Šiuo metu Lietuvoje prasidėjo reikšminga pertvarka, po kurios įgyvendinimo šalyje neturėtų likti vaikų namų apskritai, o be tėvų likę mažieji Lietuvos piliečiai namus atrastų šeimose ar pas globėjus. Apie ypatingą dėmesį, kurį planuoja tam skirti, yra užsiminusi ir Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. D. Grybauskaitė jau ankščiau yra teigusi, kad vaikai turi iš globos įstaigų kuo greičiau patekti į šeimos aplinką. Jos manymu, būtina labiau finansuoti globėjų šeimas ir šeimynas, taip pat spartinti įvaikinimo ir nuolatinės globos procesus.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 95 vaikų globos namai, kuriuose gyvena apie 3,5 tūkst. vaikų. Visų globos namų išlaikymas valstybei kainuoja apie 40 mln. eurų per metus.
Kodėl keliamas toks tikslas? Kas negerai su vaikų namais?
Lietuvoje yra beveik 100 vaikų globos įstaigų, visų jų išlaikymas valstybei kainuoja ne mažiau kaip 40 mln. eurų per metus. Išleidžiame daug valstybės lėšų, tačiau jos skirtos ne vaikų gerovei, o, atvirkščiai, jų luošinimui. Todėl turime imtis neatidėliotinų priemonių ir spręsti šią problemą iš esmės.
Kalbant apie vaikų augimą didelėse globos įstaigose, visų pirma, vaikams nesuteikiama galimybė prisirišti prie jį prižiūrinčio asmens. Pasibaigus pamainai darbuotojai keičiasi, o vaikas neturi ryšio su konkrečiu žmogumi, nėra saugumo jausmo, kuris sukuriamas augant šeimoje. Net moksliškai yra įrodyta, kad tai ateityje tampa psichologinių, elgesio ir raidos sutrikimo priežastimi.
Antra, tarp institucijų sienų augantis vaikas neturi galimybių išsiugdyti paprasčiausių socialinių įgūdžių - pradedant nuo saugaus elgesio gatvėje iki savarankiškumo tvarkant savo buitį, finansus. Trečia, dabartinis vaikų namų patalpų ir etatų panaudojimas yra visiškai neracionalus. Pavyzdžiui, Marijampolėje esančiuose vaikų globos namuose „Putinas“ vienam vaikui tenka net 200 kvadratinių metrų ploto, o išlaikyti vaiką per mėnesį valstybei kainuoja apie 1,8 tūkst. eurų. O štai šeimynoje vaikui išlaikyti valstybė skiria vos 300 eurų per mėnesį, šeimoje globojamam - 152 eurus, o vaikus įsivaikinusios šeimos pagalbos iš viso nesulaukia. Taigi, prioritetai sudėlioti netinkamai - dabar valstybė rūpinasi ne pačių vaikų, o vaikų globos įstaigų gerove. Mūsų vaikai tapo sistemos įkaitais.
Kol metai iš metų buvo dangstomasi darbo grupėmis, planais ir ateities gairėmis, ši problema trūko kaip pūlinys. Švėkšna, Viešvilė ir Vilijampolė - nebegalime daugiau užmerkti akių ir nematyti, kaip vaikai globos namuose skriaudžiami ir išnaudojami.
Ką reikėtų padaryti, kad Lietuvoje neliktų vaikų namų?
Pirmiausia reikia sukurti realiai veikiančią alternatyvą vaikų globos namams - tai yra globėjai, šeimynos ir įtėviai, kurie be tėvų globos likusiems vaikams suteiktų prieglobstį šeimos aplinkoje. Tam reikia didinti finansavimą neinstitucinei globai. Šiuo metu vaiko išlaikymas institucijoje kainuoja vidutiniškai 830 eurų, o globėjui mokami 152 eurai per mėnesį už vaiką - ir ši suma nedidinta nuo 1999 metų. Todėl teikiau įstatymo pataisas, kuriomis siūloma šią sumą padidinti dvigubai - iki 304 eurų per mėnesį.
