Šiandien Lietuva yra priėmusi daug gerų įstatymų ir kitų dokumentų, kurie turėtų pagerinti situaciją, tačiau akivaizdu, kad vienuose šalies regionuose jie veikia puikiai ir naujos praktikos sėkmingai įgyvendinamos, o kitur - ne taip gerai. Lietuvoje susitikau su daug politikų, pareigūnų ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojų. Jūsų šalyje yra žmonių, puikiai suprantančių situaciją.
Iššūkiai sprendžiant socialines problemas
Viena rimčiausių problemų - institucionalizacija. Vaikai, paaugliai ir suaugusieji prižiūrimi institucijose. Lietuvoje yra tokių vaikų, kurie neturi fizinės ar psichikos sveikatos problemų, bet turi problemų savo šeimose ir vien dėl to patenka į institucinę globą. Teko girdėti apie atvejus, kai mokykloje problemų turintys vaikai būdavo apgyvendinami globos įstaigose. To neturi būti, jie neturėtų ten atsidurti. Tai pasakytina ir apie suaugusiuosius, kurie turi fizinę ar proto negalią, jie neturėtų gyventi institucijose, jų vieta bendruomenėse. Institucijos turi ilgą žmogaus teisių pažeidimų istoriją - nepriežiūra, seksualinis išnaudojimas. Nuo vaikystės buvimas institucinėje globoje apriboja žmogaus galimybes sukurti kitokį gyvenimą, nes tam tikra prasme apribojamos jo išsilavinimo galimybės, sunkiai užmezgami kontaktai su išorine aplinka. Žmonės turi tam tikras nuostatas apie institucijose užaugusius vaikus - į juos kitaip žiūrima, jie laikomi kitokiais. Tokie žmonės privalo gyventi bendruomenėse, bet jiems reikia daugiau paramos.
Socializacijos centrai: slegianti patirtis
Man teko lankytis Vėliučionių socializacijos centre ir turiu pasakyti, kad tai labai slegianti vieta. Sovietmečiu tai buvusi kolonija, tad faktiškai galima sakyti, kad tai kalėjimas. Kai matai ten gyvenančius vaikus, kyla klausimas, ką vaikai veikia tokioje vietoje? Ypač kai kalbame apie tuos vaikus, kurie nekelia jokios grėsmės nei sau, nei kitiems.
Dauguma vaikų į socializacijos centrus patenka iš kitų globos įstaigų, o tai rodo, kad sistema nėra gerai veikianti, į bėdą patekę vaikai laiku nesulaukia pagalbos. Būtina stiprinti pagalbos šeimai mechanizmus, kurti palankią aplinką. Būtina dirbti su tokiais vaikais, išlaikyti juos mokykloje, suteikti išsilavinimo galimybę. Tik ekstremaliausiomis aplinkybėmis būtų pateisinamas vaiko laisvės ribojimas, bet iš tiesų turime išmokyti vaikus prisitaikyti visuomenėje ir spręsti šią ne kriminalinę, o socialinę problemą.
Ne, Lietuva nėra vienintelė, tokių šalių Rytų Europoje nemažai. Tokių vaikų priežiūros institucijų yra ir Airijoje, bet, kaip minėjau, tai daugiau Rytų nei Vakarų Europos problema. Iš tiesų dažnai institucijose augančių vaikų skaičiai labai tiesiogiai atspindi šeimų, kurioms dėl įvairių krizių reikia paramos, statistiką.
Įtėvių patirtys ir pirmieji įspūdžiai
Loreta sutikome, kai jai buvo pusantro mėnesio. Tą pačią minutę, kai ją pamatėme gulinčią globos namų lovelėje, žinojome, kad ji bus mūsų. Dar ir dabar apie tai negalime kalbėti be jaudulio, todėl, kad tai buvo tikras jausmas.
