Praėjusiais metais tarp sistemoje „Google“ ieškomiausių Lietuvos žmonių Indrė Kavaliauskaitė užėmė garbingą trečią vietą, nors jos vyras Jogaila Morkūnas net nepateko į dešimtuką.
„Tai suprantama, - juokiasi moteris. - Juk visi žino, kas yra Jogaila, o štai kas gi ta, kuri jį suvystė, magėjo sužinoti daugeliui.“
Gal ir be reikalo Indrė taip kuklinasi. Televizijos projektai „Šok su manimi“, „Chorų karai“, „Šuolis“, „Kadagys“, įvairūs renginiai ir koncertai - niekur neapsieinama be jos.
Štai ir dabar Indrė su trijų mėnesių dukrele Marija Barbora parskrido kelioms dienoms iš atostogų Kanuose, nes buvo pakviesta vesti Valstybės dienai skirto renginio. Susitinkame medžių apsuptuose Morkūnų šeimos namuose Vilniaus pakraštyje.
Taip, namas - tas pats, kuriame kalbinau Jogailą prieš gerus 15 metų, bet viduje jau jaučiasi naujosios šeimininkės ranka ir aura. Beveik neįmanomai liekna Indrė pasitinka mane basa, kone šluodama ilgu raudonu klostuotu sijonu žemę. Jos veidas atrodo nepaliestas nuovargio, didelės akys spindi.
Prisipažįstu, kad ji man šiek tiek primena Alisą iš Stebuklų šalies. „Smagu, nes man tikrai patinka ši herojė, - sako Indrė ruošdama kavą (sau - be kofeino). - Viena šios knygos mintis yra tarsi mano gyvenimo moto: „Reikia pasiutusiai greitai bėgti vien tam, kad liktum toje pačioje vietoje, o jei nori kur nors nueiti, reikia bėgti dvigubai greičiau.“
Karjera ir veikla
Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė bėga tikrai greitai. Be darbo televizijoje ir renginių, ji dar yra Lietuvos bušido federacijos projektų vadovė, atsakinga už varžybų transliacijas, reklamą. O nuo rudens Vilniaus kolegijoje ketina dėstyti renginių organizavimą.
Beje, mažesnių ar didesnių stebuklų šios moters gyvenime taip pat netrūksta.
Grįžimas į Lietuvą ir meilė Tėvynei
Indre, sakykit atvirai - tikriausiai liūdnoka grįžti iš Kanų į tokią lietingą Lietuvą?
Ką Jūs, atvirkščiai! Man visada gera grįžti namo. Štai ir Marija Barbora namie taip skaniai miegojo - 8 valandas nepabudo. Matyt, vėsus mūsų klimatas jai labiau priimtinas. Be jokios pozos sakau: aš labai myliu Lietuvą. Niekada nenorėjau gyventi jokioje kitoje šalyje.
Net ir dabar mąstau - o gal imti ir iškeisti tą likusį atostogų Prancūzijos Rivjeroje mėnesį į mūsų Nidą? Man tiesiog reikia Baltijos jūros, kopų gubojų, pajūrio pušynų kvapo... Aišku, ten irgi smagu. Gyvename didelėje viloje su draugų kompanija, tad liūdna nebūna. Rytais einame į turgų, prisiperkame šviežių produktų, vieni kitus stengiamės nustebinti vis naujais patiekalais.
Tiesa, Jogailos kulinarinių gebėjimų nė vienam mūsų kompanijos nariui nepavyksta pranokti. Vasarojame jaukiai, be restoranų ir vakarėlių.
Motinystė
Minėjote, kad tai pirmos tokios ilgos šeimos atostogos po dukrelės gimimo. Ar motinystė labai pakeitė Jūsų gyvenimą?
Visą gyvenimą svajojau būti mama ir mylėjau visus vaikus. Draugai žinojo: jei bus Indrė, vaikais bus pasirūpinta. Jau paauglystėje, bendraudama su jais, mintyse dėliojau, ko norėčiau nesakyti ar nedaryti, kai turėsiu savo vaikų. Gailiuosi, kad to neužsirašiau, nes dabar viskas kažkur išdulkėjo. Manau, esu švelni mama.
