Šiame straipsnyje kviečiame išsamiau susipažinti su vienu žymiausių XVIII a. lietuvių rašytoju Kristijonu Donelaičiu ir jo epine didaktine poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis: Gyvenimas ir kūryba
Kristijonas Donelaitis (1714-1780) - Apšvietos epochos Mažosios Lietuvos poetas, liuteronų kunigas, laikomas grožinės lietuvių literatūros pradininku. Donelaitis gimė Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje.
Išsilavinimas ir kunigystė
Baigė Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Nuo 1743 m. iki mirties kunigavo Tolminkiemyje.
Pietizmo įtaka
Donelaičio kūrybai ir veiklai didelę įtaką darė pietizmas - religinis judėjimas, pabrėžęs asmeninį pamaldumą, darbštumą, kuklumą, saikingumą ir pasitenkinimą Dievo duota dalia.
Darbštumas ir praktiški gebėjimai
Poetas buvo ne tik dvasininkas, bet ir itin veiklus, praktiškas žmogus. Jis prižiūrėjo mokyklas, rūpinosi bažnyčios ir klebonijos pastatų statybomis bei remontu (pastatė naują mūrinę bažnyčią, klebonų našlių namus). Pats Donelaitis buvo įgudęs meistras: šlifavo optinius stiklus, gamino barometrus, termometrus, fortepijonus.
Reiklumas sau ir kitiems
Donelaitis pasižymėjo asketišku gyvenimo būdu, buvo reiklus sau.
Poema „Metai“: Didaktinis kūrinys
Donelaičio poema „Metai“ yra didaktinė poema. Šis literatūrinis žanras turi aiškų tikslą - mokyti, auklėti ir ugdyti skaitytoją. Didaktinėje poemoje autorius eilėmis perteikia savo socialines, politines, filosofines, religines idėjas ar praktines žinias. Eiliuota forma pasirenkama ne tik dėl meninio įspūdžio, bet ir todėl, kad ritmingą, skambų tekstą lengviau įsiminti.
Kristijono Donelaičio „Metai“ yra ryškus didaktinės poemos pavyzdys. Poetas, būdamas liuteronų kunigas ir paveiktas pietizmo idėjų, siekė pamokyti savo parapijiečius būrus, kaip teisingai gyventi pagal krikščioniškos moralės principus, gerbti Dievo tvarką, gamtą ir darbą.
Eilėdara
Poema parašyta antikiniu kvantitatyviniu hegzametru. Tai šešių pėdų eilutė, kurios ritmą lemia ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita. Donelaitis meistriškai pritaikė šią sudėtingą antikinę eilėdarą lietuvių kalbai, kurios prozodija kitokia. Hegzametras suteikia poemai monumentalumo, iškilmingumo, nors ja pasakojama apie paprastų valstiečių gyvenimą.
Kristijono Donelaičio poema „Metai“ - neabejotinai vienas svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių, tačiau šiuolaikiniam skaitytojui jis gali pasirodyti nelengvas iššūkis. Tai bene didžiausias barjeras. Poema parašyta XVIII a. Mažosios Lietuvos lietuvių tarmės variantu, kuris gerokai skiriasi nuo dabartinės bendrinės lietuvių kalbos.
Poema „Metai” parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“.
Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. XIX a.
XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų - kokia poema. Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta.
Poemos „Metai“ tematika
Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių - baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai).
„Metai“ - tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų.
Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas.
Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. „Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius).
Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia.
„Metai“ - apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ - tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos.
Hegzametras
Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą - juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos.
Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji - apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra.
K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis.
„Viežlybumas“ ir „Neviežlybystė“
„Viežlybumas“ priskiriamas veikėjams, kurie neišsižada savo protėvių gyvensenos, papročių, kalbos, kurie sąžiningai atlieka savo darbą, negirtuokliauja, yra garbingi, padorūs, dievoti, teisingi, tvarkingi.
„Viežlybumas“ žymi tvarkos, saiko, krikščioniškumo, teisingo gyvenimo, Kristijono Donelaičio žodžiais tariant, „šventumo“ ir „mandagumo“ vertes, nenaudėliškumas - visa, kas joms priešinga … („Rudens gėrybės“, 847-855 eil.). Nevalyvumo, tinginystės etalono Slunkiaus filosofija (apibūdindamas atėjęs pavasaris) - „Pavasario linksmybės“, 417-434 eil. „Neviežlybystės“ turinį žymi dažnai poemoje pasitaikantys sinonimai „nenaudėliai“, „pikti“, „blogi“, „nelabieji“, „prasti“.
Donelaitis ir vaikų lygybė
K. Donelaitis poemoje „Metai“ nurodo, kad iš prigimties visi žmonės yra lygūs („Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs / Ir, nei žaibas koks žaibuodams, gandini būrą, / Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks, prasidėjai, / Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė? / <…> / Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs, / Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys“), tačiau pagal luominę padėti ponai yra aukščiau už būrus.