Tėvai pasakoja, kad antrasis šeimos narys Matas iki atsiradimo šeimoje nemokėjo glaustis ar šypsotis. „Pirmą kartą atėjus jo aplankyti, jausmas buvo sunkus: jis stovėjo įsitempęs, nežinojo, ką daryti, kai jį apkabindavome, tačiau širdyje gyveno jausmas - jis mūsų”,- pirmais įspūdžiai apie Matą dalinasi įtėviai. Žmogiško kontakto Matas vengė dar kurį laiką, labai atsargiai dūkdavo, tačiau jau po trečio aplankymo vos pamatęs Andrių - pribėgdavo ir parodydavo, kad nori apsižvalgyti nuo vyro pečių.
Trečias vaikas šeimoje - Mato brolis Danielius. Apie Danieliaus buvimą globos namuose šeimą informavo Kauno Vaiko teisių apsaugos skyrius, įsigaliojus įstatymui įpareigojančiam informuoti įtėvius apie globos namuose augančius jų įvaikių biologinius brolius ar seseris.
Lengviausiai naujuose namuose apsiprato Loreta. Andrius lig šiol prisimena: „Kai ją vežėmės namo, globos namų personalas perspėjo, jog ji labai blogai miega ir naktimis ją reikia maitinti. Todėl pirmą naktį, kai mergaitę paguldėme į lovą, visą laiką buvome prie jos. Atėjus vidurnakčiui, kada, pasak personalo, buvo laikas maitinti, pasiruošėme mišinuką ir laukėme, kada ji prabus.
Kalbėdami apie Matą tėvai atsimena, kad sunkiausiai vaikas priprato prie apkabinimų ir labai ilgai „kovodavo” dėl maisto lėkštės: greitai suvalgydavo viską, kas paduota, lyg bijodamas, kad kas nors iš jo atims. Jautėsi įtampa ir supažindinant vaiką su šeimą supančiais žmonėmis.
Danielių, tėvai įvardina iš prigimties esant optimistu. „Pastebėjome, kad jis visada randa būdą būti laimingu. Loretai buvo diagnozuota kairės pusės parezė. Buvo ir realių įtarimų, jog ji negirdi ir negirdės. Įtėviams teko praleisti nemažai laiko gydant mergaitės sveikatą. „Iš šiandieninės perspektyvos visa ši istorija atrodo kaip ne mūsų,- pasakoja Daiva,- Loreta ne tik girdi, kalba, bet ir turi muzikinę klausą.
Matas, atvykus į namus, turėjo įprotį žaloti save: jei tik pajusdavo stresą - imdavo draskyti žandą. Praėjus keliems mėnesiais, šito įpročio neliko. Ne ką mažiau nustebino situacija, kai staiga vaikas panoro būti maitinamas, nors ilgą laiką Matas valgė pats.
Dabar Loreta išgyvena ieškojimų ir naujų iššūkių metą - paauglystę. Ji nori save visur išbandyti, reikalauja daugiau teisių, tačiau kaip ir dažnam vaikui, jai sunkiai sekasi prisiimti atsakomybę. Matas - gabus ir protingas vaikas. Jis yra labai atsidavęs savo sesei ir broliui. Jam puikiai sekasi mokslai, turi gerą muzikinę klausą, tačiau nenoriai imasi fizinės veiklos. Matas visada nori dominuoti, kartais net tenka jo norą malšinti, nes užgožia kitus vaikus. Danielius yra tikras namų šviesulys, nes visose situacijose jis šypsosi. Jo pilni namai - tik spėk paskui jį. Jis noriai dirba visus darbus: ir sode, ir prie statybų ir virtuvėje. Mielai draugauja, labai nori būti su Loreta ir Matu.
Daiva ir Andrius pasakoja, kad naujo šeimos nario įvaikinimas reikalauja didelio susikaupimo, atidumo ir atsidavimo. Tėvai stebisi, kad dažnai viešoje erdvėje galima rasti skundų, jog įvaikinimo procesas užtrunka. Galima rasti ir pamąstymų, kam tie parengiamieji įvaikinimo kursai yra reikalingi. Daiva ir Andrius šiuo klausimu nusiteikę kategoriškai - mokymų būtinai reikia.
