Nagrinėjant religijos istoriją, matome, kad religija visada buvo viena iš svarbiausių gyvenimo sričių. Reikėjo, kad kas nors paaiškintų, įprasmintų ir įtvirtintų žmogaus egzistavimo prasmę.
Hefáistas: Ugnies Dievas ir Kalvystės Globėjas
Hefáistas (Hēphaistos) - senovės graikų ugnies dievas, kalvystės globėjas. Jis - Dzeuso ir Heros sūnus bei Afroditės vyras. Olimpe jis turėjo dirbtuves, kuriose ugnyje lydė metalą ir kaldino dievams bei didvyriams ginklus ir įvairius reikmenis (pavyzdžiui, nukalė Achilo skydą ir šarvus, Kolchidės karaliaus Ajeto varinius jaučius, Pandoros vainiką, Alkinojo šunis). Dzeuso liepiamas, prie Kaukazo uolos prikalė Prometėją.
Manoma, kad Hefaisto kultas Graikijoje paplito iš Egėjo jūros salų. Hefaistas ypač garbintas Lemno saloje (ten gyvavęs Hefaistijo miestas, Mosichlo kalne buvusi Hefaisto kalvė) ir Samo saloje (čia gyvavo Hefaistopolis ir Hefaistionas). Jis vaizduotas kaip raišas plačiapetis vyras su amatininko drabužiais ir įrankiais.Skiriamasis Hefaisto bruožas - raišumas, šlubumas. Mitas pasakoja, kad Hera pagimdė Hefaistą be Dzeuso įsikišimo, t.y. pauosčius gėlių aromato ir tai buvo kerštas už neištikimybę. Senovės Graikų ir Romėnų mitologijos yra turtingos dievų, deivių, herojų ir jų tarpusavio santykių istorijomis.
Dievų Hierarchija ir Santykiai
Apskritai dievai pagal globojamas funkcijas pasiskirstę labai ambivalentiškai, jos dažnai susipina, dubliuojasi. Dievų santykių rekonstravimas turėtų prasidėti nuo giminystės klausimų, nes būtent jie leidžia nuvokti teogoniją, dievų kilmės, dievų kartų kaitos istoriją, kuri vienaip ar kitaip lemia panteono sandarą. Giminystės klausimai geriausiai atsiskleidžia ne istoriniuose šaltiniuose, o lietuvių tautosakoje, kuriai šie dalykai neabejotinai įdomūs.
Painiausia ir drauge mitologiškai reikšmingiausia yra svarbiausioji lietuvių tautosakos triada - Dievas, Perkūnas, Velnias, jų tarpusavio santykiai ir jų sąsajos su kiek nuošalyje esančia Laume, kartais gretinama ar painiojama su Laime. Dievų sąrašai, žinomi nuo XIII a., vardija dievus tam tikra seka, tik jeigu ankstyvuosiuose šaltiniuose (J. Malalos kronikos intarpe, Ipatijaus metraštyje) ta seka akivaizdžiai turi struktūrą ir dievai religiniu požiūriu rikiuojami pakankamai nuosekliai, vėlesni šaltiniai, ypač XVI a. autorių (Jonas Lasickis, Motiejus Strijkovskis), nuoseklumo nesilaiko, dievų vardijimo tvarka rodosi atsitiktinė ir atspindi arba pačių šaltinių autorių ir jų žinių nenuoseklumą, arba vėlyvąją mitologijos destrukcijos fazę, kai dievų ypač pagausėja ir ankstesnioji tvarka subyra. Arba - gal mes jos jau nebejžiūrime, šią hipotezę dar pasitikrinsime.
Dievas ir Perkūnas
Dievai pagal globojamas funkcijas pasiskirstę labai ambivalentiškai, jos dažnai susipina, dubliuojasi. Dievų santykių rekonstravimas turėtų prasidėti nuo giminystės klausimų, nes būtent jie leidžia nuvokti teogoniją, dievų kilmės, dievų kartų kaitos istoriją, kuri vienaip ar kitaip lemia panteono sandarą. Giminystės klausimai geriausiai atsiskleidžia ne istoriniuose šaltiniuose, o lietuvių tautosakoje, kuriai šie dalykai neabejotinai įdomūs.
XIX a. pabaigoje-XX a. Dievas ir Perkūnas yra artimos hierarchijos ar net lygūs. XIX a. pab. užrašytoje sakmėje teigiama, jog žemaičiai įsivaizduoja Perkūną, gyvenantį danguje, kur jis įžengęs gyvas, ir, jei Dievo nebūtų, jis būtų Dievas, bet kadangi Dievas niekada nemiršta, „tai ir Perkūnas negalįs būti Dievu, nors pirmiau jis valdęs svietą ir neretai nužengdavęs ant žemės, idant žinotų, kaip eina žmonėms ant svieto”.
Perkūnas yra Dievo tarnas. Tai dažnas teiginys, tikriausiai sąlygotas krikščionybės. Plg.: „Perkūnas - tai Dievo tarnas, o Velnias - tai jo priešas. Dėl to Perkūnas kur tik nutverdamas šaudo Velnią”, „Perkūnas esąs Dievo pasiuntinys.
Perkūnas - Dievo sukurtas. Tai logiškas sekmuo iš Perkūno - Dievo tarno įvaizdžio. Tikėtina, kad čia susiduriame su krikščionybės įtaka, bet tai gali būti ir kokios nors mitologinės giminystės atspindys.
Perkūnas - Dievo paimtas į dangų. Tai gana dažnas motyvas. Plg.: „Senovėje Per-kūnas gyveno aukštame neprieinamame kalne. Jis buvo visų žmonių gerbiamas. Bet kai atsirado velniai, Perkūną Dievas pasišaukė pas save, liepė jam gaudyti velnius ir pavedė valdyti visą orą. Ir dabar Perkūnas valdo orą, bet ant žemės nusileisti negali”, „Perkūnas pirmiau, sako, gyvenęs žemėje, bet jį Dievas paėmė į dangų.
Kartais šis motyvas akivaizdžiai euhemerinis, plg.: „Perkūnas seniau gyveno žemėje ir buvo geras valdovas, žmonių buvo labai mylimas. Dabar gyvena debesyse, ten jis turi puikius rūmus ir dvarą”. Mintis, kad Perkūną Dievas paėmė į dangų, tikriausiai atsiranda derinant senuosius ir krikščioniškus įvaizdžius, todėl čia labai tinkamas krikščioniškas švento Elijo atitikmuo (Elijas, kaip liudija Senojo Testamento pasakojimas, buvo gyvas paimtas į dangų). Plg.: „Perkūnas (arba, kaip žmonės sako, apaštalas Alijošius), gyveno žemėj, bet jį Dievas paėmė su siela ir kūnu į dangų”, „Perkūnas yra laikomas šv.
Perkūno kilmė tabuizuota. Tai mūsų požiūriu pats įdomiausias, mįslingiausias, deja, drauge ir vienintelis liudijimas: „Iš kur Perkūnas - niekas nežino. Vieną kartą Panelė Švč. klausė Dievo: „Iš kur pasidarė Perkūnas?” O Dievas sako: „Be manęs niekas nežino ir tau nereikia žinoti”.
Perkūnas - Dievo sūnus. Ši versija padeda atskleisti tiek tabuizacijos mįslę, tiek daugelį kitų Dievo ir Perkūno santykių tautosakoje neaiškumų. Visų pirma tai dažnai kalboje pasitaikantis junginys Perkūnas Dievaitis ir tai, kad Perkūnas dažnai apskritai vadinamas Dievaičiu. Dievaičiu turbūt greičiausiai vadinamas Dievo sūnus. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Perkūno ir Dievo tautosakoje atspindimi santykiai yra stipriai krikščionybės paveikti, o krikščionybėje Dievo Sūnus užima ypač reljefišką vietą.
