Visi krikščionys sutaria, kad krikštas žymi priklausomybę bažnyčiai. Tačiau dėl krikšto tikslesnės reikšmės ginčai, ko gero, nesiliaus iki pat pasaulio pabaigos. Visų pirma todėl, kad, kaip mums atrodo, Naujasis Testamentas pateikia per mažai duomenų apie krikštą.
Kai rašoma, kad Lidija pasikrikštijo „su savo namiškiais“ ar kalėjimo viršininkas „nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą“ (Apd 16, 15.33), mielai norėtume tiksliau sužinoti, kas iš tiesų buvo pakrikštyti: kokie asmenys, ar ir vaikai, jei taip, kokio amžiaus, ar ir kūdikiai? Deja, diskusija, ar galime krikštyti kūdikius, ar turėtume tik suaugusius, sąmoningai tikinčius žmones, vargu ar kada pasibaigs bendru visų krikščionių sutarimu.
Panašiai ir dėl krikšto būdo. Ar krikštijant būtina panardinti? Ar užtenka tik aplieti arba apšlakstyti vandeniu? Niekas neneigia, kad gr. žodis baptizein gali reikšti ir panardinimą. Tačiau skaitydami Bibliją matome, kad šis žodis apima visą reikšmių paletę: „įmerkti“, „valyti“, „apiplauti“, „maudyti“ ir t. t.
Pirmieji krikšto aktai tikriausiai buvo atliekami upėse ar kituose natūraliuose vandens telkiniuose (Apd 8, 36). Todėl II a. pradžios Didachėje buvo numatyta: jei nėra „gyvo vandens“, t. y. upės, ežero ar pan., „užpilk tris kartus vandens ant galvos, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
Iš pirmųjų krikštyklų arba baptisterijų (lot. piscina), datuojamų II-IV a., pavyzdžių bei pirmųjų krikšto vaizdavimų mene suprantame, kad ankstyvojoje Bažnyčioje krikštas buvo atliekamas įvairiai, tikriausiai dažnai apliejant vandenyje stovintį žmogų. Iš to galime daryti išvadą, kad mums duota laisvė yra daug didesnė, negu dažnai manome.
Net J. Kalvinas pasisako stebėtinai liberaliai: „O galų gale nėra jokio skirtumo, ar krikštijamasis bus visiškai panardinamas ir tai atliekama tris kartus ar tik vieną, ar tiesiog paprasčiausiai apipilamas vandeniu arba tik apšlakstomas. Daug svarbiau, kad būtų paisoma atskirų kraštų ir bažnyčių skirtingumo. Tačiau šiaip žodis krikštyti reiškia „panardinti“ ar panašiai“ (Inst.
Svarstant krikšto klausimą, labai svarbu atkreipti dėmesį į ribų ir laisvės santykį bei dinamiką teologijoje. Turime kuo tiksliau nustatyti, ko Dievo žodis tikrai ir vienareikšmiškai iš mūsų reikalauja - ką liepia ir ką draudžia, kokią reikšmę krikštui suteikia, kur nubrėžia ribas. Kita vertus, visa tai tuo pačiu atveria ir laisvės erdvę - dėl viso kito jis mums neduoda jokių tvirtų nurodymų, leidžia laisvai apsispręsti ir toleruoti skirtingas pozicijas.
Deja, dažnai esame linkę šalintis šios sveikos įvairovės. Kitas pozicijas tiesiog ignoruojame, nustumiame į šoną; lengva ranka tapatiname savo konfesinę krikšto sampratą su ta vienintele krikščioniškąja.
Jau ir Lietuvoje leidžiama Precept Ministries studijų medžiaga, „skirta tyrinėti Šventąjį Raštą induktyviuoju būdu“. Indukcija vyksta tuomet, kai nuo pavienių faktų ir pastebėjimų einama prie bendresnių, kai siekiama apibrendinančių teiginių ir teorijų. Biblijos studijų kontekste toks metodas akcentuoja smulkų teksto nagrinėjimą. Indukcinių metodų yra daug, kuriuos (pvz., indukcinį rankraštinį) naudoja ir LKSB Biblijos studijose studentų grupėse. Vienaip ar kitaip, visi krikščionys ir teologai remiasi indukciniais pastebėjimais, nes klausia, ką konkreti eilutė ar Biblijos vieta reiškia.