Dukrelę maitinu pati, tad turiu nuolat būti šalia. Motinystė, skirtingai nei kita veikla, yra projektas visam gyvenimui. Jei prisiimi atsakomybę, turi prisiimti ją visą. Iš visų jėgų stengiuosi buvimą mama derinti su karjera, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad idealiai to padaryti neįmanoma - tiek vienur, tiek kitur vis tiek stovėsi tik viena koja.
Dabar tų darbų dar ne taip daug, spėju viską. Aišku, patiriu ir streso. Būna, kelios minutės iki tiesioginio eterio, o Marija negali nurimti. Nusivelku puošnią suknelę, nusisegu ausines, glaudžiu, maitinu, vėl šoku į suknelę ir - tiesiai į sceną. Štai ir dabar, kol vedžiau renginį Kudirkos aikštėje, aplink dvi močiutės su vežimėliu suko ratus.
Jogailos požiūris į Indrės veiklą
Ką apie tokį Jūsų lakstymą mano Jogaila? Prisimenu, dar prieš 15 metų tikino, kad nenorėtų žmonos namų šeimininkės. Gal dabar požiūris pasikeitė?
Nepasikeitė. Jogaila labai džiaugiasi kiekvienu mano projektu. „Eik! Vesk!“ - sako. Štai ir dabar, kad skrendant į Lietuvą nereikėtų persėsti į kitą lėktuvą, vežė 400 km iki Bergamo oro uosto.
Bijočiau nusėsti namuose, nes pamažu pasidaro labai patogu per dienas neišlįsti iš sportinio kostiumo. Pirmą renginį vedžiau, kai dukrai buvo mėnuo, - norėjau pravėdinti smegenis. Auklių kol kas neturiu - išsiverčiu su močiučių pagalba, bet nelabai įsivaizduoju, kaip atrodys ruduo, kai prasidės darbymetis.
Jogaila kaip tėtis
Gal dalį vaiko priežiūros naštos ant savo pečių perima Jogaila? Įdomu, koks jis tėtis?
Nevyniodama į vatą pasakysiu - Jogaila yra tobulas vyras, bet būti tobulu tėčiu dar turės išmokti. Jis labai myli dukrytę ir stengiasi, bet... Kai jo laikoma Marija pradeda verkti, tiesia man ir sutrikęs sako: „Indre, nežinau, ko ji nori...“ Tai normalu. Dauguma tėčių bendrą kalbą su vaikais atranda, kai šie išmoksta pasakyti, ko nori.
Džiaugiuosi, kad Jogaila rūpinasi namais, ruošia pusryčius, vakarienę, aš beveik negaminu. Leidžiu mokytis prižiūrėti vaiką po truputį, nespaudžiu. Žinau, kad Jogaila man už tai dėkingas.
Gimdymo patirtis
Dukrelės gimimas - ko gero, ryškiausias pastarųjų mėnesių įvykis. Kaip jautėtės? Ar Jogaila gimdymo procese dalyvavo?
Pagimdžiau labai greitai. Kai atvažiavome į ligoninę, gydytoja sakė, kad dar turime laiko, tad išsiunčiau Jogailą į darbą, o pati irgi suskubau tvarkyti darbo reikalų, rašyti elektroninių laiškų. Buvo trečiadienis, šeštadienį laukė svarbus bušido turnyras. Aktyvus gimdymas prasidėjo greičiau, nei tikėjausi. Vos spėjau Jogailai paskambinti!
Po 15 minučių mergytė jau gulėjo man ant krūtinės. Įbėgęs tėtis pamatė tik labai gražų vaizdą. Žinant, koks Jogaila estetas, gal ir gerai, kad lemiamą akimirką jo šalia nebuvo. Po gimdymo pirmiausia apima euforija, begalinė laimė, norisi tik žiūrėti į savo vaiką ir būti šalia. O paskui sulig kiekviena diena daugėja atsakomybės.
Vaikystė ir šeima
Sako, tėvai dažniausiai auklėja savo vaikus taip, kaip patys auklėti. Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ar savo mažąją princesę tėveliai labai lepino?
Turėjau normalią vaikystę: ir medžiais laipiojau, ir į balas šokinėjau. Mama iki šiol prisimena, kaip važiuodama į kaimą dėdavausi drabužius. Sakydavau: „Šitie bus prieš balą, šitie - po balos.“ Gal tėvai mane kiek ir lepino, juk esu vienturtė.