Taip pat būtina labiau padėti žmonėms, norintiems globoti ir įsivaikinti vaikus. Visiems būsimiems globėjams ar įtėviams privalu išklausyti kursus, tačiau šiuos kursus vesti galinčių specialistų visoje Lietuvoje yra tik 19 pilnų etatų. Todėl dažnai globėjai, nusprendę žengti reikšmingą žingsnį ir padėti vaikams, laukia 6 mėnesius ar net ilgiau, kol užsirašys į tokius mokymus. Jau pasiūliau įstatymo pataisas, leisiančias padidinti tokių specialistų etatų skaičių - kiekvienoje savivaldybėje turi būti mažiausiai 2 tokie specialistai.
Taip pat pateikiau siūlymus, kurie paspartins nuolatinės globos ir įvaikinimo bylų nagrinėjimą teismuose, kad šios bylos būtų nagrinėjamos pirmumo tvarka ne ilgiau kaip 2 mėnesius. Dabar tokios bylos neretai trunka nuo pusmečio iki metų. Priemonių, kaip padėti vaikams, yra, reikia visiems susitelkti ir priimti būtinus sprendimus.
Viskas priklauso nuo mūsų bendrų pastangų ir veiksmų. Privalome pagaliau išspręsti šią problemą ir spręsti ją iš esmės - ne imituodami reformas, pasiremontuodami stogus ir pakeisdami žaidimų aikštelių dangas. Čia reikalingas visų susitelkimas - tiek Vyriausybės ir Seimo, tiek naujai išrinktų savivaldybių merų, tiek institucijų darbuotojų. Tokią pertvarką padaryti įmanoma greitai ir rezultatyviai, tereikia peržiūrėti valstybės socialinės politikos prioritetus.
Pavyzdžiui, dabar vien septyniems Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldiems vaikų globos namams skiriama 4 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų per metus. Palyginimui, šiuo metu vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavaldumo socialinės globos namuose eilėje laukia net 169 senoliai ir neįgalieji. Reikia iš naujo persvarstyti socialinės politikos kryptis ir tikslingai naudoti šiai itin svarbiai sričiai skirtas valstybės lėšas. Vaikai turi augti šeimose, o esantys globos namai galėtų būti sėkmingai išnaudoti teikiant socialines ir slaugos paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms. Taip būtų išsaugotos ir darbo vietos savivaldybėse, ir infrastruktūra.
Ar tokių pertvarkų gerųjų pavyzdžių galime ieškoti kitose šalyse?
Lietuva yra viena iš paskutinių valstybių Europoje, kur vis dar egzistuoja dideli vaikų globos namai. Mus aplenkė ir kaimynai estai, ir latviai, ir lenkai, o Slovakijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Bulgarijoje jau kuris laikas įvykdytos esminės vaikų globos namų reformos. Jungtinių Tautų Vaiko teisių apsaugos komitetas Lietuvai ne kartą teikė pastabas dėl niekaip negerėjančios padėties vaikų globos sistemoje.
Vykdant šią ypatingą misiją Lietuvai dėmesio vertų pavyzdžių nereikia ieškoti labai toli - posovietinių šalių blokui priklausančių Gruzijos ir Moldovos atvejai ryškiai išsiskiria šiame kontekste. Šios rytinės Europos Sąjungos kaimynės įrodo, jog per kelerius metus tūkstančiai vaikų gali rasti tikrus namus.
Gruzijos pertvarkos stebuklas
Nors Gruzija globos pertvarkos idėją puoselėjo jau 2005 metais, aktyvių veiksmų keisti sistemą imtasi tik 2008 metais. Impulsą tuo metu davė daug socialinių problemų išryškinęs karinis konfliktas su Rusija ir UNICEF Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto susirūpinimas dėl vaikų siuntimo į didelius globos namus net tais atvejais, kai to buvo galima išvengti. Tuo metu Gruzijos valstybinėse didelėse globos įstaigose gyveno vos keliais šimtais vaikų daugiau (4000) nei dabar Lietuvoje (2014 metų gruodžio 31 dieną vaikų globos institucijose augo 3562 vaikai).