Daiva ir Andrius pasakoja, kad vaikai žino, kad yra įvaikinti ir savo atsiradimo šeimoje istoriją. Kiek daug apie tai kalbėti šeimoje arba artimojoje aplinkoje, renkasi patys vaikai. Loreta labiau vertina savo privatumą, ji vengia apie tai kalbėtis ne su šeimos nariais, tačiau ji nori žinoti apie savo kilmę. Mato ir Danieliaus biologinių tėvų gyvenimas - įtėviams žinomas geriau, todėl jei jiems kyla klausimų, jie visada atsako. Danieliui tokie klausimai dar nekyla, o Matas domisi daugiau dabartiniu savo gyvenimu. Kadangi sprendimas gyventi tiesoje buvo ankstyvas - apie tai įtėviams kalbėtis nėra sunku. Šnekantis su vaikais apie praeitį svarbiausia tinkamai įvertinti situaciją ir likti objektyviu t.y. Nei iš vienų nesulaukė neigiamos reakcijos. Ypatingas ryšys buvo tarp Loretos ir senelių. Tai - jų mylimiausia anūkė.
Pasakodami apie savo didžiausias baimes prieš įvaikinimą, įtėviai atvirauja, kad didžiausią nerimą kėlę ar sugebės būti gerais tėvais savo vaikams. Kitoms šeimoms, kurios dar tik galvoja apie įvaikinimą Daiva linki drąsos ir pradžiai nepabijoti prisiimti atsakomybės globoti vaiką. Andrius priduria, kad žengti pirmą žingsnį per kūdikių/vaikų namų slenkstį tikrai nelengva.
Socialinio darbo ekspertės įžvalgos
Norime Jus artimiau supažindinti su socialinio darbo eksperte iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel. Ji nuo 1996 metų reguliariai atvyksta į Lietuvą. Nyderlanduose ekspertė dirbo socialine darbuotoja institucijoje jaunimui su specialiaisiais poreikiais, dėstė vidutinio ir aukštesnio lygio kursuose (Lietuvos sistemoje atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygį) socialiniams darbuotojams. Ji yra supervizorė ir nepriklausoma ekspertė, kurios domėjimosi sritys - socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba.
1996 m. Viskas prasidėjo, kai pradėjo griūti Sovietų sąjunga. Tada supratau, kad apie rytų valstybes ir kas jose vyksta nelabai daug žinau. Pasidarė smalsu. Olandijoje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir keli lietuviai. Čia susipažinau su studente iš Lietuvos. Ji tuo metu studijavo užsienyje. B. Profesorius Grigonis pasiūlė bendradarbiauti, kadangi domėjosi komandiniu darbu. Tuo metu Lietuvoje socialinis darbas buvo dar tik kuriama profesija. Vyko dideli pokyčiai kaip bendradarbiauti, kaip kurti komandą. Tai mane visada domino. Taigi nuvykome į kelias organizacijas, profesoriui Grigoniui patiko mano požiūris. Taigi taip žingsnis po žingsnio prasidėjo mano atvykimai į Lietuvą. Galima sakyti, jog į Lietuvą pradėjau atvykti visiškai atsitiktinai. Tai galėjo būti bet kuri kita šalis.
2001 m. Lies G. Van Weezel ir prof. Buvau sužavėta naujomis iniciatyvomis Lietuvoje. Pavyzdžiui, studentai pradėjo kurti pirmuosius vaikų globos namus Vilniuje ir didelį įspūdį darė tai, kokie nauji dalykai kuriasi socialinio darbo sferoje. Taip pat prasidėjo procesai, kurie inicijavo praktikos pasidalijimą tarp Lietuvos ir Nyderlandų. Arūnas Kučikas ir Violeta Valantiejūtė mane supažindino su socialinio darbo praktikais Lietuvoje. Taip daugiau sužinojau apie kuriamas iniciatyvas. Mane tai labai viliojo ir intrigavo. Socialinis darbas yra labai keista profesija, kadangi ji labiau susijusi su visuomene, kurioje galime/ norime gyventi nei kitos profesijos. Tuo metu kai pradėjau atvykinėti, Jūsų visuomenė keitėsi. Keitėsi režimas iš totalitarinio, taigi buvo galima pastebėti, kaip keičiasi asmenų santykiai vienas kito atžvilgiu, kaip pradedama kalbėti apie emocijas, apie asmenis, turinčius specialiuosius poreikius. Man tai buvo labai buvo įdomus mokymosi procesas.
