Šventasis Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsijungiame į Bažnyčią kaip jos pasiuntinybės dalyviai.
Kam teikiamas Krikšto sakramentas?
Pareiškęs norą, Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus. Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs - išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas.
Jei vaikeliui, kurį norima pakrikštyti, yra septyneri metai ir daugiau, tokiu atveju Krikštui bus reikalingas vyskupo leidimas. Pagal bendrą bažnytinę nuostatą, nekrikštytas vaikas, sulaukęs amžiaus, kai rengiamasi Pirmajai Komunijai, kartu su pasirengimu Krikštui rengiasi ir Pirmajai Komunijai.
Iš vyresnių vaikų reikalaujama didesnio pasirengimo krikštui: jie turi mokėti pagrindines maldas, žinoti pagrindines tikėjimo tiesas bei suvokti krikščioniško gyvenimo principus. Pasiruošimas vyksta visus mokslo metus.
Kas gali krikštyti?
Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas - ten, kur gyvena tėvai. Esant rimtai priežasčiai (pvz., jei kūdikiui iškyla mirties pavojus), krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, t. y. pildamas ant galvos vandenį, ištaria trejybinę formulę.
Sakoma: „Jonai (Ona), aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikštą papildytų.
Apie Krikšto sakramentą
Krikštu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.
Kadangi krikštijamasis įsitraukia į Dievo vaikų antgamtinį gyvenimą, prasminga, kad jam būtų duodamas vardas šventojo, kuris galėtų padėti tesėti Krikšto pažadus ir jį globotų.
Krikštatėviai
Krikštijamąjį neša arba lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Tikėjimas, kurio reikalaujama Krikštui, dar nėra tobulas ir brandus, todėl jis turi būti ugdomas.
Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba.
Pagal Romos katalikų Bažnyčios mokymą (kan. § 1. 1. 2. 3. 4. 5. § 2. “Gyvenantis pagal tikėjimą” reiškia ir tai, kad jei vyras ir moteris gyvena kaip pora, tačiau nėra susituokę prieš Bažnyčią, jie negali būti krikšto tėvais.
Tai, kad krikštyjamo vaikelio tėvai neturi bažnytinės santuokos, nėra kliūtis. Krikšto sakramentui suteikti užtenka vieno krikšto tėvo (arba krikšto motinos), tos pačios lyties du asmenys negali krikštyti.
Tradiciniškai kviečiami krikštatėvis ir krikštamotė, kurie dvasine prasme atspindi žemiškąją šeimą. Jie nebūtinai turi būti tikra šeima, gali būti ir draugai ar brolis ir sesė, svarbu, kad kartu negyventų kaip nesantuokinė pora.
Būtina, kad krikšto tėvai būtų priėmę krikšto sakramentą, Pirmąją Komuniją bei Sutvirtinimo Sakramentą. Jei vienas iš būsimų krikšto tėvų yra kitos religijos, jis gali dalyvauti ceremonijoje, tačiau bus ne krikštatėviu, o „krikšto liudytoju“.
Bent vienas iš dviejų krikšto tėvų privalo būti katalikas.
Pasiruošimas Krikšto sakramentui
Dėl krikšto reikia susitarti iš anksto kreipiantis į parapijos kleboną, paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį, bet pasitikslinkite dėl laiko bažnyčioje, kurioje planuojate atlikti ceremoniją. Pageidautina, kad tiek tėvai, tiek krikšto tėvai pasikartotų katekizmo tiesas.
Kai kurios parapijos netgi organizuoja kursus krikštyjamo vaikelio tėvams ir krikštatėviams. Tai nėra privaloma ir daugiau priklauso nuo konkrečios parapijos vidinių nuostatų.
Prieš krikštynų ceremoniją tėvai ir krikštatėviai turi užeiti į bažnyčios raštinę, kur bus užpildomi Krikšto dokumentai. Pats sakramentas teikiamas bažnyčioje, tam paruoštoje vietoje.
Pagal Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės kodeksą, dėl giminystės ryšių negali būti tik tėvas, motina ir sutuoktinis. Daugiau jokių apribojimų Bažnyčios teisė nenumato (žinoma, išlaikant visus kitus reikalavimus krikštatėviams: priimti įkrikščioninimo sakramentai - Komunija ir Sutvirtinimas; jeigu krikštatėviai šeima - tai susituokę Bažnyčioje; nepasitraukę iš Bažnyčios savo apsisprendimu; nenubausti bažnytine bausme).
Krikšto apeigos
Bažnyčioje arba koplyčioje būna vieta, skirta Krikšto apeigoms atlikti. Ceremoniją gali atlikti vyskupas, kunigas ar diakonas. Dvasininkas vadovauja apeigoms, o dalyvaujantieji aktyviai įsijungia, atsiliepdami į kreipinius ir drauge melsdamiesi.
Krikšto apeigos pradedamos persižegnojant. Kunigas klausia tėvų: „Kokį vardą išrinkote šiam kūdikiui?” Pasakomas vaiko vardas. Po to kunigas klausia tėvų, ko jie prašo šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios.
Kunigas dešinės rankos nykščiu padaro kryžiaus ženklą ant vaikelio kaktos. Tada vaikelį palaimina tėvai ir krikštatėviai. Toliau yra skaitoma Šv. Rašto ištrauka. Katechumenų aliejumi patepama krikštijamojo krūtinė.
Kunigas kviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!” Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Vandens užpylimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui.
Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė. Dėkodami Dievui už Krikšto malonę, visi drauge meldžiasi Viešpaties malda (Tėve mūsų).
Simboliai Krikšto metu
- Kryžiaus ženklas - krikščioniško identiteto simbolis.
- Pašventintas vanduo - nuplauna gimtąją nuodėmę ir suteikia naują pradžią jau Dievo vaiko gyvenimui.
- Katechumenų aliejus - primena, kad nuo šiol Kristus bus krikščionio apsauga ir stiprybė, padės atsilaikyti velnio gundymams, bei užgydys nuodėmių žaizdas sieloje.
- Krizmos aliejus - tai išrinkimo ženklas, primena, jog kiekvienas krikščionis šiame pasaulyje yra kunigas, nes meldžiasi Dievui už save ir kitus. Jis - karalius, besirūpinantis jam pavestaisiais, ir pranašas, liudijantis Dievą kitiems.
- Baltas drabužis - tai pakrikštytojo dvasinę būseną atspindintis ženklas. Po Krikšto žmogus yra tyras, šventas, be dėmės.
- Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos.
Krikšto rūbeliai ir žvakė
Krikšto rūbelis (skraistė) nebūtinai turi būti naujas vaikeliui, nebent planuojate vėliau iš jo siūti Pirmosios Komunijos drabužius. Krikšto žvakė kiekvienam krikštyjamam vaikeliui būtina nauja. Pagal katalikiškąją tradiciją jos šviesa lydi žmogų svarbiausiais jo gyvenimo momentais, uždegama, atnaujinant Krikšto pažadus, priimant Pirmąją Komuniją, o galiausiai, jei įmanoma sudega prie žmogaus karsto.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Ar Vaiko Inkstų Dydžio Skirtumai Yra Normalūs? Ekspertų Atsakymai!
- Vaiko kortelė Swedbank: kaip užsakyti ir naudotis?
- Išsipūtęs vaiko pilvas: priežastys, simptomai ir ką daryti
- Vaiko Charakteristika: Pavyzdžiai ir Patarimai, Kaip Aprašyti Vaiko Savybes
- Atpažinkite Nesivystančio Nėštumo Priežastis ir Simptomus – Svarbiausia Emocinė Parama Jums