Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Dirbtinis apvaisinimas (sėklinimas) gyvulininkystėje taikomas nuo senų laikų. Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose minimi arabai, kurie dar 14 a. sėklino kumeles nešaldyta eržilų sperma. Nors tuomet dar nebuvo žinomi terminai „spermatozoidas“ ar „sperma“, tačiau rezultatų buvo pasiekiama. Vėliau, 1677 m., Antonijus van Levenhukas pirmasis aprašė ir spermatozoidą. Praėjus beveik šimtmečiui, 1784 m., italų biologas Lazzaro Spallanzani sėkmingai apvaisino kalę šviežia šuns sperma ir ši kalė po 62 d. atsivedė 3 šuniukus.

Tačiau vienu labiausiai nusipelniusių asmenų dirbtinio sėklinimo srityje laikomas Rusijos mokslininkas I. Ivanovas, kuris 1899 m. pradėjo mokyti sėklinimo technikus bei tobulino spermos skiediklius, o 1922 m. anglų kalba buvo išspausdintas straipsnis tuomet leistame „Journal of Agricultural Science“ leidinyje. Nuo to laiko dirbtinis apvaisinimas buvo taikomas vis plačiau, sėkmingų sėklinimų skaičius vis augo. Nuo 1940 m. galvijų dirbtinio sėklinimo metodas išpopuliarėjo JAV. Tad šiuo metu jau nieko nestebina šaldytos bulių spermos naudojimas.

Užsienio šalyse mėsinių veislių galvijų dirbtinio apvaisinimo būdas paplitęs nepalyginti plačiau nei Lietuvoje - svetur šis metodas taikomas iki 65-70 proc. bandos karvių. Taigi kiekvienam augintojui pravartu sužinoti, kodėl ir kaip tikslinga tai daryti.

Dirbtinio apvaisinimo nauda ir paplitimas

Jei palygintume JAV, kur 37 valstijose dirbtinis apvaisinimas laikomas socialinių poreikių medicinos paslauga ir todėl neatlyginamas iš valstybės biudžeto, ir Europą, kur valstybės atlygina už dirbtinio apvaisinimo ciklus, pamatytume, jog JAV dirbtinio apvaisinimo ciklų atliekama vidutiniškai perpus mažiau. Netgi pačiose JAV pagal 1998 m. Europoje, kur valstybės kompensuoja dirbtinio apvaisinimo procedūras, ligonių kasos tampa it „melžiama karve“; pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje per paskutinius metus dirbtinio apvaisinimo klinikų padaugėjo 10 kartų.

2009 m. jų buvo 87 ir jos iš valstybės kasmet dirbtinio apvaisinimo procedūroms pareikalauja 500 mln. svarų sterlingų. Ispanijoje vien tik Valensijos regione yra penkios dirbtinio apvaisinimo klinikos, kurios kasmet iš valstybės pareikalauja 40 mln. Prof. Lara teigia, jog nuo 1978 m. JAV kasmet atliekama apie 60 tūkst. dirbtinio apvaisinimo ciklų, iš kurių prasideda 18 tūkst. nėštumų ir gimsta 15 tūkst. naujagimių. Vienas dirbtinio apvaisinimo ciklas JAV vidutiniškai kainuoja 10 tūkst. dolerių, o Europoje vidutiniškai - 5 tūkst. eurų.

Taigi, jei skaičiuotume vieno gimusio vaiko kainą, amerikoniukas būtų brangesnis - jis kainuos 40 tūkst. JAV dolerių, o Europoje gimęs - 20 tūkst. Taigi, daro išvadas prof. Lara, dirbtinio apvaisinimo kompensavimas iš valstybės biudžeto padidina dirbtinio apvaisinimo klinikų ir apvaisinimo ciklų skaičių.

Nevaisingumo statistikos iššūkiai Lietuvoje

Prieš pradedant narplioti šią skaičių ekvilibristiką, būtina pabrėžti, jog iki šiol Lietuvoje nėra atlikta nevaisingumo tyrimų. Oficialiame Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje skelbiamose „Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikose“ (patvirtinta Lietuvos akušerių-ginekologų draugijos valdybos posėdyje 2014 m. lapkričio 12 d. ir paskelbta SAM 2015 m. Oficialiame PSO tinklalapyje nepavyko aptikti pirminio šaltinio, iš kurio „pasemta“ „10-15 proc. nevaisingų šeimų“.

Tačiau tai, kas iš tiesų nurodoma šios organizacijos tinklalapyje pateiktuose tyrimuose nevaisingumo tematika, yra be galo įdomu. 1975 m. PSO mokslininkų grupė išleido dokumentą „Nevaisingumo epidemiologija“, kuriame rašoma, jog „dėl įvairiausių priežasčių, kurias sunku diagnozuoti, galima manyti, jog iki 5 proc. sutuoktinių porų yra nevaisingos. Be pagrindinių etiologinių veiksnių, yra ir daugiau priežasčių, galinčių padidinti nevaisingumo paplitimą iki 30 proc. ypač Afrikos šalyse“.

