Krikščioniškoje lyčių teologijoje moteris dažnai įsukama į gėdos ir kaltės verpetą dar iki pirmųjų lytinių santykių. Tradiciškai interpretuojamoje krikščioniškoje sukūrimo ir nuopuolio istorijoje kaltė už nepaklusnumą Dievui krenta ant Ievos pečių, o per ją - ir ant visų moterų.
Suvokimas, kad moteris, ypač dėl to, kad jos kūniškumas - pagunda vyrams, yra ta, kuri turi prisiimti kaltę ir ant kurios krenta atsakomybė už sugundymą, nėra vien istorinė realybė. Toks Bažnyčios mokymas tiek katalikiškoje, tiek protestantiškoje tradicijoje yra vis dar labai gajus.
Bažnyčiose, kuriose šis mokymas dominuoja, neretai būtent moterys sulaukia pasmerkimo net tuomet, kai prieš jas smurtaujama, ir net tuomet, kai jų vyrai jas išduoda ar palieka.
„Aš girdėjau pašnabždomis kalbant apie kitas mane supusias moteris, kad jos slapta pasidarydavo abortus. Kai kurios jautė per didelę gėdą ar smerkimą, kad galėtų grįžti į bažnyčią, tačiau jų buvusieji ir skriaudėjai kilo kaip vadovai.
Girdėjosi ir pasakojimų apie vyrus, nuolat apgaudinėjančius savo merginas bei smurtaujančius prieš moteris. Bažnyčios vadovybė mums sakydavo, kad nėra tobulų vyrų ir kad jie išaugs iš savo gėrimų ir kvailiojimų.
Be abejo, būtų galima sakyti, kad žygio dalyviai nori pakeisti tokią situaciją, jie nori prisiimti atsakomybę. Juk organizatoriai atvirai sako - kiekvienas abortas suponuoja vyro dalyvavimą.
Tačiau čia norėčiau paklausti, o kaipgi atrodo tas atsakomybės prisiėmimas? Jei mokymas apie skaistumą neduoda norimų rezultatų, ar tai reiškia, kad bažnyčiose bus pradėta mokyti apie tai, kad vyrai turi visada naudoti kontracepciją mylėdamiesi, nebent jei bendru sutarimu su moterimi tikisi, kad ji pastos?
Arba gal kad vazektomija - operacija, kurios metu perrišami vyro sėkliniai latakai (ir kuri, nepaisant klaidingos informacijos, prieinamos lietuvių kalba, yra atitaisoma) - yra puikus būdas išvengti nepageidaujamo nėštumo (bet ne lytiniu keliu plintančių ligų)?
O gal ims aiškiai ir garsiai kalbėti apie tai, kad jokiu būdu negalima santykiauti su moterimi be jos aiškaus sutikimo, net jei ji - žmona ar sužadėtinė?
O galbūt, priėjus kompromisą, bažnyčiose bus imta mokyti apie tai, kad (ypač JAV, kur sveikatos draudimas yra mokamas) moteriai pastojus, vyras turi finansiškai prisidėti prie nėštumo ir gimdymo išlaidų? Vis tik beveik 60 proc. moterų abortą renkasi dėl ekonominių priežasčių.
Būtent dėl to religinės organizacijos ir bendruomenės galėtų aktyviai dalyvauti reikalaujant, kad minimali alga sutaptų su realiu pragyvenimo standartu, kad JAV, kur darbdavys neprivalo suteikti mokamų motinystės atostogų ir kur net geriausiu atveju jos tetrunka tris mėnesius, būtų sudaromos geresnės sąlygos gimdytojams ir globėjams auginti kūdikius.
Ne, ne ir ne. Kaip jau minėjau anksčiau, dauguma konservatyvių katalikų ir evangelikų balsuoja už respublikonų partiją, kuri kategoriškai pasisako prieš socialinių garantijų ir paslaugų išplėtimą.
Katalikų Bažnyčios Mokymas Apie Kontracepciją
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, gydytojas, kunigas Andrius Narbekovas sako: „Katalikų Bažnyčios mokymas yra labai aiškus - ji kontracepcijai nepritaria“.
Kalbėdamas apie kontracepciją, kunigas užsimena, kad jauni žmonės nebėra ugdomi taip, jog manytų, kad vaisingumas - gėris bei sveikata, ir tai, anot kun. A. Narbekovo, yra bėda.
Iš tikrųjų, kalbant apie Katalikų Bažnyčios mokymą dėl kontracepcijos, nėra jokių senesnių ar naujų pažiūrų, ir tikiu, kad vėliau taip pat nebus kitokio požiūrio į kontracepcijos vertinimą.
Bažnyčios mokymas prasideda nuo popiežiaus Pijaus XI, kuris išleido encikliką Casti Connubii apie krikščionių santuoką. Jis pradėjo kalbėti apie santuokos šventumą, orumą ir užsiminė, kad kontracepcija prieštarautų šiems dalykams.
Dar viena akademiškai išdėstyta pozicija apie Bažnyčios nepritarimą kontracepcijai yra daugeliui katalikų žinomoje popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Humanae Vitae.
Esminis požiūris yra labai aiškiai grindžiamas tuo, kad santuoka yra sakramentas. Ji turi du tikslus - vienija du mylinčius žmones į meilės bendruomenę ir yra skirta prokreacijai.
Kalbant apie santuokinį kontekstą, teisingumas yra labai svarbus, todėl ir suprantama, kodėl Bažnyčios mokymas šiuo klausimu yra toks reikšmingas.
Mes kalbame, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kad jis yra sukurtas meilei. Dievas į vyro ir moters žmogiškąją prigimtį jau yra įrašęs gebėjimą, pašaukimą ir su tuo susijusią atsakomybę mylėti bei kurti bendruomenę.
Taigi meilė yra pagrindinis kiekvieno žmogaus pašaukimas. Žmogus savo prigimtimi yra pašauktas mylėti ir dovanoti save kūno bei dvasios vienybėje. Vyriškumas ir moteriškumas yra vienas kitą papildančios dovanos.
Vatikano dokumentuose iš tikrųjų yra gilių ir, manyčiau, visiškai suprantamų teiginių, pavyzdžiui, kad žmogus negali visiškai atrasti savęs kitaip, kaip tik nuoširdžiai dovanodamas save. Tai reiškia besąlygišką dovanojimą.
Žinoma, čia kalbame apie santuokinę meilę, kuri yra vaisinga. Ji neapsiriboja tik vyro ir žmonos meilės ryšiais, ji peržengia jų ribas, nes kuria naują gyvybę. Taigi santuoka ir santuokinė meilė pačia savo prigimtimi yra skirta vaikams gimdyti ir auklėti.
Vaikai yra dovana, ir apie tai visada reikėtų kalbėti. Bažnyčia, būdama gyvybės pusėje, visada gina ją. Manau, bėda yra ta, kad jauni žmonės dabar jau nėra ugdomi ta dvasia, jog vaisingumas yra gėris, sveikata, kad vaikas yra dovana.
Kai kalbame apie kontracepciją, mergaitės nuo mažens nemokomos apie gyvybės šventumą. Paradoksalu, kad už kontracepcijos prieinamumą daugiausia kovoja moterys, bet labiausiai ji nenaudinga būtent joms pačioms. Moterys tampa vartojamomis.
Ne paslaptis, kad šiandien visi šie dalykai, įskaitant ir kontracepciją, aiškiai įtvirtina moters kaip sekso objekto įvaizdį. Žinome, kad labai daug jaunų moterų visame pasaulyje užsiima prostitucija, auga moterų išnaudojimas.
Dar daugiau, pažiūrėkime: nuo 1960 iki 2000 metų tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje (dabar kalbu apie išsivysčiusius kraštus) vaikų, gyvenančių šeimoje vien su mama, skaičius išaugo daugiau nei tris kartus.
Dar reikėtų pabrėžti - kai kalbama apie kontracepciją, nemažai jos priemonių yra pristatomos kaip kontracepcija, nors iš tikrųjų veikia kaip abortą sukeliančios priemonės. Pavyzdžiui, kaip abortą sukelianti mechaninė priemonė veikia spiralė.
Dabar yra įvairiausių kontracepcijos priemonių. Ar į visas jas Bažnyčios požiūris vienodas? Noriu pabrėžti, kad tai, kas pristatoma kaip kontracepcija, turi dvejopą veikimą: viena - kas sutrukdo apvaisinimui, yra tam tikrų priemonių, kurios sutrukdo, bet yra ir tokių, kurios veikia jau po gyvybės užsimezgimo, tai yra abortą sukeliančios priemonės, kitaip tariant - abortatyvinis veikimo mechanizmas.
Kai atsirado hormoninė kontracepcija, daug katalikų ją naudojo manydami, kad tokiu atveju gyvybė neužsimezga, tai yra mažesnis blogis nei abortas ir taip apsisaugoma nuo vadinamojo nepageidaujamo nėštumo.
Esmė, kurią noriu pabrėžti prie šito klausimo - kodėl kontracepcija yra tokia griežtai nepriimtina Bažnyčiai. Kalbėjome apie žmogaus orumą, tad kyla klausimas - o kaip mes žmogaus orumą apginsime? Atsakymas paprastas: laikydamiesi moralinio įstatymo.
Būtent kontracepcija pažeidžia santuokinio akto esmę, nes santuokinis lytinis aktas yra besąlygiškas savęs dovanojimas sutuoktiniui, todėl kontracepcija prieštarauja pačiai meilės prasmei. Ne veltui šventasis Jonas Paulius II kontracepcijos naudojimą santuokoje pavadino santuokiniu melu.
Visos priemonės, kurios yra susijusios su gyvybės pradėjimo atskyrimu nuo meilės perdavimo, yra moraliai nepateisinamos. Jau enciklikoje Humanae Vitae yra nemažai pasakyta apie tai, kaip sutuoktiniai turėtų būti ugdomi ir mokomi Bažnyčios mokymo apie atsakingą tėvystę, apie natūralius šeimos planavimo metodus.
Priimti savo prigimtį kaip tokią. Natūralus šeimos planavimas katalikams yra būtent galimybė, esant svarbioms priežastims, atidėti nėštumą, pasinaudojant nevaisingomis dienomis. Žinoma, šie metodai yra labai naudingi ir norint susilaukti vaikų.
O iš tikrųjų šiandienos situacija rodo, kad ne vaisingumo reikia bijoti, o nevaisingumo - tai yra didžiausia problema. Paprastai, kaip medikas galėtų pasakyti, moters lytinę sveikatą rodo ovuliacija. Jeigu ovuliacija yra, vadinasi, moters lytinė sveikata gera.
O ką daro hormoninė kontracepcija? Ji slopina ovuliaciją. Tai, kas yra sveikata ir norma, būtent hormoninė kontracepcija blokuoja ir slopina. Štai ir didžiulis paradoksas: mes kalbame, kad moteris sveika, kai ji vaisinga, o dabar ją padarome nevaisingą.
Kai kurios priemonės yra vadinamos kontraceptinėmis, pavyzdžiui, sterilizacija - dabar ji populiarinama, bet tai ne tik kontraceptinė priemonė, tai tiesiog žmogaus suluošinimas, nes vaisingumas yra visiškai panaikinamas.
Užsiminiau apie natūralų šeimos planavimą, ir jis iš tiesų atitinka mokslo tyrimus - čia ne tikėjimo ar netikėjimo dalykai. Norėčiau pasakyti keletą įdomių dalykų.
Kartais galvojama, kad po lytinių santykių iš karto bus vaikelis. Statistika yra įdomi: jei moteris ir vyras yra jauni, jei pačiomis vaisingiausiomis dienomis turi santuokinį lytinį aktą, tikimybė, kad įvyks apvaisinimas, yra tik 25 proc.
Tie, kurie atsakingai žiūri į tėvystę ir motinystę, gali kruopščiai stebėti savo ciklą. Moteris gali labai gerai žinoti, kurios dienos jai yra vaisingos ir nevaisingos. Bet esmė ta, kad šiandien niekas nemoko atpažinti savo vaisingumo, ir čia yra didelė problema.
Mes Kaune atlikome tyrimą, kuriame dalyvavo beveik 200 jaunų, 18 metų amžiaus, merginų, ir paaiškėjo, kad žinias apie vaisingumą, reikalingas natūraliam šeimos planavimui, turi tik 8 proc.
Medikai nežino dalykų, susijusių su natūraliu šeimos planavimu, - jie daugiau žino apie kontracepciją ir dėl tam tikrų priežasčių būtent ją labiau rekomenduoja, negu moko natūralaus šeimos planavimo.
Kartais galvojama, kad jei moteris neturės lytinių santykių, vyras ją paliks, kad lytiniai santykiai, kai vyrui bus reikalinga, sutvirtins santuoką. O iš tikrųjų yra ne taip. Pasirodo, natūralus šeimos planavimas, kai abu sutuoktiniai atsakingai žiūri į vaiko pradėjimo galimybę, juos labai sustiprina.
Bet medicinoje prezervatyvai pateisinami kaip priemonė, apsauganti nuo lytiškai plintančių susirgimų. Pasakysiu keletą minčių.
Kai kalbama apie kontracepciją, dažnai daugiau dėmesio skiriama medicininiams aspektams, bet ne jie nulemia tai, kad Bažnyčia tam nepritaria, o moraliniai aspektai. Jeigu kalbėtume apie prezervatyvus medicininiu požiūriu, tai ir čia yra rimta problema, nes dabar jau pripažįstama, kad nėra tokio dalyko kaip saugus seksas.
Kitas dalykas - ir tai yra mokslo įrodyti faktai - prezervatyvai yra labai nepatikima kontraceptinė priemonė pagal vadinamąjį Perlo indeksą. Ir šis indeksas net neparodo, kiek prezervatyvo naudojimas būtų nesėkmingas, norint apsisaugoti nuo lytiškai plintančių ligų, nes čia vaisingos ar nevaisingos dienos nieko nereiškia.
Bet kuriuo metu gali kilti problema. Yra nemažai žmonių, kurie pirmiausia nepriklauso Katalikų Bažnyčiai arba nepritaria jos mokymui, mano, kad moterys yra laikomos tamsoje, viduramžiuose. Mano, kad Bažnyčios mokymas yra atsilikęs ir jį reikėtų keisti.
Kaip ir minėjau, reikėtų labiau rūpintis ne pavojais sveikatai - nors tai irgi labai svarbu, - bet kur yra tos moralinės pasekmės. Ne veltui sakoma, kad popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje Humanae Vitae yra pranašiškų įžvalgų.
Kadangi mūsų pokalbis yra ne apie mediciną, bet apie žmogaus orumą, žmogiškąją prigimtį, apie dorovinius dėsnius, tuomet į klausimą „Ar Bažnyčiai nereikėtų keisti požiūrio į kontracepciją?“ atsakymas yra paprastas: jeigu būtų įrodymų, kad keičiasi žmogaus prigimtis, tuomet būtų galima svarstyti klausimą ir apie Bažnyčios mokymo dėl kontracepcijos naudojimo keitimą. Tačiau akivaizdu, kad žmogiškoji prigimtis nekinta.
Dar negimusio vaiko gyvybės apsaugos argumentuodami vieninteliu įsakymu iš Dievo dešimtinės. Neturėtų būti sudėtingas, nes negimęs vaikas yra Dievo kūrinys.
Nėra duota žmogui; tik Dievas gali lemti gyvenimą ir mirtį, nes siaubinga nuodėmė. Jie nori tapti visagaliu Dievu. Jie nori pasakyti: 'Apsieisiu be Dievo. Nuspręsiu’. Motina Teresė čia, aišku, teisi. Nustatęs Dievas, žmogus gali žudyti. davęs niekam ir niekada.
Toks žingsnis atgal ir atrodytų labai necivilizuotai praėjusiems laikams. "civilizacija" priklauso semantinės akrobatikos strategijai. M. Pavilionienei čia, žinoma, vėl nėra lygių. Kad V. Graikų ir romėnų civilizacija išties buvo gana aukšto lygio. matematikoje buvo puikūs.
"Žmogaus teisės", apskritai neegzistavo. Asmeniškumo "nesuteikdavo". W. E. H. Lecky savo veikale "Europietische Sittengechichte" (1869) teigia, kad kūdikių žudymas antikos laikais niekam nekeldavo jokių ypatingų emocijų... pat pradžių buvo visiškai kitokia.
Krikščioniškas Požiūris
Pavyzdžiui, Senajame Testamente jau yra įsakymas: nežudysi įsčiose savo vaiko". Pat teigiama: "Nežudyk savo vaiko nei įsčiose, nei gimusio". Didieji Bažnyčios tėvai taip pat yra pasmerkę abortus. Žydų žurnalistas H. Graetz giria babiloniečių astronomiją ir aukština romėnų valdymo meną, vaikų žudymą taikė kaip priemonę gimstamumo reguliavimui.
Krikščionybė visiškai atmetė požiūrį į negimusį vaiką kaip į nevertą gyvybei. Pirmieji vaikų pinigai! 1948 m. a. gydytojų sąjungos Ženevos deklaracijoje. Išbrauktas žodis apie prasidėjimą. Atgal. Bambekliškas smulkmes. Vyksta tarp religijų ir pasaulėžiūrų.
žymės:
Panašus:
- Šokiruojanti Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Nuomonė Abortų Klausimu – Sužinok Tiesą Dabar!
- Ar Katalikai Gali Krikštyti Evangelikų Vaiką? Atskleidžiame Teologinius Aspektus ir Konfesijų Nuomones
- Abortas Lietuvoje: Svarbiausi Faktai, Prieinamumo Galimybės ir Pasekmės
- Vaikų viduriavimas ir aukšta temperatūra: sužinokite svarbiausias priežastis ir efektyviausius gydymo būdus!
- 10 Nepakeičiamų Daiktų Naujagimiui: Būtiniausias Pirkinių Sąrašas Kiekvienai Mamytei