Poemoje lygybės principas minimas kelis kartus, ypač kai kalbama apie vaikus, tarp kurių nėra jokio kilmės skirtumo. Dėl valstietiškos kilmės ir prastos socialinės padėties būrasturi eiti baudžiavą, yra priverstas paklusti ponui: „Tai, broleliai, tai visa šio svieto malonė! / Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą! / Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį / Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą“, - taip po Pričkaus mirties, dėl kurios buvo kaltas ponas, teigė kūrinio pasakotojas.
K. Donelaičio ir Vydūno vaikystė nelepino nei dideliais turtais, nei nerūpestingais žaidimais. Abiem teko patirti žemės ūkio darbų prakaito skonį. Aišku, kur kas daugiau - K. Donelaičiui. Kad ir nelengvu keliu eidami, abu siekė mokslo, o įgytas žinias ir suvokimą norėjo nešti savo tautiečiams. Dvasinio augimo ir estetiniai poreikiai juos lydėjo visą gyvenimą.
Kūrybinės užduotys ir diskusijos poemos tema
Mokiniai pasiskirsto į tris grupes ir tarpusavyje aptaria vieną iš pateiktų poemos „Metai“ klausimų: kompoziciją, siužetinę liniją, pagrindinių veikėjų charakterius. Diskusijų rezultatus kiekviena grupė pristato visai klasei. Ar paprasta nusakyti poemos „Metai“ siužetą? Ar paprasta jį atpasakoti? ir t.
Mokiniai DISKUTUOJA tema „Metai“ - lietuviškas šedevras Europos kultūroje. Mokiniai pagrindžia visuotinį poemos pobūdį. Kūrinį interpretuoja, įžvelgdami žmogaus santykį su Dievu, su bendruomene, skiria sektinas dorybes ir vengtinas ydas, nusako Apšvietai būdingą prigimtinės žmonių lygybės idėją, ginamą žemdirbio žmogiškąją vertę, darbo, kaip visuomenės gerovės šaltinio, išaukštinimą.
Kūrybinė užduotis „Metų“ pasaulis, „Metai“ - pasauliui (galimos įvairios kūrybinės formos: filmo, filmo scenarijaus, spektaklio scenos, recenzijos, reklamos, plakato, prezentacijos, dainos, eilėraščio ir pan. kūrimas) PRISTATYMAS, užduotis rengiama viso šio pamokų ciklo metu. Siekiama vertinti, akcentuojant kūrybiškumo, originalumo ir Kristijono Donelaičio kūrybos bei poemos „Metai“ išmanymo kriterijus.
Donelaitis ir Vydūnas: lyginamasis aspektas
Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis ir Vilhelmas Storosta-Vydūnas - lietuviškojo žodžio Mažojoje Lietuvoje riteriai. Jonas Grinius Vydūną yra įvardijęs kaip „Donelaičio tėviškės jaunesnįjį sūnų“.
Donelaitikoje Vydūnas dažniausiai prisimenamas svarstant „Metų“ lietuviškumą ir šio krašto kultūrą. Vydūnas apie K. Donelaitį pirmą kartą turbūt „viešai prabilo istoriosofiniame 1911 m. traktate „Mūsų uždavinys“6, kuriame įvertina K. Donelaičio indėlį stiprinant lietuviškumą ir apgailestauja, kad poeto kūriniai ilgai buvo menkai prieinami tautai.
Vydūnas apie K. Donelaitį rašė ir jo „Metų“ ištraukas spausdino savo leistame žurnale „Jaunimas“, o artėjant jubiliejiniams K. Donelaičio metams „Prūsų lietuvių savaitraštyje“ publikavo didesnės apimties straipsnį „Donelaitis - poetas“.
Tais metais buvo renkamos aukos K. Donelaičio paminklui, tad Vydūnas, įvertindamas jo indėlį tautos kultūrai, rašė, kad mes nusikaltę poetui, skyrę jam pernelyg mažai dėmesio. „Metus“ mąstytojas traktavo kaip paminklą lietuviškumui ir tai ragino įvertinti: „Statykim širdin paminklą, kurį jis pats mums yra palikęs.
Vydūnas žavėjosi „Metų“ išraiškos tikslumu ir ypatinga žodžių tvarka, jų „judėjimu - guvumu“, ritmu; pasak jo, poetas - ne stebėtojas, jis ne pasaulio paviršiuje, bet gelmėje; K. Donelaitis ne stebi būrų gyvenimą, bet „su jais argi tiesiog jais gyvena“.
Mąstytojas spėjo, kad šis kūrėjas būrams skaitydavo ar gal net mintinai deklamuodavo savo „Metus“. „Ir žmonės matė savo gyvenimą [lyg] veidrodyje. Aiškus jis jiems pastojo. Donelaitis jį jiems parodė.
Panašus:
- Kristijono Donelaičio gimimo vieta ir įspūdingas atminimo įamžinimas, kurį privalote pamatyti!
- Skaitymo metai vaikams: kaip paskatinti meilę knygoms?
- Dovana vaikui 3 metai: idėjos ir patarimai renkantis dovaną
- Nepamirštami Filmukai Vaikams apie Vėlines: Kūrybiškos Idėjos Šventei!
- Motinystės Atostogos Lietuvoje: Viskas Apie Trukmę, Išmokas ir Tėvų Teises