Viename iš naujausių tyrimų, atliktų 2012 m. ir paskelbtų PSO tinklalapyje, pateikta „Nacionalinės, regioninės ir pasaulinės nevaisingumo paplitimo tendencijos nuo 1990: sisteminė 277 sveikatos tyrimų analizė“, kuria siekta nustatyti nevaisingumo paplitimo tendencijas lyginant 1990 ir 2010 m. 190 šalių (Lietuvos tarp jų nėra) ir įvertinant daugybę nevaisingumą lemiančių veiksnių. Mokslininkai pateikia išvadas, jog 2010 m. iš 20-44 m. amžiaus moterų 1,9 proc. negalėjo susilaukti vaikų (nustatytas pirminis nevaisingumas), o iš moterų, kurios turėjo bent vieną vaiką, 10,5 proc. negalėjo susilaukti antro vaikelio (antrinis nevaisingumas). Nevaisingumo paplitimas skirtinguose regionuose labai skiriasi, teigia mokslininkai. Taigi, PSO tinklalapiuose pateikti visai kiti nevaisingumo paplitimo skaičiai, o remiantis šios organizacijos duomenimis, 15 proc. reikėtų vertinti kaip pavojaus signalą.

Kaip minėta, nėra atlikta tyrimų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog Lietuvoje yra 50 tūkst. nevaisingų šeimų, tačiau šis skaičius kartojamas metai po metų ir nuo tada, kai buvo parengtas pirmasis dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, perduodamas iš lūpų į lūpas kaip magiška formulė. Pamačius juos ir prezidentės paskelbtame veto, pasidarė be galo smalsu, kuo remiantis jie pateikiami, jei tyrimai Lietuvoje nėra atlikti. Šiokį tokį siūlo galą pavyko aptikti tik populiariojoje spaudoje.

Tinklalapyje pasveik.lt rašoma: „Remiantis Lietuvos Statistikos departamento Namų ūkio tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra 55 541 vaisingo amžiaus (18-49 m.) sutuoktinių porų be vaikų. Epidemiologiniais skaičiavimais, Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų ir kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais.“ Tą patį percituoja imed.lt bei sveikatoskodas.com. Visiška painiava… Akivaizdu, kad autoriai šeimą tapatina su namų ūkiu, kuris, pvz., elektroniniame statistinių terminų žodyne apibūdinamas kaip „atskirai gyvenantis vienas asmuo arba grupė viename būste gyvenančių asmenų, kurie dalijasi išlaidas ir bendrai apsirūpina gyventi būtinomis priemonėmis“.

Trečias skaičius - „nevaisinga kas septinta šeima“, reikia manyti, paimtas iš minėtų oficialių „Nevaisingumo diagnostikos ir gydymo metodikų“, kurios, kaip rašoma, parengtos pagal Jungtinėje Karalystėje (JK) naudojamas metodikas. Šiose taip pat nurodoma, jog JK nevaisinga kas septinta šeima. Taigi, argumentai dirbtinio apvaisinimo procedūrų poreikiui pagrįsti Lietuvoje, švelniai tariant, yra laužti iš piršto.

Dirbtinis apvaisinimas - ne vienintelė pagalba

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse dirbtinis apvaisinimas pristatomas kaip vienintelė reali pagalba nevaisingoms šeimoms. Visi kiti pagalbos būdai vadinami archajiškais, viduramžiškais ar Bažnyčios pramanu. Valensijos (Ispanija) universiteto profesoriaus Francisco J. Lara straipsnyje „Asistuojamoji prokreacija iš verslo ir medicininės etikos perspektyvos“, 2013 m. išspausdintame moksliniame žurnale Medicina ir etika, rasime atsakymą, kokia yra tikroji dirbtinio apvaisinimo nauda.

Visiems LR Seimo nariams prieš posėdį, kuriame turėjo būti nutarta pritarti prezidentės paskelbtam veto dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo arba atmesti, buvo išdalytos gražiai parengtos brošiūros apie dirbtinį apvaisinimą Lietuvoje ir pasaulyje. Jų 56 puslapio viduryje puikavosi užrašas: „Pagalbinis apvaisinimas yra įprastas gydymo metodas“ ir itin dideliu šriftu užrašyti skaičiai: 350 tūkst. naujagimių gimsta kiekvienais metais. Kiek žemiau, gerokai mažesniu šriftu - „pasaulyje per metus atliekama 1,5 mln. pagalbinio apvaisinimo ciklų“.

Ir visai neįrašyta, jog kiekviename cikle vidutiniškai po du embrionus implantuojama į moters gimdą; tai jau būtų 3 mln. embrionų, vadinasi, vienas vaikas gimsta aštuonių devynių savo broliukų ar sesučių sąskaita.

Dirbtinio apvaisinimo kaina skirtingose šalyse

Šalis Vieno ciklo kaina Vieno gimusio vaiko kaina
JAV 10 000 JAV dolerių 40 000 JAV dolerių
Europa 5 000 eurų 20 000 eurų

žymės:

Panašus: