo smurtui klausimų, kurie tuo metu sudarė neišsemiamas temas kūrybai.
Novelistikoje atsiradę kūrybos principai vėliau buvo išplėtoti stambesniuose prozos žanruose - apysakose ir romane „Smėlynuose sustoti negalima..” Išskirtinę vietą Apučio kūryboje užima apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje” (parašyta 1971, išspausdinta 1989).
Jo kūryba įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija (2005 m. Vyresnio rašytojo žvilgsnis į kintantį laiką, žmogiškumo išbandymai naujose aplinkybėse.
Juozas Aputis - vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių prozos modernistų, tęsęs Jono Biliūno pradėtą lyrinės psichologinės novelės tradiciją.
Kūrybos bruožai:
- Psichologizmas: Aputis gilinasi į žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus, išgyvenimus, sąžinės ir atminties balsą.
- Humanistinės vertybės: Kūryboje akcentuojamas žmogiškumas, gerumas, atjauta, sąžinė, meilė, atlaidumas.
- Egzistencinis nerimas: Veikėjus dažnai kamuoja nerimas, abejonės, pasaulio slėpinių pajautimas.
- Atminties svarba: Praeities įvykiai, ypač vaikystės patirtys, formuoja žmogaus asmenybę ir lemia jo tolimesnį gyvenimą.
- Kaimo tema: Nors rašė ir apie miesto inteligentus, Apučiui itin artima kaimo aplinka (gimtasis Balčios kraštas, vėliau Zervynos).
- Šeimos ir namų vertė: Šeima dažnai vaizduojama kaip vertybių centras, o namai - kaip šventa, saugi vieta.
Juozapo Apučio prozos kalba yra savita ir atpažįstama. Juozas Aputis - bekompromisis rašytojas, kaip ir Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis.
Gimė Raseiniuose, baigė Vilniaus universitetą. Be to, jis buvo vertėjas, savaitraščių redakcijose. Novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija.
Dauguma jo novelių buvo apie kaimą, vaizduojami inteligentai, išeiviai iš kaimo. Vienas pirmųjų prabilo apie lietuviško kaimo nykimą, vertybių kaitą. Dažnai apsakymuose teigiamos tradicinės šeimos vertybės. Svarbi ne išmonė, o asmeninė patirtis.
J. Aputis gilinasi į žmonių išgyvenimus, jausmus. Vaikystė, jos prisiminimai, kaip vaikystės patirtys lemia tolimesnį gyvenimą. Jo novelių ervė yra gimtasis Balčios kraštas.
Šeima Apučiui yra vertybių centras. Namai šventa vieta. Tradiciniai veikėjai yra tėvcas, motina, sūnus.
Bibliografija
- Žydi bičių duona: apsakymai.
- Rugsėjo paukščiai: novelės.
- Horizonte bėga šernai: novelės.
- Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: novelės.
- Tiltas per Žalpę: apysakos.
- Keleivio novelės: novelės.
- Gegužė ant nulūžusio beržo: novelių rinkinys.
- Skruzdėlynas Prūsijoje: apysakos.
- Vargonų balsas skalbykloje: apysaka.
- Dvi apysakos. Novelės.
- Maži atsakymai į didelius klausimus: pokalbiai, esė.
- Broniaus Radzevičius. Broniaus Radzevičius.
- V. Totovencas. Prie senojo Romos vieškelio; Ovnatanas; Jeremijos sūnūs: apysaka.
- J. Korinecas. Labų dienų nuo Vernerio: romanas.
- D. Grigorovičius. Kaimas: apysakų rinkinys.
- C. Kosmačas. Pavasario diena; Baladė apie trimitą ir debesį: romanai.
- J. Trifonovas. Senis: romanas.
- V. Šukšinas. (1929-1974) Atėjau jums duoti laisvę: istorinis romanas.
- Pamalē skrien meža cūkas (Horizonte bėga šernai): novelių rinkinys.
- Cvetet pčelinyj chleb (Žydi bičių duona): novelių rinkinys.
Apdovanojimai
- 1996 m.
- 1997 m.
- A. 1998 m.
- 2004 m.
- "Imbiero vakarų" J. 2005 m.
- 2005 m. P.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčia: paslaptinga istorija, įspūdinga architektūra ir dvasinė reikšmė
- Juozas Remeikis: Nežinoma Biografija ir Jo Didžiulis Indėlis Lietuvai
- Juozas Pundzius: Įkvepianti Gyvenimo Kelionė, Įspūdinga Karjera ir Neįkainojami Nuopelnai
- Neįtikėtinos Rankų Darbo Gimtadienio Atvirukų Idėjos, Kurios Sužavės Kiekvieną!
- Vilkaviškio Vaikų Darželiai: Išsamus Sąrašas ir Naudinga Informacija Tėvams