Dievas ir Velnias
Dievo ir Velnio opozicija yra neabejotina, tačiau Dievas toje opozicijoje nėra aktyvus, jis pats Velnio nepersekioja, tai paveda Perkūnui. Kalbėdamos apie pasaulio kūrimą, kai kurios sakmės mini, kad Dievas ir Velnias buvo broliai, netgi dar daugiau - Velnias vyresnis už Dievą, plg.: „Kad kitą kartą ponasdievs vaikščiojęs su Liucium. Jiedu buvę tikri broliai. Liucius buvęs didesnis, o ponasdievs mažesnis. Tada ponasdievs ir praaugęs Liucių viena nakčia - per mažąjį pirštelį didesnis. Mat Liucius jį vedžiojęsis, auginęs. Tai daugiau, kai ponasdievs palikęs diktesnis ir galingesnis už Liucių, tai jis visą savo galybę įgijęs”.
Velnias - Dievo pagalbininkas. Svarbiausią mūsų požiūriu Dievo ir Velnio giminystės klausimą galima nusakyti gana patikimai. Jiedu broliai. Tai yra du broliai kūrėjai, aptinkami daugelio izoliuotų tautų mitologijose, vienas jų turi triksteriškų bruožų, kuriant pasaulį ir jo esinius iš dalies padeda pirmajam, tačiau daugiausia trukdo, gadina pirmojo sumanymus.
Tai, kad lietuvių Dievas tiesiogiai nekenkia Velniui, taip pat liudija jų artumą. Velniui Dievas nebaisus, Dievas, pasak vienoje sakmėje ištartų Velnio žodžių, yra „geras senis”, „geras senelis”. Dievas ir Velnias yra greičiau opoziciški, bet ne priešiški.
Be abejo, lietuvių oficialiojoje religijoje, į pirmą vietą iškylant Perkūnui, turėjo prasidėti Velnio demonizacijos procesas, kurį dar sustiprino krikščionybė. Apie Perkūno ir Velnio konfliktą jau pakankamai kalbėta; matėme, kad Perkūnas čia pasirodo kaip Dievo valios vykdytojas, bet tai gali būti vėlyvoka, krikščioniškos pasaulėžiūros paveikta motyvacija, sustiprinusi ir taip stiprių pirmapradiškumo bruožų turintį Perkūno ir Velnio priešiškumą.
Perkūnas ir Velnias: Esminė Nesantaika
Esminė nesantaika. Perkūnas ir Velnias apskritai esti priešai. Lietuvių tikėjimai teigia: „Perkūnas velnius mušąs, nes Velnias esąs Perkūno priešas”, „Perkūnas Velnio neapkenčia, kur tik pamato, tai jį trenkia”, „Perkūnas su Velniu labai bloguos santykiuos. Perkūnas nori velnius užmušti, ir jie slepias po medžiais, akmenimis”, „Perkūnas su Velniu nesugyvena: jie vienas kitą persekioja”. Čia konflikto priežastis nenurodoma, pasakomas tik pats priešiškumo faktas.
Perkūno priešiškumo priežastis - tvarkos, gėrio saugojimas. Yra užuominų, kad Perkūnas velnius persekioja, norėdamas nuskaistinti pasaulį, plg.: „Perkūnas muša velnius, čystydamas žemę”, „Perkūnas muša velnius gilyn iš šio pasaulio”, „Perkūnas nori visus velnius suvaryti į peklą”. Perkūnas pats yra geras: „Perkūnas žmonėms daro visuomet tik gera. Velnias priešingai: stengiasi žmones tarpusavy supykinti”, Perkūnas muša velnius, nes jie daro žmonėms pikta: „Perkūnas velnius tranko todėl, kad jie apgaudinėja žmones”, „Perkūnas Velnio nekenčia ir jį tranko, kadangi jis gundo žmogų”.
Sakoma, kad „Perkūnas velnius tranko dėl to, kad velniai pavogė jo kirvį”, arba: „Velnias nuo Perkūno pavogė peilį, tai Perkūnas ant jo baisiai perpyko ir, kai jį pamato, paleidžia kirvį ir pataiko į medį ar žmogų”. Kirvis šiaip yra Perkūno atributas, plg.: „Perkūnas -senis su varine barzda, vienoje rankoje laiko ožį už virvės, o kitoje kirvį”, „Perkūnas -senis, pasikinkęs į dviratį ožį, ir su juo važinėja po debesis” ir pan. Kitur nesantaikos motyvacija panaši: „Perkūnas su velniu nesutinka todėl, kad velniai pagauna Perkūno oželį ir smaloj verda” - čia, matyt, turimas omenyje Perkūno ryšys su ožiu, arba teigiama, kad Velnias iš po Perkūno pavogė „krūvą akmenų”, o Perkūnas padangėse turi akmenų, svaidosi akmeniniais kirveliais ar akmens kulipkomis, važiuoja per akmenis virš debesų - akmenys čia tikriausiai sietini su dangaus tvirtuma, su danguje esančiais akmenimis, akmeniniu dangaus skliautu, būdingu daugeliui mitologijų.
Moters pagrobimas kaip nesantaikos priežastis. Šis motyvas mums labai įdomus dėl tolesnės jo plėtotės Perkūno našlio ar žmonos neturinčio Perkūno įvaizdžiu. Sakoma, kad „Perkūnas su Velniu nesutinka todėl, kad Velnias pavogęs Perkūno dukterį”, „Velnias su Perkūnu visada pykstasi. Velnias Perkūno žmoną sudraskęs”.
Kad ir kaip šios nesantaikos kilmę aiškintume, jos rezultatas - kova. Ir šita kova mitologiškai svarbi, turinti kosmogoninės, pirmapradės kovos požymių. Perkūnas iš debesų ar dangaus žaibais tranko Velnią: tai primena universalų indoeuropiečių mitologinį siužetą.
Dievai ir Deivės: Vaisingumas ir Seksualumas
Senovėje tikėta, kad dievai ir deivės turi ypatingų galių ir globoja tam tikrą sritį: meilę, grožį, vaisingumą, vaidus, mirtį ir kt. - visa, kas susiję su gyvenimu. Labiausiai mistifikuotas buvo gimimas. Vaisingumas ir seksualumas buvo laikomi pagrindiniais elementais, lemiančiais šeimos ir rasės išlikimą.
- Afroditė - graikų meilės ir grožio deivė.
- Ištara - Asirijos ir Babilono deivė, simbolizavusi našumą, meilę, karą ir seksą.
- Inana - šumerų dangaus, meilės, maisto išteklių, pergalių, teisingumo deivė.
- Venera - romėnų meilės ir grožio deivė, italų augalijos ir sodininkystės deivė.
- Frėja - Skandinavų mitologijoje Frėja - vaisingumo deivė, Njordo ir Skadi duktė.
- Nugua - iš pradžių buvo Kinijos deivė kūrėja.
Dievų Santuokos ir Šeimos Romėnų Mitologijoje
Romėnų mitologija daugeliu atžvilgių perėmė Graikų tradicijas, tačiau turėjo ir savitų bruožų. Romėnų dievai buvo labiau susiję su valstybės ir visuomenės tvarka, o jų šeimyniniai ryšiai atspindėjo romėnų vertybes, tokias kaip disciplina ir pareiga.
Jupiteris ir Junona
Romėnų atitikmuo Dzeusui buvo Jupiteris, o Herai - Junona. Kaip ir Graikų mitologijoje, Jupiterio ir Junonos santuoka buvo centriniu mitologijos elementu. Junona buvo šeimos ir motinystės globėja, o Jupiteris - aukščiausiasis dievas, dažnai siejamas su Romos valstybės galia. Jupiterio neištikimybė taip pat buvo dažna tema, o Junona, kaip ir Hera, keršydavo jo meilužėms.
Pavyzdžiui, Jupiterio sūnus Herkulis (Graikų Heraklis) buvo svarbus romėnų herojus. Kitos Romėnų dievų poros: Neptūnas, Romėnų jūrų dievas (atitinkantis Poseidoną), buvo vedęs Salaciją, vandens deivę. Jų santykiai buvo mažiau akcentuojami nei - Venera, meilės deivė (atitinkanti Afroditę), buvo ištekėjusi už Vulkano (Hefaisto), tačiau jos romanas su Marsu (Arėju) pagimdė Kupidoną (Erosą). Minerva, išminties deivė (atitinkanti Atėnę), nebuvo siejama su santuoka ar vaikais, pabrėždama romėnų vertinamas dorybes, tokias kaip skaistumas ir išmintis. Romėnų mitologijoje dievų šeimos buvo labiau formalizuotos, atspindėdamos romėnų visuomenės struktūrą, kurioje šeima (familia) buvo visuomenės pagrindas.
Dievų Vaikų Reikšmė
Dievų vaikai - tiek su kitais dievais, tiek su mirtingaisiais - atlikdavo svarbius vaidmenis mitologijoje. Jie dažnai būdavo herojai, pusdieviai arba dievybės, įkūnijančios tam tikras idėjas ar gamtos aspektus.
- Pusdieviai: Tokie herojai kaip Heraklis, Tesėjas ar Eneas (Jupiterio ir Veneros sūnus Romėnų mitologijoje) buvo dievų ir mirtingųjų vaikai. Jie simbolizavo žmogaus potencialą pasiekti didybę, tačiau dažnai kentėjo dėl dieviškų konfliktų.
- Dievų palikuonys: Erosas, Harmonija ar Dionisas (Dzeuso ir mirtingosios Semelės sūnus) įkūnijo specifinius gyvenimo aspektus, tokius kaip meilė, harmonija ar vyno džiaugsmas.
Dievų vaikų istorijos dažnai iliustravo dieviškosios ir žmogiškosios prigimties susiliejimą, taip pat konfliktus tarp dievų, kurie turėjo įtakos žmonių pasauliui.
Krikščioniškasis Dievas: Kodėl Nėra Žmonos ar Vaikų?
Skirtingai nei Graikų ir Romėnų mitologijose, krikščionybėje Dievas vaizduojamas kaip vienintelis, transcendentinis ir neturintis žmogiškų ribų ar santykių, tokių kaip žmona ar vaikai, kaip suprantama žmogiškąja prasme. Krikščionių tikėjime Dievas yra Švenčiausioji Trejybė - Tėvas, Sūnus (Jėzus Kristus) ir Šventoji Dvasia - tačiau šie asmenys nėra susiję biologiniais ar santuokiniais ryšiais, o sudaro vieną dieviškąją esybę. Jėzus, kaip Dievo Sūnus, nėra gimęs iš santuokos, bet yra amžinai „gimdomas“ iš Tėvo dieviškojoje prigimtyje, o jo žmogiškoji prigimtis įsikūnijo per Šventąją Dvasią ir Mergelę Mariją. Krikščionybėje Dievas neturi žmonos, nes jis yra tobulas, savarankiškas ir nekūniškas, todėl jam nereikalingi žmogiški santykiai, tokie kaip santuoka, kurie Graikų ir Romėnų mitologijoje atspindėjo žmogaus visuomenės struktūras. Šis skirtumas pabrėžia krikščionybės monoteistinę prigimtį, kurioje Dievas yra visiškai kitoks nei kūriniai, o jo santykis su žmonija grindžiamas meile, malone ir dvasiniu ryšiu, o ne žmogiškaisiais šeimos modeliais.
Kultūrinė ir Visuomeninė Reikšmė
Dievų vaizdavimas su žmonomis ir vaikais Graikų ir Romėnų mitologijose atspindėjo senovės visuomenės vertybes bei pasaulėžiūrą:
- Žmogiškosios savybės: Dievų santuokos, neištikimybės ir konfliktai darė juos artimus žmonėms. Tai leido graikams ir romėnams lengviau susitapatinti su dievybėmis, matyti jas kaip savo gyvenimo atspindį.
- Šeimos svarba: Tiek Graikų, tiek Romėnų visuomenėse šeima buvo pagrindinė socialinė struktūra. Dievų šeimos, nors ir netobulos, pabrėžė santuokos ir palikuonių svarbą.
- Kosminė tvarka: Dievų santuokos ir jų vaikai simbolizavo visatos tvarką. Pavyzdžiui, Dzeuso ir Heros santuoka reprezentavo dangaus ir žemės sąjungą, o jų palikuonys - įvairias gamtos ir visuomenės jėgas.
Krikščionybėje Dievo vaizdavimas be žmonos ar vaikų žmogiškąja prasme pabrėžė jo transcendentinę prigimtį ir atskyrė jį nuo politeistinių dievybių, kurios buvo modeliuojamos pagal žmogaus visuomenę.
Ugnikalniai: Gamtos Jėga
Ugnikalnis, arba vulkanas (pagal senovės dievo Vulkano vardą), - tai kalnas su krateriu, pro kurį iš žemės gelmių veržiasi magma, pelenai, dujos ir akmenys. Ugnikalniai yra svarbus Žemės reljefo ir klimato formavimo faktorius. Jie - lyg perkaitusių katilų dangčiai, išleidžiantys susikaupusį karštį. Vieni ugnikalniai žmonėms pavojingi labiau, kiti - mažiau.
Vadinamieji supervulkanai gali pridaryti itin daug žalos. Tai ugnikalniai, suformavę itin dideles kalderas (plačias stačiašlaites daubas ugnikalnių viršūnėse), galintys į atmosferą išmesti kelis šimtus ar tūkstančius kubinių kilometrų įvairių medžiagų (lavos, vulkaninių dujų, vulkaninių pelenų, vandens garų ir pan.). Tokių supervulkanų griaunamoji galia yra dešimtis kartų didesnė nei įprastų ugnikalnių. Jie snaudžia tūkstantmečius, o jų lava kunkuliuoja viduje. Tačiau vieną dieną gali imti ir išsiveržti...
Romėnų Dievai: Religijos Pagrindas
Romėnų dievai yra senovės Romos politeistinės religijos pagrindas - tai daugybė dievybių, kurios valdė įvairias gyvenimo sritis: karą, meilę, žemdirbystę, namų židinį ir net gamtos reiškinius. Kiekvienas dievas turėjo savo specifinę funkciją ir buvo garbinamas per ritualus bei šventes, atspindinčias Romos visuomenės vertybes. Šie dievai buvo ne tik mitologinės būtybės, bet ir neatsiejama Romos kultūros dalis, susijusi su kasdieniu gyvenimu bei valstybės gerove.
Romėnų ir Graikų Dievai: Skirtumai
Dažnai maišome romėnų ir graikų dievus. Romėnų ir Graikų dievai turi daug panašumų, tačiau skiriasi kilme, laikotarpiu ir savybėmis. Graikų dievai kilo iš senovės Graikijos, kur mitologija išsivystė apie 8-6 a. pr. Kr., o Romėnų dievai - iš senovės Romos, maždaug 3 a. pr. Kr. Teritoriniu požiūriu, Graikų dievai buvo garbinami Graikijoje, o Romėnų dievai - Romos imperijoje, kuri vėliau apėmė didžiąją dalį Viduržemio jūros regiono. Nors daugelis Romėnų dievų buvo perimti iš Graikų mitologijos (pvz., Dzeusas tapo Jupiteriu), jų savybės skyrėsi: Graikų dievai dažnai vaizduojami kaip turintys žmogiškas silpnybes ir emocijas, o Romėnų dievai buvo labiau idealizuoti, susieti su moralinėmis vertybėmis ir valstybės interesais. Romėnai savo dievus laikė pragmatiškais globėjais, saugančiais imperiją ir jos piliečius.
Romėnų dievai kilo iš įvairių šaltinių: dauguma perimti iš Graikų mitologijos, kiti - iš etruskų ar vietinių Italijos genčių tikėjimų. Romėnai buvo atviri kitų kultūrų įtakai, todėl jų panteonas nuolat plėtėsi, įtraukiant naujas dievybes. Šie dievai buvo reikalingi tam, kad paaiškintų gamtos reiškinius, žmonių likimus ir valstybės įvykius. Žmonės tikėjo, kad dievai gali įtakoti jų gyvenimus, todėl meldėsi ir aukojo jiems, siekdami palankumo. Romėnų dievai buvo ypatingi tuo, kad glaudžiai siejosi su Romos politika ir valstybingumu - pavyzdžiui, Jupiteris buvo Romos globėjas, o Marsas saugojo kariuomenę.
12 Olimpiečių Dievų
12 Olimpiečių (Olimpo dievai), graikų mitologijoje, buvo vyriausi Graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. (Olimpas - aukščiausias kalnas Graikijoje, kurio aukštis 2917 m.). Viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami Olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. 10 dievų - Dzeusas (vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas), Hera (vyriausia deivė), Poseidonas (jūrų dievas), Arėjas (karo dievas), Hermis (keliautojų, piemenų, oratorių, literatų, poetų, atletų globėjas, tarpininkas tarp žmonių ir dievų), Hefaistas (kalvių, aamatininkų, meistrų, skulptorių globėjas, metalo, metalurgijos ir ugnies dievas), Afroditė (meilės ir grožio deivė), Atėnė (išminties, strategijos ir karo deivė), Apolonas (nelaimių, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, poezijos, pranašyščių, šokių ir proto dievas) ir Artemidė (medžioklės, laukinių žvėrių, gyvybės, skaistybės deivė) nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę 4 - Hestija (židinio, švelnumo, šeimos deivė), Demetra (žemdirbystės deivė), Dionyzas (vyno ir vyndirbystės dievas) ir Hadas (požeminio pasaulio, mirties dievas) nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dionyzo vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis.
Dzeusas: Dievų ir Žmonių Tėvas
Dzeusas - graikų mitologijoje vyriausias dievas, dievų ir žmonių tėvas, Olimpo dievų valdovas. Dzeusas yra senas graikų dievas; jo vardas indoeuropietiškos kilmės ir reiškia „giedrą dangų“. Antikiniame pasaulyje vardo „Dzeusas“ etimologija buvo siejama su žodžiu „gyvenimas“, „tai per ką viskas egzistuoja“. Dzeusas yra Krono ir Rėjos sūnus, todėl jį dar vadina Kronidu arba Kronionu. Jis priklauso trečiai dievų kartai, nuvertusiai titanus.
Hera: Santuokos ir Šeimos Deivė
Hera - graikų mitologijoje Dzeuso žmona ir sesuo, aukščiausioji Olimpo dievybė, Krono ir Rėjos duktė. Turbūt jos vardas reiškia „saugotoja“, „ponia“. Jos santuoka su broliu - senosios kraujo giminaičių šeimos rudimentas. Kronas prarijo Herą kartu su kitais savo vaikais, tačiau Metidės ir Dzeuso gudrybės privertė jį išspjauti vaikus. Hera paskutinė (po Metidės ir Temidės) teisėta Dzeuso žmona. Tačiau dar ilgai prieš sutuoktuves ji palaikė slaptą ryšį, kurio iniciatorė buvo būtent Hera. Santuoka jai suteikė galimybę valdyti kitas Olimpo deives. Vis dėlto jai būdingi senos vietinės ikiolimpinės dievybės bruožai: savarankiškumas ir laisvė šeimoje, nuolatiniai kivirčai su Dzeusu, pavyduliavimas, pyktis.
Poseidonas: Jūrų Valdovas
Poseidonas - graikų mitologijoje vienas iš aukščiausiųjų Olimpo dievų, jūros valdovas, Krono ir Rėjos sūnus, Dzeuso ir Hado, su kuriais dalinosi pasaulį, brolis. Traukiant burtus Poseidonui atiteko jūra, Dzeusui - dangus, Hadui - požemis. Seniausias Poseidono įvaizdis susijęs su drėgmės prisodrintos žemės derlingumu.
Panašus:
- Neįtikėtini Dievo stebuklai vaikams: įkvepiančios istorijos ir jų svarbiausia reikšmė
- Dievo Motinos Gimimo Cerkvė Trakuose: Neįtikėtina Istorija ir Įspūdinga Architektūra
- Dievo Globa ir Priežiūra: Atraskite Dieviškosios Apsaugos Tiesą ir Jėgą
- 10 Būtini Reikalavimai Kandidatams Į Globos Įstaigos Vadovus – Atraskite, Kaip Tapti Lyderiu!
- Neįtikėtini idėjos, kaip papuošti grupę Rugsėjo 1-ajai vaikams darželyje – sukurkite stebuklingą atmosferą!