Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Visiškai normalu, kad tarp tėvų ir vaikų iškyla konfliktų - tai gana įprasta šeimos gyvenimo dalis. Nors konfliktų su tėvais išvengti ir neįmanoma, tačiau jie neturėtų vykti nuolatos, būti destruktyvūs, žalingi. Nesutarimus galima spręsti taip, kad abi pusės liktų suprastos ir neįskaudintos.

Konfliktų priežastys

Konfliktas - tai nesutarimas tarp kelių žmonių dėl kokio nors klausimo, problemos, nuomonės ar kito dalyko. Vis dėlto, sudėtingiausia būna tada, kai konfliktai kyla tarp tėvų ir vaikų. Šeimos yra skirtingos ir unikalios. Kai kuriomis dienomis visi šeimos nariai gali sutarti kuo puikiausiai, o kai kuriomis pasitaiko ginčių ar nesusikalbėjimų.

Dažnai manoma, kad konfliktai tarp tėvų ir vaikų kyla vien dėl vaikų kaltės, tačiau abi pusės yra atsakingos už kilusius tarpusavio konfliktus. Dažnai būtent vaikai nesulaukia jiems labai reikalingos meilės ir šilumos, tėvai kaltina vaikus maištavimu ir nesigilina į jų problemas, dėl ko blogėja tėvų ir vaikų santykiai.

Pasak psichologės N. Jūrelienės, dažniausias konfliktų šaltinis - tėvų kontrolės ir vaikų autonomijos susidūrimas, kai kyla nesutarimų dėl ribų, taisyklių, draugų, įvairių veiklų, net draugų pasirinkimo. Kitos priežastys, pasak psichologės, buities darbai, lūkesčiai akademiniams pasiekimams, pastaruoju metu ir ekranų laikas. "Nesutarimų taip pat kyla dėl kultūrinių skirtumų, kai tėvai siekia perduoti vaikams tradicinius požiūrius, tuo metu pastariesiems aktualus ir priimtinas jų laikmečio modernumas, kalbos maniera, aprangos stilius ar pati elgsena", - pastebi psichologė.

Dabartiniai tėvai augo kiek kitaip nei jų vaikai - didesnė jų dalis gimė dar sovietmečiu, kuomet žmogaus gyvenimas buvo sudėliotas į tam tikras lentynėles: mokslai, paskyrimas, darbas. Atgavus laisvę, teko perkainoti daugybę vertybių. Laisvės aušroje gimusi karta buvo priversta augti savotiškoje sumaištyje. Jie patys buvo ugdomi pagal tapusias įprastas tradicijas, beržinė košė buvo tarsi auklėjimo dalis, o iš Vakarų ateinantys nauji metodai į vaikus skatina žiūrėti kaip į asmenybes.

Tėvai savo vaikams nori tik geriausio ir siekia apsaugoti nuo visų pasaulio blogybių. Psichologės teigimu, dažniausiai konfliktai tarp tėvų bei vaikų kyla dėl skirtingo pasaulio matymo. Vaikai dėl kitokios savo smegenų struktūros pasaulį suvokia visai kitaip nei suaugusieji ir kai kurie dalykai bei sąsajos tarp jų vaikams tiesiog nesuvokiami. Kitas dalykas, kad tėvai iš vaikų reikalauja per daug. Vaikas matomas ne kaip asmenybė, o kaip tėvų lūkesčių pildytojas.

Alkoholio įtaka barnių pasekmėms

Didelė dalis šeimų, su kuriomis tenka dirbti, yra nuolat girtaujantys tėvai. Jie konfliktuoja tarpusavyje būdami neblaivūs. Šie konfliktai kartais baigiasi smurto proveržiais prieš vieną iš tėvų ar pačius vaikus, kurie pasipainioja po kojomis. Tokiose šeimose tenka matyti, kaip elgiasi vaikai vieni su kitais, jų kalboje daug keiksmažodžių.

Manipuliavimas vaikais

Vienas iš tėvų gali prisiimti aukos vaidmenį. Pavyzdžiui, mama, kurios niekas nemyli, kuri dėl visų aukojasi, jaučiasi neįvertina, gyvena su vyru alkoholiku. Arba vienas iš tėvų per mažai uždirba, kad patenkintų šeimos poreikius. Tėvai priverčia vaiką jaustis kaltu. Jei vaikas nedaro to, ko nori tėvai, vaikas tampa blogu, nesukalbamu. Pasekmės tokio tėvų elgesio vaikui yra skaudžios, tai - menka savivertė, nepasitikėjimas savimi ir kitais, kaltės jausmas ir negebėjimas užmegzti artimų ir šiltų santykių su kitais žmonėmis, manipuliacijos kitais asmenimis.

