Šiais laikais socialinės rizikos šeimos - tai aktualus ir neišvengiamas valstybės rūpestis, kuris reikalauja neatidėliotino sprendimo būdų.
Pastaraisiais metais tokios šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamų pašalpų (2012 m. - 221 922 socialinės pašalpos gavėjai), uždarbiauja nelegaliais būdais (kontrabanda, neoficialūs darbai) arba nedirba apskritai, aiškindami tai tuo, kad mokamas atlyginimas yra mažas. 2011 m. 18 m. ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygį pagrinde sudarė bedarbiai (53,1%), neaktyvūs (29,1%), senatvės pensininkai (14,8%), dirbantieji (10,1%). Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose.
Šiuos vaikus sudaro 4 proc. visų vaikų. Šis rodiklis nekinta jau 4 metus, tad tai tik dar kartą patvirtina šios problemos aktualumą. Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės - jų veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimų vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą. Tokius centrus 2011 m. lankė 8 013 vaikai, priskirtini socialinės rizikos grupei.
Pagrindinė vaikų dienos centrų veikla yra socialinės vaikų atskirties mažinimas bei vaikų kelio patekimui į globos namus užkirtimas, kompleksinė (socialinė, psichologinė, pedagoginė) pagalba vaikui ir šeimai - ši veikla yra tiesiogiai susijusi su socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiais. Socialines paslaugas dienos centruose 2012 m. gavo 6 873 vaikai - 14,2 proc. mažiau nei 2011 m. bei net 18,1 proc. mažiau nei 2010 m. Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius penkerius metus gimstamumas Lietuvoje sumažėjo 3,6 proc.
Šiuo metu daugiausia socialinės rizikos šeimų yra Kauno, Vilniaus bei Klaipėdos apskrityse. Šis sumažėjimas atitinkamai 8,5 proc. bei 16,4 proc.
Temos ištyrimas
Mokslinės literatūros atžvilgiu tema yra populiari - ji įvairiais aspektais nagrinėjama tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių tarpe.
- S. Stoltz, M. Londen ir kt. (2013) daug dėmesio skyrė ryšio tarp vaiko agresyvaus elgesio ir jo lyties bei agresyvaus elgesio poveikio vaiko socializacijos sėkmei tyrimams. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad agresyvus elgesys dažniausiai pasitaiko berniukų tarpe, ir, jų agresyvus elgesys labiau nei mergaitėms, neigiamai sąlygoja jų socializaciją.
- A. Crowley, S. Jeon (2013) tyrė vaikų dienos centrų teikiamų paslaugų atitikimą jų licencijose numatytiems reikalavimams bei kitiems teisės aktams, orientuojantis į vaikų fizinę sveikatą bei saugumą.
- V. Gudžinskienė ir A. Railienė (2012) nagrinėjo vaikų dienos centrų darbuotojų socialinius įgūdžius bei karjeros kompetencijas.
- M. Wadsby (2012) gilinosi į motinos psichosocialines krizes, jų galimus padarinius, tokius kaip alkoholio, narkotikų vartojimas, bei jų įtaką vaikams.
- V Gudžinskienė ir R. šiose šeimose, patiriamus psichologinius, socialinius bei mokymosi sunkumus.
- B. Littlechild (2008) aktualizavo į vaikus orientuoto socialinio darbo vertinimo poreikį. Autoriaus nuomone, yra būtina tirti ir analizuoti socialinės pagalbos vaikui rezultatus, o pati socialinio darbo rizika turi būti mažinama įvairiais būdais.
- L. Dromantienė ir R. šios situacijos atžvilgiu.
- B. Kairienė (2006) tyrinėjo agresyvaus tėvų elgesio su savo vaikais koregavimo galimybes, akcentuodama pedagogo indėlį šiose situacijose.
- G. šiuos dalykus.
- G. šiuos įtakos socialinės įtampos raiškai.
- S. Mikulionienė (2005) bei L. Žalimienė (2004) analizavo socialinės atskirties reiškinį šalies visuomenėje, nagrinėjo sritis, kuriose ši sąvoka gali būti taikoma, analizavo įvairias socialines grupes, socialinės atskirties problemas bei integracijos galimybes tam tikros grupės atžvilgiu.
- A. Juodaitytė (1996) tyrė socializacijos aspektus vaikystėje, Z. Bajorikūnas (2004) - šeimos vaidmenį vaiko socializacijos procese, tėvų ašvietimo šiuo atžvilgiu problematiką.
- M. Black, H. Raymond ir kt. (2002) tyrimų sritis - vaikų priežiūra socialinės rizikos šeimose, autorių objektas buvo ikimokyklinio amžiaus vaikai kaimo vietovėse.
- Pasitelkdama užsienio šalis patirtį B. Palavinskienė (2001) analizavo smurto šeimoje prevencijos galimybes.
- J. G. šis alkoholikų šeimose problemas.
- S. T. Azar, D. A. Wolfe (1995) analizavo tėvystės teisių nutraukimo atvejus.
- S. W. P. R. Powers (1997) tyrė socialinis darbuotojų darbo įgūdžius bei darbo metodus ir teorijas.
