Atvykimas į vaikų globos namus - tai jautrus ir reikšmingas įvykis tiek vaikui, tiek jį priimančiai įstaigai. Šis procesas kupinas įvairių iššūkių, tačiau kartu ir galimybių kurti naują, geresnį gyvenimą.
Pirmieji Įspūdžiai Ir Adaptacija
Rudenį bus 15 metų, kai gyvenu Kartų namuose. Tik atvykus kokį mėnesį ar du buvo sunku. Dabar skųstis nėra kuo, jaučiuosi geriau negu namuose. Namuose tokių sąlygų nebuvo.
Kai atvykau į Kartų namus, jau gyveno keli gyventojai, iš kurių likome tik trys. Džiaugiuosi, kad dar laikosi sveikata, galiu padėti kaimynams. Buvo laikas, kai galėjau padėti kiemo darbuose. Čia visi geri, malonūs, visur padeda, su šypsena, nepakelia tono, vadina tik gražiais žodžiais. Niekada taip negyvenau. Čia tikras rojus. Kai gulėjau ligoninėje, labai norėjau grįžti namo, į rojų. Visi stebėjosi, kad senelių namai galėtų būti rojus. Sakiau,- atvažiuokit ir pažiūrėkit.
Apie Kartų namus sužinojau iš kaimynės, kuri buvo juose gyvenusi. Savo šeimoje nesu vienturtė dukra, turiu jaunesnę seserį, kurią augina ir rūpinasi globėjai. Mama dėl savo sunkios ligos buvo surašiusi testamentą, kad po jos mirties viskas lieka mano seseriai. Kreipiausi į visas man žinomas teisines instancijas, kad užginčyti testamentą. Kol vyko teismai, su savo šeima gyvenau mamos bute, kuriame buvau registruota. Laikui bėgant teko geranoriškai išsiregistruoti ir išeiti iš buto, nes testamento užginčyti nepavyko.
Tada kreipiausi į Vaiko teisių apsaugos skyrių prašydama, kad mane su sūnumi priimtų į Kartų namus. Dėl mano nesirūpinimo vaikais ir netinkamo elgesio trys mano dukros buvo globojamos „Pastogėje“, vėliau jomis rūpinosi globėjai. Kai atsikrausčiau į Kartų namus, jausmas buvo kaip ligoninėje (vienoje pusėje gyvena seneliai, kitoje motinos su vaikais). Bet kitos išeities nebuvo, neturėjau kur eiti su kūdikiu ant rankų. Įsikūriau duotame kambarėlyje, susipažinau su socialinėmis darbuotojomis, kitomis motinomis, namų taisyklėmis. Taisyklių laikytis būtina, tik taip gali tinkamai išnaudoti laiką, kurį čia gyveni. Laikui bėgant keitėsi mano gyvenimo būdas, prisitaikiau prie gyvenimo sąlygų.
Kreipiausi į Vaiko teisių apsaugos skyrių, kad man grąžintų jauniausią dukrą. Atsiimant ją iš globėjų atvejo svarstyme iš Kartų namų dalyvavo socialinė darbuotoja ir pavaduotoja, jos mane užtarė, padėjo. Dukra man buvo grąžinta, o socialinė darbuotoja toliau stebėjo, kaip man sekasi rūpintis savo vaikais ir auginti juos be smurto. Pasibaigus sutarčiai su Kartų namais, kur pragyvenau metus laiko, už tinkamą elgesį ir rūpinimąsi vaikais be smurto, man su šeima suteikė galimybę nuomotis Kartų namams priklausantį butą. Socialinė darbuotoja irgi pritarė, kad galiu gyventi savarankiškai. Bute gyvenu tris metus. Per tą laiką išmokau laiku mokėti mokesčius, o likusius pinigus paskirstyti, kad užtektų visam mėnesiui. Šį pavasarį suėjo 3 metai, kai gyvenu Kartų namuose.
Po 11 mėnesių praleistų slaugos ligoninėje, po skaudžios netekties - sesers mirties, buvo baisu keisti gyvenamą vietą. Čia irgi jaučiausi vienišas, trūko šeimos. Dvi savaites gyvenau vienas kambaryje, mažai su kuo kalbėjausi. Smagu buvo su jumis bendrauti…laikas greit prabėgo. Vienos išeina, kitos sugrįžta, ateina. Mūsų graži šeima suyra ir vėl buriasi. Aš nuoširdžiai jums linkiu, gyvenant čia, Kartų namuose, susitvarkyti savo gyvenimus, siekti tikslų ir svajonių, padėti sau ir kitoms, juk mūsų siekiai ir viltys panašūs, visos čia ateinam nusivylusios, įskaudintomis širdimis.