Kai pradėjau atvažiuoti į Lietuvą suvokiau, kokie lietuviai įgudę sužinoti, “ką ir kaip reikia padaryti/ pasakyti, jog vadovas būtų patenkintas”, kaip įsiteikti vadovams. Ir man reikėjo būti labai atidžiai, atsargiai, nes kai kurie asmenys mane matė kaip vadovę, nes atvykau iš Vakarų Europos. Aš labiau norėjau dalintis savo patirtimi, o ne būti matoma vien tik kaip vadovė. Manau, jei vien tik asmuo nori įsiteikti kitam, daryti, kaip kitas tikisi, tai jis pameta pats save. O tai turi labai didelę įtaką komandiniam darbui, santykiams organizacijoje.
Pastebėjau, jog istoriškai susiklostė taip, jog buvo gajus etikečių klijavimas: tu esi nenaudingas, į kai kuriuos asmenis žiūrima kaip į daiktus.
Atvykus į Lietuvą supratau, kad mano klausimai gąsdina lietuvius. Pamenu, kai atvykau į vieną organizaciją ir pradėjau klausti klausimų. Iki šiandien prisimenu organizacijos vadovės baimės pilnas akis ir tada pradėjau galvoti, kas vyksta, juk ji daro tiek daug įdomių dalykų. Dėl kokių priežasčių ji taip bijo? Pradėjau svarstyti dėl kokių priežasčių taip yra? Kas klausimuose gąsdina? Supratau, kad klausimų tradicija Lietuvoje ir Olandijoje skiriasi. Skiriasi požiūriai į klausimus. Tai mane labai sudomino. Tada aš pradėjau galvoti, o ką man reiškia klausti ir kai manęs klausia. Supratau, kad man klausimai yra informacijos gavimui, ryšių sudarymui tarp skirtingos informacijos, konteksto pamatymui. Jog galėtum klausti, turi jaustis ir būti laisvas. Man klausimai yra ne kontrolei ar bausmei. Lietuvoje kitaip, kadangi istoriškai lietuviai neturi kitos patirties. Kitaip tariant, mane domina klausimai, kurie neturi vieno aiškaus atsakymo.
Taip pat buvo labai keista, kai seminarų, supervizijų, konferencijų metu buvau vedama pietauti tik su organizatoriais ar vadovais. Mane visada domino ir domina ilgesni procesai, o ne vienkartiniai seminarai, konferencijos ar susitikimai. Dėl šios priežasties vengiu vien tik skaityti paskaitas, kurios yra vienkartiniai įvykiai. Motyvuoja atvykti, jog galiu kurti dialogą ir diskutuoti. Taip pat kalbėtis apie kylančias problemas praktikoje, vesti, moderuoti diskusijas ir tokiu būdu kurti saugumą, jog ne tik specialistai būtų išgirsti, bet ir klientai. Klausti specialistų ir klientų nuomonės. Taip pat diskusijų, supervizijų metu turiu galimybę sujungti teoriją ir praktiką, reflektuoti, dalintis savo patirtimi, išgirsti kitų patirtis. Man įdomu analizuoti ką reiškia visuomenei klausimai, tai priverčia mąstyti, detaliau analizuoti ir gilintis. Būna įdomu, nustebina suvokus, kaip skirtingais būdais naudojami tie patys terminai Lietuvoje ir Olandijoje. Mane tai nustebina, domina. Kartais reikia energijos ir laiko, jog suprasčiau apie ką mes čia kalbame, diskutuojame ir viską sujungti su praktika. Šiuo metu vedu, moderuoju diskusijas, supervizijas komandoms, skatinu praktikus reflektuoti apie savo darbines patirtis. Kai esu Lietuvoje taip pat turiu reguliarius susitikimus su nevyriausybinių vaikų globos namų vadovais. Bendradarbiaujant su universitetu vyko tęstiniai seminarai socialiniams darbuotojams Skuode, Ventoje ir kituose miestuose. Bendradarbiaujant su socialinio darbo praktikais, Lietuvoje buvo parašyta knyga apie vadovadimą ir komandinį darbą. Pamenu, vieno iš susitikimo dalyvių reakciją, dėl ko mano vykdomos veiklos įdomios. Jis paminėjo, jog galima daug skaityti apie bendradarbiavimą, vadovavimą, tačiau reikia žinoti, kaip tas žinias pritaikyti darbe, kasdieninėje veikloje. Man įdomu ir pokalbiai, analizė su klientu, kliento gebėjimas įvardinti tai, kas jam svarbu, kaip jis mato situaciją, o tai yra labai svarbu socialiniame darbe.