Kartais atsitinka taip, kad ne tik tėvai pradeda naudotis vaikais, bet ir vaikai (paaugliai) manipuliuoja savo tėvais: jie sako tėvams tai, ką jie nori išgirsti, užsiprašo dovanų, persako, ką kalba tėvai vienas apie kitą ir pan. Galimas ir šantažas tėvų atžvilgiu: „jei nenupirksi planšetės - pasakysiu tą ir tą, neisiu į mokyklą, negrįšiu į namus". Vaikai būna grasina, kad kreipsis į vaiko teises.

Kaip konfliktai veikia vaikus?

Jei konfliktų metu tėvai pykstasi dėl vaiko elgesio ir vaikas išgirsta daug negatyvo savo atžvilgiu, žeminimo, jis pasijunta nevykėlis, įskaudintas, atsiranda bejėgiškumo jausmas. Pyktis ir toks elgesys tikrai nesikeis, tik dar blogės. Santykiai su tėvais lieka dar labiau įtempti, konfliktiški, atitolę. Vaikui susiformuoja nuomonė apie tai, kad tėvai jo nesupranta, negirdi ir neišklauso. Ateityje iškilus sunkumas, jis niekada nesikreips pagalbos į tėvus.

Pats konfliktas nėra problema - problema yra negebėjimas jos taikiai spręsti. Manipuliavimas vaiku, jo įtraukimas į konfliktus, liepimas rinktis tarp tėčio ar mamos, yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Labai svarbu, kaip pykdamiesi elgiasi tėvai. Vaikai šeimoje mokosi įvairių įgūdžių, elgesio ir bendravimo, vertybių paprasčiausiu būdu - stebėdami ir atkartodami tėvų elgesį. Yra vaikų, kurie bando sutaikyti tėvus, guosti vieną arba kitą, jaučiasi bejėgiai, ima tėvams pataikauti.

Būna taip, kad konfliktuodami tėvai nerodo savo emocijų, vienas nuo kito atsitraukia, prasideda ilgi nekalbadieniai. Tokiu atveju jie praranda galimybę ne tik įveikti problemas, bet ir savo vaikams rodo netinkamą konflikto sprendimo strategijos pavyzdį. Tokia toksiška šeimos aplinka neigiamai veikia vaiko psichinę sveikatą, daro įtaką vaiko elgesio problemoms, savivertei, atsiranda socialinis nerimas, vienatvė bei adaptacijos sunkumai, nepasitikėjimas tėvais ir kitais suaugusiais.

Tokiose šeimose augantys vaikai gali būti pikti, agresyvūs, nerimastingi, emociškai nestabilūs, pasižymėti liūdna nuotaika, būna linkę kaltinti save dėl tėvų pykčių. Vaikas išsiugdo didelį galimos grėsmės baimę, jautrumą, pažeidžiamumą. Į paprastas situacijas namuose, kieme, mokykloje toks vaikas gali reaguoti pykčio protrūkiais. Jis gali pratrūkti (rėkti, žeminti, keiktis) pamokoje, žaisdamas.

Žala vaiko psichinei sveikatai jau būna padaryta. Vaikai nori būti mylimi, gyventi su savo tėvais, tačiau patirtos nuoskaudos juos žaloja emociškai, randai ilgai lieka giliai širdyje.

Paauglystės ypatumai

Paauglystė - pats sudėtingiausias gyvenimo laikotarpis. Keičiasi ne tik kūnas, bet ir mąstymas, mintys, vertybių sistema. Paauglys pasineria į savęs tapatumo paieškas. "Paaugliui dažnai būna pačiam sunku susitvarkyti su savimi. Jis jau nebe vaikas, bet ir ne suaugęs žmogus. Todėl tėvai turi būti pasirengę atlaikyti tuos vidinius paauglio konfliktus ir jų pasireiškimą visos šeimos santykiuose. Jie turi labai jautriai reaguoti į tai, kas vyksta su jų sūnumi ar dukra. Ir patiems neprojektuoti to pykčio ar tuo labiau nekeršyti paaugliui už jo pyktį ir nesusitvarkymą su jausmais ir emocijomis. Tėvai turi tapti tuo ramybės uostu, kuris geba atlaikyti paauglystės skatinamas audras", - patarė psichologė R. Gataveckaitė.

