Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Jonas Jonušas - įvairiapusė asmenybė, pasižymėjusi tiek sporte, tiek muzikoje. Ši biografija apžvelgia jo gyvenimo kelią, pradedant sklandymo pasiekimais ir baigiant muzikiniais projektais.

Ankstyvasis Gyvenimas ir Sportinė Karjera

Jõnušas Algimantas gimė 1959 m. gegužės 10 d. Kaune. Jis pasižymėjo kaip sklandytojas, pelnęs SSRS sporto meistro (1979) ir SSRS tarptautinės klasės sporto meistro (1987) titulus. 1982 m. baigė Kauno politechnikos institutą.

Jono Jonušo sportiniai pasiekimai:

  • Lietuvos sklandymo čempionas (laisvoji klasė, absoliučioji įskaita, 1992)
  • 3 vietos laimėtojas (standarto klasė, absoliučioji įskaita, 1983, ir laisvoji klasė, absoliučioji įskaita, 1994, 1996, 2001)
  • Pabaltijo taurės varžybų 2 vietos (standarto klasė) absoliučiojoje įskaitoje, dviejų trečių ir antros vietos rungtyse, 2 vietos komandinėje įskaitoje (1980)
  • 2 vietos (laisvoji klasė) absoliučiojoje ir komandinėje įskaitose (1983) laimėtojas.
  • SSRS 3 vietos rungtyje (1985), 1 vietos ir 3 vietos rungtyse (1987) laimėtojas.
  • S. Koroliovo taurės varžybose užėmė 2 vietą rungtyse (1986, 1987).

Jonas Jonušas taip pat pasižymėjo kaip Lietuvos rekordininkas:

  • Vienviečiu sklandytuvu greičio - 200 km trikampiu maršrutu (88,68 km/h - 1973)
  • 100 km trikampiu maršrutu (138,4 km/h - 1983)
  • 300 km į tikslą ir atgal (100,98 km/h - 1984, 2009 dar nepagerintas)
  • Dviviečiu sklandytuvu greičio - 100 km trikampiu maršrutu (109,31 km/h - 1986)
  • 300 km į tikslą ir atgal (82,23 km/h - 1987, 2009 dar nepagerintas)
  • Laisvojo skridimo tolio (556,8 km - 1987, 2009 dar nepagerintas).

Jis taip pat buvo SSRS rekordininkas:

  • Vienviečiu sklandytuvu greičio - 100 km trikampiu maršrutu (109,31 km/h - 1986)
  • Dviviečiu sklandytuvu greičio - 500 km į tikslą ir atgal (82,23 km/h - 1987)
  • Laisvojo skridimo tolio (556,8 km-1987).

Muzikinė Karjera

Koncertuodamas su grupe „B’Avarija“, Jonas buvo ryški žvaigždė. Tačiau pastaruosius 20 metų iš didžiosios scenos jis buvo dingęs. Sugrįžimui kaip lieptelį pasirinkęs TV muzikos projektą „Lietuvos balsas“ jis nesijaučia nei geresnis, nei vertesnis už kitus dalyvius - dažnai dar jaunus ir patirties neturinčius dainininkus.

„Nesilygiuoju į kitus, neinu konkuruoti, nenoriu kam nors įtikti. Kad gražiai dainuoju ir nieko nedarau, kad jau laikas pasirodyti, girdėjau nuolat. O ir mane patį jau seniai užvaldžiusios mintys, kad noriu visa koja grįžti į muziką. Dainas rašiau visuomet, jas kaupiau - galbūt ateis laikas jas paleisti į platųjį pasaulį“, - pasakojo atlikėjas.

Tai, kad Jono dainavimą vertinanti komisija - kur kas jaunesni, dar su lėlėmis ar mašinėlėmis žaidę atlikėjai, kai jis jau buvo garsus visoje Lietuvoje, Jono visiškai netrikdo.

„Suvokiu, kad praėjo 20 metų. Bet stebuklų nėra, muzika nesikeičia - nesvarbu, kiek tau metų. Keičiasi tik balsas, požiūris į pasaulį. Man smagu iš tų jaunų žmonių, mokytojų, išgirsti, kaip teisingai ir protingai jie kalba. Moku vertinti kitų patirtį, mokytis iš kitų klaidų“, - sakė J.Jonušas.

