Po daugybės metų žmonės vėl panoro bendrauti, surasti vieni kitus, mėginti prisiminti, kas vienų pamiršta, bet gal kitų atmintyje dar išlikę. Pamatyti kitus, patiems pasirodyti; paaimanuoti dėl nesėkmių, pasigirti, pasipuikuoti, jeigu yra kuo.
Žinai, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų patriarchalinėje žmonių sąmonėje įvyko svarbus lūžis: kraujo linija beveik išnyko, draugai, pažįstami, darbo kolektyvas išstūmė giminaičius. Norim to, ar nenorim, vis labiau įsivyrauja profesinis, tarnybinis, visuomeninis bendravimas; šeimos institucija skilinėja, yra, artimiausi žmonės susvetimėja arba net tampa priešais; po skyrybų vyro ir žmonos gentys nutolsta, pasimiršta, praranda emocinį ryšį, užbraukiami juoda linija. Tos dvi buvusių sutuoktinių linijos nusidažo pilkšva užmaršties spalva. Lieka tik nuotrupos, nuoplaišos, nuopylos, dažnai ir nuoskriaudos.
Labiau prisimeni motinos artimuosius: per atlaidus arba po sumos bažnyčios šventoriuje susirinkdavo keliolika baltas skareles ryšinčių moterų - babūnė, jos seserys, seserų dukros. Šnekėdavo, klegėdavo, juokdavosi, pasakodavosi. Vyrų kažkodėl nebūdavo; gal jie kur kitur susitikdavo. Tau ir jaunesnei seseriai, žinoma, būdavo nuobodu, bet motina tvirtai laikydavo jus už rankų ir neleisdavo lakstyti po šventorių. Tarškėdavo gerą valandą, pamiršusios namie nešertas kiaules ir nemelžtas karves; žinodavo, kad negreitai vėl susitiks.
Tačiau taip atsitiko, kad važiuojate į tėvo giminės susibūrimą. Prisimeni tik senelės laidotuves: tau buvo keleri metai; bažnyčia, karstas ant juodo calūno, verkiantys žmonės, nuo lubų nukarusios tamsios juostos, jos palengva siūruoja; tėvas tave pakelia ir liepia pabučiuoti velionę - tu rieti sprandą, kad tik lūpos neprisiliestų prie sustingusių balsvų senelės krumplių. Nuo tada bažnyčia tau pasidarė baugi, dvelkianti liūdesiu, senatve ir mirtimi. O kur dar Kristaus nukryžiavimo stotys, krauju prakaituojantis Jėzaus veidas, rūstūs ietimis ginkluoti vyrai?
Motina, atitekėjusi iš pasiturinčios šeimos, visą gyvenimą iš aukšto žiūrėjo į vyro giminę: vienas toks, kitas anoks, ko su jais bučiuotis? Šiek tiek esi girdėjęs apie jūsų giminės pradžią; kas tiesa, o kas išmonė ne taip lengva atskirti, nes viskas skendi devyniolikto amžiaus miglose.
Beveik mitinis protėvis Petras, be abejo, gimęs ano amžiaus pirmoje pusėje, buvęs tvirtas, geležinės sveikatos, atkaklus ir sumanus. Griuvus baudžiavai, nutarė pats ūkininkauti; gavo tarp miškų progumą, neregėjusią norago, užžėlusią krūmais; pasipustė delnus ir griebėsi darbo: pasistatė trobesius, kirto kerokšlius, pjovė medžius, degino kelmus, plėšė žemę, kasė griovius, mynė takus. Didėjo erčia girios apsuptyje, vis daugiau radosi laisvo dangaus. Šviesa, atsispindėjusi nuo medžių, balos maurų ir žolės, buvo žalia, tad vienkiemį protėvis pavadino Žaliąja.
Būdamas ilgaamžis, pragyveno tris žmonas; ūkį paliko vienam iš sūnų - Aleksandrui. Aleksandras neturėjęs tiek sveikatos: mirė įpusėjęs šeštą dešimtį, kartu su savimi pasiimdamas šešiametę Julytę - juos pakirto Didžiojo karo, kurį mes vadiname Pirmuoju pasauliniu, pabaigoje siautėjusi vidurių šiltinė. Nežinia, ar dar spėjo sužinoti, kad Lietuva pasiskelbė esanti nepriklausoma. Paliko našlę su aštuoniais vaikais, jauniausiam - tik dveji metukai.