Tačiau yra ir kita pusė. K. Arthur, kuri su vyru Jacku 1970 m. įkūrė misiją, interviu žurnalui Modern Reformation (2003 vasaris) teigia, kad studijuoti tekstą reikia be pagalbinių įrankių, pvz., komentarų ar panašiai; kai sąžiningai ir artvirai nagrinėjame Biblijos vietas, turėtume prieiti vieningų išvadų. Kad taip atsitiktų, privalome nusiimti teologinius ir konfesinius „akinius“.
Problema ta, kad taip atmetamas kitas labai svarbus metodas - dedukcija. Arthur atmeta visą dedukciją, per šimtmečius ir dešimtmečius kauptą teologijoje bei Biblijos studijose. Dedukcija - tai perėjimas nuo bendresnių teiginių prie atskirų. Mūsų kontekste atskiri Rašto tekstai interpretuojami apibendrinančių mokymų šviesoje. Arthur praktiškai atmeta „hermeneutinį ratą“ arba spiralę, kai norėdami analizuoti neišvengiamai tekstą skaitome su vienokiu ar kitokiu jau turimu pažinimo kraičiu, savo išankstine nuostata, tam tikru patirties turiniu - visuomet interpretuojame jau turimo suvokimo šviesoje (iliust. apačioje: „Biblijos skaitytojas atsineša esamą supratimą“).
Tačiau interpretuojamas tekstas irgi daro įtaką toms žinioms arba nuostatoms, jas galbūt pataiso, pakeičia („Tekstas veikia esamą Biblijos skaitytojo supratimą“). Vyksta savotiški mainai, kaitos procesas. Iš to darytina išvada, kad Biblijos studijos induktyviuoju būdu nėra sistematinės ir dogminės teologijos alternatyva, o ją tik papildo.
Mūsų kontekste tai akivaizdu. Nesunku įsivaizduoti, koks būtų krikšto mokymas, jei studijuotume vien pagal K. Arthur principą - toks, kokio laikosi baptistai. Nes Naujajame Testamente, atrodo, eilės tvarka yra labai paprasta: žmonės įtiki, o paskui krikštijami. Iš tų pastebėjimų išvedamas mokymas, kad privalome krikštyti vien tik tikinčiuosius.
Tačiau taip studijuojant kyla didelis pavojus kitaip manantiems prikišti piktavališkumą: neva, jie nenori teksto studijuoti atvirai ir sąžiningai! Jeigu visi taip darytume, galėtume ir turėtume prieiti prie tų pačių išvadų. Kodėl neprieiname? Arthur požiūriu, dėl to, kad kai kurie aiškintojai tiesiog nenori tekste kai ko pastebėti. Gal ir nenori, tačiau griežtas mokymų vienodumo idealas irgi atrodo labai naiviai.
Kiekvienas liuteronas, kalvinistas ir baptistas pasakytų, kad „mūsų“ interpretacija yra natūraliai iš Biblijos teksto išplaukianti ir todėl teisinga. Tad tiesiog pigu kitiems primetinėti piktavališkumą ar vengimą pastebėti dalykus. Juk visi sutiktų, kad kai kurie mokymai ne taip paprastai išplaukia iš vieno ar kito matymo, o yra susiję su visu paketu kitų. Krikštas yra ryškus to pavyzdys. Bažnyčios supratimas, malonės ir sakramentų teologija, ryšys tarp abiejų testamentų ir t. t. - viskas daro įtaką tekstų suvokimui.