Po seminarų, kurie buvo vedami parašius knygą apie darbą su šeimomis, išaiškėjo socialinių darbuotojų poreikis diskusijų erdvei, patirties pasidalinimui. Manau, kad reikia erdvės, kurioje darbuotojai galėtų jaustis laisvai ir iš tikro nebijotų kalbėti, būti apkaltinti. Kai paaiškėjo, kad nebegalėsiu atvykti į Lietuvą nei 2020 metais ir tikriausiai ne pirmoje 2021 m. pusėje su praktikais Lietuvoje pradėjome susisiekti vaizdo skambučiais, kurie tapo labai įdomia alternatyva gyviems susitikimams ir atvėrė naujas galimybes. Beveik su visais praktikais ir veiklomis, su kuriais bendravau, reguliariai bendraujame vaizdo skambučiais ir toliau. Kai kurios veiklos ir kontaktai netgi suaktyvėjo ir reguliarius susitikimus turim kas kelias savaites. Tikiuosi, jog artimiausiu metu pavyks į kai kurias savo veiklas įtraukti daugiau praktikų iš Nyderlandų, kurie turi konkrečios patirties mūsų diskutuojamomis temomis. Tai gali būti labai įdomus vystymasis. Aš labai džiaugiuosi, jog naujo formato susitikimai leidžia tęsti diskusijas ir sekti kas vyksta Lietuvos socialiniame darbe.
Pandemijos pradžioje maniau, kad tarp manęs ir Lietuvos, veiklų atsiras didelis atotrūkis. Jau kelis dalykus kas labai svarbu socialiniam darbui minėjau. Man visada svarbu kalbėti apie realybę ir įvardinti, kas vyksta socialiniame darbe. Socialinis darbas padeda asmenims, kurie kartais yra už visuomenės ribų. Tačiau tie žmonės taip pat yra visuomenės dalis. Pastebėjau, kad vyksta pokyčiai lietuvių suvokime. Manau svarbios veiklos dar ir dėl to, kad nei aš, nei kiti nežino sprendimo, bet jo ieškome kartu. Bekalbant, diskutuojant galima sujungti, ieškoti ryšio tarp kelių temų ir taip atsiranda platesnis vaizdas, matymas. Galvodama apie socialinį darbą ir specialistus Lietuvoje supratau, kad vieni jų laukia labai konkrečių atsakymų, receptų. Kai jų negauna pastebiu, kad pasimeta, pradeda pykti. Tačiau kiti lieka susidomėję, jiems patinka mano darbo, diskusijos metodai. Praktikams svarbu žinoti ir išgirsti, kad tikras darbas ir pokyčiai vyksta praktikoje. Reiktų nepamiršti ir politikos formavimo. Labai svarbu kaip kuriami teisės aktai, taisyklės. Ir mane visada domino ir iki šiol domina, kaip praktikai gali daryti įtaką įstatymo kūrimui. Manau, kad Lietuvoje politikos formavime, įstatymų kūrime trūksta praktikų. Pamenu seminarus, paremtus viena iš knygų, kuriuose dalyvavo ir atstovai iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Kitas aspektas yra balanso ieškojimas tarp kliento ir socialinio darbuotojo. Kartais atrodo, kad klientas gauna tiek daug galios, jog darbuotojo nebesimato. Žinoma, turim išklausyti ir išgirsti klientus, tačiau ne jų vienų yra tiesa. Kad būtų išlaikomas balansas reikia tikro dialogo, nebijoti klausti klausimų, analizuoti, neturėti išankstinės nuomonės.