Nusprendusi spręsti valstybės globojamų vaikų gerovės klausimą, Gruzija globos pertvarką ėmė statyti ant dviejų pagrindinių ramsčių - didelių globos namų uždarymo bei skaidymo (deinstitucionalizacijos) ir alternatyvų jiems kūrimo. Į platų alternatyvų sąrašą buvo įtrauktas net tik šeimyniškų bendruomenių ir mažų grupinių namų (iki 10 vaikų) kūrimas, bet ir bendruomeninių paslaugų tinklo ir sistemos, padedančios išvengti šeimų atskyrimo, formavimas. Galiausiai patvirtinta, kad maži grupiniai namai, primenantys dideles šeimas, vaikų gyvenamąja vieta gali tapti tik tada, kai grąžinimas šeimai, įvaikinimas ar globa neatitinka vaiko interesų.
Vienoje svarbiausių pertvarkos „biblijų” - 2008-2012 metų Nacionaliniame Vaiko Veiksmų Plane - numatyti ir kiti pertvarkos sėkmei būtini darbai. Nutarta, jog yra privaloma stiprinti šeimų pasirengimą ir norą globoti, didinti valstybės finansuojamų dienos globos centrų ir profesionaliai parengtų socialinių darbuotojų skaičių. Tam, kad būtų užtikrintas reformos vykdymo tempas ir viskas vyktų skaidriai, į proceso stebėjimą ir vertinimą įsitraukė ne tik suinteresuotos ministerijos, bet ir dvišaliai donorai, tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos.
Tokia didžiulė pertvarka, atrodo, turėtų judėti lėtai. Bet didžiulis noras veikti ir įrodyti, jog tai gali būti padaryta gerai ir per trumpą laiką, vaisių davė jau po 3-4 metų. Skaičiai kalba patys už save. Vaikų skaičius globos institucijose sumažėjo nuo 4100 (2005 metais) iki 915 (2011 metais). Su valstybės ir donorų pagalba, apytiksliai 70 proc. šių jaunųjų globos institucijų gyventojų planuota sugrąžinti šeimoms, o likę 30 proc. rastų vietą įtėvių, globėjų šeimose, arba mažuose grupiniuose namuose.
Kurti tokius planus pirmiausiai leido pozityvi statistika susijusi su augančiu globėjų skaičiumi - 2011 metais užregistruoti 479 apsiėmimo globoti atvejai, o 2005 metais jų buvo tik 129. USAID, Gruzijos Darbo, sveikatos ir socialinių reikalų ministerija ir UNICEF sutaria, kad reformos rezultatus galima vadinti ne tik matomais, bet ir dramatiškais.
Naujausiais turimais duomenimis (2012 pabaiga), didelėse globos institucijose gyvenančių vaikų skaičius buvo sumažintas nuo 4000 iki 250, o iš prieš pertvarką veikusių 41 globos namų yra palikti tik 5. 2010-2012 metais mažų grupinių namų skaičius išaugo nuo 15 (2010) iki 45 (2012) - juose apsigyveno apie 350 vaikų. Per 12 mėnesių tarpą iki šio atskaitos momento, net 33 procentai iš globos institucijas palikusių vaikų grįžo pas savo tikrąsias, biologines šeimas. Tai padėjo paskatinti ir nuo 2010 metų valstybės dvigubai padidintas vadinamasis „susivienijimo paketas” - vaiką susigrąžinusioms šeimoms skiriama mėnesinė 50 dolerių išmoka, sveikatos draudimas ir, jei yra poreikis, galimybė naudotis nemokamomis dienos centro paslaugomis.
Moldova: iš internatų į šeimas
Perkonstruoti iš sovietmečio laikų paveldėtą globos sistemą yra didžiulis iššūkis. O ką jau kalbėti apie neturtingų Europos valstybių situaciją. Vis tik Moldova įrodė, kad stengiantis viskas įmanoma. Moldova reformos kelią pradėjo netrukus po to, kai 1993 metais tapo Jungtinių Tautų nare - tuomet pradėtas kurti Vaikų gerovės veiksmų planas. Gairės globos institucijų reformai ir integruotų socialinių paslaugų plėtrai patvirtintos 2007-2012 metams.
Vaikų grąžinimas į tikrąsias, biologines šeimas Moldovoje buvo derinamas su bendruomenės teikiamų socialinių paslaugų plėtra. Siekta, kad iš naujo integruoti vaikai gautų nuolatinį dėmesį - grįžtų į namus, eitų į vietines mokyklas ir kartu su tėvais nuolatos jaustų socialinių darbuotojų dėmesį ir pagalbą.
Vyriausybės patvirtintoje Vaikų globos įstaigų reformoje ambicingiausias tikslas buvo sumažinti ne šeimoje gyvenančių vaikų skaičių 50 proc., reorganizuoti globos institucijas ir padėti problemiškose šeimose gyvenantiems vaikams. Nors tokie tikslai neatrodė realistiški, 2013 metais UNICEF, Moldovos vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų pateiktas reformos įvertinimas privertė suklusti visus. Iki 2012 metų vidurio, Moldovos globos institucijose gyveno 54 proc. mažiau vaikų nei 2007 metais.
Pasiekti tokius unikalius rezultatus padėjo vietinės valdžios įsitraukimas į reformą ir užsibrėžtų tikslų vykdymas bei nevyriausybinių organizacijų indėlis teikiant reikalingas paslaugas. O iš pastarųjų didžiausią reikšmę turėjo parama ir pagalba įtėviams, pagalbinės įranga vaikams su negalia parūpinimas, motinos ir kūdikio prieglaudų kūrimas ir galimybė vaikams dalyvauti naujos sistemos kūrime.
Tiesa, skaičius sričių, kuriose, tęsiant globos pertvarką, dar reikia pasistengti, taip pat nemažas. Nepaisant to, kad institucijas paliko tiek daug vaikų, didelių globos įstaigų sumažėjimas nėra toks žymus - iš 2007 metais veikusių 67 globos institucijų tebeveikia net 57. Be to, dauguma namus vėl turinčių vaikų grįžo pas tikrąsias savo šeimas, o įtėvių atsirado vos keli šimtai - apytiksliai 270.
Taip pat problemų kilo ir su finansais - lėšos, sutaupytos uždarius 10 didelių globos įstaigų, nebuvo perduotos bendruomeninių ir šeimyninio tipo paslaugų kūrimui; visus atsiradusius išteklius panaudojo likusios didelės globos institucijos.
Apibendrinant Gruzijos ir Moldovos patirtį, galima teigti, kad sėkminga globos pertvarka yra įmanoma net ir sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis. Svarbiausia - politinė valia, aiškūs tikslai, kryptingas darbas ir visuomenės įsitraukimas.
Lietuva iš pavyzdžių jau mokosi
Dėl gerųjų praktikų ir pavyzdžių, ko reiktų nedaryti, gausybės Lietuvos globos reformos vykdytojams „nebereikia išradinėti dviračio“. Dėl to pirmieji reformos žingsniai jau paženklinti aktyvaus bendradarbiavimo tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygmeniu ženklais. Pamatę, jog tiksliai įvertinti vaikų poreikiai ir išnagrinėta esama situacija - tai kelias į sėkmę, šiuo klausimu kartu dirbti su Socialine ir Darbo apsaugos, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, Švietimo ir mokslo ministerijomis nusprendė ir Nevyriausybinių organizacijų taryba bei Lietuvos savivaldybių asociacija.
