Šuniuko įsigijimas yra labai atsakingas žingsnis.
Apie 80 proc. visos priežiūros vistiek teks tėvams: neleisi žiemą tamsiu paros metu savo vaiko vieno su šuniuku į lauką, anksti atsikelti išvesti šuniuką į lauką taip pat dažniausiai tenka tėveliams, dar maitinimas, apsilankymai pas veterinarijos gydytoją susirgus, dresūra, galvosūkis kur palikti šuniuką toliau išvykstant ir per atostogas ir t.t.
Taip truks 10-15 metų.
Jei šuns priežiūra tėvelių negąsdina, tai šuo visiems tik teiks džiaugsmą.
Bet štai ištinka katastrofa.
Motinos Būklė: Nuo Skausmo Iki Suakmenėjimo
Štai jauna moteris, mama, lieka viena.
Negali netgi nuoširdžiai liūdėti.
Ir ką ji padaro? SUAKMENĖJA.
Trokšta tik vieno - atsigulti ir numirti.
Sustingusi kaukė, rankos sunkios ir nelanksčios.
Mažiau bendrauti su vaiku, nes tai yra jai skausminga.
Įsikniaubusi į pagalvę rauda.
Jos rauda begarsė.
Paliko ją tvarkytis vieną ir daugiau jau niekada nebepadės.
Štai vaikas nežino viso šito.
Geriau jau manęs nebūtų.
Suprantamas.
Vystytis negali.
Garsų, prisilietimų apykaita.
Veido, atskirti jausmų atspalvius balse.
Gamtos, tai pagrindinė motinystės užduotis.
Mama su depresijos kauke veide?
Vaikas auga traumuotas.
Nukenčia.
Skausmo Aštrumas ir Dvasinių Jėgų Rezervas
Skausmo aštrumas skirtingas.
Charakteriai.
Išorės - šeima, draugai, vyresni vaikai.
O jeigu ne?
Naštą ne pagal jėgas ir priprato.
Adaptavosi.
Nebemoka.
Emocijomis - jas išveikiant.
Suakmenėjo, užsikonservavo.
Tokių irgi, deja, yra.
Tokia pat geležine.
Nemažai ryškių aprašyta tokių būklių.
Suspaustos į ploną liniją, žingsniai plieniniai.
Nepasitikinti, negailestinga, bejausmė.
Valdingumas.
Išsigimusi Meilė ir Traumuojanti Patirtis
Baisiausia tai meilė.
Tai išsigimusi meilė.
Sanajevo knygose.
Pergyvenusios blokadą pasakojimas.
Moterų dalia kokia.
Norėjo ji traumuoti savo dukterį?
Apsaugoti.
Ir tai buvo meilė.
Normalus Skausmas ir Motinos Auka
Paprastas skausmas.
Iškentėjo tik dėl to, kad norėjo juo pasirūpinti.
Patogius ir teisingus.
Grįžtant paruošia.
„Paaukojo, naktimis nemiegojo“.
Naudojama jėga, skandalai, kaltinimai, grasinimai, spaudimas.
Nuostoliais.
Atlieka, kad vaikas neturi jėgų išeiti.
Siūlų.
Taip nei vesti, nei ištekėti toks vaikas neturi jokių šansų.
Dukra pasipriešina ir vis tik išteka, bet laikinai.
Vaiko ir vėl grįžta pas motiną.
Tęsis iki pat mirties.
Motinas, kurios išgyveno karą.
Jų širdis, susilpnina apsaugas nuo pačių sunkiausių ligų.
Manipuliacijas, kas pasirodo iš tiesų yra realybė.
Negeba.
Serga ir tampa „nereikalingomis, nenaudingomis“.
Kur Tėvai? Vyro Rolė Šeimoje
Kodėl mes vis apie moteris, o kur gi vyrai?
Kur tėvai?
Čia jau sunkiau.
Su mamomis, sukuria šeimą.
Deficitą.
Globą.
Nereikalingas.