Vestminsterio tikėjimo išpažinimo (VTI) pirmame skyriuje rašoma, kad Rašte ne viskas „yra vienodai savaime aišku ir ne viskas visiems vienodai suprantama“. Mokymų aiškumas Biblijoje skiriasi, ir tai akivaizdu kiekvienam skaitytojui ir teologui. Dievo mums apreikštas Jo planas aprėpia viską ir apima visas gyvenimo sferas; viskas, kas apreikšta Dievo, yra tikra ir svarbu. Bet egzistuoja Dievo mokymų šerdis, kuri yra svarbesnė už visa kita. Egzistuoja tiesos, kurias žmonės privalo sužinoti, kad taptų krikščionimis.
Šie pamatiniai dalykai pirmiausiai susiję su pačiu Dievu ir mūsų santykiu su Juo: Jis yra šventas, teisingas ir maloningas Dievas; mes esame Jo kūriniai ir nusidėjėliai, kuriems reikalingas Jo išganymas per Evangeliją. Privalome žinoti visai nedaug. Heidelbergo katekizmas (HK) mini tris dalykus: „Kokia didelė mano nuodėmė ir vargas“ Dievo akivaizdoje; „kaip galiu būti išgelbėtas iš visų savo nuodėmių“ per Jėzų Kristų; ir „kaip turiu būti Dievui dėkingas“ - esu išgelbėtas krikščioniškam gyvenimui, mokinystei ir t. t. (HK, 2 kl.). Viskas! Kelias į išganymą nėra sudėtingas ir skirtas tik protingųjų elitui. Išganymo dalykus gali ir privalo suvokti kiekvienas tikintysis ir juos asmeniškai laikyti tiesa. M.
Antrą mokymo šerdies ratą sudaro tikėjimo elementai, kurių negalima atmesti. Jie tiesiogiai išplaukia iš pirmo būtinumo mokymų arba su jais artimai susiję: tai Jėzaus tikras žmogiškumas ir dieviškumas; Jo tikra mirtis ant kryžiaus ir kūniškas prisikėlimas; Jis antrą kartą ateis teisti pasaulio, bus naujas dangus ir nauja žemė; Dvasios dieviškumas ir Trejybės dogma. Yra ir daugiau dalykų, kurie yra svarbūs ir kuriuos turėtume tikėti: kad Biblija yra tikras Dievo žodis; Bažnyčia yra Kristaus kūnas; kokie yra Dievo atributai. Aš čia įtraukčiau ir etikos pagrindus. Šiam ratui galime priskirti ir mokymą apie sakramentus - Viešpaties Vakarienę ir Krikštą.
Šio rato mokymams būdingas krikščionių susitarimas dėl jų esminio turinio - kas yra Bažnyčia, kad tikintieji privalo priklausyti vietinei bendruomenei; kad Biblija yra užrašytas Dievo žodis; kad turime krikštyti ir švęsti Eucharistiją. Sutariama, kad reikia krikštyti vandeniu, o ne kitu skysčiu; sutariama, kad krikštas svarbus ir būtinas; kad krikštas žymi priklausomybę Bažnyčiai. Tuo krikščionių sutarimai beveik ir baigiasi.
Skaitant Bibliją matyti, kad mokymas apie sakramentus, palyginti su mokymu apie tikėjimo dalykus, yra žymiai siauresnis, be daugelio detalių ir smulkmenų. Brandūs krikščionys turi sugebėti atskirti, kokie tikybos mokymai būtini žmogaus išganymui, kokie yra „tik“ svarbūs; kur prasideda prasmingų išvadų ir laisvės sritis, kur spekuliatyvinė diskusija ir galiausiai kur prasideda nežinojimas. Dėl ratų turinių vietos visuomet buvo diskutuojama (pvz., kuriam ratui kokie dalykai turi priklausyti, kuriais turime ir kuriais galime tikėti). Bažnyčios istorijoje visą laiką vyko šiokie tokie judėjimai (pvz., ar vaikus turime krikštyti, ar tik galime).