Vis dėlto J.Jonušas nedrąsiai kalba apie galimybę laimėti muzikinį šou ir mano, kad ten iškrinta iš bendro konteksto.

- Jonai, ar per visą tą laiką nepasigailėjote palikęs „B’Avariją“?- Buvo įvairių minčių. Bet to jausmo turbūt nereikėtų vadinti žodžiu „gaila“. Nejaučiau jokio pavydo, džiaugiausi, kad neturiu dainuoti to, ką vaikinai vėliau dainavo.

Kita vertus, visai neseniai perklausiau šios grupės albumus - ten tikrai yra gerų dalykų! Albumas „Arti“ yra puikus!

Dabar, jei kas nors pakviestų koncertuoti į vestuves, būčiau labai patenkintas ir mielai važiuočiau, o tada nesuvokiau, kaip galima taip nusiristi. Žinau, kad kai kurios mano dainos, kurias noriu dainuoti, nebus skirtos masėms, bet yra ir tokių, kurios tiks daugeliui.

Pavyzdžiui, gal būtų įdomu moderniai perdainuoti keletą liaudies ar užstalės dainų. Grįžtu prie šaknų, noriu dainuoti ir žemaitiškai. Pasaulyje dabar yra vietos viskam.

- Ar jaučiate, kad gerbėjai, kuriuos turėjote „B’Avarijos“ laikais, vis dar jus palaiko? Tik ir patys jau yra kiek vyresni.- Sulaukiau labai daug paskatinimo. „Tu gali“, „Galų gale, Jonai“, „Seniai reikėjo“ - tokio palaikymo tikrai jaučiu daug ir tikro. Man pačiam, kad mane parodė per televiziją, nėra stebuklas.

Esu labai paprastas, o ne kokia žvaigždė - žmonės, kurie mane pažįsta, tai žino. O tai, kad dainuoju (beje, tai darau nuo dvejų metų) ir mane parodo, priimu kaip smagią progą dar labiau pasitempti.

- Kad ir kaip baigsis projektas, būsite priminęs save. Kas po to? Koks jūsų planas? Juk 2013-aisiais dalyvavote „Žvaigždžių duetuose“ - lyg ir galėjo būti startas, bet nebuvo.- Kol kas turiu sutartį, kuri mane šiek tiek riboja. Jau dabar kalbamės su vienu prodiuseriu, ieškome skambesio, šiek tiek įrašinėju studijoje. Bandausi, renkuosi grojaraštį, traukiu savo muziką iš visų stalčių - prirašęs esu nemažai.

Eidamas į „Žvaigždžių duetus“ plano likti muzikos imperijoje neturėjau. Man tai buvo pramoga. Tuo metu mano gyvenime vyko pokyčiai, norėjau pasižmonėti ir tai buvo labai smagu.

Asmeninis Gyvenimas

- Kartą apie save esate pasakęs: „Niekada nebūsiu normalus.“ Ką turėjote mintyje?- Kai išgirstu, kad esu keistas, visada padėkoju už komplimentą. Man patinka būti kosmonautu, bet specialiai nieko nedarau, kad toks būčiau. Matyt, toks jau esu.

Nuo vaikystės buvau kažkoks keistesnis, mane dažnai kviesdavo pasiaiškinti pas direktorių dėl kokio nors nestandartinio poelgio. Nemėgstu to, kas žavi mases. Nesiekiu išsiskirti, bet jei ko nors noriu ar man kas nors patinka, darysiu - nesvarbu, kad visuomenei tai per anksti, nepriimtina ar panašiai.

Arba kita situacija - užsimaniau šokti hausą. Vyresniųjų grupėse - jaunuoliai nuo 16 iki 21 metų. Ir aš, jau gerokai perkopęs tą amžių. Man patiko, sekėsi, tai buvo sportas ir malonumas. Galiausiai net dukra pasakė: „Gal tu nešok, kodėl negali būti normalus kaip kiti.“ Tada ir pasigavau tą mintį, kad esu nenormalus.

Noriu gyventi taip, kaip noriu, kad ir iki 80-ies, jei sveikata leis, čiuožti snieglente, vandenlente, šokti hausą ir būti savimi. Kad ir vis dar nesubrendusiu.

- Turite tris vaikus - 25-erių sūnų Joną ir dvi dukras - penkiolikos Miją bei devynerių metų Umą. Kokie jie, ką tėvystė davė jums pačiam?- Sūnus jau suaugęs, gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Labai džiaugiuosi, kad mudu atkūrėme ryšį. Jis labai įdomus, unikalus žmogus. Ieško savęs, dirba ir su maistu, ir šiek tiek su muzika. Už Atlanto jis išvyko gana seniai, man labai gera matyti ir stebėti, kaip jis auga dvasiškai.

Dukros - nuostabios panelės, abi labai skirtingos. Jos Vilniuje. Su vyresnėle kartu čiuožinėjame snieglentėmis, kalbamės pačiomis įvairiausiomis temomis, man džiugu girdėti, kaip ji domisi ir menu, ir kalbomis. Matau, kaip ji bręsta, auga, ir man be galo gera būti jos gyvenime.

Iki šiol nesuprantu, kodėl mano tėvai liepė man mokytis groti birbyne, nors visai to nenorėjau, - svajojau apie gitarą, tad net nebaigiau muzikos mokyklos ir išmokau groti pats. Vaikai yra unikalūs, ir tėvai nelabai gali lemti jų charakterių ar asmenybių.

Esu tikras, kad pasaulį reikia pažinti - religijas, meną, kultūras, o tada daryti savo išvadas ir savo sprendimus. Noriu, kad vaikai patys rinktųsi gyvenimo kelią.

- Patyrėte ne vienas šeimos skyrybas. Kokias pamokas išmokote iš šių santykių? O gal sau nesijaučiate kaltas?- Kai būnu kaltas, moku tai pripažinti. Dabar jau, tikiu, pamokos išmoktos - žiūriu į kitą žmogų, įsiklausau ir visada ieškau pusiausvyros. Svarbiausia - kalbėtis, tada išsprendžiama bet kokia problema. Labai ilgą laiką buvau užgniaužęs emocijas ir maniau, kad manęs aplinkiniai nesupranta. Sau buvau toks nerealus, fainas, bet niekas į mane neįsigilino. Šiandien man tai - katino kniaukimas. Man to nebereikia.

Aš prisitaikau prie žmonių, man tai nėra sunku. Taip, kaip kažkam tinka, nesigilindamas ir važiuoju. Dabar pradėjau sakyti sau „Stop“ - ne, turiu nepamesti savęs. Nebenoriu paleisti savo svajonių, idėjų, aukoti jų. Kitas žmogus man negali garantuoti laimės.

Kad tai suprasčiau, kurį laiką mokiausi būti vienas. Kai išmokau, labai greitai viskas pasikeitė.

- Suvokimas, kad laimė - tik mūsų pačių reikalas, neateina savaime, užsisukus buityje. Vieniems užtenka suaugti ir rasti laiko iš esmės pergalvoti savo siekius ir gyvenimą. Kiti imasi meditacijų, psichoterapijų.- Taip, absoliučiai pritariu. Niekas negali tau padėti, tik pats sau.

Bet iš esmės tu vis tiek esi vienas. Pats turi išgyventi savo skausmą, sprendimus ir jų padarinius. Žmogus nedaro to, ko nenori. Esi pats savo draugas arba nedraugas. Ir viskas. Kartais ir aš sau nepatinku, smerkiu save dėl kokio nors elgesio. Tobulų nėra.

Kas man pagelbėjo? Meditacija, budistinės idėjos, susikaupimas, tyla. Priimi, kad taip yra, kad taip bus, ir susitaikai. Palengvėja, kai išmoksti paleisti.

Didžiulis lūžis galvoje įvyko, kai prieš kokius septynerius metus atsisakiau alkoholio. Tai irgi buvo mano paties sprendimas pabudus vieną rytą, be pagalbos. Buvo sunku, bet dabar be galo gera.

