Statistika rodo, kad kas šešta pora susiduria su nevaisingumo problemomis. Skaičiuojama, kad po 7-10 metų kas trečia pora bus nevaisinga.
Iš medicininės pusės rašoma, kad nevaisingumas yra, jei negali pastoti, užmegzti gyvybės per vienų metų laikotarpį. Jei moteris 35-erių ar vyresnė, tas laikotarpis dar sutrumpėja. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo, kad galima konstatuoti nevaisingumą, jei nepastojama per metus arba dvejus.
Atvejų yra įvairių, bet gali būti, kad yra giminaičių arba draugių, kurios negalėjo pastoti, ir tada bijoma, kad taip pat nepavyks. Baimė dažnai susijusi su tuo, kad dėl tam tikrų ginekologinių problemų yra didesnė tikimybė, kad pastoti bus sunku, tada moterys, einančios į pasiruošimą nėštumui, galvoja, kad bus sunku arba šis kelias bus neįmanomas be gydytojo įsikišimo. Taip pat gali būti, kad norima labai greito rezultato: per mėnesį, du nepavyksta ir tada vėl ateina baimė, kad mes jau kažkokie brokuoti, kažkas negerai.
Mūsų kultūroje yra toks labai įprastas scenarijus - pabaigi mokyklą, įgyji profesiją, randi partnerį, namai, santuoka ir vaikai. Taip, kartais gyvenimo scenarijus eina ne pagal tavo planą.
Šventinis laikotarpis, tiek kalėdinis, tiek Velykų, kelia stresą poroms, kurios negali susilaukti vaikų. Vienas dalykas gal šiek tiek romantiškas, kad žmonės, kurie planuoja nėštumą, prisiskaitę knygose ar matę gyvų pavyzdžių, svajoja pranešti žinią prie šventinio stalo. Tai lyg kalėdinės magijos dalis ir nemaža dalis porų tikisi kaip nors suspėti iki Kalėdų. Kai supranti, kad Kalėdos artėja, o tos gražios žinios nėra, tos magijos nėra, yra skausmas, nusivylimas, kaltė, gėda, neviltis, norisi užsidaryti ir pasislėpti.
Grįžtant prie Kalėdų, yra toks momentas, kad net palinkėjimų forma gali skaudinti. Kai kurios sako, kad reikia pasiruošti atsakymų, kurie parodytų, kad kitas savo klausimu peržengia ribą, nebūti mandagiam.
Nepastojimas, kaip ir žindymas, yra intymi tema, bet visi klausia. Dažnai sakau, kad tai mūsų atsakomybė brėžti ribas su išoriniu pasauliu, ar tai būtų tolimi giminaičiai, ar bendradarbiai, ar mama, ar tėtis. Jeigu jaučiame, kad nuo žmogaus komentaro, replikos, palinkėjimo skauda, nemalonu tai girdėti, turime sureaguoti, nebūtinai kaip nors grubiai ar žeminančiai, bet privalome pranešti - šita tema mane skaudina.
Jei kalbame apie juokelius, ypač vyrai yra linkę perteikti rimtus dalykus per juokelius, kartais tie juokeliai būna labai grubūs, žeminantys, pereinantys į tokį psichologinį smurtą, patyčias, siūlymą parodyti, kaip daromi vaikai. Mūsų kultūroje tikrai kartais būna, kad taip reaguojame į rimtas temas, jas badome sumažinti, sakome: viskas bus gerai, bus tų vaikų, jūs dar jauni.
Psichologine prasme nevaisingumas yra nuolat patiriama trauminė patirtis. Psichologinė trauma ir netektis, tai yra tokia lyg iš dviejų sluoksnių sudėta patirtis. Psichologinė trauma, nes tu patiri tai, ko negali kontroliuoti, tai nuo tavęs nepriklauso, tu negali to nepastojimo greičiau ar lengviau išgyventi, aš kalbu iš biologinės pusės. Tada ta trauminė patirtis paliečia daug temų, pakeičia daug dalykų, ji tęsiasi kas mėnesį, kasmet, daug metų. Kalbėdami apie nevaisingumą, mokslininkai kartais vartoja lėtinio sielvarto sąvoką, nes kai kurios poros ir daugiau kaip 12 metų gali išgyventi kasmėnesinę trauminę patirtį. Mes netenkame labai daug, išgyvename netekties traumą.
Aš dar papildyčiau, kartais sako: yra klinikų, kur greitai apvaisina, ko jūs laukiate, galima greitai pasiekti savo tikslą. Tiek įvaikinimas, tiek globa, tiek dirbtinis apvaisinimas, bet koks medicininis įsikišimas poroms būna gana sunkus sprendimas. Ne visiems tai priimtina, prie tokių sprendimų poros prieina kartais gana lėtai, nes dar poroje reikia susiderinti ar išlaukti, kol partneris pribręs iki tam tikro sprendimo. Kai kas nors iš išorės pradeda taip replikuoti, tai yra labai apnuoginantis, skausmingas dalykas, nes kiti lenda į tavo intymią temą ir galbūt įvaikinimas ar globa yra paskutinis punktas iš tavo visų galimybių, kurias tu įsivaizduoji. Atrodo, kad tau reikia gintis, pasakysi, kad dar esate nepasiruošę, tai klaus, ko čia ruoštis, jei vaikų norite. Atrodo, kad tave apnuogina, palieka viešai stovėti nuogą ir daryk su tuo ką nori, todėl norisi gintis, pulti arba užsiskleisti savyje, užsidaryti.
Nežinau, ar užprogramuotos, bet tikrai vyresnioji karta jaučiasi galinti nurodyti kelią, paprotinti, motyvuoti, kaip gyventi. Tai liečia ne tik vaikų turėjimo klausimą, kai turėsi vaikų, sakys, kaip juos auklėti, neduok Dieve, vaikas mėsos nevalgys. Aš manau, kad tai dalis to, kaip mes mokame brėžti ribas ir pasakyti: „Ačiū, mes susitvarkysime.“ Iš kitos pusės - aš labai džiaugiuosi, kai žmonės, kurie ruošiasi pastoti ar turėti vaikų, susimąsto, ar jie tikrai nori tų vaikų. Ne dėl to, kad reikia, ne dėl to, kad mama jau stuksena piršteliu per stalą, nes nori būti močiute. Atsiprašau, gal šiek tiek grubesnis palyginimas, bet kartais apie šuniuko įsigijimą daugiau svarstoma negu apie vaiką, nes vaikas - savaime suprantamas dalykas, mes turime jį turėti. Kai aš nevaisingų porų klausiu, kodėl jūs norite vaiko, kartais į mane būna nukreiptos nustebusios akys - kas čia per klausimas, natūraliai visi nori vaikų. Ne, ne visi. Yra klientų, kurie ateina ir sako: aš tikrai nenoriu turėti vaikų, kaip man dabar išbūti su šita žinia šeimoje. Galbūt už dešimties metų ir norėsiu, bet dabar nenoriu, o šeima spaudžia.
Kviesčiau neinterpretuoti, jeigu paklausei, o atsakymas brėžia ribą - man skauda, nekalbame, visada galima atsiprašyti, bet visada galima pasakyti: su manimi galima apie tai kalbėti. Paliekame atidarytas duris, kad žmogus galėtų pas mus ateiti. Mes nelendame, nekišame pagalbos ir savo nuomonės, bet pasakome, kad esu tas žmogus, su kuriuo galima apie tai kalbėti, kai būsi pasiruošęs, jeigu tau reikės - ateik. Jei kalbame apie juokelius, ypač vyrai yra linkę perteikti rimtus dalykus per juokelius, kartais tie juokeliai būna labai grubūs, žeminantys, pereinantys į tokį psichologinį smurtą, patyčias, siūlymą parodyti, kaip daromi vaikai. Mūsų kultūroje tikrai kartais būna, kad taip reaguojame į rimtas temas, jas badome sumažinti, sakome: viskas bus gerai, bus tų vaikų, jūs dar jauni.
Žinoma. Visų pirma, mes nedaug to gauname, gal nebūtinai kreipsis, bet bent žinos. Tai sukuria tokį artumo jausmą. Net jei esi bendradarbis, tampi tuo žmogumi, kuris pamatė, kad nevaisinga pora turi šią temą, šią problemą, jai skauda, atliepei tai. Aišku, reikia įsivertinti, kam pasakoti. Net jeigu žmogus labai norės tave išklausyti, tai turi būti tas žmogus, kuriuo tu pasitiki. Mes turime vertinti, ką pasakojame, kiek pasakojame, o pasakoti yra svarbu, nes kitaip kuriasi izoliacijos jausmas, tuomet jautiesi labai vienišas.
Tai sudėtingesnis variantas, kadangi poroje reikia susiderinti, atsižvelgti į abiejų norus, galbūt mes galime nuvažiuoti į giminių susitikimą pabūti trumpiau, galbūt aš galiu važiuoti vienas ir nedaryti iš to tragedijos. Labai svarbu, kaip ir kalbant bet kuria kita tema, atkreipti dėmesį į kito jausmus, net jei žmonės yra labai skirtingi. Jie turi teisę tokie būti.
Taip, pagal statistiką dažniausiai moterys žūtbūt nori vaikų, yra pasiruošusios patirti įvairiausius dalykus, o dalis vyrų mąsto: mes neblogai gyvename ir dviese, ir pinigų galime turėti daugiau, galimybių keliauti, patirti viską dviese. Moterys dažniau save įprasmina per motinystę.
Kartais vaikų negalinčiai turėti porai tenka guosti artimuosius, kurie, pavyzdžiui, norėjo tapti seneliais, tetomis, dėdėmis. Tikrai galima pasiūlyti eiti padirbėti su savo lūkesčiais. Kartais poros, ištiktos šoko, pačios nubėga pas mamą, tėtį, brolį, pusseserę, giminaičius, kuriais pasitiki, ir iškart dalinasi, pabūna visi kartu. Šoko būsena ir yra tokia, kai negali patikėti, atrodo, kad negali būti, gal reikia naujo gydytojo, geresnės klinikos. Atsiranda ir šarlatanų. Kartais ir giminaičiai gali sakyti, kad negali taip būti, kad reikia paieškoti kito gydytojo, nuvažiuoti kur nors pasimelsti, nueiti pas kunigą. Giminaičiai irgi išgyvena tam tikra prasme šoką, netektį. Mūsų mamos būna pasiruošusios tapti močiutėmis, tėvai - seneliais, jie išgyvena daug jausmų, mes ant jų pykstame, bet jie turi teisę liūdėti. Lieka nemažai pokalbių tarp eilučių, vietoje pagedėjimo kartu lieka gedėjimas kiekvieno sau. Tada būna lyg dramblys kambaryje - keliems žmonėms skauda, bet mes neliečiame šitos temos.
Privalumas toks, kad turi šalia žmogų, kuris tave supranta. Neretai susidraugauja moterys, kurios kartu gulėjo ligoninėje po persileidimo ir panašiai. Jos susidraugauja dėl to, kad jas jungia viena tema, jos viena kitą gerai supranta ir tada gali padėti, palaikyti. Minusai galbūt tokie, kad mes neįdedame daugiau pastangų papasakoti kitam, kuris to galbūt nepatiria, nepasakojame, kaip mes jaučiamės. Čia svarbus edukavimo momentas - kaip būti artimiesiems su mumis. Atrodo, turime mokyti kitus, kaip su manimi kalbėti, kad nereikia juokauti, ši tema skaudi, aš noriu, kad mane paguostum, noriu, kad nuvažiuotum su manimi pas gydytoją, bet man nereikia tavo nuomonės. Turime padėti suprasti artimiesiems, kaip su mumis bendrauti, kokios mūsų ribos kalbant šita tema.
Prasmės tema yra sudėtinga, daugiasluoksnė. Kai gyvenimą susiejame su viena prasme, taip išeina, kad jeigu to neįgyvendini, patiri netektį, griūtį, iš to vėl reikia kaip nors lipti. Vaikai tikrai yra svarbus biologinis pratęsimas. Žmones, kuriems nepavyksta susilaukti vaikų, kviečiu ieškoti savo patirties įprasminimo, kas dar tavo gyvenime yra svarbu ir kur gali save įprasminti.
žymės:
Panašus:
- Dirbtinis apvaisinimas: naujausios technologijos ir neįtikėtinos galimybės
- Dirbtinis apvaisinimas: Kaip pradėti ir ką svarbu žinoti kiekvienai porai
- Dirbtinis apvaisinimas su donoro sperma: visa, ką reikia žinoti apie eigą, svarbiausi aspektai ir svarstymai
- Geriausias Kompaktas Kūdikiams: Išsamios Apžvalgos ir Tikri Vartotojų Atsiliepimai!
- Kaip efektyviai priauginti kūdikiui svorio: svarbiausi patarimai ir rekomendacijos