Ryšys su Martynu Kavaliausku
Vienturtė? Argi merginų numylėtinis dainininkas Martynas Kavaliauskas nėra Jūsų brolis?
Ne, bet nepykstame, kai žurnalistai mus taip pristato. Esame labai panašūs ir panašaus amžiaus. Patys vadiname vienas kitą pusbroliu ir pussesere, kartu augome. Iš tikrųjų jis yra tėčio brolis, mano dėdė.
Ankstyvoji veikla
Vaikystėje tikrai turėjau ką veikti. Mama stengėsi apkrauti įvairia veikla, ir man tai patiko. Dalyvavau visose „Kengūrose“, debatuose, skaitovų, šauniausių moksleivių konkursuose. Aišku, didžiausia mano aistra buvo pramoginiai šokiai. Jiems iki 15 metų atiduoti visi savaitgaliai ir vasaros.
Vasarą ruošdavomės sezonui, vykdavo svarbiausios varžybos, tad treniruodavomės du kartus per dieną. Nežinojau, ką reiškia slampinėti ir visą dieną neturėti ką veikti.
Trauma ir šokių pabaiga
Kodėl nutraukėte šią veiklą?
Nežinau, ar kada būčiau priėmusi tokį sprendimą pati. Šokiai buvo dalis manęs. 15 metų, aš patyriau traumą - atskilo nemaža kelio sąnario kremzlės dalis, teko operuoti ir ją išimti. Gydytojai sakė, kad jei noriu trisdešimties turėti savo sąnarius, teks mesti profesionalų sportą.
Pagijusi vis dėlto dar bandžiau grįžti ant parketo, bet supratau - arba turiu tai daryti visa jėga, arba nedaryti apskritai. Patyrus profesionalių šokių skonį, šokti savo malonumui - tai tik save erzinti. Supratau, kad man tiesiog reikia kovos, svarbu siekti maksimalaus rezultato.
Priesaika bažnyčioje man daug reiškia. Norėjau tvirto pažado - ir jo, ir savo. Kad ir koks laisvamanis Jogaila atrodo, bažnyčioje verkė.
Matau, kad iki šiol negalite apie tai kalbėti ramiai. Ar kai vedėte projektą „Šok su manimi“, širdis nevirpėjo?
Ne, tai tik šou. Širdis virpėtų, jei nueičiau į „Gintarinę porą“. Negaliu ten būti kaip žiūrovė, žinau, kad verkčiau. Aišku, dabar jau užaugusi kita karta, gal būtų kiek ramiau. Stovėti ne ant parketo, o tik šalia jo man būtų didžiausia kančia. Norėčiau, kad dukra paveldėtų tą norą šokti.
Mama kartais paklausia, ar nesužalojo manęs, juk vaikas nuolat kovodamas, siekdamas geriausių rezultatų patiria didžiulę įtampą. Vis dėlto manau, kad gavau daugiau gera nei bloga. Vaikams svarbu išmokti kelti sau tikslus, nuosekliai jų siekti, nemesti visko pusiaukelėje, vos pasidaro sunku ar neįdomu. Ši savybė man labai pravertė gyvenime. Pavyzdžiui, padėjo baigti studijas, nors ir jaučiau, kad pagal specialybę veikiausiai nedirbsiu.
Teisės studijos
Tai, kad Vilniaus universitete baigėte teisę, stebina daugelį. Kodėl rinkotės šią profesiją?
Mūsų giminėje gana gilios medikų tradicijos, bet man medicina nebuvo įdomi. Išsirinkau bendriausią specialybę. Žinoti įstatymus, manau, naudinga dirbant bet kurioje srityje. Džiaugiuosi, kad baigiau, nes tai man davė labai daug - bendrą išprusimą, gebėjimą bendrauti, kritinį mąstymą.
Išsirinkau elitiškiausią vietą. Įdomios asmenybės - ir mano dėstytojai, ir kurso draugai. Šalia tokių žmonių savaime augi. Visada smagiau ir įdomiau bendrauti su protingesniais už save, jokių kompleksų jaustis kvailesnė neturiu. Džiaugiuosi visais Jogailos draugais. Ir jie, ir jis man padeda augti, bręsti, kitaip suprasti pasaulį.
Asmenybės formavimasis
Kai esi taip auginamas, ar nėra rizikos prarasti save kaip asmenybę, netekti savitumo? Jogaila atrodo gana stiprus, dominuojantis, turintis nuomonę ir nemėgstantis prieštaravimų.
Jogaila nėra labai prisitaikantis, tas tiesa, bet ir aš tokia nesu. Mūsų šeima netipiška. Keletą sykių jis lyg ir bandė tarti paskutinį žodį, neva „bus taip, kaip pasakiau“, bet aš ramiai atsakydavau, kad ne, nebus. Jogaila žino, kad tam tikri jo užsispyrimai ir principai manęs neveikia.
Kurį laiką šlifavomės, galiausiai supratome, kad esame du savarankiški žmonės, kad beviltiška bandyti vienam kitą pakeisti. Kai ruošdamiesi vestuvėms rašėme priesaikas, viena mano buvo neversti jo valgyti iš vienos lėkštės su manimi. Galime sėdėti prie vieno stalo, būti darni, tvirta šeima, bet kiekvienas turime savo lėkštes.
Ir vis dėlto yra dalykų, už kuriuos esu savo vyrui dėkinga. Jis išmokė mane pasakyti NE, ir aš pamačiau, kaip tai išlaisvina. Tiesa, Jogaila turėjo dėl manęs atsisakyti kai kurių savo principų. Jis - ketvirtos ar penktos kartos vilnietis - visada įsivaizdavo, kad žmoną turės irgi vilnietę. O gavo kavianską! Su kitais iš Kauno kilusiais jo draugais - Edmundu Jakilaičiu, Ingrida Žaltauskaite - juokaujame, kad taip jam ir reikia.
Tikiuosi, išmokiau Jogailą į kai kuriuos dalykus žiūrėti lanksčiau. Pavyzdžiui, kad pusryčiauti galima ir lovoje. Kad namuose galime būti paprastesni, jaukūs, be visų blizgučių.
Išvaizda ir požiūris į grožį
Vis dėlto atrodote nepriekaištingai tiek namuose, tiek viešumoje. Gražios moterys dažnai mėgsta skųstis, kaip joms sunku, nes visi vertina tik pagal išvaizdą, vyrai mato tik kūną, o draugės pavydi...
Matyt, joms pasisekė būti tik gražioms, o ne protingoms. Liūdnas gyvenimas tų, kurios moka būti tik gražios. Sutinku, viešumoje reikia atrodyti reprezentatyviai, bet neskiriu labai daug dėmesio išvaizdai ir nenorėčiau, kad mano dukra augtų grožio kulto aplinkoje.
Manau, nereikėtų vaikams taip dažnai kartoti, kokie jie gražūs, tarsi tai būtų svarbiausia žmogaus savybė. Galima juos pagirti ir kitokiais žodžiais: sumanus, drąsus, linksmas, draugiškas. Norėčiau, kad draugus dukra rinktųsi pagal protą, o ne pagal išvaizdą.
Santykių pradžia su Jogaila
Sako, kad vyrai gražuolių prisibijo. Kad ir kiek ieškojau informacijos apie Jūsų gerbėjus, pavyko rasti tik Dainių Matijošaitį, žinomo verslininko Visvaldo Matijošaičio sūnų.
Jogaila nebijojo (šypteli). Nepasakyčiau, kad tie gerbėjai iš paskos būriais bėgiojo, bet problemų susipažinti irgi neturėjau. Tiesiog visada buvau labai užsiėmusi, vieniša nesijaučiau. O su Dainiumi tikrai gražiai draugavome apie dvejus metus. Ir dabar esame draugai.
Išsiskyrėme, nes nesutapo bendros ateities vizijos. Neįsivaizduoju savęs atsidavusios vien šeimai, turiu kur dar save realizuoti ir kažkodėl nuolat bėgu. Džiaugiuosi, kad taip bėgdama sutikau dar vieną tokį pat bėgiką. Dabar lekiame kartu.
Kiek žinau, ilgokai Jogaila Jus prie tos bendros starto linijos viliojo... Kada supratote, kad jis yra ne tik draugas, bet ir bendrakeleivis?