Jei neturi vaiko auginimo įgūdžių - socialinė darbuotoja tikrai išmoko kaip ir kiek aprengti vaiką, kiek kartų per parą duoti valgyti. Tvarkingumo, įvairių reikalų tvarkymo, išmoksta gaminti maistą.
Įvaikinimas: Nauja Šeima, Naujas Gyvenimas
Daiva ir Andrius (vardai pakeisti) - šeima, nusprendusi įsivaikinti biologinių tėvų apleistus vaikus, sako kad jau pradėjus kurti šeimą buvo apsisprendę, kad turės nors vieną įvaikintą vaiką, tačiau likimui pagailėjus savų vaikų, priėmė drąsų sprendimą ir šiuo metu jų šeimoje skamba net trijų įvaikintų vaikų klegesys.
Jau 19-tus santuokos metus skaičiuojantys įtėviai džiaugiasi darnia šeima ir pasakoja, kad Loreta (13 metų) šeimoje atsirado, kai jai buvo 3 mėnesiai, Matui (9 metai) tebuvo 1 metai ir 4 mėnesiai, o Mato biologinis brolis Danielius (4 metai) į šeimą pateko 1 metų ir 7 mėnesių.
Tėvai pasakoja, kad antrasis šeimos narys Matas iki atsiradimo šeimoje nemokėjo glaustis ar šypsotis. „Pirmą kartą atėjus jo aplankyti, jausmas buvo sunkus: jis stovėjo įsitempęs, nežinojo, ką daryti, kai jį apkabindavome, tačiau širdyje gyveno jausmas - jis mūsų“,- pirmais įspūdžiai apie Matą dalinasi įtėviai.
Žmogiško kontakto Matas vengė dar kurį laiką, labai atsargiai dūkdavo, tačiau jau po trečio aplankymo vos pamatęs Andrių - pribėgdavo ir parodydavo, kad nori apsižvalgyti nuo vyro pečių. Priešpaskutinio apsilankymo prieš įvaikinimą metu jau žinojo, kad kitą kartą namo išvažiuos jau su Matu ir atrodė, kad jis jautė tą patį.
Trečias vaikas šeimoje - Mato brolis Danielius. Apie Danieliaus buvimą globos namuose šeimą informavo Kauno Vaiko teisių apsaugos skyrius, įsigaliojus įstatymui įpareigojančiam informuoti įtėvius apie globos namuose augančius jų įvaikių biologinius brolius ar seseris.
Pirmą kartą eidami aplankyti Danieliaus Daiva ir Andrius apie jį nieko nežinojo, tačiau intuityviai suprato, kuris iš visų vaikų yra būtent jis.
Adaptacijos Iššūkiai
Daiva ir Andrius pasakoja, kad kiekvienas vaikas šeimoje apsiprato skirtingai. Lengviausiai naujuose namuose apsiprato Loreta. Andrius lig šiol prisimena: „Kai ją vežėmės namo, globos namų personalas perspėjo, jog ji labai blogai miega ir naktimis ją reikia maitinti. Todėl pirmą naktį, kai mergaitę paguldėme į lovą, visą laiką buvome prie jos. Atėjus vidurnakčiui, kada, pasak personalo, buvo laikas maitinti, pasiruošėme mišinuką ir laukėme, kada ji prabus. Didelei mūsų nuostabai, mergaitė išmiegojo visą naktį neprabudusi“.
Kalbėdami apie Matą tėvai atsimena, kad sunkiausiai vaikas priprato prie apkabinimų ir labai ilgai „kovodavo“ dėl maisto lėkštės: greitai suvalgydavo viską, kas paduota, lyg bijodamas, kad kas nors iš jo atims. Jautėsi įtampa ir supažindinant vaiką su šeimą supančiais žmonėmis. Buvo labai malonu stebėti, kai laikui bėgant vaikas darėsi vis ramesnis ir vieną dieną šie simptomai tiesiog dingo.
Danielių, tėvai įvardina iš prigimties esant optimistu. „Pastebėjome, kad jis visada randa būdą būti laimingu. Todėl jis labai greitai ir lengvai prisitaikė prie pasikeitusios gyvenimo padėties“,- pasakoja įtėviai.
Kaip didžiausius adaptacijos iššūkius Daiva ir Andrius įvardina vaikų sveikatos problemas, kurias vaikams rimstant psichologiškai taip pat pavyko įveikti.
Loretai buvo diagnozuota kairės pusės parezė. Buvo ir realių įtarimų, jog ji negirdi ir negirdės. Įtėviams teko praleisti nemažai laiko gydant mergaitės sveikatą. „Iš šiandieninės perspektyvos visa ši istorija atrodo kaip ne mūsų, - pasakoja Daiva. - Loreta ne tik girdi, kalba, bet ir turi muzikinę klausą. Loretos sveikatos problemos niekada netrukdė jos aktyvumui, nes šiuo metu ji susižavėjusi futbolu ir piešimu“.
Matas, atvykus į namus, turėjo įprotį žaloti save: jei tik pajusdavo stresą - imdavo draskyti žandą. Praėjus keliems mėnesiais, šito įpročio neliko. Ne ką mažiau nustebino situacija, kai staiga vaikas panoro būti maitinamas, nors ilgą laiką Matas valgė pats. Tokie ženklai tėvams rodė, kad jis rimsta, dingsta nerimas ir įtampa.
Paauglystės Iššūkiai
Kaip sunkiausius momentus auginant įvaikius, Daiva ir Andrius įvardina brandos krizinius laikotarpius, kurių išvengti nepavyksta nei vieniems tėvams.
Dabar Loreta išgyvena ieškojimų ir naujų iššūkių metą - paauglystę. Ji nori save visur išbandyti, reikalauja daugiau teisių, tačiau kaip ir dažnam vaikui, jai sunkiai sekasi prisiimti atsakomybę. Ji jautri ir empatiška, bet tuo pačiu ir labai reikalaujanti dėmesio.
Matas - gabus ir protingas vaikas. Jis yra labai atsidavęs savo sesei ir broliui. Jam puikiai sekasi mokslai, turi gerą muzikinę klausą, tačiau nenoriai imasi fizinės veiklos. Matas visada nori dominuoti, kartais net tenka jo norą malšinti, nes užgožia kitus vaikus.
Danielius yra tikras namų šviesulys, nes visose situacijose jis šypsosi. Jo pilni namai - tik spėk paskui jį. Jis noriai dirba visus darbus: ir sode, ir prie statybų ir virtuvėje. Mielai draugauja, labai nori būti su Loreta ir Matu. Vaiką domina technika.
Daiva ir Andrius pasakoja, kad naujo šeimos nario įvaikinimas reikalauja didelio susikaupimo, atidumo ir atsidavimo. Proceso metu susiduriama su savo jausmų sumaištimi, papildomų pareigų atsiradimu, todėl ir šis taip visų peikiamas laikotarpis, kurio metu ruošiami dokumentai, lankomos pamokos, laukiama pasiūlomo vaiko yra prasmingas, jei tik jį skiri savęs paruošimui.
Tėvai stebisi, kad dažnai viešoje erdvėje galima rasti skundų, jog įvaikinimo procesas užtrunka. Galima rasti ir pamąstymų, kam tie parengiamieji įvaikinimo kursai yra reikalingi. Daiva ir Andrius šiuo klausimu nusiteikę kategoriškai - mokymų būtinai reikia. Kursai padeda sudėlioti viską į vietas, pokalbiuose ir diskusijose, galima rasti vaiko priėmimo į šeimą niuansų, apie kuriuos net nesusimąstoma.
„Mes juos tiesiog mylime ir jie mus visada džiugina, na išskyrus tuos atvejus, kai bando išsisukinėti nuo pareigų, kai reikia priminti, kad reikia padaryti tai ir tai, kai jie laiku nesusiruošia mokyklai, tačiau su tuo susiduria visi tėvai“, - pasakoja Daiva.
Atvirumas Apie Įvaikinimą
Daiva ir Andrius pasakoja, kad vaikai žino, kad yra įvaikinti ir savo atsiradimo šeimoje istoriją. Kiek daug apie tai kalbėti šeimoje arba artimojoje aplinkoje, renkasi patys vaikai. Loreta labiau vertina savo privatumą, ji vengia apie tai kalbėtis ne su šeimos nariais, tačiau ji nori žinoti apie savo kilmę. Mato ir Danieliaus biologinių tėvų gyvenimas - įtėviams žinomas geriau, todėl jei jiems kyla klausimų, jie visada atsako. Danieliui tokie klausimai dar nekyla, o Matas domisi daugiau dabartiniu savo gyvenimu. Kadangi sprendimas gyventi tiesoje buvo ankstyvas - apie tai įtėviams kalbėtis nėra sunku. Šnekantis su vaikais apie praeitį svarbiausia tinkamai įvertinti situaciją ir likti objektyviu t.y. be reikalo nepagražinti arba nepabloginti situacijos.
Daiva ir Andrius džiaugiasi, kad šeima, draugai gerbė ir priėmė jų sprendimą. Nei iš vienų nesulaukė neigiamos reakcijos. Ypatingas ryšys buvo tarp Loretos ir senelių. Tai - jų mylimiausia anūkė.
Pasakodami apie savo didžiausias baimes prieš įvaikinimą, įtėviai atvirauja, kad didžiausią nerimą kėlė mintis, ar sugebės būti gerais tėvais savo vaikams. „Ir tada, ir dabar, kiekvieną minutę, nerimaujame dėl jų jausmų, dėl jų minčių, dėl jų sveikatos, dėl jų ateities“, - pasakojo Daiva.
Kitoms šeimoms, kurios dar tik galvoja apie įvaikinimą Daiva linki drąsos ir pradžiai nepabijoti prisiimti atsakomybės globoti vaiką. Andrius priduria, kad žengti pirmą žingsnį per kūdikių/vaikų namų slenkstį tikrai nelengva. Bet kai eini švaria galva ir ramia širdimi, vienokiu ar kitokiu atveju, viskas susiklosto taip, kad vėliau jauti pilnatvę ir džiaugsmą, turėdamas dėl ko gyventi prasmingai.
VšĮ Vaiko ir tėvų centras „Aš ir mes“ rengia šeimas vaikų globai, įvaikinimui, taip pat veda įvairius mokymus, savitarpio paramos grupes bei konsultuoja šeimas, jau auginančias įvaikintus arba globojamus vaikus.
Socialinė Integracija Ir Bendruomenės Įtraukimas
Svarbu paminėti ir socialinės globos namų gyventojų integraciją į visuomenę. Elektrėnų socialinės globos namuose veikia Paslaugų gavėjų taryba, kuri atstovauja gyventojų interesams ir poreikiams.
Šią vasarą tradiciškai išsirengėme pasižvalgyti po Elektrėnų gražias vietas, traukos objektus. Nuvykome į buvusį vaikų pasaulį, šiai dienai pritaikytą pramogoms įvairaus amžiaus žmonėms. Birželio mėnesį globos namų darbuotojai vyko į vienos dienos kelionę į Latviją. Aplankėme žymius objektus: įspūdingą Rododendrų parką, Rundalės pilį su dideliu gražiu sodu. Grožėjomės Jūrmalos miesto architektūra, pajūriu, ragavome tradicinių patiekalų.
Renginio tikslas - stiprinti neįgalių žmonių integraciją į visuomenę ir kurti pozityvų požiūrį į socialinės globos namų gyventojus. Socialinės globos įstaigų gyventojams bei lankytojams šventė atnešė didžiulį bendrystės jausmą, supratimą, kad yra priimti, nuostabūs, gebantys ir tiesiog žvaigždės - beveik tokie pat, kaip ir kartu su jais scenoje pasirodę profesionalūs atlikėjai. Žavūs, linksmi, atsipalaidavę iš visos Lietuvos socialinės globos namų atvykę gyventojai plojo, šoko, dainavo ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje. Po keletą dainų atliko ir trijų globos įstaigų gyventojai iš Latvijos. Šventėje dalyvavo trijų globos įstaigų gyventojai bei lankytojai iš Rokiškio rajono. Tai Skemų socialinės globos namų ir Rokiškio socialinės paramos centro Dienos socialinės globos centro bendruomenės, Obelių socialinių paslaugų centro vaikai. Skemų socialinės globos namams ir vėl atstovavo žavioji Ana Jolop. Šį kartą scenoje ji buvo ne viena, o su „kolegomis“. Šis pasirodymas tapo šventės finalu.
Skemiškiams jau nebe pirmą kartą talkino dainininkė Inga Valinskienė, kuriai šios globos įstaigos gyventojai tapo gerais draugais. Dvyliktąjį kartą tapusi šventės vedėja šio renginio sumanytoja Gema Jurgelevičienė sakė, kad Rokiškio rajono globos įstaigos populiariems atlikėjams už pasirodymus nemoka, o dėl kitų įstaigų nežinanti. Ji suskaičiavo beveik 70 profesionalių atlikėjų bei muzikos grupių, kurie menų dienoje „Stiprus, kai tu šalia“ dalyvavo nuo 2011-ųjų. I. Valinskienė su Skemų socialinės globos namų gyventojais koncertavo jau 9 kartus, po keletą kartų renginyje pasirodė Andrius Rimiškis, Radži, Česlovas Gabalis, kapela „Sadūnai“, Donalda Meiželytė, Paulius Stalionis, Irena Ulvydaitė ir kiti.
„Stiprus, kai tu šalia“ žvaigžde tapusi Ana gyvena Skemų socialinės globos namų grupinio gyvenimo namuose Rokiškyje. Ana paskaičiavo, kad menų dienoje jau yra dalyvavusi apie 10 kartų. Scenos baimės ji sako nejaučianti. Dainuoti ją išmokė Skemų socialinės globos namų darbuotojas Ričardas Balčiūnas. Dabar Ana svajoja išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu. Moteris kruopščiai rengiasi pasirodymams, atidžiai apgalvoja aprangos, šukuosenos, makiažo detales, o visu tuo pasirūpinti padeda socialinė darbuotoja Irma Stulgienė. Kaip ji minėjo, nepavyktų Anos įkalbėti vilktis nepatinkančią suknelę. Iš daugybės nuotraukų matyti, kad Anai patinka pozuoti, rodant savo džiaugsmą bei naujus įspūdžius.
Ana sako, kad požiūris į neįgaliuosius dabar yra labai pasikeitęs - jaučianti žmonių palaikymą, džiaugiasi, kad globos namų darbuotojai šiltai bendrauja. Ji labai patenkinta, kad apsigyveno grupinio gyvenimo namuose, kur gali būti savarankiška. Čia gyventojai turi 19 arų žemės sklypelį, kur sodina ir prižiūri daržoves. Ana turi ir ilgametį gyvenimo draugą Aleksandrą, su kuriuo dažnai matoma drauge įvairiuose renginiuose, veiklose ir tiesiog gatvėje. Aleksandras mėgsta siūti minkštus žaislus, tačiau dainuoti ir muzikuoti jo netraukia.
Į Skemų socialinės globos namus Ana atvyko 2003 metų gegužės mėnesį. Prieš tai ji gyveno vaikų globos namuose Vilniuje. Jos gyvenimo istorija nėra paprasta. Abu tėvai jau mirę. Kurį laiką, iki mokyklos lankymo, mergaitė augo pas močiutę, po to ja, kiek sugebėjo, rūpinosi krikšto mama, kuri sutvarkė neįgalumo dokumentus. Nors mama mirė tik 2010 metais, Ana neatvirauja, koks tarpusavio ryšys jas siejo, kokius jai jautė jausmus. 43-ejų moteris labai mėgsta žaislinius meškinus. Jų savo kambaryje turi tikrai nemažai. Ana aplankė daug įdomių vietų Lietuvoje, buvo ir užsienyje - Lenkijoje. Dabar ji taupo pinigus ir žada juos leisti kitose kelionėse. Anos draugo Aleksandro tikslas - pamatyti kuo daugiau šalių.
Menų dienos „Stiprus, kai tu šalia“ data derinama prie Tarptautinės neįgaliųjų dienos paminėjimo, tačiau tenka taikytis ir prie Rokiškio kultūros centro užimtumo. Paprastai prieškalėdiniu laikotarpiu būna kitų renginių. Skemų socialinės globos namų direktoriaus pavaduotoja Greta Žilėnienė pasidžiaugė bendradarbiavimu su popmuzikos atlikėja I. Valinskiene, kuri noriai dalyvauja šventėse be atlygio ir yra pasakiusi, kad neturi teisės neatvykti. Susidaręs įspūdis, kad scenos žvaigždė yra gana paprastas ir šiltas žmogus, kuriai rūpi neįgalūs jos scenos partneriai.
Menų dienos „Stiprus, kai tu šalia“ pradžia - Panevėžyje. Renginio sumanytojos - Raimonda Valaitienė, tuometinė Panevėžio apskrities viršininko administracijos Kultūros skyriaus vedėja, bei tuometinė Panevėžio apskrities viršininko administracijos Socialinio skyriaus vedėja Gema Jurgelevičienė. Iš pradžių tai buvo Panevėžio apskričiai skirtas renginys. Koncerte dalyvaudavo ne tik socialinės globos namai, bet ir švietimo įstaigos. Uždarius apskrities viršininko administraciją, 2011 metais renginį priglobė Skemų socialinės globos namai. Nuo tada renginį kasmet vesdavo G. Jurgelevičienė.
Kaip ji minėjo, buvę įvairių iššūkių - 2021 metais renginys vyko nuotoliu, kai kiekvienas kolektyvas filmavo savo pasirodymus, kūriniai buvo sudėti į filmą. Būta atvejų, kai atlikėjai susirgdavo, dėl streso nebegalėdavo išeiti į sceną, dėl įvairių priežasčių neatvykdavo. Pasak G. Jurgelevičienės, socialinės globos įstaigų gyventojus bei lankytojus motyvuoja tai, kad jie turi galimybę pasirodyti didelėje scenoje kartu su žinomu atlikėju, pabendrauti su draugais iš kitų globos įstaigų.
Menų dienoje dalyvauja tik valstybinės socialinės globos įstaigos, kurios pačios ieško atlikėjų, išeisiančių į sceną kartu su neįgaliaisiais bei kitais šventės dalyviais. Daugumai koncerto dalyvių su profesionalais tenka susitikti tik scenoje ir sudainuoti drauge beveik be pasiruošimo. Socialinės globos įstaigų bendruomenės ruošiasi koncertui, vos sužinojusios jo datą, tačiau žvaigždės retai kada turi laiko susitikti per repeticijas. Nors menų dienoje „Stiprus, kai tu šalia“ dalyvauja įstaigos iš visos Lietuvos ir netgi Latvijos, nacionalinės žiniasklaidos šis renginys nesudomino. Pasak G. Jurgelevičienės, anksčiau bandyta siųsti pranešimus spaudai, bendrauti su žurnalistais, tačiau jų tai nesudomino. „Galbūt prieš Kalėdas jiems yra svarbesnių renginių bei aktualijų“, - spėliojo Skemų socialinės globos namų direktorius Gintaras Girštautas.
Laiškas Darbuotojai
Norėjau padėkoti už suteiktą prieglobstį, kai buvo negera, už pamokėles, už meilę ir už gerą širdį, visoms darbuotojoms - ačiū. Norėjau tuo pačiu ir atsiprašyti, kad nevykdžiau reikalavimų ir peržengiau ribas, neapgalvojusi, kas nutiks su sūneliu Airidu ant rankų, išėjus is Jūsų Kartų namų. Tik pamokius gyvenimui ir susikūrusi savo stiprią asmenybę išmokau gyventi, sukurti šeimą, mylėti vaikus labiau už save ir suaugti į protą.
Norėjau perduoti didžiausius linkėjimus visoms tuo metu dirbusioms darbuotojoms ir aišku atsiprašyti už savo tokius poelgius. Mes gyvename Italijoje, sekasi gerai dirbu, rūpinuosi Airidu, susilaukiau ir dukrytės, kurią pavadinau savo senelių atminčiai, jų vardu, Simona. Nes senelis buvo Simonas, o močiutė Ona. Taip pat yra ir itališkas vardas. Mano Airidui jau 8 metai, rugpjūtyje bus 9. Mes buvome pas jus, kai jis dar nebuvo gimęs….. Gyvenimo istorijų iš praeities niekada neištrinsi ir nereikia, nes juose galima atskleisti, prisiminti gerų…. su meile…Blogi dalykai, taip pat nėra pamirštami, tik gerai pasimokoma iš jų ir žmogus tampi daug stipresnis. Aš turiu sąžinę ir noriu, kad Jūs neminėtumėte blogais prisiminimais. Tai reiškia, kad aš turėjau visą tai praeiti pati savo gyvenimo kelyje, o Jūs man padėjote eiti sėkmingesniu keliu, bet nepaklusau. Nusivilti niekada negalima, gyvenimas duotas vienas, ir širdis viena. Bet joje telpa daugelis širdžių, kurios tikrai norėjo gero…. Linkejimai.
Panašus:
- Šokiruojantys Pirmieji Įspūdžiai Atvykus Į Vaikų Globos Namus – Atviras Pasakojimas
- Kalėdos darželyje: nepamirštamos šventinės akimirkos ir vaikų džiaugsmas
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Dažniausios vaikų ligos: kaip atpažinti simptomus ir efektyviai užkirsti kelią
- Vaikiškos Lovos Mašinėlės: Patarimai, Kaip Išsirinkti Tobulą Vaiko Lovelę