Gabija Vitkevičiūtė (g. 1976 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje) - Lietuvos žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė, priklausomybių konsultantė. Ilgus metus kauptos patirtys ir gilintos žinios suteikė galimybę autorei paprastai ir informatyviai padėti skaitytojams suprasti, kas yra priklausomybė bei kaip su ja gyventi artimiesiems.
Išsilavinimas ir Karjera
- Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete įgijo žurnalistikos bakalauro ir tarptautinės komunikacijos magistro diplomus.
- Vilniaus dailės akademijoje - UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos menų magistro laipsnį.
- Kone 15 metų dirbo televizijoje. Buvo laidų „Labas rytas“, „Ryto rytas“, „Žmonės kaip žmonės“ redaktorė ir vedėja, laidų „Moterų laimė“, „Vyrai ir moterys“ bei kitų redaktorė, reporterė, prodiuserė.
- Atstove spaudai ir viešųjų ryšių specialiste dirbo Lietuvos notarų rūmuose, koncerne „MG Baltic“, kandidato į Prezidentus Petro Auštrevičiaus rinkimų štabe, kt.
- Bendradarbiaudama su asociacija „Kūrybinės jungtys“ dirbo mokyklose, socializacijos centruose. Dalyvavo pilietinėje akcijoje „Aš ir tu - draugiški šeimai“. Buvo Lietuvos ir Kinijos forumo prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos valdybos narė.
Veikla ir Iniciatyvos
Priklausomybių konsultavimu pradėjo užsiimti po to, kai uždarė pačios įkurtus pagalbos namus moterims.
- Virš 15 metų nevartoja alkoholio ir sveikos gyvensenos vertybes diegia 4 atžaloms: Ditei, Mėjai Ly, Teresei ir Tadui Jurgiui.
- Gyveno Kinijoje, įkūrė komunikacijos agentūrą „Collegis“, parašė kelias knygas.
- 42-ejų komunikacijos specialistei Gabijai Vitkevičiūtei jos gyvenimo turbūt pavydi ne viena lietuvė. Ji sėkmingai ištekėjusi keturių vaikų mama, kuri šeimos rūpesčius lengvai derina su puikiai besiklostančia karjera.
- Prieš trejus metus besilaukdama ketvirtojo mažylio - sūnaus Tado Jurgio, Gabija parašė trečiąją savo knygą, turėjo savo komunikacijos agentūrą, dirbo su šalies lyderiais, o po kiek daugiau nei metų tapo socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patarėja.
Kūrybos Bruožai
Pirmoji G. Vitkevičiūtės knyga „Karavansarajus" išleista 2011 m. Joje, kaip ir naujesniame leidinyje „Kalaharis", autorė žygiuoja po pasaulį žodžių stebuklų ir jausmų keliais. Tuo tarpu knyga „Širdies tatuiruotės“ pagrįsta 10 metų kaupta informacija, mokslu ir praktika. Joje G. Vitkevičiūtė atvirauja, ką reiškia gyventi su priklausomybę turinčiu artimuoju.
„Rašyti šią knygą nebuvo lengva. Skaityti, matyt, irgi nebus. Viskas joje tikra - ne tik datos, kolegų vardai, nutikimai ir susitikimai, praktika ir teorija, bet ir ašaros bei džiaugsmas“, - sako knygos „Širdies tatuiruotės“ autorė Gabija Vitkevičiūtė, kurios mama mirė nuo priklausomybės, rašoma leidyklos „Alma littera“ pranešime žiniasklaidai.
Daugybę metų dirbanti su priklausomais žmonėmis, žurnalistė ir priklausomybių konsultantė išeičių iš gyvenimo tamsybių ieško pasakodama asmeninę istoriją. Savo knygoje G. Vitkevičiūtė atvirai pasakoja apie tai, kas jos laukė tada, kai nuo priklausomybės nuo alkoholio mirė jos mama. Ano gyvenimo pasekmes ji iki šiol jaučia, gal todėl tokia tvirta savo ieškojimuose. Knygoje ji pateikia mokslu grįstą ligos dekonstravimą.