Mokslinė problema
Šios problemos, jos įtaka vaikų socializacijai ir integracijai bei vaikų dienos centrų vaidmuo, kaip vienas iš šios problemos sprendimo būdų.
Šiuo klausimu vaikų dienos centrų veikla, kaip ši socialinės rizikos šeimos kilusių vaikų socialinių problemų prevencinė priemonė šalyje yra nagrinėjama fragmentiškai, o šių vaikų poreikių tenkinimo galimybės minėtose įstaigose apskritai nėra tirtos. Kyla klausimas, kaip patys vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai vertina socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių patenkinimo lygį jų dienos centre? Koks yra šiems vaikams teikiamų paslaugų poreikis bei potencialas? Su kokiais sunkumais vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai susiduria dirbdami su socialinės rizikos šeimų vaikais bei kaip tai lemia vaikų poreikių patenkinimo lygį? Remiantis vaikų dienos centro darbuotojų bei savanorių patirtimi, šiame darbe siekiama išnagrinėti šio pobūdžio įstaigos galimybes tenkinti socialinėse rizikos šeimų vaikų poreikius.
Tyrimo metu stengiamasi įsigilinti į socialinės rizikos šeimų vaikų poreikius, jų tenkinimą, atkreipti dėmesį į vaikų dienos centrų darbo principus bei jų naudą. Tyrimo hipotezė - tikėtina, kad vaikų dienos centre socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiai yra patenkinami. Darbo objektas - socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimas vaikų dienos centre.
Darbo metodai
- Teoriniai. Su tyrimo problema susijusios mokslinės bei kitos literatūros, teisės aktų analizė, sintezė ir apibendrinimas.
- Empiriniai. Anketinė apklausa - sudaryta anketa, kuria naudojantis buvo siekiama surinkti informaciją apie socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimo galimybes vaikų dienos centre.
- Duomenų analizės metodai. Programos Windows Microsoft Exel ir SPSS.
Socialinės rizikos šeimos charakteristikos
Pradedant nagrinėti socialinės rizikos šeimų vaikų poreikių tenkinimo galimybes, tikslinga išsiaiškinti esmines socialinės rizikos šeimos charakteristikas.
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, yra įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių, būtinų vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Pasak autorių, šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą.
Šios, kaip sėkmingai šeima atlieka savo funkcijas, ir kokiu būdu jų neatlikdamos jos rizikuoja tapti socialiai pažeidžiamomis (Kabašinskaitė, 1999). Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Šiai būdingas dvejopas akcentavimas. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės (2010) atliktais tyrinėjimas, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams.
Šis dokumentų turinio analizė leido autoriams ekstrahuoti pagrindines kategorijas, kuriomis apibūdinama socialinės rizikos šeima. Taigi, bendruoju atveju socialinę rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 m.
Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinius ir fizinius poreikius, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus. <...> Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013). Anot G. Kondrotaitės ir T. I. šios, nepilnos šeimos. Šiuo, kaip teigia S. E. Masiliauskienės ir V. apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir tobulėti.
Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Šia tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės, kurios sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi. Šis vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis. Šis, sąlygojusis tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei, identifikavimo.
Socialinės rizikos šeimų ypatumai
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokis šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus.
Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. Daugelis šis šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. Anot E. Masiliauskienės ir V. šios šeimos nariai išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvis tarpusavio santykis šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio.
Šis susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos. J. šinskienė ir G. Kondrotaitė (2006) teigia, kad socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šio amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Kaip akcentuoja autoriai, vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų paminėtų grupių socialinės rizikos faktoriai. Remiantis J. šinskienės ir G. Kondrotaitės 2006 m. gegužės mėn. atliktu interviu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja A. kalbant apie socialinis paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu.
Šis konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugas socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialinis paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Šis, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei. Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), jų dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinis situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato.
Aptariant socialinės rizikos šeimos potencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004). Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šis vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę.
Remiantis G. Kondrotaite ir T. vaiko vystimąsi, moralinį ir probleminį elgesį, nesėkmes mokykloje, prastą psichinę sveikatą, kitaip tariant, vaiko socializaciją. Tokios rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. Žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas (Kondrotaitė, 2006). Kaip teigia R. šikštė (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šis rizikos veiksnis, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę.
Įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinis darbuotojų etatų, situacija socialinis problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Šis. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Šioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas.
Tad, pasak V. Baraštytės (2008), E. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt. Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvis veiksnis atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinės ar psichotropinės medžiagos vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitra...
Panašus:
- Rizikos Grupės Vaikai: Sužinokite Pagrindines Priežastis ir Efektyvias Pagalbos Galimybes
- Neįtikėtina pagalba 8 metų socialinės rizikos vaikams – sužinokite, kaip keičiasi jų gyvenimas!
- Sužinokite viską apie didelės rizikos nėštumo kriterijus Lietuvoje – svarbiausia informacija būsimosioms mamoms!
- LEGO® Žaidimai Vaikams: Kaip Pasirinkti Amžių, Atrasti Naudą ir Kūrybiškas Idėjas
- Atraskite Geriausius Pereinamojo Laikotarpio nuo Institucinės Globos Kursinius Darbus Lietuvoje!