Krikšto nėra šerdiniame rate. Nors ši apeiga svarbi, bet centriniame rate išdėstyti tik tie teiginiai ir faktai, kuriuos turime priimti tikėjimu mūsų išgelbėjimui. Esame išgelbėti vien per tikėjimą. Todėl krikščionių vienybę sudaro tikinčiųjų vienybė. Vien tik tikintieji yra viena Dieve, nes sutaikyti su Juo. Kristaus kūnui priklauso tikintieji iš įvairių bažnyčių, konfesijų ir denominacijų, kadangi juos visus vienija vienas dvasinis ryšys.
Tikėjimo pagrindu galime puoselėti bendravimą su kitais tikinčiaisiais, nors mūsų krikšto sampratos ir skiriasi. Bet, deja, kartais nepuoselėjame, nes to padaryti neleidžia būtent nesutarimai dėl šių skirtumų. Mes skirtingai atsakome į klausimą, kaip susijęs krikštas ir tikėjimas. Romos katalikų bažnyčia krikšto apeigą ir tikėjimą sujungia taip artimai, kad abu tarsi suauga į vieną. Taip tikėjimo vienybė paverčiama krikšto vienybe.
Bendrame Pasaulio liuteronų federacijos ir Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti dokumente From Conflict to Communion (2013) penktas skyrius pavadintas: „Krikštas: vienybės ir bendro [2017 m. reformacijos jubiliejaus] minėjimo pagrindas“. Skyriuje teigiama, kad krikštu „tampama Kristaus kūno nariu“; nekatalikai krikščionys „per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų“ (cituojama Unitatis redintegratio, 3). Charta Oecumenica (2001) taip pat kiekvieną šių bažnyčių narį traktuoja kaip tikrą, atgimusį krikščionį.
Kitame teologijos spektro krašte panašiai elgiasi kai kurie baptistai, kurie krikštą taip pat laiko vienybės pagrindu, tik jų atveju - suaugusiųjų krikštą.
Reformatų ir presbiterijonų sakramentų teologija jau gerai dokumentuota ir lietuvių kalba (AŠI, HK, VTI). Panašiai kaip liuteronų teologijoje, sakramentai taip pat artimai siejami su Žodžiu, laikomi paskelbto ir pamokslauto žodžio tąsa - regimuoju Žodžiu. Nyderlandų išpažinime rašoma, kad jie „pridėti prie Evangelijos žodžio“ tam, kad tai, ko esame mokomi per Žodį, būtų „aiškiau mūsų supratimui pateikta“ (33). Heidelbergo katekizme: „Sakramentai yra regimi, šventi ženklai ir antspaudai. Dievas juos įsteigė, kad per juos mums duotų geriau suprasti ir kad užantspauduotų Evangelijos pažadą“ (HK, 66 kl.). Ir H. Per Viešpaties Vakarienę ir Krikštą Dievas mums tarsi pamokslauja vaizdiniais.
Sakramentai skelbia tą pačią žinią ir turi tiek pat galios, kaip ir užrašytas ar pamokslautas Žodis. Todėl evangelikai reformatai įsitikinę (jiems pritartų ir liuteronai), kad krikštas simbolizuoja ne mūsų tikėjimą ir atsakymą į Evangelijos pažadą - kaip akcentuoja baptistai. Reformatų perspektyva kitokia: Dievas „nori mums garantuoti“, kad esame viduje nuplauti taip, kaip vanduo išoriškai nuplauna (HK, 73). Išskirtinai svarbus reformatų teologijos bruožas tas, kad jie akcentuoja ryšį tarp Senojo ir Naujojo Testamento, iškelia mokymų tęstinumą.
Pavyzdžiui, Bulingeris skyriaus apie Bažnyčią pradžioje rašo: „Visada buvo, yra dabar ir bus iki pat pasaulio pabaigos Bažnyčia, t. y. iš pasaulio sušauktas arba surinktas tikinčiųjų susirinkimas“ (AŠI, XVII,1). Reformatai ir presbiterijonai taip kalba todėl, kad Biblijoje įžvelgia vieną „malonės sandorą“, apimančią visas atskiras sandoras nuo Abraomo (plačiau VTI, VII). Žinoma, ši viena sandora skirtingai įgyvendinama Senajame ir Naujajame Testamente. Tad ir krikšto klausimu pradedama nuo Abraomo: Dievo tauta Senajame Testamente turėjo išorinę sandoros žymę - apipjaustymą (Pr 17,11). Šis ženklas nei būtinai žymi asmeninį išgelbėjimą, nei garantuoja išgelbėjimo. Ne visi išoriškai apipjaustytieji buvo apipjaustyti ir iš vidaus, širdyje (Įst 30, 6 ir kt.). Naujojo Testamento tikintieji buvo „įskiepyti“ į Abraomo sandoros medį, padaryti šios sandoros dalininkais (Rom 11, 17; Įst 10, 16). Riba tarp žydų ir pagonių buvo panaikinta, odos apipjaustymas neteko reikšmės. Naujos sandoros ženklu, žyminčiu priklausomybę Bažnyčiai, tapo vandens krikštas. Paschos šventimas keičiamas Šv.
Svarbi eilutė šiame kontekste Rom 4, 11: Abraomas gavo „apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo“. Todėl jis yra Tėvas „visiems tikintiesiems“. Reikia pripažinti, kad paralelė tarp apipjaustymo ir krikšto tarp įvairių evangelikų karštai diskutuojama. Pvz., ginčyjama, ar Petras Sekminių pamoksle sakydamas „juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams“ (Apd 2, 39) norėjo pateikti aliuziją į Pr 17,7: „<…> būti tavo ir tavo palikuonių po tavęs Dievu“.
Vis dėlto matau tris reikšmingus reformatų mokymo privalumus. Pirmiausiai, jeigu, pagal krikšto analogiją su apipjaustymu, krikštas yra tik išorinis ženklas o ne vidinis, širdies, tada daug lengviau aiškiai suprasti, jog krikštas savaime neišgelbsti, nes ir apipjaustymas savaime neišgelbėjo. Išgelbsti vien Kristaus kraujas (HK, 72 kl.) ir atgimstama vien per tikėjimą (60 kl.) Katekizmas pasisako dar aiškiau: „Vien tik tikėjimas paverčia mus Kristaus <…> dalininkais <…>. Krikštas neišgano ir todėl išganymui nėra būtinas.
Dėl to Kalvinas pagrįstai laikėsi nuomonės, kad tarp pakrikštytųjų yra daug tariamų krikščionių ar veidmainių. Tokiais jis laiko „neatgimusius iš Dievo dvasios“. Jiems trūksta tikėjimo, dėl to „jie dar nėra susitaikę su Dievu bei prieš jį nenuteisinti; nes prie šio gėrio patenkama vien per tikėjimą“ (Inst. III,14,7). Kalvinas aiškiai atskiria atsivertimą ir krikštą: „Vaikystėje pakrikštytuose žmonėse Dievas [vėliau] žadina atsivertimą jų vaikystės, jaunystės arba brandaus amžiaus laikotarpiu <…>.“ (Consensus Tigurinus) Vien tikėjimas „nuteisina mus prieš Dievą, o nuteisinimas padaro mus amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Ženevos katekizmas).
Šventajai Dvasiai jokiomis bažnyčios apeigomis neįmanoma nurodyti, kur ir kada veikti, kame sukurti tikėjimą. Iš to išplaukia antrasis krikšto analogijos su apipjaustymu privalumas: galimybė geriau suprasti, kaip ir kodėl bažnyčioje atsiranda veidmainių, iš tikrųjų netikinčių žmonių. Reformatai turi geresn...
žymės: #Vaika
Panašus:
- Nuo kokio amžiaus vaikas gali sėdėti automobilio priekyje? Saugos patarimai
- Ar gali nėštumo testas nerodyti nėštumo: priežastys ir patarimai
- Ar nėštumo testas gali meluoti? Tikslumas, klaidos ir ką daryti
- Neįtikėtini Gimtadienio Sveikinimai Draugui, Kurie Privers Jį Šypsotis Visą Dieną!
- Žiemos darbeliai vaikams: kūrybiškos idėjos, lavinimas ir smagios pramogos