Sugadinsi.
Na, juk berniukai tai irgi mamų užauginti.
Netrukdyti.
Nepasijuto.
Kai kurie vyrai rasdavo išeitį - tapdavo „antra mama“.
Savo motinos scenarijų „boba su kiaušiniais“.
Išsprendžiantis tėvelis.
Dar blogiausiu atveju - alkoholikas.
Vienodos?
Nereikalingu.
O kaip būti atsakingu tėvu.
Dauguma negrįžo.
Taip va, paprastai.
Ir nieko, normalu.
Padėti.
Labiau reikalingi nei vyrai.
Kam skolingas.
Susitarti su sąžine, o jeigu ne, tai padėdavo degtinė.
Įžeidinėjimais.
Norėjo tik duoti, o už tai gauti pilną valdžią.
Tėvu.
Tėvą.
Arba žuvo.
Buvo drąsus, kovojo su priešais ir žuvo.
Blogiau - žinoma tik tai, kad mirė.
Represuotas.
Štai ir visa informacija.
Suicidinio elgesio?
Per dieną, motociklų lenktynės arba darbas iki infarkto.
Pavyzdys - aukštuminiai montuotojai dirbantys be šalmų.
Aišku, skyrybos, gal būt ne vienos.
Mirtis nuo infarkto 50-ies.
Ką Daryti, Kad Vaikas Netaptų Įrankiu Manipuliacijoms?
Toje pačioje kavinėje, kalbėdamiesi su ta pačia pažįstama, stebėjome tokią sceną.
Sėdi pora su vaikais.
Tėvas autoritetingai sako: „Eikite nusiplauti rankų“.
6 metų berniukas ir 8 metų mergaitė lenktyniaudami bėga link tualeto.
Prieš pat duris mergaitė pastumia berniuką šalin ir tas kūlvirsčias lekia į šoną.
-Mama! Tėti! O jis mušasi!
-Taip taip, mergaitėms reikia nusileisti.
Berniuko akyse - ašaros: jis nukentėjo nuo fiziškai stipresnės sesers ir dar liko kaltas.
Ir negalima prisipažinti, kad jis silpnesnis, ir verkti negalima, nes tai „nevyriška“.
Vaikai šioje scenoje - tai tik viso labo vaikai, ir visa tolimesnė jų būsimo gyvenimo strategija yra kuriama tėvų, kaip tik štai tokiose situacijose.
Ir štai išaugo berniukas, įsitikinęs, kad „mergaitėms reikia nusileisti“.
Kur konkrečiai nusileisti - užleisti vietą autobuse ar pelninga projektą darbe?
Ogi viską jai atiduoti - ir viena, ir kita.
Ir štai jis toks visas džentelmeniškas, mergaitėms nusileidžia, parvažiuoja namo, ir ką jis ten girdi?
Kad jis nevykėlis ir idiotas, kuriuo visi naudojasi.
O jis dėl to kaltas?
Jam tokią nuostatą į smegenis mylintys tėveliai įkalė.
O pasakyti, kad jis kvailys ir nevykėlis - ne nuoskauda?
Gali susidaryti įspūdis, kad aš sutirštinu spalvas.
Ne, nesutirštinu.
Tai bazinės vertybinės nuostatos, jos veikia neatsižvelgiant į mūsų protus: kas užprogramuota tėvų, dar vaikystėje, tas ir sprogs, kai ateis tam laikas.
Nuostatos, laikui bėgant, kartais būna pakoreguojamos, jei pasiseks, o pasiseks ne visiems.
Tačiau prieš tai, kai jos normalizuosis, praeis metai, o paskui švytuoklė švystelės į priešingą pusę.
Mergaitės mėgsta džentelmenus.
Tačiau džentelmenų laikais moterys buvo vadinamos „ledi“, o ledi nedalyvavo versle ir nekonkuravo su vyrais.
Ir apskritai šis požiūris smarkiai romantizuotas.
Tikrasis džentelmeniškumas - laisvo ir sąmoningo pasirinkimo rezultatas, o ne įkaltas į galvą įprotis.
Be to, jeigu šiandien paleisime berniuką su nuo mažens įdiegtu džentelmeniškumu į dabartinį abiejų lyčių grobuonių pasaulį, tai jo gyvenimas bus labai gražus, bet trumpas.
Džentelmenai žūsta pirmieji.
Nors iš esmės, kodėl gi neužleidus vietos moteriai autobuse?
Svarbiausia - neišplėsti šios taisyklės į visas gyvenimo sferas, netaikyti jos aklai.
Man yra akivaizdu, kad žmogus atkartoja tokį elgesį, kuris yra skatinamas ir už kurį jis yra giriamas.
Skatinate ir giriate grožį?
Gausite grožį.
Skatinate ir giriate intelektą - gausite intelektą.
Skatinate ir giriate paklusnumą?
Gausite paklusnumą.
Skatinate ir giriate savarankiškumą?
Gausite savarankiškumą.
Tačiau ir paklusnus vyras ūkyje pravers.
Motinoms reikia pagaliau apsispręsti, kaip jos nori išauklėti vaiką - kad jis būtų iniciatyvus ar paklusnus?
Nes suderinti šių dalykų nepavyks.
Jeigu iniciatyvų dar galima išmokyti disciplinos, tai iš paklusnaus žmogaus iniciatyviu nepadarysi.
Jis netgi nesupras, apie ką kalbate.
Jūs jam: „Kodėl tu nieko nepadarei?“
O jis jums, nuoširdžiai nustebęs: „O ką reikėjo daryti?
Kaip Auklėti Berniukus?
Šalin juokelius.
Reikia būti visiškai aklam, kad nepastebėtum akivaizdaus vyrų išsigimimo mūsų visuomenėje.
Jeigu mes netgi negalime prognozuoti, kas konkrečiai ją gali įskaudinti.
Negalima apkrauti žmogaus atsakomybe už kitų žmonių jausmus.
Jei dar konkrečiau, tai reikia paaiškinti detaliau, ką reiškia „nuskriausti“.
Pavyzdžiui, „negalima mušti mergaičių, jeigu jos nemuša tavęs“, ir žodžio „skriausti“ prasmė tokiu atveju sukonkretinama, o ne išsiplečia į neaprėpiamas hipotetines erdves.
Arba „negalima tyčiotis iš ydų, kurių žmogus negali ištaisyti“.
Tai jau vyresnio amžiaus vaikams.
Ir, beje, ar suprantate, kad šios taisyklės ne tik mergaitėms taikomos?
Ir tada užauginsime vyruką su normalia adekvačia reakcija į akivaizdžias manipuliacijas kaltės jausmu: „Nori kentėti?
Tai - tavo pasirinkimas.
Tau kažkas nepatinka?
Aptarkime tai“.
Ir dar, dėl simetrijos.
Ar teko kada nors girdėti, kad tėvai griežtai pasakytų savo mergaitei: „negalima skriausti berniukų“?
Vargu.
Vadinasi, skriausti galima.
Tokiu būdu moteriškos nuoskaudos vyrams tampa neprognozuojamos, bet ne dėl to, kad vyrai yra storaodžiai ir nejautrūs, o moterys - paslaptingos.
Dauguma moteriškų nuoskaudos atsiranda ne tada, kai vyrai realiai jas įskaudino, o tada, kai to reikia moteriai.
Berniukai slepia savo nuoskaudas, o mergaitės demonstruoja.
Berniukai paprasčiausiai neišmokyti nuo mažens gauti iš savo nuoskaudų naudos.
Moters ašaros - tai apskritai atominė bomba, kaip visi puikiai žino.
Mes nieko blogo nenorėjome, nieko blogo nepadarėme, arba padarėme, tačiau netyčia, arba norėjome padaryti, kaip geriau, bet nesigavo, ir čia - Babach!!! - mes jau niekšai, reikia pasitaisyti, išpirkti kaltę.
Ir visa tai tiktai dėl to, kad nuostata „mergaičių skriausti negalima“ yra pernelyg miglota, abstrakti ir negali būti taikoma auklėjant ir formuojant sąmoningas gyvenimo vertybes.
Vyras negalės išmokti ginti savo interesų, jei nuolat dairysis: ar nenuskriaus, netyčia, kokios nors moters 50 metrų spinduliu aplink save?
Bet kuris vyras gali prisiminti bent kelis atvejus iš savo gyvenimo, kai buvo priverstas pakenkti savo paties interesams, kad tik nenuskriaustų kokios nors moters.
Ir tai vadinama laisve?
Kada Tėvai Jaučiasi Nelaimingi?
Vienas iš akivaizdžiausių: sudirgimo jausmą visuomet galima panaudoti kaip indikatorių, kad mamai ar tėvui atėjo laikas pasirūpinti savimi.
Čia būtų pravartu suprasti, kas vyko iki momento, kai atsirado susierzinimas.
Pabandykime įsivaizduoti dvi situacijas: vienoje - tėvas laimingas, kupinas jėgų, darbe, sakykime, jį paaukštino, o namuose - visi myli.
O kitu atveju - tėvas iškamuotas, darbas įgriso, vyras/žmona ne taip pažiūrėjo.
Kurioje iš situacijų mamos ar tėčio susierzinimas taps pagrindiniu jausmu?
Taip, deja, kai gyvybiškos jėgos praktiškai išsekusios, vaikas, pretenduojantis į dar vieną mažą, galutinai Jūsų energijos jėgas atimantį dalyką, gali pasirodyti priešu.
Tėvas, besijaučiantis a priori gerai, pasitikinčiai, net jei nelabai nori šuns, atras savyje jėgų pakalbėti su vaiku (vienu metu ir švelniai, ir tvirtai) apie priežastis, kodėl šuniuko nepirks.
Ir čia mes susiduriame su principiniai svarbia sąvoka auklėjant vaikus - tai sąvoka „pakankamai gera mama”, kurią kažkada pasiūlė žinomas psichologas Donaldas Vinnikottas.
Paprastai kalbant ši koncepcija reiškia - kiekviena mama vaikui daro viską, ką gali, esamomis aplinkybėmis, ir vaikui tai neįkainojama.
Tėvas negali būti idealus, tačiau neturi jausti kaltės dėl savo „neidealumo”.
Ir ši taisyklė galioja į abi puses: vaikas taip pat neturi būti idealus.
„Pakankamai geros mamos” koncepcija suteikia teisę tėvams jausti pačius įvairiausius jausmus - ir susierzinimą taip pat.
Todėl kad susierzinimas kai esi išsekęs - visiškai normalus jausmas.
Ir jei mama ar tėtis supranta, kad jo jėgos ant ribos, ir atėjo laikas jai pabūti vienai, pasidaryti ką nors gero sau asmeniškai (kad ir aromatinę vonią, arba bet kokias kitas malonias smulkmenas) - jos pirma pareiga, kai ji tokios būsenos: sugalvoti, kaip atsilaisvinti kuriam laikui nuo vaikų.
Labai gerai, jei yra galimybė tokį laiką suplanuoti iš anksto.
Sudirgimas: Normalus ir Nenormalus
Tačiau kartais giluminėmis sudirgimo priežastimis gali būti jausmai, kuriuos mama ar tėtis bijo pripažinti sau pačiam, ir tai gali veikti labai traumuojančiai jos ar jo santykiams su vaiku.
„Normalus” sudirgimas kyla taip pat dažnai, kaip ir kiti, džiaugsmingi jausmai: meilė, išdidumas, švelnumas.
„Nenormalus” santykiuose egzistuoja visą laiką, kaip tam tikras bendravimo fonas: vaikas visuomet „ne vietoje”, visuomet „ne toks” ir t.t.
Jei sudirgimas, pyktis ir nusivylimas visą laiką „veikia” kaip fonas santykiuose su vaiku, tai reiškia, kad vaikas - ne šiaip vaikas, bet dar ir „simbolis”.
Pavyzdžiui, mama gali nuolat jausti „pavydą” savo vaikui, tam, kad jis - mažas, ir juo visi rūpinasi, ir ji visuomet jaučia: „Manęs niekas taip nemylėjo, kai aš buvau maža”.
Panaši situacija - kai mamą tiesiog gąsdina vaikai apskritai, tiesiog - iki panikos.
Taip, žinoma, ji myli savo šeimą, ir vienaip ar kitaip, myli savo vaiką, tačiau, sakykime, visą vaikystę jai buvo kalama į galvą, kad „vaikiškumas” ir betarpiškumas - pavojingi tuo, kad griauna bendrai priimtas bendravimo taisykles, ir turi būti griežtai baudžiami.
Ir šis įsitikinimas taip įsitvirtino joje, kad, kai ji mato, kaip bet kurie vaikai - tokie ryškūs, betarpiški, linksmi - pažeidžia taisykles, ji puola į paniką, kažkur, giliai širdyje, bijodama bausmės iš aukščiau.
O panika - iššaukia norą priversti vaikus elgtis „priimtinai”, ir jų nenoras laikytis griežtų taisyklių kartais sukelia atvirą agresiją, o kartais - užslėpta ar mažesne forma - sudirgimą.
Kitu atveju tėvai (arba vienas iš tėvų) mato vaike tik priemonę pagerinti gyvenimą: pavyzdžiui, kad atitiktų „auksinį šeimos standartą”.
Vaiko gimdymas tik tam, kad patvirtintum savo socialinį statusą „žmonių, kuriems viskas gerai”, gali atnešti daug liūdesio.
Dažnai, tokioje situacijoje tėvai tikisi, kad ir vaikas turi atitikti „auksinį standartą”, iš anksto planuoja, į kokią mokyklą ir kokius būrelius jis turės vaikščioti, kokių rezultatų pasiekti.
Faktiškai, tėvai priima vaiką ne kaip atskirą asmenybę, o tik kaip savo paties pratęsimą, kaip funkciją.
Ir tuomet vaikas paprasčiausiai neturi teisės turėti jokių nuosavų norų, bet kokie jo orai, besiskiriantys nuo tėvų vilčių - dirglumo šaltinis, priimami šeimoje visiškai suprantamai: „Kokius jausmus mes dar galime jam jausti?
Mes juk jam davėme viską!
O jis - nedėkingas, vietoje to, kad ruoštųsi egzaminams nori į kažkokius gatvės šokius!”
Dažnai tokiose situacijose vaike „vystosi” dirbtinė asmenybė, False-Self, ir didelė krizės perspektyva ateityje, arba vystosi chroniškas nepasitikėjimas savimi, nes jis žino: viskas, ką darys - bergždžia, mama vis tiek nemylės.
Kartais stipraus nemėgimo ar sudirgimo priežastis gali slėptis dramatiškoje vaiko gimimo priešistorėje.
Gali būti, šis momentas mamai tapo nusivylimu ir kliūtimi kitam, kažkokiam laimingam gyvenimui.
Tuomet dėl savo „sužlugdyto” gyvenimo mama gali atvirai arba užslėptai kaltinti vaiką.
Panaši situacija - kai vaikas simbolizuoja tą vyrą, kurį mama kažkada mylėjo ir prarado.
Ši situacija gali kilti ir tuo atveju, jei „prarastasis” vyras buvo tėvas, ir jei tėvas ne jis.
Vaikas gali būti apkaltintas tuo, kad panašus į tėvą, ir tuo, kad jis niekuomet nepakeis to, kas buvo „prarastas”.
Ką slepia šios situacijos šaknys?
Mama, dažniausiai, tokia pažeidžiama prieš tikrą gyvenimą, kad bijodama jo gyvena svajonėse apie neegzistuojamą.
Kaip Gerbti Savo Jausmus Ir Teisingai Išreikšti Pyktį?
Verta atsiminti vieną, labai svarbų dalyką: jei mes kalbame apie normalų, natūralų sudirgimą, tėvams riekia išmokti gerbti šį jausmą savyje.
Bent jau dėl to, kad dėl teisingai išreikšto pykčio ir susierzinimo jausmo vien tik nauda ir tėvams, ir vaikams.
Kokia?
Kartais tėvai kaltina save ne tik tuo, kad jaučia pyktį ir susierzinimą, bet ir tuo, kad nežino, kaip teisingai šiuos jausmus galima išreikšti, kaip tai padaryti saugiai vaiko atžvilgiu.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad yra didžiulis skirtumas tarp to, kad pasakytume vaikui: „Aš labai pykstu ant tavęs dėl to, kad tu sudaužei veidrodį.
Kaip spręsime problemą?” ir fraze: „Vėl dėl tavęs vieni nemalonumai, tu taip man atsibodai!”
Pirmame variante nėra potekstės „Tu blogas”, tačiau ji yra antruoju atveju.
Deja, mūsų, lietuviškai, postsovietinei kultūrai, žymiai įprastesnis antrasis variantas, to priežastys glūdi įprotyje „gėdinti” (ir viešai, tame tarpe), ir „išmokto bejėgiškumo” fenomene, kurį labai įdomiai aprašė Martinas Seligmanas.
Atkreipkite dėmesį, skundimasis vaikais (vyru, žmona ir kitais šeimos nariais) mūsų kultūroje tapo įprasta: „Mano tai visai netikęs, tik nuperki naują rūbą - iškart suplėšo, vienos išlaidos!”
Kaip Susigrąžinti Išdidumo Jaumą?
Kas gali tapti priešnuodžiu?
„Investuoti” į vaiką savo išdidumo jausmą.
Labai, beje, padeda nuo susierzinimo.
O jei susierzinimas - paviršiuje, o iki pasididžiavimo jausmo dar labai toli kasti?
Tėvai (ypač mama pirmaisiais gyvenimo metais) suteikia vaikui „pasaulio žemėlapį”.
Tai liečia ir emocijas, ir ta jausmų gama, kuri pasiekiama tėvams, tampa prieinama ir vaikams.
Ir tuomet mama, kuri geba priimti save, įskaitant ir savo sudirgimą, be gėdos jausmo, kuri gali visavertiškai jausti įvairiausius jausmus, gali ir džiaugtis gyvenimu.
Antra, jei mama supranta, kad jos sielos ramybė svarbi visai šeimai, ir gali pasakyti ką nors panašaus į: „Mieli vaikai, aš pavargau, noriu ramybės, bėgte žaisti smagių žaidimų savarankiškai!”, tai vaikai sužino, kad asmeninė erdvė - tai vertybė, ir ją galima ir reikia gerbti.
Jie mokosi, kad jie - atskiri žmonės, ir jų vidinis pasaulis - skiriasi nuo kitų žmonių pasaulio.
Ir, trečia, tokiu būdu vaikai sužino, kad nors pasaulis, iš esmės, saugus, tačiau yra nenugalimos jėgos faktoriai.
Panašus:
- Kaip Atpažinti Normalų Šuniukų Gimdymą: Žingsnis po Žingsnio Vadovas
- Neįtikėtina Vokiečių Aviganio Šuniukų Gimdymo Eiga: Viskas, Ką Turi Žinoti!
- Vaikas ir Mama: Stipraus Ryšio Svarba ir Puoselėjimas
- Vaikiški GPS Laikrodžiai: Efektyvios Funkcijos, Užtikrinančios Jūsų Vaikų Saugumą
- Neįtikėtina Didžiosios Britanijos neišnešiotų naujagimių priežiūros paslaptis, kuri keičia gyvenimus!