- Jau ne vienus metus šalia jūsų yra mylima moteris Agnė. Tačiau nesate linkęs atvirauti apie savo santykius. O juk meilė - gyvenimo variklis, visos dainos apie ją.- Savo mylimos moters tikrai neslepiu nei nuo draugų, nei nuo pasaulio. Gyvename ramiai, be intrigų ar skandalų, tad nesame kam nors labai įdomūs.

Kai supratau, kad galiu gyventi vienas, ta meilė ir atsirado. Kol man dar atrodė, kad būtinai reikia ieškoti savo antrosios pusės, pats buvau nepilnas. Kai prisipildai, ateina ir kita panaši siela. Žmonės dažnai tapatina laimę ir meilę. Meilė - kasdienis darbas, partnerystė, vienam kitą daryti geresnį. Tokie lyg ir pragmatiški dalykai realybėje yra be galo svarbūs.

Esu labai jausmingas žmogus, apie jausmus gera ir dainuoti. Tačiau ir į skausmą reaguoju stipriai. Dėl to ir gera viską paleisti. Suprantu, kad gyvenime gali būti visaip.

Požiūris į Vyriškumą

- Ar vyrai neverkia?- Jei neverki, viską laikai savyje. Vyrai vis dar bijo pasirodyti silpni. Kodėl? Mūsų visuomenėje dar yra tos stigmos, kad vyrai neverkia, kad berniukai rengiami mėlynai, mergaitės - rausvai. Aš ir čia protestuoju - suknelės nesivelku, bet rožinius marškinius turiu seniai (pirkau prieš kokius 20 metų Stokholme) ir labai juos mėgstu.

Tai yra auklėjimo dalykas - berniukai turi žvejoti, bėgioti su šautuvais ir žaisti su mašinomis, o mergaitės - su lėlėmis. Ne. Tikiu, kad gali būti ir kitaip. Žmonių nereikia dėti į dėžutes. Tie, kurie nebijo laužyti visuomenės normų, yra laimingesni.

Dėl to ir manau, kad vyrai neturi bijoti savo silpnybių ir apnuoginti savo širdies, parodyti emocijų ir jausmų. Mano emocijos kitus trikdo? Taip, esu jautrios sielos žmogus ir nuo savęs nebėgu.

Aš verkiu. Galiu ašarą nubraukti net žiūrėdamas filmą ar klausydamasis gražios dainos. Pagalvoju apie vaikus - susigraudinu. Man nebe gėda. Ir nereikia manęs guosti - visos emocijos yra reikalingos ir teisingos, jas visas reikia išgyventi, o ne numarinti.

- Emocijos, jausmų įvardijimas irgi labiau šių laikų siekiamybė ar realybė. Ar būdamas vaikas dažnai iš tėvų girdėjote žodžius „myliu tave, sūnau“?- Mes - žemaičiai. Skalsūs kalbos. Vaikystėje tą meilę matydavau ne žodžiais, o darbais. Apie jausmus tikrai šeimoje niekada nekalbėdavome. Buvau labai artimas su seneliais.

Dabar viskas smarkiai pasikeitė - su tėvais atkūriau puikų ir stiprų ryšį, labai šiltai ir daug bendraujame. Niekada ne vėlu. Jaučiu be galo didelį dėkingumą ir tėvų namuose vis dar esu vaikas.

Mano vaikystė buvo labai smagi, daug laiko praleidau gamtoje. Buvo fainų, gerų mokytojų, bet nekenčiau mokyklos, man tai buvo didžiausias košmaras.

Vienas baisiausių mano vaikystės prisiminimų - kai mus, darželio vaikus, suvedė į tamsų rūsį, uždarė ir pasakė, kad dabar ateis žiurkės. Mes, vaikai, klykėme iš siaubo. Paskui, jei neklausydavome, mus gąsdindavo, kad vėl ten nuves. Kažkuris vaikas nusispjovė, tai kitiems liepė prispjaudyti į jo puodelį. Siaubas. Tokie buvo metodai.

žymės: #Gimimo

Panašus: