Lietuviška mitinė tautosaka šių dienų Lietuvoje domisi, ją tyrinėja ir nemažai rašo tautosakininkas Norbertas Vėlius (g. 1938).
Norberto Vėliaus indėlis į lietuvių mitologijos tyrinėjimus
Labai vertinga yra jo knyga Mitinės lietuvių būtybės: laimės, laumės, aitvarai, kaukai, raganos, burtininkai, vilktrakiai (Vilnius, leidykla "Vaga", 1977. 333 psl.). Šiame veikale nagrinėjama lietuviška demonologija arba žemesnio laipsnio mitinės būtybės. Ypač įdomus yra skyrius apie laumes. Kita jo knyga Laumių dovanos (Vilnius: "Vaga", 1979. 333 psl.) duoda pačius sakmių tekstus. Daugelis tekstų yra tie patys, kaip mano knygoj Lietuvių mitologiškos sakmės (London, 1956). Jis dar suredagavo rinkinį Lietuvininkai (1970) ir paruošė spaudai M. Slančiausko (1850 - 1924) surinktų šiaurės Lietuvos pasakų (1974) ir sakmių - anekdotų (1975) knygas.
Senovės baltų pasaulėžiūra: struktūros bruožai
Naujas ir daug pretenzingesnis yra N. Vėliaus veikalas Senovės baltų pasaulėžiūra: struktūros bruožai (Vilnius: "Mintis", 1983. 308 psl.). Šio veikalo uždavinys daug platesnis: remiantis įvairių mokslo šakų duomenimis, "bandoma aptarti sanąją, daug kur dar mitine gamtos ir visuomenės samprata pagrįstą baltų pasaulėžiūrą ir iškelti vieną kitą daugiau socialinio pobūdžio ją nulėmusią priežastį" (p. 7). Autorius savo darbe remiasi tautosaka, papročiais, liaudies menu, tikėjimais, etnografiniais dirbiniais ir kita medžiaga, kuri atspindi įvairius laikotarpius. Dažnai naudojasi archeologijos ir kalbotyros pasiekimais, jeigu jie paremia jo tezes.
Metodologiniai pagrindai
Pradžioje autorius išdėsto savo metodologinius pagrindus. Sekdamas šių laikų rusų autorius mitologus ir kalbininkus, ypač V. Ivanovą ir V. Toporovą, savo darbo kelrodžiu paėmė tariamą pirmykščio žmogaus pažiūrą į pasaulį, kaip į dviejų priešingų polių, priešingų pradų, rungtynes. Taip galvojant, buvo susidaryta dualistinė kvalifikacijos sistema: žemai - aukštai, vakarai - rytai, vanduo - ugnis, juoda - balta, naktis - diena, mėnulis - saulė, senas - jaunas ir kt. schemos.
Tokia dualistinė priešingybių teorija nėra kažkas nauja. Galime priminti klasišką atvejį apie persų dievų Ormuzdo ir Arimano rungtynes, arba liaudies legendas apie Liucipieriaus kovą su krikščionišku Dievu. Nagrinėdama lietuvišką mitologiją, M. Gimbutienė jau prieš 30 metų rašė apie pasaulio padalijimą ir du pagrindiniu poliu - dangaus ir žemės, apie vyriškąją (dangaus) ir moteriškąją (žemės) pusę, kurių vienai ar kitai priklausą atitinkami dangaus ir žemės reiškiniai, objektai, gyvuliai ir augalai, turėję įpatingos reikšmės religijoje (str. Senoji lietuvių religija, "Aidai", 1953, Nr. 1). Nors N. Vėlius literatūros sąraše nurodo 8 Gimbutienės raštus, bet šito jos str.
Toliau N. Vėlius pripažįsta, kad toks priešpriešų dualizmas nesąs jau toks griežtas: "... daugelis dualistinei pasaulėžiūrai būdingų reiškinių baltų (kaip ir kitų indoeuropiečių) kultūroje yra sušvelninta, išlyginta įvedus savotišką tarpininką. Pastebėta, kad visoje dualistinės visuomenės klasifikavimo sistemoje dominuoja dvinaris principas, o baltų sistemoje - trinaris" (p. 1.). Tad čia gaunasi tokia žinoma schema: tezė - antitezė - sintezė.
Tuo pačiu ir visa priešpriešų teorija susvyruoja. Iš tikrųjų juk baltai nematė priešingybės tarp vandens ir ugnies, tarp akmens ir medžio, tarp saulės ir mėnulio - juos visus gerbė. Gal vienur vienus gerbė daugiau, kitus mažiau. Juk saulė ir mėnulis yra laikomi kaip vedusių pora, žvaigždės ar žemė esą jų vaikai, arba sakoma, kad mėnulis yra saulės brolis. Anot Vėliaus, lietuviai daugiau gerbę mėnulį, negu saulę. Įvianose krašto vietose ir skirtingais laikais galėjo būti įvairiai.
Geografinės padėties įtaka
Kitas Vėliaus metodinis principas - tai labai didelės reikšmės pridavimas geografinei padėčiai, ypač dėl žemės paviršiaus aukštumo ar žemumo. Nors baltų gyvename plote tas "žemai - aukštai" nėra žymus, svyruoja vos kokį 150 metrų, Vėlius nustato tris geografinius arealus (p.
- Lietuvos pajūrio žemuma, arba Vakarų Lietuva, pietuose pereinanti Į Priegliaus baseino žemumą, o šiaurėje - j Latvijos pajūrio žemumą.
- Lietuvos vidurio žemuma, arba Vidurio Lietuva, šiaurėje pereinanti į Latvijos vidurio žemumą.
- Baltijos aukštumos arba Rytų Lietuva, šiaurėje pereinančios į Vidžemės aukštumą Latvijoje, rytuose - Į Švenčionių aukštumą, kuri įsilieja į Baltarusijos aukštumų ruožą. Šiam arealui priklauso Anykščių, Rokiškio, Utenos, Ukmergės, Zarasų, Kaišiadorių, Alytaus, Lazdijų rajonai ir Prienų raj.
Tokiam padalinimui, anot Vėliaus, pritaria archeologiniai ir tarmių žemėlapiai (žr. p. Geografinė padėtis turi įtakos kultūros raidai, tačiau ne taip daug, kaip Vėlius prileidžia. Tik Vakarų Lietuvoje priėjimas prie Baltijos jūros ir Kuršių marių, vandeningų upių, ežerų ir balų gausumas Maž. Dėl tų "arealų" tai reikia pasakyti, kad kultūriškai būtinas reikalas yra skirti dar vieną, Pietų arba Dzūkijos arealą.
Susidaręs tokius rėmelius, Vėlius stengiasi įsprausti į juos mitologijos ir tautosakos reiškinius. Pagal pakilimą nuo jūros, esą, formuojasi laidojimo būdai: vakarų ir vidurio Lietuvoje mirusieji laidojami duobėse, rytų Lietuvoje pilkapiuose, o vidurio Lietuvoje "negiliose duobėse". Židinys troboje gali būti duobutėje arba aslos lygyje (Žemaitijoje), arba ant paaukštinimo (Rytų Lietuvoje). Pajūrio žemumoje vyraują žemos koplytėlės, o Rytų Lietuvoje stogastulpiai siekią 7-9 metrus. Tradiciniai antkapiniai paminklai, einant iš vakarų į rytus, palaipsniui aukštėja. Panašiai aukštėja ir kraičių skrynios bei kuparai, net ir priešistoriniai puodai. Rytų aukštaičiai (ir dzūkai) labiau mėgstą šviesias spalvas, o žemaičiai - tamsias. Mėgiamiausi skaičiai yra trys, devyni, dvylika iki kapos arba 60.
Baltų mitologijos atmainos
Pagaliau autorius prieina prie temos skyriuje "Baltų mitologijos atmainos" (p. 53-65). Pagal rusišką Volynės kronikos Malalos vertimą iš Mindaugo laikų (1261 m.), rytiniai baltai garbinę neaiškiais vardais pavadintus dangaus dievus, saulę, Perkūną, miško ir žvėrių deives (Medeinę ir Žvėrinę), bet nenurodoma nei viena žemės ar naminių gyvulių dievybė. Todėl gyventojai turėję būti kariai ir medžiotojai. Vidurio arealo baltų mitologija buvusi daugiau žemės mitologija, jie garbino Žemėpatį, Žemyną ir tik tada minimas Perkūnas. Todėl Vėlius daro išvadą, kad vidurio baltai buvę žemdirbiai ir gyvulių augintojai. (Beje, Vėlius nutylėjo, kad Livonijos Eilėtoji kronika jau XIII amž. rašė, kad Perkūnas buvo lietuvių dievaitis, vok. "Abgott", o kitų neminėjo, ir tos kronikos autorius kaip tik turėjo galimybę pažinti vidurinio arealo lietuvius).
Pirmuoju senųjų prūsų dievu kronikininkas Grunau (apie 1529) paminėjo Patollo, mirusiųjų globėją, t.y, požemio dievą, toliau Potrimppo su javų varpų vainiku, tad jis galėjo būti derliaus, bet ne požemio ar mirties dievas, kaip mano Vėlius. Ir tik trečiuoju minimas Perkūnas, kurį prašo lietaus ir kuriam prie ąžuolo kūreno amžiną ugnį. Vėlius taip susumuoja (p. 62-63): "Rytinių baltų mitologijoje dominuoja dangaus dievai (ypač Perkūnas), vidurio - žemės (ypač Žemyna, Žemėpatis), o vakarų - požemio (Patulas). Rytinių baltų mitologiją su tam tikromis išlygomis galėtume apibūdinti kaip dangaus mitologiją, vidurio - kaip žemės, vakarų - kaip požemio (ir, ko gero - kaip vandens)".
Mat "Sūduvių knygelėj" (apie 1560) minimi net du vandens dievai - Autrympus - jūros vandens dievas ir Potrympus - tekančių vandenų dievas, ir dar laivų dievas Bardoayts. Mes nežinome, ar senieji kronikininkai dievų vardus davė pagal jų svarbumą, ar alfabetiškai, ar kaip jiems pakliuvo, apie ką pirmiausia išgirdo. Kiti to pat laikotarpio autoriai, kaip 1530 m. sudaryta Vyskupų Agenda, pirmoj vietoj mini neaiškų Occopirmus (lot. Saturnus), tada Suaixtix (Sol) ir tik priešpaskutinėj vietoj Pecols (Pluto), o dar prieš jį yra Parcuns (Jupiter). Atsiminkime, kad Volynės (Malalos) kronikos žinios siekia apie 1261 m. ir iki sekančio rašytinio dievų sąrašo praėjo beveik 300 metų. Per tą laikotarpį liaudies pažiūros į dievų svarbumą galėjo pasikeisti.
Tik iš dalies galės būti teisingas Vėliaus tvirtinimas, kad "rytinių baltų mitologija . . . buvo dangaus ir Perkūno mitologija, vidurio - žemės, tai pačių vakarinių - požemio, nakties ir mirties mitologija, su ryškiu žynių ir protėvių kultu" (p. 60). Etnologija rodo, kad klajokliai (nomadai) yra gyvulių augintojai, prie to dar medžiotojai; jie yra karingi. Ir pats Vėlius vėliau pabrėžia, kad rytų arealo tautosakoje ir mitologijoje populiaresni yra stambieji raguočiai (karvė, jautis) ir avys (p. 109-110), kurie kaip tik yra nomadų kultūros ir galybės pagrindas* ). Nomadai ir kariai garbina dangaus dievybes ir Perkūną. Tokiais galėjo būti rytų aukštaičiai, kur Mindaugas sukūrė savo valstybę.
Tuo tarpu derlingojo Lietuvos vidurio gyventojai pasidarė žemdirbiai, jie mėgo miežius ir alų, garbino žemės dievybes, paprastai įsivaizduotas moterišku padivalu, nes moteris buvo pirmoji žemdirbė, kai vyras medžiojo. Žemdirbiai garbina mėnulį, nes mano, kad nuo jo atmainų pareina laukų derlius. Vakarinės baltų kiltys, gyveną prie vandens, pasidarė žvejai, jūrininkai, gintaro rinkėjai ir prekiautojai. Ten išsivystė, anot Vėliaus, žynių ir krivių luomas, nes žvejyba ir laivininkystė labai daug pareina nuo laimės arba dievų valios. Aišku, kad tik arti jūros galėjo atsirasti toks dievas, kaip Bangpūtys.
Lietuvių tautosakos skirtumai
Skyriuje "Lietuvių tautosakos skirtumai" (p. 65-94), autorius teisingai pastebi, kad "šalia naujesnės kilmės kūrinių visą laiką liaudyje funkcionuoja ir nemaža labai senų, ištisų šimtmečių raidos kelią nuėjusių kūrinių, išlaikiusių daug senosios pasaulėžiūros bruožų. O savitos regioninės dainų, pasakų, sakmių, padavimų ir kitų tautosakos kūrinių tradicijos lieka pastebimos iki pat šių laikų" (p. 65). Autorius atliko didelį darbą, peržiūrėdamas tūkstančius tautosakos užrašymų rankraščiuose ir apskaičiuodamas pagal tris geografinius arealus tam tikrų elementų skaičius ir procentus, parodytus lentelėse. Jis rado, kad pagal rūšis "rytų arealo rajonuose dainuojamoji tautosaka sudaro didesnį procentą negu vakarų ir vidurio arealo, o pasakojamoji ir smulkioji tautosaka, priešingai - didesnį procentą sudaro vakarų ir vidurio arealo rajonuose" (p. 74).
Retos sakmės apie vedybinius saulės ir mėnulio santykius, apie užšalusią saulės pirtį, rodančios archaišką mitologinį požiūrį į saulę, užfiksuotos tik rytų areale. Čia populiaresnės ir mitologinės sakmės apie Perkūną. Tuo tarpu Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje daugiau užrašyta etiologinių ir mitologinių sakmių apie mėnulį, žvaigždynus. Čia populiarios sakmės apie laumes ir aitvarus. Sakmių apie kaukus iš viso labai mažai teužrašyta, daugiausia jos paplitusios vakarinėje Žemaitijos dalyje (p.
| Regionas | Dainuojamoji tautosaka | Pasakojamoji tautosaka | Smulkioji tautosaka |
|---|---|---|---|
| Rytų Lietuva | Didesnis procentas | Mažesnis procentas | Mažesnis procentas |
| Vakarų Lietuva | Mažesnis procentas | Didesnis procentas | Didesnis procentas |
| Vidurio Lietuva | Mažesnis procentas | Didesnis procentas | Didesnis procentas |
Atrodo, kad ir archeologija tatai patvirtina: "Rytinėje srityje gyvulininkystė vaidino svarbesnį vaidmenį, negu žemdirbystė. Petrašiūnų piliakalnyje surasta daug galvijų, kiaulių ir kiek mažiau arklių bei ožkų kaulų. Svarbiausi medžiojamieji gyvuliai buvo briedžiai, šernai, lokiai". (J. Puzinas, Rinktiniai raštai, 1983, t. I, p. Ten, kur pirmuoju dievu buvęs laikomas Pa-tulas, ir dabar esą populiaresnės požemy gyvenančios mitinės būtybės - kaukai. Prūsai ir velnią vadino "cawx". Rytų areale aitvaras dažniau perimas iš gaidžio kiaušinio, o vidurio - perkamas ar randamas pakelėje. Nugrimzdę miestai, dvarai, bažnyčios susiję su požemiu, todėl daug tokių padavimų apie juos buvæ užrašyta vakarų areale, kuriame kaip tik esanti ryškiausia požemio mitologija.
Perkūnu (griausmu) nusikeikti labiausiai mėgstama Rytų ir Vidurio Aukštaitijoje (ten yra net terminas "perkūniuotis"), o einant į vakarus jo populiarumas mažėja, Žemaičiuose jį beveik visai išstumia keiksmažodžiai rupūžė (arba kriupė) ir žaltys. Vandens vabzdys Libellula vidurio areale dažniausiai siejamas su laume ir velniu (laumažirgis, velniažirgis), o rytų areale vadinamas "strielčiumi", kelis kartus "Perkūno arkliuku", o kartą net "dievo žirgeliu". Dar nesurinkta medžiaga nustatyti populiarumui terminų "perkūno kulka", "laumės papas" ir "kaukaspenis". Rytiniame areale populiaresnis dainose yra epitetas "baltas", o vidurio areale - "juodas".
Dzūkijoje iki pat šių dienų išliko vienbalsio (monodinio) dainavimo tradicija. Tuo tarpu vidurio areale labiausiai paplitęs yra daugiabalsis su pritarimu dainavimas, kai vienas dainininkas veda pagrindinę melodiją, o kitas pritaria ("tūravoja"). Iš polifoniškai (sutartiniškai) dainuojamų dainų dvejinės težinomos beveik tik vidurio areale (96 o/o). Daugiau čia užrašyta ir keturinių sutartinių (apie 60%). Vidurio areale populiaresnės tos pasakos ir patarlės, kuriose apstu nepadorių motyvų ir žodžių, nes čia vyravo "žemės mitologija", kurioje didelis dėmesys buvo kreipiamas žemės derlingumui ir žmonių vaisingumui. Didesnį moteriškų mitinių būtybių populiarumą vidurio areale rodo ir sakmės bei pasakos apie likimo nulėmimą. Vidurio areale užrašytuose kūriniuose dažniausiai likimą lemia moteriškos mitinės būtybės, o rytų areale neretai jas pakeičia kokia vyriškos giminės būtybė (Dievas, angelas, burtininkas). Šalia laumių rytų areale minimi ir jų vyrai "laumakiai", "lauminai". Tuo būdu iš pasakų matyti, kad vidurio areale labiau mėgstamos moteriškos mitinės būtybės, o rytų - vyriškosios. (Jau buvo minėta, kad pagal etnologiją pirmoji žemės išdirbėja ir augalų augintoja buvo moteris, o vidurio arealas yra žemdirbių sritis.
žymės: #Gime
Panašus:
- Atskleista Tikroji „Jaunas Gimęs“ Ir „Senų“ Prasmė – Sužinokite Dabar!
- Ne santuokoje gimęs vaikas: teisės ir socialinė parama
- Neįtikėtina Raimundo Razukevičiaus kelionė į sėkmę – sužinokite viską apie jo gyvenimą!
- Neįtikėtini Gimtadienio Sveikinimai Draugei, Kuriuos Ji Prisiminės Visą Gyvenimą!
- Vaikų Kosulys Naktį: Sužinokite Pagrindines Priežastis ir Greitus Gydymo Būdų Patarimus!