Ką daryti? Patarimai tėvams

Nors ir labai sunku, aštrėjant konfliktui, svarbu laiku pastebėti kylantį pavojų savo ar savo artimųjų sveikatai ir atsitraukti. Konflikto įkarštyje pamatyti savo vaiką, atkreipti dėmesį į tai, kaip jis jaučiasi, kaip atrodo, ką sako jo kūno kalba. Vėliau, jau nurimus aistroms, būtina pasikalbėti su vaiku, paaiškinant, kad ne dėl jo kilo konfliktas, kad kartais tėveliai pykstasi, tačiau tai nedaro įtakos meilės jam, kad vaikas yra mylimas toks, koks yra. Labai svarbu atsiprašyti, kad nesusivaldė, kad vaikas tapo konflikto dalyviu ar stebėtoju, pasikalbėti apie tai, kaip jis jautėsi, kokius jausmus patyrė. Rekomenduočiau šia tema tėvams perskaityti Suzanos Forvard knygą „Toksiški tėvai‘‘. Autorė rašo, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui: jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti. Aišku, tam yra sąlyga - suaugusiems reikia išmokti valdyti situacijas.

Kaip spręsti konfliktus?

  • Savo nuomonę ir argumentus išsakyk pagarbiai.
  • Įvardyk savo jausmus. Pasidalijimas jausmais gali padėti tėvams geriau suprasti tave, situaciją, jos svarbumą.
  • Padaryk pauzę.
  • Skirk laiko ir dėmesio išgirsti tėvų argumentus.
  • Atsiprašyk.
  • Kreipkis pagalbos. Tau padėti gali kiti suaugusieji, kuriais pasitiki, pvz., seneliai, tetos, kaimynai ir pan., specialistai (psichologai, socialiniai darbuotojai ir pan.). Taip pat, pasikalbėti apie kilusį konfliktą su tėvais gali ir paskambinęs ar parašęs Vaikų Linijai.

Jei tėvai savo nesutarimus stengiasi nuslėpti, tai vaikai mato iškreiptą tikrovę ir tuomet arba visai vengia spręsti konfliktus, arba sprendžia taip kaip išmoksta iš bendraamžių ar kitų pavydžių, kurie ne visuomet yra tinkami. Todėl svarbu vaikams parodyti, kaip tinkamai spręsti konfliktus, išsakyti savo nuomonę ir jausmus bei išklausyti kitą pusę.

Seneliai ir tėvai: kaip sutarti dėl vaikų auklėjimo?

Seneliai, jau užauginę savo vaikus, daug nuolaidžiau žiūri į vaikų auklėjimą. Jie nori atrodyti geri, nori, kad anūkai juos mylėtų ir kuo dažniau aplankytų. Todėl neretai anūkams leidžia kur kas daugiau nei tėvai. Būtent dėl tokio auklėjimo nenuoseklumo ir kyla didžiausi konfliktai tarp tėvų ir senelių.

Psichologė M. Karklytė-Palevičienė pasakoja, kad dažnai tėvai ar seneliai į ją kreipiasi, prašydami padėti išspręsti šeimoje kylančius nesutarimus dėl vaikų auklėjimo. Vaikas jaučiasi mažiau saugus, jo elgesys darosi chaotiškas, nerimastingas, gali atsirasti netinkamo elgesio požymių, kilti emocinių problemų. Taip pat tokiu atveju vaikai dažnai pradeda manipuliuoti, idealizuoti vienus (pvz.: senelius), o ant kitų pykti. Be to, jie jaučia tarp tėvų ir senelių tvyrančią įtampą ir nesąmoningai ją sugeria.

Psichologė pataria abiem konfliktuojančioms pusėms susėsti ir aptarti bendras taisykles, kurių vaikai laikytųsi tiek namuose, tiek svečiuodamiesi pas senelius. Vienintelis kelias sutarti dėl vaikų auklėjimo - abipusės pastangos.

Seneliai ir tėvai turi suvokti, kad abi pusės yra labai svarbios vaiko gyvenime, todėl jiems būtina dirbti kaip komandai. M. Karklytė-Palevičienė teigia, kad seneliai ir tėvai, nepaisant amžiaus, išsilavinimo ar turimos patirties, turi „augti“ kartu. Ir galiausiai priduria, kad stengiantis išspręsti tokias situacijas, ypač padeda taisyklė: „Jei noriu, kad mane išgirstų, pats turiu girdėti“.

žymės: #Vaiku

Panašus: