„Pasidariau reklamą? Jei mokėčiau ją darytis, būčiau tai padariusi geriau ir gražiau“, - juokiasi antrąjį Auksinį scenos kryžių ką tik pelniusi operos solistė Viktorija MIŠKŪNAITĖ (35).
Viktorijos Miškūnaitės Karjeros Pradžia
Viktorijos Miškūnaitės karjeros pradžia stebina. Ji - Rozalinda „Šikšnosparnio“ premjeroje, Violeta - „Traviatoje“.
Kai rinkausi šitą profesiją, negalvojau apie jokius apdovanojimus ir įvertinimus. Mano šeimoje niekas nėra susijęs su menu, muzika, nesu garsių tėvų vaikas.
Todėl man dainavimas - iš tiesų pats tikriausias pašaukimas. Šeima net nelabai suprato tokio mano pasirinkimo, buvo priešiškai nusiteikusi, ilgai atkalbinėjo: „Kam tau to reikia? Niekad neturėsi pinigų...“ Vienu metu net atrodė, kad jie teisūs, nes man nesisekė gauti darbo pagal specialybę, be to, anksti sukūriau šeimą, gimė du vaikai - teko rūpintis jais.
Dirbau ir padavėja, ir valytoja, o norėjau būti aktorė, dainininkė, norėjau dirbti scenoje. Į operą mane pastūmėjo noras išmokti dainuoti profesionaliai, kokybiškai ir dar galimybė operos scenoje sujungti viską, ką mėgstu, - dainavimą, vaidybą, šokį, judesį.
Sunkumai ir Įvertinimas
Tik prieš dvejus metus pradėjote nuolat dirbti Operos teatre, sunkiai pelnėte šią vietą, o dabar kone kasmet skinate laurus. Ar nepikta, kad nuo pat pradžių neįvertino jūsų talento? Jokių nuoskaudų nekaupiu.
Per gyvenimą išmokau vieną dalyką: mokytis turime iš priešų, nes tik jie mus verčia ir skatina tobulėti. Mano kelias į teatrą buvo sunkus. Pradžioje turėjau vos du vaidmenis keliuose spektakliuose - keletas pasirodymų per metus.
Galvojau, jei ir toliau taip gyvensiu, tikrai nieko nepasieksiu. Ne kartą prašiausi priimama į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, bet tuometis generalinis direktorius labai atvirai manęs paklausė: „O ką tu gali duoti teatrui? Lietuvai?“ Ir aš neturėjau ką atsakyti, nes buvau ką tik baigusi akademiją, be jokios patirties.
Kita vertus, kaip įgysiu tos patirties, jei neturiu darbo? Kai nebepamenu kelintą kartą atėjau pas generalinį direktorių, buvau tvirtai apsisprendusi: „Duokite man terminuotą darbo sutartį - tik metams. Ir aš jums įrodysiu, kad esu verta dirbti teatre.“
Per tą laiką gavau Metų operos solistės titulą ir pirmąjį Auksinį scenos kryžių. Po tų metų direktorius man pasakė: „Bravo“, ir pratęsė darbo sutartį. Sunkumai grūdina ir verčia tobulėti, už ką turėčiau pykti?
Viktorijos Miškūnaitės Požiūris į Kritiką
Kaip tik labai diplomatiškai ir apsvarsčiusi žodžius parašiau savo nuomonę, neįvardijau jokių konkrečių žmonių. Tiesiog man nusibodo, jog yra atlikėjų ir kūrėjų, kurie nuolat verkšlena, skundžiasi, kad liko neįvertinti, kad Lietuvoje menas be jų numirs, jie kritikuoja mūsų teatrus, komisijų darbą, apdovanojimų skyrimą...
Aš apsisprendžiau dirbti ir gyventi Lietuvoje, myliu savo šalį tokią, kokia ji yra, - su visais trūkumais ir privalumais. Jei norime, kad Lietuva klestėtų, pirmiausia turime atsisakyti masiškai išplitusio negatyvizmo ir noro kritikuoti viską, žeminti visus.
Mano straipsnyje buvo daugybė minčių, tačiau didžiausią reakciją sukėlė tik viena aštresnė frazė. Tarp kitko, kreipiausi net į dvi nepriklausomas kalbos ekspertų komisijas - kad išanalizuotų mano tekstą.
Paklausiau dviejų dalykų: kokiam asmeniui ar asmenų grupei adresuotas šis sakinys? Ir ar tai yra įžeidžiantis sakinys? Atsakymas iš abiejų komisijų buvo toks pat: „Kadangi nėra tiesioginio kreipinio ir nėra įvardyta jokia konkreti asmenų grupė, tai yra skirta tiems, kurie atitinka tris toliau išvardytus kriterijus. Tiems, kas neatitinka tų kriterijų, tai yra neskirta.“ Į klausimą, ar tai yra įžeidžiantis sakinys, atsakymas buvo: „Taip.
Buvo reikalaujama, kad viešai atsiprašyčiau. Aš atsiprašiau, bet kadangi visi tie, kurie įsižeidė, išmetė mane iš feisbuko draugų, mano atsiprašymo taip ir nepamatys. Aš juk lygiai taip pat buvau įžeista ir pažeminta po savo pasisakymo.
Ir jeigu mano straipsnyje buvo tik vienas sakinys, kuris jiems skambėjo įžeidžiamai, tai ant manęs, kaip asmens, buvo išpilta kur kas daugiau... Dar klausimas, kas turėtų jaustis labiau įsižeidęs. Bet aš nusipurčiau ir einu toliau.
Už tai, kad mano nuomonė sukėlė tiek daug emocijų visuomenėje. Už tai, kad nuliūdinau ir įskaudinau žmones, kurių visai nesitikėjau įskaudinti. Atsiprašiau tų, kuriuos užgavo mano pasisakymo tonas. Ir už tą pragarišką savaitę, kuri įsuko žmones, visai net nesusijusius su mano komentaru. Atsiprašiau už pasekmes, kurių nenorėjau ir net nesitikėjau sukelti.
Viktorijos Miškūnaitės Vaikystė ir Santykiai su Mama
Kadangi augau be tėčio (tėvai išsiskyrė, kai man buvo dveji), Mama man buvo visas pasaulis. Ji man buvo viskas. Mus siejo ypatingas ryšys. Gal ją net kiek gąsdino tas mano begalinis prisirišimas, galbūt todėl nesąmoningai Ji mane augino kaip itin savarankišką asmenybę - visada tai pabrėždavo.
Ugdė atsakomybę, skatino mąstyti ir veikti savarankiškai, priimti sprendimus. Jau paauglystėje žinojau, kad gyvenime neprapulsiu - išsikapstysiu iš bet kokios situacijos. Nepaisydama to, nuolat ieškojau gilesnio ryšio su savo Mama, branginau laiką, praleistą kartu, kai būdavome tik mudvi.
Ypač patikdavo spalvinti knygeles arba žiūrėti, kaip Mama piešia - Ji taip gražiai tai darydavo! Todėl gal kiek vaikiškai egoistiškai džiaugdavausi, kai Ji susipykdavo su savo antrąja puse, nes žinojau, kad dabar visas laikas bus mūsų: eidavome dviese į kiną (Mamai patikdavo bolivudinės indų dramos), valgydavome ledus, važiuodavome prie jūros… Tas laikas būdavo ypatingas.
Kai susipykdavome, Mama užsisklęsdavo savyje, nekalbėdavo ištisas dienas. Tada rašydavau Jai laiškus! Palikdavau virtuvėje ant stalo arba pakišdavau po miegamojo durimis.
Mūsų santykiai su Mama buvo banguoti, tačiau bręsdama ir augindama jau savo vaikus ėmiau geriau Ją suprasti. Ji dažnai man vaikystėje kartodavo: „Užaugsi - suprasi.“ Taip ir buvo. Ilgainiui dar labiau Ją pamilau ir ėmiau branginti bei vertinti Jos meilę, pasiaukojimą.
Truputį paradoksalu: viena vertus, Mama nuolat man kartojo, kad užaugusi būsiu žinoma, ir, matydama mano polinkį į muziką, leido į muzikos mokyklą - mokytis skambinti fortepijonu; kita vertus, atėjus metui studijuoti nelabai palaikė mano pasirinkimą studijuoti dainavimą. Gal dėl to, kad tai labai didelių investicijų reikalaujanti specialybė, o mes tuo metu nebuvome labai pasiturinti šeima. Gal Ji norėjo mane apsaugoti nuo nusivylimo… Nežinau.
Bet galiausiai pasakė savo puikiausią frazę: „Daryk, kaip išmanai! Kaip pasiklosi - taip išmiegosi.“ Nepaisant visų patarimų ir abejonių, Mama skatindavo klausyti savo širdies balso.
Motinystė Viktorijos Miškūnaitės Gyvenime
Teatleidžia man feministės, bet tapimas Mama įprasmina visą Moters būtį. Be jokios abejonės, asmeniniam tobulėjimui labai svarbūs pomėgiai, išsilavinimas, įvairi saviraiška, tačiau, kalbant apie tai grynai per lytiškumo prizmę, motinystė, mano manymu, yra aukščiausia moteriškumo forma.
Kai ateina suvokimas, kad naujai pasaulį išvydęs Žmogus - galbūt būsimas išradėjas ar mokslininkas, menininkas ar gydytojas - nesvarbu, visiškai priklauso nuo tavęs, apima toks neaprėpiamas meilės ir atsakomybės jausmas. Norisi, kad tam naujam Žemės gyventojui viskas klotųsi tūkstančius kartų lengviau ir geriau nei tau, norisi saugoti, globoti… Įsijungia visai kiti mąstymo ir veikimo mechanizmai.
Panašus:
- Živilė Karkauskaitė: Įkvepianti dainininkės kūrybos istorija ir svarbiausi momentai
- Nomeda Kazlaus atvirai apie dukrą Odabellą ir gyvenimo vertybes, kurios pakeitė jos požiūrį
- Viktorija Miškūnaitė atskleidžia kūrybos paslaptis, motinystės džiaugsmus ir meilės Lietuvai istoriją
- Neformalus Švietimas Vaikams: Atraskite Naudą, Galimybes ir Kaip Gauti Finansavimą!
- Atraskite Vaikų Kūrybiškumą su Tapyba Pagal Skaičius: Nuostabios Pilys Jūsų Mažyliams!