Su giliu liūdesiu pranešama, kad po sunkios ligos mirė Šiaulių miesto garbės pilietė, vaikų gydytoja, medicinos mokslų daktarė Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė. Garbės pilietei šių metų balandį sukako 85-eri metai. Šiaulių miesto garbės pilietė amžinojo poilsio atguls Donelaičio kapinėse.
Biografija
In memoriam Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė (Dankevičiūtė) gimė 1933 m. balandžio 5 d. Marijampolėje, pedagogės ir agronomo šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Kauno medicinos institute, kurį baigusi 1957 metais pradėjo dirbti Šiauliuose vaikų gydytoja. Dirbo Šiaulių ligoninės Vaikų ligų skyriuje, buvo Šiaulių rajono gydytoja neurologė konsultantė, gilinosi į vaikų psichoneurologijos sritį.
Nuo 1963 metų Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė dirbo dėstytoja Šiaulių pedagoginiame institute. 1973 metais Vilniaus universitete ji apgynė daktaro disertaciją ir tapo medicinos mokslų daktare. Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė buvo Šiaulių pedagoginio instituto Defektologijos fakulteto Specialiosios pedagogikos, vėliau - Medicinos pagrindų katedrų dėstytoja, tačiau visą laiką lygiagrečiai ir neatlygintinai dirbo vaikų gydytoja neurologe ligoninėje, Vaikų poliklinikoje, Kūdikių namuose.
Gydytojos darbas leido jai vykdyti svarbiausią misiją - besąlygiškai ir tiesiogiai tarnauti žmonėms. Ta patirtis buvo reikalinga ir vykdant mokslo tiriamuosius darbus, rengiant konferencijas. Nuo 1963 iki 2003 metų Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė rašė mokslines publikacijas, leido metodines mokymo priemones studentams. Ji visada puoselėjo ir skleidė humanizmo idėjas, gaivino krikščioniškąsias vertybes, padėjo visiems ir viskuo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gydytoja ir pedagogė J. N. V. Daulenskienė tapo Moterų katalikių organizacijos nare, Senjorų klubo nare, atsiskleidė kaip poetė. Jūros Daulenskienės pasakojimai apie giminės istoriją, savo pačios gyvenimą, sutiktus žmones, taip pat poezijos posmai, artimųjų ir bičiulių mintys yra sugulę į leidyklos „Saulės delta“ išleistą knygą „Kelionė per gyvenimą“.
Prisiminimai apie vaikystę ir jaunystę
Papasakokite apie savo vaikystę. Gimiau pedagogų šeimoje. Tėvams buvau antra dukra ir labai savo tėtušėlio mylima. Mes trys sesutės augome, visas mylėjo, bet man taip atrodo, kad man iš visų daugiausiai tos meilės kliūdavo. Buvau „spritna“ mergytė - pešdavausi su vyresniąja sesute, kai paaugau. Žinoma, ji mane erzindavo ir aš ją erzinau. Įdomus mūsų gyvenimas buvo vaikystėje.
Ryškiai prisimenu mokyklą ir keliones po Lietuvą su tėtušėliu. Gyvenome Kvietiškyje, prie Marijampolės, o vėliau dar laisvoje Lietuvoje persikėlėme į Alytų. Labai įdomu buvo - nauja vieta, naujos draugės. Alytuje gimė mano jauniausia sesutė. Tuo metu į Alytų atėjo rusų bazės. Mama sakė, kad dabar ateina „šarančiai“ ir bus baisu. Ir vaizdas buvo baisus... Tėvelis buvo agronomas, tai mes kartu dalyvaudavome ulonų bažnytėlės šventėse. Ir knygoje apie tai rašau. Buvau tikra mergytė, kaip ir privalo būti.
Darbas Šiauliuose
Kada atvykote gyventi į Šiaulius? Į Šiaulius atvažiavau baigusi Kauno medicinos institutą 1957 metais. Gavau paskyrimą dirbti. Kartu atvyko ir vyras.
Ar jums patiko gydyti vaikus? Vaikus labai mylėjau ir vaikai mane mylėjo. Visai neseniai atėjo mane pasveikinti su neseniai išėjusia knyga prieš trisdešimt metų gydytos mergytės mama. Kartą išeinu iš bažnyčios ir sutinku moterį, kuri sakė nedrįsdavusi prie manęs prieiti. Sako, jūs mūsų berniuką gydėte. Vaikas buvo nukreiptas mokytis į pagalbinę mokyklą, o jūs pasižiūrėjote ir pasakėte, kad tai protingas vaikas. Tai jis prieš mėnesį apsigynė daktaro disertaciją Vilniaus universitete.
Požiūris į mediciną
Koks jūsų požiūris dabar į mediciną, į šiuolaikinio pasaulio ligas? Medicina yra labai pažengusi į priekį. Turiu pasakyti, kad elektroencefalograma buvo tik pradėta rašyti, kada aš buvau ketvirto kurso studentė. Tada buvo surašomos trys projekcijos. Dabar tyrimai labai pažengę, kaip ir tyrimų technologijos.
Tačiau matau ir medicinos nelaimę: technologija pažengė šimtamyliais žingsniais į priekį, o žmonių dvasingumas ir žmogiškasis faktorius smuko neišmatuojamai žemyn. Nedidelė gydytojų dalis, kurie yra įvaldę ne tik technologinius metodus, bet ir yra nepraradę širdies, atjautos, šilumos žmogui, su kuriuo susitinka. Aš dabar kenčiu dėl stuburo ir kojų skausmų. Nuėjusi pas gydytoją buvau nustebinta, kaip mane ramiai apžiūrėjo, kaip domėjosi, kaip galėtų man padėti. Taip gerai gydytojas nuteikė, kad sėdint kabinete atrodė, jog ir kojos mažiau skauda. Tokių žmonių ne tiek daug šiais laikais.
Ar kiekvienam duota galimybė gydyti kitus? Tai priklauso nuo paties žmogaus. Jei pasirenki mediciną ir nori padėti žmogui, privalai visokeriopai tai ir daryti. Gal ir yra žmonių, kurie nebaigė medicinos studijų, nes pajuto, kad neturi gydytojui būdingų savybių.
Ar dirbant gydytoja užtekdavo laiko sau, šeimai. Kokie gydytojo darbo pliusai ir minusai? Pliusų žymiai daugiau nei minusų. Buvau labai laiminga, kad galėjau dirbti su jaunais žmonėms, jiems perduoti savo žinias. Džiaugiausi, kad skaitydama paskaitas studentams galėjau perteikti ir žmogiškumo pamokas.
Knyga "Kelionė per gyvenimą"
Ar sunku buvo apie savo gyvenimą rašyti pačiai - prisiminti nudirbtus darbus, gyvenimo kelyje sutiktus žmones? Nebuvo. Tai didelis malonumas. Esu dėkinga ponui Hubertui Smilgiui, kuris mane pričiupo už pakarpos ir pasakė: arba - arba. Arba knygos nebus, arba tavęs nebus. Žinoma, taip tiesiai nepasakė, bet buvau pričiupta, tad niekur nesidėjau ir parašiau.
Sakėte, kad knyga „Kelionė per gyvenimą“ pernelyg greit parašyta. Kas jūsų gyvenimo knygos puslapiuose dar sugultų, jei rašytumėte knygos papildymą? Apie savo šeimą - vyrą, vaikus, apie savo bičiulius, o dar daugiau parašyčiau apie savo mokytojus. Per gyvenimą buvo labai daug mokytojų - pradedant antruoju skyriumi mokykloje iki dabar. Man sekėsi - Dievulis padėjo. Neturėjau nė vieno blogo mokytojo.
Įvertinimas
Knygoje apžvelgėte savo gyvenimą, kuris iš tikrųjų spalvotas. Kokie svarbiausi jūsų gyvenimo ir darbo įvertinimai? Labiausiai mane trikdė miesto garbės pilietės vardas. Yra tūkstančiai vertesnių už mane žmonių, nors, žinoma, labai buvau dėkinga ir sujaudinta. Man svarbiausia mano gyvenime - gyvenimas, kuris aprėpia ir šeimą, ir darbą. Aš laiminga.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Ar Tikrai Žmonės Keičiasi Kiaušiniais? Atraskite Lietuviškų Margučių Marginimo Paslaptis!
- Ar įmanoma pakeisti vaiko pavardę be tėvo sutikimo Lietuvoje? Sužinokite viską čia!