Nesinaudoju projektais, fondais, nes užimtų labai daug laiko administravimas. Kitas aspektas, dėl kurio jaučiuosi laisvai ir įsijungiu į man įdomias veiklas tas, jog aš “neatvežu” finansų, pinigų. Pamenu, kai viena organizacija su kuria dirbau turėjo nuspręsti ar tęsti su manimi veiklas, padengiant dalį mano kelionės išlaidų į Lietuvą ar samdytis darbuotoją. Tada pagalvojau, kam versti žmones rinktis tarp jiems labai svarbių dviejų dalykų. Man pinigų reikia tik tiek, kad galėčiau pragyventi, nesu pinigų vergė, jau gaunu pensiją. Trumpai tariant vykdau veiklas dėl to, kad galiu naudotis savo laisve ir daryti tai, kas įdomu man ir asmenims su kuriais bendradarbiauju.
Pasikeitė į teigiamą pusę tai, jog kuriasi, atsiranda naujos iniciatyvos, tokios kaip savarankiškumo būstai. Pasikartosiu jog socialinis darbas yra visuomenės dalis. Pastebėjau tai, jog kartais taisyklės tampa svarbiau už klientą, nes atrodo, kad kai kurie specialistai atlieka darbą “pagal raidę”, taisykles, bet neatsižvelgia į kliento poreikius, situaciją. Klientas yra pametamas, lyg pamirštama, jog jam reikia pagalbos ir palaikymo. Prie neigiamų pavyzdžių galėčiau priskirti ir susitikimų, susirinkimų vedimą ir vadovavimą. Diskusijų vadovas, moderatorius visiems dalyviams turėtų suteikti saugumo jausmą. Vesti susitikimą reiškia, jog reikia susitikimo dalyvius kviesti dialogui apie bendras problemas ar iššūkius. Išankstinės sąlygos sėkmingam susirinkimui yra domėjimasis vienas kito turima patirtimi, nuomonėmis, idėjomis, klausimų uždavimas ir gebėjimas išgirsti kitokias nuomones. Tai skamba labai paprastai, bet iš tikro nėra taip paprasta. Pamenu, kažkas man pasakė, jog turėjo išmokti, kad ne visi galvoja taip pat kaip ji!
Viena pusė - vesti susirinkimus, susitikimus, kita pusė yra dalyvavimas susitikimuose. Susirinkimų vedimas ir dalyvavimas juose yra abipusis reiškinys ir priklauso vienas nuo kito. Kai kurie susirinkimo dalyviai gali nuolatos kalbėti, išnaudodami visą susitikimo laiką ar tuoj pat pasakyti savo sprendimus net neišgirdę ar nesuvokę, jog tuo metu analizuojama pati problema. Žingsnis, kuris reikalingas prieš ieškant problemos sprendimų būdų. Mes niekada negalėsime ieškoti relių sprendimo būdų, jei nepasinaudosime laisve įvardinti problemas. Rasti tinkamą sprendimą dažnai yra sudėtingiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kiti dalyviai gali nekalbėti ir galvoti, jog jų patirtis ar idėjos yra nevertos pasidalinimo, išsakymo garsiai ar galbūt jas pasakyti yra per rizikinga, bet kokiu atveju, bet kuris iš išvardintų variantų blokuoja dialogą! Kartais dalyviai kalba tik su šalia jo sėdinčiu asmeniu. Tai gali mane labai trikdyti! Labai dažnai susitikimu metu man tenka sakyti: “Prašau pasidalinkite savo pastebėjimais su visais. Norint sukurti saugią ir kviečiančią kalbėtis atmosferą reikia aiškiai sutarti dėl turimo laiko ir laikytis susitarimo. Ne mažiau svarbu žinoti, kas dalyvauja susitikime; aiškiai įvardinti susitikimo temą, problemą ar iššūkius; suprasti, ko siekiame; skirti laiko pasiruošimui ir refleksijai. Man socialinis darbas susijęs su asmenimis. Taigi svarbu priimti kitą žmogų rimtai. Pastebiu, kad kai kurie asmenys vis dar neturi tam įpročio arba nori priimti kitą žmogų rimtai, bet kažkurioje vietoje jiems sunku. Pastebėjau, kad Lietuvoje labai sudėtinga įvardinti realybę, nes tuoj pat pradedam ieškoti klaidų ir kaltininkų. Nesakau, kad žmonės šioje vietoje nesistengia pakeisti situacijos, tačiau jei pati sistema daugiau koncentruoja į kontrolės mechanizmus tai specialistams labai sunku. Lietuvoje matau daugiau vyrauja tendencija “juoda arba balta”. Pavyzdžiui, kalbant apie kliento savarankiškumą. Jei klientas savarankiškas, atrodo, kad jam daugiau nereikia jokios pagalbos ir jis paliekamas vienas. Arba įvardijamas, kaip nesavarankiškas ir tuomet už klientą sugalvojama sprendimo būdai ir jam pasakoma, kaip jis “turėtų elgtis”, ką, kada ir kaip turėtų padaryti. Norėčiau pabrėžti, kad yra labai daug žmonių, specialistų, kurie atsidavę darbui ir tikrai nori padėti asmenims, kurie yra bėdoje. Tačiau tokie specialistai yra neparankūs ir dažnai būna kaltinami, nes ne visada dirba tik “pagal raidę”, kažkaip “neįtelpa į sistemos” rėmus. Tokie specialistai yra labai stiprūs, nes dažnai gali būti kaltinami vadovų, politikos formuotojų.
Tiek Lietuvoje, tiek Nyderlanduose nėra didelių skirtumų tarp kliento problemų. Nes visur gyvena žmonės ir susiduria su problemomis, pavyzdžiui autizmo sutrikimą turintys vaikai, negalią turintys asmenys ar skurde esantys žmonės ir panašiai.
Nyderlanduose įprasta įvardinti temas, darbuotojai nėra kaltinami, jei klientas neišsprendžia problemų. Mes vertiname ir laikoma stiprybe, kai darbuotojas įvardija problemas, Lietuvoje tai dažnai laikoma silpnybe ir tikimasi, jog darbuotojas viską žinos. Vyrauja tendencija kaltinti ir visada ieškoti/rasti kaltuosius. Nyderlanduose pasitaiko atvejų, kai ieškomi kaltieji, bet palyginus su Lietuvos sistema ši tendencija nėra labai ryški.
Pas mus visos organizacijos yra nevyriausybinės ir nepriklausomos. Taigi mūsų specialistai turi daugiau patirties ir praktikos komunikuodami su politikos formuotojais.
Mūsų skirtingos patirtys susirinkimų vedime, moderavime, dalyvavime įvairiose tarybose. Nyderlanduose ruošiant socialinius darbuotojus, jų studijų metais labai daug dėmesio skiriama dialogo kūrimui, susirinkimų vedimui, moderavimui.
Nyderlanduose socialiniai darbuotojai labiau įtraukia kliento patirtis ir jas panaudoja projektuose, komunikacijai su kitų sričių specialistais (pvz., policijos pareigūnais).
Prisimenu savo patirtį, kai dirbau socialine darbuotoja. Klientai mane labai daug ko išmokė. Ypatingai kai prasidėjo asmenų, turinčių negalią, integracija į visuomenę. Kai klientas priimamas rimtai, tuomet socialiniai darbuotojai susiduria su daugiau iššūkių. Pamenu, mano paauglys klientas, turintis fizinę negalią ir kalbėjimo sunkumų norėjo nuvykti savarankiškai į kiną. Aš tuomet pasimečiau, galvojau, juk tavę...
Panašus:
- Pirmieji nėštumo požymiai: kaip atpažinti ir kada daryti testą?
- Atpažink Pirmuosius Nėštumo Požymius Po IVF – Svarbiausi Simptomai, Kuriuos Privalai Žinoti!
- Sužinokite, Kada Jaučiami Pirmieji Vaisiaus Judesiai – Neįtikėtini Faktai!
- Neįtikėtini Pirmieji Nėštumo Požymiai Po Apvaisinimo, Kuriuos Turite Žinoti!
- Kaip Veikia Psichologinė Pagalba Globos Namuose: Svarbiausi Žingsniai ir Patarimai
- Nepraleiskite! Geriausios Vasaros Vaikų Poilsio Stovyklos Lietuvoje – Atraskite Tobulą Nuotykį Jūsų Vaikui