Pirmiausia Jogaila tapo mano geriausiu draugu. Ilgai negalėjau patikėti, kad rodo man dėmesį kaip vyras, maniau - nori kartu dirbti kaip renginių organizatorius. Paskui supratau, bet nežinojau, ar pati esu pasirengusi priimti jį daugiau nei kaip draugą. Lūžis įvyko maždaug po pusės metų bendravimo. Tada labai sirgau, jis pasisiūlė atvažiuoti.
Tiesą sakant, nesinorėjo, kad kas nors apskritai mane tokią pamatytų, bet Jogaila vis tiek atvažiavo, atvežė savo daryto pašteto, išvirė natūralaus sultinio su daržovėmis. Atsimenu, guliu susisukusi po antklode, žiūriu, kaip jis pila man sultinį ir galvoju: „Iš to galėtų būti ir kas nors daugiau...“ Nuo tada viskas ritosi kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė.
Vestuvės ir nėštumas
Kai prieš pusmetį tardžiau Jogailą, ar vestuvių nepagreitino nėštumas, jis visaip suko uodegą sakydamas, kad sprendimas tuoktis priimtas kur kas anksčiau. Vis dėlto tekėjote jau laukdamasi... Papasakokite, kaip viskas buvo iš tikrųjų?
Jogaila man pasipiršo per Kalėdas, o dukrelė gimė daugiau nei po metų, tad sprendimas tuoktis tikrai nebuvo nulemtas nėštumo. Tąsyk šventėme artimiausių draugų rate, Jogaila atsistojo sakyti tosto, o baigė jį pranešimu, kad tuoksimės. Tai buvo netikėta ne tik kitiems, bet ir man. Žiedą padovanojo vėliau. Nupirko Niujorko 5-ojoje aveniu, „Tiffany“ parduotuvėje, ir įteikė Vilniaus oro uoste.
Supykau, nes net atšvęsti negalėjome - jis išskrido į Niujorką, o aš išvažiavau dirbti į Alytų, į bušido turnyrą. Lauktis pradėjau, kai jau buvo siuvama mano vestuvinė suknelė. Prašiau Ramunės Piekautaitės ją dar labiau pasiaurinti, sakiau: „Įimk dar 4 centimetrus - tikrai suplonėsiu.“ Kai Ramunė tai padarė, sužinojau, kad esu nėščia. Pagalvoju: „Ir ką dabar reikės daryti su tais centimetrais?“
Po vestuvių duodamas interviu mūsų žurnalui, Jogaila tvirtai pareiškė: „Indrė niekada nesustorės.“ Ir tikrai - po gimdymo esate tokia pat liekna, gal net lieknesnė nei prieš nėštumą. Kaip Jums tai pavyksta?
Tikrai nustebau tai perskaičiusi. Nieko specialaus nedarau, nesportuoju. Tiesa, kai pradėjau maitinti dukrelę, paaiškėjo, kad ji ne viską toleruoja, tad teko laikytis griežtos dietos - vengti ne tik to, nuo ko kūdikiui gali pūsti pilvą, bet ir pieno produktų, taip pat produktų su glitimu. Atsisakiau visų bandelių, sumuštinių, makaronų. Suvalgai žuvies ar mėsos gabaliuką su bulve ir agurku, ir viskas. Dabar glitimą jau galiu valgyti.
Skyrybos ir tolesnis gyvenimas
2015 matais tapo Jogailos Morkūno žmona, tačiau praėjus keliems metams poros keliai išsiskyrė. Po skyrybų su vyru bei jųdviejų dviejų vaikų tėčiu Jogaila Morkūnu, Indrė vengė kalbėti santykių tema. „Aš savo gyvenime nieko nesigailiu. Atsukusi laiką nieko nekeisčiau, už viską esu dėkinga , - kalba I. Laidos vedėjai priminus, kad skyrybų procese dalyvavo ir dar viena moteris, Indrė šypteli.
Gyvenimas, kurį I. Kavaliauskaitė rodo instagramo sekėjams - kone idealus. „Dabar labai populiaru pasakyti, kad visur rodome labai gražų gyvenimą, tai parodykime realybę. - Galvoju, kodėl žmonės mėgsta dalintis tais blogais dalykais? Mokslininkai teigia, kad negatyvi informacija pastebima 7 kartus dažniau ir greičiau, nei teigiama.
Motinos įtaka
Vienturtę dukrą ištekinusi televizijos prodiuserė Neringa Kavaliauskienė Žmonės.lt pasakojo šeštadienį vos tramdžiusi emocijas. „Esu iš tų sentimentalių mamų, kurios verkė, kai dukrytė gimė, kai ji žengė pirmą žingsnį, kai dainavo pirmą išmoktą dainelę ar pirmą kartą išsipuošusi sukosi ant parketo, laimės ašarų gumulas kilo ir kai atsiėmė atestatą ar universiteto diplomą.
Sunkiausiai suvaldyti jaudulį poniai N.Kavaliauskienei sekėsi bažnyčioje, ceremonijos metu: „Bažnytinė ceremonija buvo ypatingai jaudinanti. Žinau, kad Indrei ji buvo ypač svarbi. Indrę jos močiutė gal nuo trejų metų vesdavosi sekmadieniais į bažnyčią. Taigi priesaika prieš Dievą jai labai reikšminga. Kai Indrė įžengė į bažnyčią ir užgrojo muzika, atrodė, pritrūks oro, bet aš mačiau savo mergaitę laimingą, mačiau Jogailos akis, pilnas ašarų.
O kaip atrodė pasiruošimas didžiajai dienai? „Streso, aišku buvo. Bet raminti nuotakos man neteko, tuo puikiai pasirūpino Jogaila. Kaip suprantu, atėjo laikas, kai Indrė, jei kas nutiks, jau nešauks „mama!“. Dabar ji, žinau, į pagalbą visais gyvenimo atvejais šauks Jogailą. Aš nemačiusi tokio rūpestingo vyro. Iš viso galvojau, kad tokių vyrų Lietuvoje jau nebėra, kad džentelmenai dingę iš Lietuvos žemėlapio.
Nors dažnai vaikų vestuvių planus koreguoja ar bent planuoti šventę padeda tėvai, N.Kavaliauskienė tik nusijuokia: „Juk jaunikis - Jogaila, o nuotaka - Indrė, kuri pati kupina neįtikėtinų idėjų. Ir dviejų kūrybingų ir mylinčių žmonių pajėgos buvo sujungtos... Ar galiu renginių organizatoriui nr. 1 Lietuvoje ką pasiūlyti? Aš pati daug ko nežinojau, kas vyks, nes Jogaila su Indre ir mums norėjo padovanoti siurprizų vakarą. Jiems tai pavyko.
„Nors dirbu pramogų srityje, bet Jogailos asmeniškai nepažinojau. Pirmą kartą Indrė mus supažindino prieš gerus metus per savo gimtadienį, kurį vėlgi organizavo Jogaila. Su Vydūnu atvažiavome nusiteikę būti neutralūs, nesureikšminti jų bendravimo, juk dar nenujautėm, kaip čia viskas rimta. Bet jau pirmą pažinties vakarą Jogaila mus „suvystė“ - namo grįžome susižavėję tiek juo pačiu, tiek jo rūpestingumu ir paslaugumu, dėmesiu Indrei.
Ir nors J.Morkūnas anksčiau vadintas vakarėlių liūtu, tikras pramogų pasaulio grandas, Kavaliauskų šeima visai nepabūgo vienturtę už šio vyro išleisti: „Į mūsų namus su Indre įžengė ne vakarėlių liūtas, o džentelmenas. Mes su vyru tikrai nuoširdžiai žavimės Jogaila.
„Mes su Indrės tėčiu Vydūnu santuokoje jau 27 metai. Pati ištekėjau būdama 23. Mes esame vienmečiai, ir pasakysiu, kad vyrai bręsta tikrai vėliau nei moterys. Vydūnas geras vyras ir tėtis, bet idealiu tapo tik artėjant 40-mečiui. Mano dukrai pasisekė „peršokti“ vyro-nebrendylos etapą, ir aš matau, kad ji dabar jaučiasi saugi kaip už mūro sienos. Indrė ne pagal metus protinga, ir nežinau, ką ji būtų veikusi su vienmečiu. Aš matau, kaip gerai ji jaučiasi ne tik su Jogaila, bet ir su jo amžiaus draugais. Džiugu, kaip jie teigiamai ją priima.