Gabija tikra: knyga bus naudinga ne tik paliestiems ligos, bet ir tiems, kurie nori žinoti, kaip teisingai ir sąmoningai elgtis, kai netikėtai susidurs su priklausomybe: „Tai gidas tau, jei vis dar gyveni su priklausomu žmogumi, dangstai girtą mamą, dukrą, sesę, tėtį, vyrą ar senelį.
Medžiagą knygai ji rinko 10 metų, patirties kalnus įgijo sukūrusi pagalbos namus moterims „Ramunėlė Rehab“, o ir pastaruosius trejus metus dirbdama priklausomybių konsultante. Gabija Vitkevičiūtė atskleidžia, kaip gyvenimas su priklausomybę turinčia mama paveikė visą jos gyvenimą, pasakoja sveikimo kelyje sutiktų priklausomų ir kopriklausomų žmonių išgyvenimus bei pateikia sprendimus, ką daryti, kai susiduri su priklausomybe, pagrįstus ekspertų įžvalgomis.
Knyga „Širdies tatuiruotės“ ypatinga dėl to, kad G. Vitkevičiūtė dalinasi asmeniniais išgyvenimais. „Širdies tatuiruotėse“ G. Vitkevičiūtė pasakoja savo konkrečias istorijas, perlieja jas apibendrinančiomis ekspertų įžvalgomis ir kviečia kartu dėlioti „Tai ką daryti?“ pasjansą.
„Nutarusi viską sudėti į beveik 500 puslapių, rašiau miške, kavinėse, laiškuose, kabinetuose, viešbučiuose, lovose, automobiliuose, bet labiausiai - jūsų širdyse, - ji sako. - Juk ši liga - vienatvės karalienė: žmogus mano, kad čia tik jam taip nutiko, tik jis taip jaučiasi, todėl, jausdamas gėdą, kaltę ir baimę, užsisklendžia ir užšąla. Savo slapčiausius išgyvenimus atveriu turėdama tikslą. Tikiu, kad čia rasite ir save, dėl to pajusite bendrystę ir todėl greičiau rasite sprendimus, kaip pajudėti.
Knyga suskirstyta į tris skyrius - „Aš - tatuiruota širdis“, „Jis - mano mylimas geriantis žmogus“ ir „Mes - kaštonų vaikai“. Kiekvieną dalį knygos autorė baigia skyriumi „Tai ką daryti?“. Nevertinkite ir nesilyginkite - šios knygos užduotys ir siūlomi sprendimai neturi patikti, ne toks tikslas.
Asmeninis Gyvenimas ir Požiūris
Gabija prisipažįsta - mamos liga iš dalies lėmė ir dabartinį jos bei ketveriais metais vyresnio vyro rinkodaros specialisto ir grafikos dizainerio Jurgio Pauliuko gyvenimo būdą. Jie nevartoja alkoholio, mėsos ir žuvies, keliasi su saule ir gulasi vos sutemus.
„Aš visiškai negeriu. Mano vyras visiškai negeria. Nei operoje romo taurelės, nei šampano per vestuves ar per krikštynas, man absoliučiai tai neįdomu. Mano vaikai auga saugiai. Aš galvoju, gal ir daug klaidų padariau arba dar padarysiu, bet dėl šito sprendimo niekada nesigailėjau.
Per tą laiką daug kas pasikeitė - ji pagyveno Kinijoje, ištekėjo, pagimdė tris vaikus, parašė dvi knygas, pabėgo iš televizijos, kartu su vyru rinkodaros specialistu ir grafikos dizaineriu Jurgiu Pauliuku įkūrė komunikacijos agentūrą „Collegis“, nuveikė daugybę kitų įdomių darbų. Vis dėlto atrodo beveik nepasikeitusi - tokia pat švytinti ir trykštanti gera nuotaika.
Neseniai skaičiau, kad žmonės, prieš pradėdami gyventi kartu, turi susitarti dėl kai kurių dalykų. Vienas jų - vaikų skaičius. Abu su Jurgiu juokaujame, kad, išgirdę, jog kuris nors iš mūsų nori turėti tiek daug vaikų, būtume net nepradėję draugauti. O gyvenimas ima ir surikiuoja savaip.
Visada buvau tik už natūralų gimdymą, o teko patirti keturis Cezario pjūvius. Teisuoliškumas visada atsisuka prieš tave. Mamai auginti sūnų - visai kitoks jausmas.Man saldu darosi vien žiūrint į jį. Ko gero, tarp skirtingų lyčių vyksta visai kitokia chemija.
Gabijos Mintys ir Įžvalgos
„Kaip atrodo, kai geria mama? Tai atrodo kaip didžiausia pasaulio tragedija. Detalės yra kiekvieno asmeniškos ir kažkaip turbūt nevoliojamos viešai, bet kad sugriūna pasaulis, nesvarbu kiek tau metų - ar 3, ar 13, ar 33, ar 63 metai - tai yra sudaužytas gyvenimas. Nes tu netenki saugumo, tu pats būdamas vaikas tampi suaugusiu. Suaugę alkoholikų vaikai neturi vaikystės, mes nemokame džiaugtis be priežasties. Aš tikrai esu smagaus būdo, man labai labai patinka gyventi, aš dievinu šitą pasaulį ir aš tikrai esu optimistė, bet aš visada esu tokioj būdravimo būsenoj, o kas atsitiks.
Kai kurie žmonės sako, kad tai, apie ką rašau, labai intymu, pernelyg atvira, bet nesijaučiu knygoje atviraujanti labiau nei gyvenime. Ir kas sakė, kad ta lyrinė herojė - tai aš? Visi stengiamės būti labai teigiami. Nemėgstu to fasado, viršelio gyvenimo. Man patinka kalbėti apie viską. Nuoširdžiai. Nesu balta ir pūkuota - ir paliūdžiu, ir supykstu. Tarkim, pagal ajurvedą esu ugnis, pagal baltų mitologiją Gabija - ugnies deivė. Manau, reikia paleisti emocijas, nebijoti jų. Jau prisibuvome mandagūs, su kaklaraiščiais. Geriau supykti ir vėliau atsiprašyti, nei slėpti tave ėdančius jausmus. Nuolat vaidinti - ne mano kelias.
Labai mėgstu analizuoti, knaisiotis, nors kartais kur kas išmintingiau būtų tiesiog apsikabinti. Dabar kaskart, kai statau automobilį prie prekybos centro ar matau, kaip girtuoklėlis užleidžia vietą besilaukiančiai mamai, man iš džiaugsmo spurda širdis. Daugelio dalykų neįvertiname. Tarkim, kad Lietuvoje auginti vaikus labai saugu.
Manau, mūsų su Jurgiu santykiai nei gražūs, nei puošnūs, tiesiog labai gryni. Tiek visko pilni draugystės metai kaip reikiant patikrina žmones. Garbės žodis, aš dabar teku nieko nebijodama. Žinau, kaip elgiamės kritinėse situacijose, žinau - kaip jausdami palaimą. Žinau, kad tas vyras manęs niekada neapgavo. Žinau, koks jis tėvas ir - koks vyras. Per tuos audringus, banguotus mūsų santykius supratau, kas aš esu, kas man teikia džiaugsmą, kas - skausmą. Mes gyvename tokius gyvenimus, kokių norime. Gali dejuoti, kad turi begalę darbų, kad tau sunku, bet jeigu nieko nekeiti, vadinasi, nori taip gyventi. Jeigu norėdavau skyrybų, aš jas ir pradėdavau. Jeigu man trūkdavo skausmo, pati padarydavau viską, kad jo turėčiau. Niekada negyvenau su vyru tik, kaip sako, „dėl kelnių" - dėl vaizdo, kad jį turiu. Daug buvau viena. Saldu tikrai nebuvo.