Prieš savaitę galutinai iširo tavo šeima: teismas judu su Kristina išskyrė antrą kartą. Pajutai palengvėjimą, kurio laukei pastaruosius dvejus metus: gyventi po vienu stogu su svetimu žmogumi, klausytis burnojimų, atlaikyti žaibakiavimą, neišgirsti bloga linkinčių žodžių, neatsakyti tuo pačiu - nėra taip lengva. Padovanojai žmonai pusę buto, likusį turtelį kaip nors pasidalysite - juk tau visiškai nedaug reikia: kėdės, stalo, lovos ir spintos, - ir gal ta moteris paliks tave ramybėje, liausis persekiojusi, kiršinusi vaikus.
Vyresnėlis mielai sutiko važiuoti į Biržus, jaunėlis - šiek tiek padvejojęs. Ir štai jūs lekiate į Šiaurės Lietuvą, nuo Pasvalio pasukate į rytus. Dangus virš galvos - šiek tiek kitoks, nei, tarkim, Kaune ar Vilniuje. Vadinasi, tie du šimtai kilometrų šį tą reiškia. Arba tau tik taip atrodo?
Keliolika automobilių prie žaliai dažytos statinių tvoros; už jos - tankiai sužėlusios vyšnios, čerpių stogai. Tikriausiai ten. Kai pravėrei vartelius, ūmai dunkstelėjo nuojauta - esu čia buvęs. Nežinai kada, bet tikriausiai neatmenamais vaikystės metais. Be abejo, čia viskas pasikeitę: obelys ir vyšnios, šaligatvio plytelėmis grįsti takai, ilgas garažas, gal kada buvęs ūkinis pastatas, dabar virš jo įrengti kambariai ar salė. Pašaliuose tai šen, tai ten stoviniavo žmonių būreliai - vyrų ir moterų sumišai. Rūkė, kalbėjo, juokavo.
„Eikite į vidų“, - trindamas padu nuorūką, atsakė kumpanosis vyriškis ir mostelėjo į mūrinį namą. Laiptais aukštyn užlėkė keturios mergiotės. Užkopėte joms pavymui. Vėl durų durys. Vienos atlapos; kambaryje prieš didelį veidrodį staipėsi pusnuogė apkūni moteris. Pamačiusi už nugaros jus, kvyktelėjo ir ėmė moti rankomis, kad eitumėte sau. Tikriausiai ne šeimininkė, bet galbūt irgi turinti jūsų kraujo. Sutrikę apsisukote ir nutapsėjote žemyn.
„Tėvai, ko mes čia atvažiavome, jeigu niekas tavęs nepažįsta?“ - paaugliškai mutuojančiu balsu paklausė jaunėlis sūnus. Išvertei kišenes, bet popieriaus skiautės neradai. Keista, kad nieko nepažįstu ir niekas nepažįsta manęs: žmonės vaikšto, kažką kalba, skeryčioja rankomis, bet, atrodo, nemato mūsų. Vadinasi, arba jų nėra, ir tai yra vizija, miražas, arba nėra jūsų. Tarsi būtumėte prasilenkę laike ir patekę į devynioliktą amžių: visa tai jau buvę. Gal ne veltui važiuodamas prisiminei protėvį Petrą?
„Eime į bažnyčią, ten gal rasime šeimininkus arba sutiksime mano brolį ar seserį su šeimomis.“ Sūnūs vangstėsi, jų visai netraukė bažnyčia. Bažnyčioje dūsavo vargonai, švietė į žvakes panašios elektros lemputės, aidėjo įeinančiųjų žingsniai. Daireisi pažįstamų veidų; įžvelgdavai jūsų genčiai būdingų bruožų, mėginai įsivaizduoti, kokie giminystės ryšiai jus sieja: gal niekada nematyti pusbroliai ir pusseserės, jų vaikai ir vaikaičiai. Kol kas svetimi, bendraujantys tik tarpusavyje, nelinkę aiškintis, kas sėdi tame pačiame klaupte.
Jo nuomone, žmonių bendravimas yra paviršutiniškas, sporadinis, dažnai veidmainiškas. Antuanas de Sent-Egziuperi klydo - tai nėra vertybė, greičiau - saviapgaulė; visko matas turėtų būti asmenybė, jos potencialas, kruopštus kasdienis darbas.
Taip jau susiklostė, kad pasklidote po visą Lietuvą. Tokių šeimų, be abejo, daug: vaikų mokslai įvairiuose miestuose, paskyrimai, darbas, butas. Kol kas daugelis dar Lietuvoje, o vėliau kas bus? Bet nei brolio, nei sesers kol kas nematyti: jie atpratę nuo bažnyčios ir tik prispirti reikalo ten įžengia. Tą patį gali pasakyti apie save ir savo vaikus: ar būtina melstis Dievui ir lankstytis prieš jį?
Tiesą sakant, jau motinos tėvas buvo laisvamanis, - tikriausiai dirbdamas Amerikoje, metalo fabrike, nutolo nuo bažnyčios. Sekuliarizacija lengvai perimama, o ypač jeigu ją skatina valstybė: jūsų karta buvo priverstinai pasaulietinama, o jūsų vaikai negrįžo atgal. Gerai, jeigu tas vakuumas kuo nors užsipildys. O jeigu ne?
Yra vienas nepasikartojantis gyvenimas, ir viskas tuo užsibaigia. Nėra pomirtės; niekas ten mūsų nepasitiks: jokie artimieji ar gentainiai. Yra tik begalinis noras būti ir būti, mylėti tuos, kuriuos mylėjome, egzistuoti be rūpesčių, be kūno, kuris pririša prie materijos, prie žemės. Sveikas protas sako, kad tai - iliuzija, bet vis dėlto pasąmonė gaudo signalus, neva patvirtinančius Dievo buvimą.
Jie išsiblaškę, nelabai domisi, kas vyksta prie altoriaus. Ar jie retkarčiais pagalvoja apie mirtį? Neprisimeni, ar kada klausinėjo, gal jiems mirtis - toks pat tabu kaip ir seksas: apie tai geriau patylėti? O gal kada nors pasakei, kad nieko nežinai ir nieko neįmanoma sužinoti? Ar jiems to pakako? Gal jų kartos negniuždo mirties nuojauta?
Laikas net ir didžiausius maištautojus sutramdo, sulanksto, sulygina. Labai norint, galima įsivaizduoti laiką esant Dievu: jo egzistavimas juntamas, jo niekaip nepaneigsi. Dievas, jeigu jis yra, slepiasi nuo mūsų, nesiduoda suvokiamas, žmogiškoji prigimtis neįstengia jo numanyti, tarsi taip būtų užprogramuota nuo pat amžių pradžios. Žmogui duotas tik tikėjimas.
Pajutęs jos žvilgsnį, grįžtelėjai į duris. Pamojavo ranka, nusišypsojo. Neprisimeni, kad būtum kada nors su ja susipykęs ar aršiai susiginčijęs; motina sako, kad iš keturių jos vaikų judu geriausiai sutariate. Bet anokie jūs katalikai? Gali kirsti lažybų, kad pusė ar net daugiau bažnyčioje esančių žmonių yra netikintys arba smarkiai abejojantys. Ir dar klausimas, kas Dievui labiau patiktų: sentikis ar laisvamanis?
Nes pasisukai šimtu aštuoniasdešimt laipsnių - kaip ir daugelis Lietuvos žmonių. Juk nesi nei fanatikas, nei rigoristas: pasikeitė aplinkybės, reikia prie jų taikytis, šiek tiek ir pačiam keistis. Juolab kad visą laiką neturėjai tvirto nusistatymo. Jeigu stovėsi vietoje, liksi kitiems už nugarų ir žiūrėsi į priešingą pusę.
Pasimėgavai ar pasibjaurėjai gyvenimu - ir turi pasitraukti, nes tau ant kulnų jau lipa trokštantys būti. „Der Tod ist groß“, - kaip sakė Raineris Marija Rilkė. Bet tau atrodo, kad ji yra besotė, rajūnė, sudariusi su Dievu arba, tarkim, su gamta sutartį, kad eidama iš paskos skainios ir glemš mus tarsi žolę.
„Ar tėvų neatvežėte?“ - paklausei sesers. „Tėvukas norėjo, bet mama neišleido. „Ko ten tau, senam, reikia? Susirinks jauni - pašoks, padainuos; dar kur numirsi - tik bėdos visiems pridarysi.“ Žinoma, pagalvojai, tėvas norėjo pamatyti dar gyvus vyresnę seserį ir jaunesnį brolį; bet mama geriau žino, ko jis gali norėti.
žymės:
Panašus:
- Rugpjūčio 23 Zodiako Ženklas: Atraskite Paslaptingas Savybes ir Giliausią Reikšmę
- Neįtikėtinas gimimo stebuklas: nuo pasakų iki tikrų gyvenimo istorijų
- Sužinokite Tikrąją Todel Ad Ten Gimiau Prasmę – Įdomūs Faktai ir Paaiškinimai!
- Kraujavimas po gimdymo: svarbiausios priežastys, kraujo spalvos reikšmė ir kada skubiai kreiptis į gydytoją
- Henrikas Daktaras: Intriguojanti Biografija, Gyvenimas Už Grotų ir Jo Neįtikėtinos Ateities Vizijos