Vestuvių vakarą man buvo ypač malonu, kai prie mūsų su Vydūnu ėjo Jogailos draugai, ir visi gyrė mūsų Indrę. Jai visada imponavo intelektas, protas, žmonės, turintys neprimityvius gyvenimo tikslus, siekius. Jogaila to amžiaus, kai nebėra kvailo nesubrendėlių pavydo jausmo, jis mano Indrei atrama ir žinau, kad jis neuždarys jos į narvelį.
Paklausta, ko linki jaunavedžiams, ji sakė: „Bažnytinėje priesaikoje jaunieji prisiekė: laimėje ir nelaimėje, džiaugsme ir varge... Norėčiau jiems palinkėti, kad netektų paragauti visų priesaikos ingredientų. O dėl anūkų? Na, aš su Vydūnu jau esame subrendę anūkams.
Martyno Kavaliausko karjera ir ryšys su Indre
Darbo Martynui, regis, netrūksta. Žinomas dainininkas užsiminė, kad prieš daugiau nei dvejus metus jo grafikas buvo pilnas, o per dieną dažnai jis turėjo atlaikyti ne vieną muzikinį pasirodymą. „2019-ųjų gruodį mes turėjome 36-37 koncertus. Įdomus faktas: tai metais mes buvome viename restorane ir prie baro sėdėjo Saulius Prūsaitis. Jis sako barmenui: žinai, šių metų gruodžio mėnuo man buvo tiesiog fantastinis, turėjau 25 koncertus. Tai va. O mes turėjom 36, - juokėsi Martynas. - Turime įvairius sąstatus, galime atvažiuoti su orkestru, galime vieni, tai kainos gali svyruoti keliais tūkstančiais.“
Daugiau nei dešimetį scenoje matomas M. Kavaliauskas tikino, jog pradėjęs karjerą darbo valandų neskaičiavo, tačiau viską pakoregavo koronaviruso sukelta pasaulinė pandemija. „Kai prasidėjo pandemija, manau, dauguma apmąstėme dėl ko, kaip ir kam visą tai darome. Aš įsivėliau į tokį nesibaigiantį maratoną, kuris prasidėjo prieš dešimt metų. Sudalyvavau pirmajame „X faktoriuje“, buvo milžiniškas ažiotažas. Dabar dar atsimenu, kad per kelias dienas feisbuke surinkau 40 tūkst. sekėjų. Tai buvo tikrai milžiniškas susidomėjimas. Paskui sekė daug kocertų, prasidėjo „Šok su manimi“, jį pavyko laimėti, - pasakojo pašnekovas. - Tada nusprendžiau, kad gal nereikia visko tiek daryti. Pavyzdžiui, šiais metais atsisakiau kelių pasiūlymų vien tik tam, kad išleisčiau savo albumą.“
Laidos žiūrovui uždavus klausimus, kur jis deda uždirbtus pinigus, Martynas įvardijo vieną savo ir žmonos Rusnės pomėgį. „Mes labai mėgstame keliauti, tad daug pinigų iškeliauja kelionėms. Taip pat yra kiti dalykai, tokie kaip namai, buitis. Kelionėse neišleidžiame didžiulių pinigų - nežinau, gal turiu gerą žmoną, kuri moka labai gerai paskaičiuoti. Tarkime, dabar neseniai buvome Šveicarijoje. Ten yra pakankamai brangu. Pavyzdžiui, vakarienės patiekalai prasideda nuo 40 eurų, kalne bulvytės - 19 eurų. Brangu, bet įdomu pabandyti“, - tikino laidos pašnekovas.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtina Brolių Grimų Pasakos "Joniukas ir Grytutė" Analizė, Kuri Privers Pamąstyti!
- Indrės Kavaliauskaitės-Morkūnienės gyvenimo akimirkos: nuo nėštumo stebuklų iki įspūdingos karjeros šuolių
- Kaip Indrė Urbanavičienė ir „Medgloba“ Globos Namai Skleidė Šilumą ir Pagalbą Karo Metu
- Vaikų kambario baldai: patarimai, kaip išsirinkti geriausius ir saugiausius
- 4 Mėnesių Kūdikių Maitinimas: Svarbiausi Patarimai Pradedant Papildomą Mitybą