Siekiant sukurti sistemą, kuri yra pritaikyta prie žmogaus poreikių, pertvarkos koordinatorė Daina Urbonaitienė iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) akcentuoja, kad Gruzijos pavyzdys Lietuvai gerai žinomas ir su jos vykdytojais yra aktyviai dalijamasi patirtimi. „Gruzija nepanaikino ir neišvengė vaikų globos namų kaip tokių, tačiau išskaidė juos į mažus grupinius namus. Toks buvo šalies pasirinkimas po karinio konflikto su Rusija, kai JAV pasiūlė dideles investicijas. Globos pertvarka tuomet tapo valstybiniu prioritetu. Mūsų tikslai - labai panašūs. Prioritetai išsidėsto taip: šeimos, šeimynos ir maži grupiniai namai“, - Lietuvos ir kitų valstybių globos pertvarkos panašumus vardijo SADM Šeimos ir bendruomenių departamento direktoriaus pavaduotoja.
Kalbėdama apie kitų šalių patirtis ir pavyzdžius, ministerijos atstovė pabrėžė, kad svarbiausia žiūrėti ne tik į gerąsias patirtis, bet ir domėtis kitų valstybių klaidomis. Vienas vertingiausių bendradarbiavimo aspektų - kolegų iš užsienio noras kalbėti ir apie padarytas klaidas. „Mes mokomės ir iš kaimynų klaidų. Planuojant mūsų pertvarką buvo analizuojama daug užsienio pavyzdžių. Gerai, kad kolegos dalinasi ir tuo, kokios klaidos buvo padarytos, kad mes jų nekartotume. Nes štai drastiškas globos įstaigų uždarymas, nesukūrus naujos sistemos, yra labai žalingas sprendimas. Pavyzdžiui, Bulgarijoje jie padarė būtent taip - uždarė globos namus, bet nesukūrė sistemos ir tie vaikai, ypač kūdikėliai, atsidūrė ligoninėse, nes šeimos ir toliau nebuvo suinteresuotos juos įvaikinti ar globoti. Todėl sakome, jog labai svarbu turėti veikiančią naują sistemą, o tik tada uždarinėti esamas globos įstaigas. Geriausia taip visą pradinę situaciją pirmiausiai išnagrinėti“, - jau išmoktas ir pertvarkos vykdymą palengvinančias pamokas vardijo D. Urbonaitienė.
Jei susidūrėte su globos klausimais ar problemomis, Jūs visada galite kreiptis į savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių arba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos el.
| Šalis | Vaikų skaičius globos institucijose (prieš reformą) | Vaikų skaičius globos institucijose (po reformos) | Globos namų skaičius (prieš reformą) | Globos namų skaičius (po reformos) |
|---|---|---|---|---|
| Gruzija | 4100 (2005 m.) | 250 (2012 m.) | 41 | 5 |
| Moldova | Nežinoma | 54% mažiau nei 2007 m. (2012 m.) | 67 (2007 m.) | 57 |
| Lietuva | Apie 4000 | Apie 3500 (2014-12-31) | 95 | 95 |
Panašus:
- Kaip Gruzijos globos namų sistema keičia ateitį: svarbiausios pamokos Lietuvai
- Gruzijos Vaikų Globos Namų Pertvarkos Sėkmės Istorija: Vertingos Pamokos Lietuvai
- Neįtikėtina Pasvalio r. Grūžių Vaikų Globos Namų Istorija: Atraskite Paslaptis ir Įkvepiančius Įvykius!
- Kulautuvos Vaikų Sanatorija: Įspūdinga Istorija ir Neįtikėtina Kurortinės Vietovės Raida
- 3 savaičių kūdikio viduriavimas: svarbiausios priežastys, veiksmingi būdai padėti ir kada skubiai kreiptis į gydytoją