Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Aromaterapijos terminas pradėtas naudoti tik 20 a. pradžioje, tačiau šis gydymo metodas taikomas nuo seniausių laikų. Manoma, jog Kinija viena pirmųjų kultūrų ėmė naudoti kvapiuosius augalus žmogaus gerai savijautai palaikyti. Jie degino smilkalus siekdami harmonijos ir pusiausvyros.

Egiptiečiai sukūrė pirmąjį distiliavimo aparatą, kurio pagalba išgaudavo kedro eterinį aliejų. Vėliau jie naudojo kedro, gvazdikėlių, miros, muskato, cinamono kvapiuosius aliejus kūnų balzavimui.

Aromaterapijos renesansu laikomi 1940 metai, prasidėję Prancūzijoje. Kartą prancūzo chemiko Gattefosse laboratorijoje atlikinėjant eksperimentus įvyko sprogimas. Chemikas smarkiai nusidegino rankas ir plaštakas. Sužalotas rankas Gattefosse įmerkė į levandų aliejų. Žaizdos kuo puikiausiai užgijo, o randų bei užkrėtimo pavyko išvengti.

Chemikas taip susižavėjo eteriniais aliejais bei jų poveikiu odai, jog tam paskyrė visą savo gyvenimą. Būtent Gattefose laikomas „aromaterapijos“ termino autorius - tokiu pavadinimu pasirodė jo pirmoji knyga. Kitas gydytojas, J. Valnet, eteriniais aliejais gydė kareiviams žaizdas Indokinijos kare, kai išseko antibiotikų rezervas.

Tačiau viena iškiliausių slaugytojų, aromaterapijos žinovių, laikoma Madam Marguerite Maury (1895-1968). Šiandien daugiau nei 20 metų aromaterapija taikoma Australijoje, Pietų Afrikoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, o taip pat JAV.

Idėja, jog slauga neatsiejama nuo malonaus kvapo ir švelnaus prisilietimo nėra nauja. J.Watson - žmogaus rūpinimosi modelio autorė teigia, jog sveikata - tai harmonija su aplinka, o ją pasiekti gali padėti eterinių aliejų naudojimas pacientų slaugyme. Eteriniai aliejai padeda sukurti malonią, harmoningą aplinką bei padeda pacientams sveikti.

Dauguma mūsų veiksmų sąmoningai ar nesąmoningai priklauso nuo kvapų. Kasdien įkvepiame apie 23040 kartų. Kvapai mus gali įspėti apie ugnies pavojų, apie būtinybę pavalgyti, sužadinti norą prisiglausti prie kito asmens, o ką tik gimę naujagimiai pagal kvapą atranda mamos krūtį.

Kai įkvepiame kvapą, cheminiai kvapo komponentai per nosį keliauja į uodžiamąjį stormenį smegenyse, o vėliau į limbinę smegenų dalį. Tai po smegenų žieve esantis struktūrinis žiedas, sudarytas iš 53 regionų ir 35 susijusių laidų, į kurių sudėtį įeina ir migdolinis kūnas bei hipokampas.

Limbinė sistema atsakinga už emocijas ir atmintį. Migdolinis kūnas vadovauja mūsų emociniam atsakui į kvapus. Prisiminimai bei kvapo atpažinimas kyla iš hipokampo. Hipokampe taip pat yra kvapų cheminių medžiagų atminties saugykla. Įdomiausia, jog visi sensoriniai stimulai į limbinę sistemą patenka praėję pro aukštesnius smegenų centrus, tuo tarpu kvapai į limbinę sistemą - agresijos, baimių, aistros, norų, malonumų, poreikių ir instinktų karuselę - patenka aplenkę „cenzorius“.

Klinikinė aromaterapija - tai eterinių aliejų naudojimas juos įkvepiant arba atskiedus baziniu aliejumi naudojami tiesiogiai ant odos, pilama į vonią, dedami kompresai. Eteriniai aliejai išgaunami iš augalų žiedų, lapų, sėklų, pumpurų, spyglių, žievės, medienos.

Priklausomai nuo augalo savybių, eteriniai aliejai išgaunami naudojant distiliavimą garais, mechaninį spaudimą ar ekstrahavimą tirpikliu. Vienas naujesnių ir brangesnių eterinių aliejų išgavimo būdų - jų ekstrahavimas anglies dioksido pagalba. Eteriniai aliejai yra lipotrofiški - tirpstantys riebaluose.

Dėka žmogaus odoje esančio lipidinio sluoksnio, eteriniai aliejai gerai absorbuojasi. Malonus kvapas gali pagerinti nuotaiką bei sumažinti tam tikrus klinikinius simptomus. Keletas lašelių levandų eterinio aliejaus gali išgelbėti nuo nemigos arba pagerinti nuotaiką.

Jazminas, citrina, citrinžolė, pipirmėtė, bazilikas gali padėti atsikratyti sąstingio ir veikti stimuliuojančiai. Bergamotė, ramunėlė, sandalmedis gali atpalaiduoti. Eteriniai aliejai retai naudojami neskiesti ant odos, dažniausiai jie skiedžiami su šalto spaudimo augaliniu aliejumi.

Blogai gyjančioms žaizdoms, opoms, praguloms gydyti gali padėti levandų, bosvelijų, sandalmedžio, arbatmedžio, eukalipto, pelargonijos, ramunėlių eteriniai aliejai. 1-5 lašeliai eterinio aliejaus lašinama į 1 arbatinį šaukštelį šalto spaudimo aliejaus. Tinkamiausi šalto spaudimo aliejai - migdolų, puiklapių(tamanu), nakvišų, erškėtuogių, alyvuogių. Gaunamas 1-5 proc.tirpalas. Šis tirpalas pilamas ant sterilaus tvarsčio ir dedama ant odos.

Šalto spaudimo aliejus neleis tvarsčiui prilipti prie odos. Eteriniai aliejai gali sumažinti uždegimą, pagerinti odos regeneraciją, išgydyti infekciją. Eteriniai aliejai lėtinių ligų tikrai neišgydys, tačiau jie puikiai gali padėti susidoroti su stresu, neigiamom emocijom, pagerinti gyvenimo kokybę.

Stresą mažina ramunėlių, nerolio, karčiųjų apelsinų, levandų, mandarinų, pelargonijų, rožių, saldžiųjų mairūnų eteriniai aliejai. Užlašinkite pasirinkto neskiesto aliejaus 3-5 lašelius ant nosinės ar vatos tampono ir palikite šalia paciento 5 min.

Prisilietimas - vienas pirmųjų ir vienas svarbiausių priemonių bendravime. Sakoma, jei žmogus stokoja prisilietimų, jo oda alksta. Tyrimai rodo, jog lėtinėmis ligomis sergantys žmonės dažnai ilgisi prisilietimų, o pats prisilietimas gali sumažinti skausmą. Nenuostabu, jog aromaterapija derinama su prisilietimu yra tokia veiksminga.

Kas yra „M“ technika? Ši technika buvo sukurta intensyviosios terapijos slaugytojos Dr.Jane Buckle. Tai apibūdinama kaip fizinė hipnoterapija, ji veikia raminančiai, atpalaiduojančiai tiek pacientą, tiek masažuotoją. Šio masažo metu naudojami švelnūs prisilietimai, paglostymai, nestiprūs paspaudimai tam tikrose vietose.

Masažuojamos rankos, pėdos, veidas, nugara. Ši technika tinka sunkiai sergantiems, mirštantiems pacientams. Patalpą aromatizuoti galite ir kitu būdu - ant šviestuvo neįjungtos elektrinės lemputės užlašinkite lašelį eterinio aliejaus ir įjunkite lempą. Aromatinei voniai paruošti į nedidelį kiekį pieno ar bazinio aliejaus įlašinkite 5-7 lašelius eterinio aliejaus ir supilkite į vandenį.

Rankų higienos svarba

Gera rankų higiena yra vienas paprasčiausių ir svarbiausių veiksmų, padedančių užkirsti kelią infekcijos plitimui bei padedantis išsaugoti pacientų gyvybes. Nuo seniausių laikų rankų plovimas muilu laikoma įprasta asmeninės higienos procedūra.

Tačiau tik prieš 200 metų atrastas ryšys tarp rankų plovimo ir ligų plitimo. 1822 m. prancūzų farmacininkas pademonstravo, jog chlorido kalkių arba sodos tirpalas gali pašalinti bjaurų žmogaus kvapą bei būti naudojami kaip dezinfekantai ir antiseptikai. 1825 m.

1846 m. Ignaz Semmelweis pastebėjo, jog moterų po gimdymo mirtingumas didesnis ten, kur jų kūdikius priimdavo gydytojai iš bendrosios ligoninės, negu tų moterų, kurių naujagimius priimdavo akušerės atskirose ligoninėse. Jis teigė, jog gydytojai, kurie po autopsijos (skrodimo) eina iškart į akušerinę palatą, nešiojasi ant rankų bjaurią smarvę, o pogimdyvinę karštinę sukelia ant gydytojų rankų pernešamos “lavonų dalelės”, prikibusios po autopsijos. Tokiu būdu 1847 m. gegužę Semmelweis reikalavo, jog gydytojai plautų rankas chloro tirpalu eidami nuo vieno paciento prie kito.

Nuo 2012 metų Pasaulinė Sveikatos Organizacija (PSO) rekomenduoja plauti rankas su muilu ir vandeniu, kada jos išteptos purvu, krauju ar kitais kūno skysčiais, buvo numanomas kontaktas su sporas formuojančiais patogenais, kaip pavyzdžiui Clostridium difficile. Ir nors nei muilas, nei vanduo šių sporų nesunaikina, tačiau plaunant tinkamai, vandens ir muilo dėka sporos yra mechaniškai pašalinamos.

Antiseptikas - tai medžiaga, kuri apsaugo ar sustabdo mikroorganizmų augimą ar veiklą, slopindama jų aktyvumą ar juos sunaikindama. Pirminė odos funkcija apsaugoti organizmą nuo vandens praradimo, saugoti kūną nuo sužeidimų bei mikroorganizmų, būti pastoviu barjeru nuo aplinkos.

Oda palaiko pastovią kūno temperatūrą bei perduoda jutimus, kuriuos sukelia aplinkos dirgikliai. Odos storis įvairiose kūno vietose yra skirtingas - ploniausia akių vokų oda, mažiau nei 1 mm, storiausia - paduose, daugiau nei 4 mm.

Jei plika akimi galėtume matyti bakterijas ant odos, išvystume, jog mūsų oda yra padengta mikroorganizmų kolonijomis. Trumpalaikė flora - ji laikosi paviršiniuose odos sluoksniuose ir lengvai pašalinama plaunant rankas. Kai kurių sveikatos priežiūros darbuotojų rankos gali būti užkrėstos rezidentine patogenine flora - mielių grybeliais, auksiniu stafilokoku, gram neigiamom bacilom.

Nedideli odos sužalojimai, įbrėžimai, pleistro nuplėšimas, o taip pat cheminių medžiagų poveikis sumažina apsauginį odos barjerą, kurį užtikrina glicerolipidai bei steroliai. Kai šios medžiagos pašalinamos nuo odos, odai prireikia apie 6 val kad būtų atkurta 50 proc. šių medžiagų sekrecija ir 5-6 dienų, kad odos apsauginė sekrecinė funkcija būtų atkurta pilnai.

Patogenai nuo vieno paciento perduodami kitiems pacientams per sveikatos priežiūros darbuotojų rankas. Užsikrėtimas sveikatos priežiūros įstaigoje gali įvykti ne tik per infekuotas, šlapiuojančias žaizdas, bet ir per normalią nepažeistą odą, kolonizuotą patogenais.

Mikroorganizmai dažniausiai įsikuria tarpvietės ar kirkšnių srityje, o taip pat pažastyse, liemens srityje, rankose bei po nagais. Kiek patogenų turi kiekvienas pacientas priklauso nuo įvairiausių veiksnių. Dažniausiai sutinkami patogenai sveikatos priežiūros įstaigose yra: gram neigiamos bacilos, auksinis stafilokokas, enterokokai bei Clostridium difficile.

Darbuotojai šiais patogenais gali susiteršti rankas ar pirštines prisiliesdami prie negyvų objektų. Pacientų marškiniai, patalynė, lova bei kiti pacientų naudojami objektai gali būti užkrėsti patogeniniais organizmais. Užkrėstos gali būti lovų pakeliamos grotos, spintelių rankenėlės, pacientų oda.

Patogenai gali įsikurti prie kriauklės, ant vandens reguliavimo rankenėlių, muilo dozatoriaus ir kt. O taip pat patys pacientai gali būti infekcijos šaltiniais.

Tyrimai rodo, jog po priaugintais nagais bei atsilupinėjusiu nagų laku randama gana didelė koncentracija bakterijų, dažniausiai stafilokokų, gram neigiamų bakterijų, Corynebacterių bei mielių grybelių. Todėl medicinos personalui rekomenduojama vaikščioti su ne ilgesniais kaip 0,5 cm nagais bei vengti priaugintų nagų, atsilupinėjusio nagų lako - tai puiki terpė įsikurti mikroorganizmams. Nesugadintas nagų lakas pavojaus nekelia, tačiau jis turėtų būti ne senesnis kaip 4 dienų.

Užfiksuota nemažai atvejų JAV kai medicinos personalas dėl netinkamų nagų sukėlė infekcijos protrūkius skyriuose. Tad PSO ragina kiekvieną sveikatos priežiūros įstaigą turėti savo taisykles dėl sveikatos priežiūros darbuotojų nagų bei teigia, jog „sveikatos priežiūros darbuotojai negali nešioti priaugintų nagų ar jų galiukų („tipsų“), jei tiesiogiai kontaktuoja su pacientais, o natūralūs nagai turi būti trumpi - ≤0,5 cm ilgio.

Panašūs tyrimai rodo, jog auksinis stafilokokas, enterobakterijos dažnai randamas po sveikatos priežiūros darbuotojų žiedais, laikrodžiais dėvimais ant riešo bei nagais ilgesniais nei 2 mm. Egzistuoja didesnė tikimybė įsikurti patogenų kolonijoms odoje po žiedu nei paprastai ant rankų, kai žiedas nedėvimas.

Kita studija rodo, jog net 40 proc. tirtų slaugytojų po savo žiedais nešiojosi gram neigiamas bacilas. Tuo tarpu kitas tyrimas rodo, jog po rankų plovimo tiek slaugytojai su žiedais, tiek be žiedų bakterijų kolonijų skaičius buvo panašios. Tad panašu, jog šioje vietoje dar reikia išsamesnių tyrimų.

Taigi, tinkamai praktikuojama rankų higiena ženkliai sumažina infekcijų protrūkius sveikatos priežiūros įstaigose. Buvo atlikti įvairūs tyrimai, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti, kas geriau - paprastas muilas ir vanduo ar cheminiai rankų antiseptikai, siekiant užkirsti kelią infekcijoms.

Plaunantis rankas su muilu ir vandeniu, detergentų dėka pašalinami nešvarumai, žemės bei įvairios organinės dalelės nuo rankų. Paprastas muilas pasižymi minimaliu antimikrobiniu aktyvumu, kuris tik iš dalies sunaikina ar stabdo mikroorganizmų augimą. Kalbant apie antiseptikus, sveikatos priežiūros įstaigose jų naudojama daug ir įvairių, tačiau dažniausiai naudojamas alkoholio pagrindu. Dauguma alkoholio pagrindu pagaminti antiseptikai sudaryti iš izopropanolio, etanolio, n-propanolio ar jų mišinio. 60%-95% alkoholio tirpalo koncentracija yra laikoma efektyviausia, didesnė koncentracija mažiau efektyvi.

Alkoholiai pasižymi puikiu germicidiniu aktyvumu laboratorijoje prieš gram teigiamas ir gram neigiamas vegetatyvines bakterijas, o taip pat grybelius bei antibiotikams atsparius patogenus. Herpes virusai, žmogaus imunodeficito virusas, gripo, respiracinis sincitinis virusas, vakcinija virusas in vitro sąlygomis taip pat jautrus alkoholiui.

Hepatito B virusas mažiau jautrus, tačiau paveiktas 60-70% alkoholio, žūsta. Hepatito C virusas taip pat jautrus šiam procentui alkoholio ir žūsta. Tačiau nepaisant didelio efektyvumo prieš organizmus, alkoholis pasižymi mažu efektyvumu prieš bakterijų sporas, pirmuonių cistas, virusus be lipidinio apvalkalo.

Alkoholiai pasižymi staigiu germicidiniu efektu ant odos, tačiau ilgesniu, išliekančiu antimikrobiniu aktyvumu nepasižymi bei neslopina bakterijų augimo po panaudojimo. Po šio antiseptiko panaudojimo bakterijos ant rankų lėtai vėl auga. Alkoholio pagrindu antiseptikai netinkami naudoti, jei rankos yra matomai purvinos ar suterštos biologiniais žmogaus skysčiais, tokiu atveju, jos pirmiausiai plaunamos muilu su vandeniu.

Iritacinį kontaktinį dermatitą - rankų oda išsausėja, tampa sudirgusi, niežtinti, kartais suskilinėja ir kraujuoja. Simptomai gali būti labai lengvi ir gali būti labai sunki forma, sutrikdanti darbingumą. JAV tyrimai rodo, jog 25 proc. slaugytojų kankina ši problema. Vertėtų nepamiršti, jog pažeidus odos vientisumą, pakinta ir jos flora, joje gali apsigyventi stafilokokai bei gram neigiamos bacilos.

Alerginį kontaktinį dermatitą - šis dermatitas yra retesnis, dažnai pasireiškia kaip alerginis atsakas į tam tikrą rankų higienai naudojamą medžiagą ar pirštines. Pasireiškia paraudimu, patinimu, niežuliu. Dažniausiai jį išprovokuoja rankų priežiūros priemonėse esantys konservantai, kvapiosios medžiagos. Alkoholio turintys dezinfekantai retai sukelia alergines reakcijas.

Taigi, rankų higiena yra vienas paprasčiausių ir pigiausių priemonių, apsaugančių nuo hospitalinės infekcijos, tačiau tyrimai rodo, jog vidutiniškai sveikatos priežiūros darbuotojai rankų higienai skiria tik puse tam būtino laiko.

Sukurti antiseptinės rankų higienos kultūrą savo įstaigoje (iškabinti gerai matomoje vietoje rankų higienos protokolus, visiems sveikatos priežiūros darbuotojams juos pristatyti ir pademonstruoti, stebėti ir skatinti ne tik slaugytojus, bet ir pagalbinius darbuotojus, gydytojus, maisto išdavėjus ir kt.

žymės: #Nestuma

Panašus: