Dailusis čiuožimas: pasirodymai, reikalavimai ir istorija

Dailusis čiuožimas - tai sporto šaka, kurioje dažnai keičiama čiuožimo kryptis, atliekami įvairūs žingsniai, suktukai, šuoliai ir figūrų deriniai.

Varžybų aikštelė ir vertinimas

Varžybos rengiamos 53-60 m ilgio, 26-30 m pločio natūralaus ar dirbtinio ledo aikštelėje. Vertinama čiuožimo figūrų ir šokių elementų atlikimo kokybė, figūrų įvairumas, sudėtingumas, judesių darnumas, kompozicijos originalumas, čiuožimo grožis.

Programos

Pavienio ir porinio dailiojo čiuožimo programa būna privalomoji (trumpoji; sportininkai privalo atlikti tam tikros sudėtingumo kategorijos figūras) ir laisvoji (ilgoji), šokių ant ledo - privalomieji šokiai (sportininkai privalo atlikti tam tikras šokių žingsnių serijas), originalusis ir laisvasis šokiai. Atlikdami šokių ant ledo programą čiuožėjai neturi atsiskirti vienas nuo kito daugiau nei 5 kartus arba ilgiau kaip 5 s, kėlimai - ne aukščiau pečių lygio.

Istorija

Dailusis čiuožimas atsirado Nyderlanduose. Minimas jau 12 amžiuje. Pirmasis dailiojo čiuožimo klubas įkurtas 1742 Edinburge (Škotija). Dailiojo čiuožimo Europos čempionatai rengiami nuo 1891, pasaulio - nuo 1896. 1892 įkurta Tarptautinė čiuožėjų sąjunga (angl. International Skating Union, ISU), kuri 2022 vienijo 101 narį iš 80 šalių. 1906 ISU atskyrė moterų ir vyrų rungtis. Nuo 1908 į pasaulio čempionatų programą įtrauktas porinis čiuožimas, nuo 1952 - šokiai ant ledo. Į olimpinių žaidynių programą dailusis čiuožimas įtrauktas nuo 1908 (moterų ir vyrų pavienis, porinis čiuožimas), nuo 1976 ir šokiai ant ledo. Nuo 2014 į žiemos olimpines žaidynes įtrauktos komandinės varžybos, kurias sudaro abi individualios rungtys, porinis čiuožimas ir šokiai ant ledo. Žymiausi 20 a. Šiaurės Amerikoje ir Skandinavijoje labai populiarus sinchroninis čiuožimas. 1957 pirmą kartą pademonstruotas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sinchroninio čiuožimo komandą sudaro 12-16 čiuožėjų (vienoje komandoje gali būti ir vyrai, ir moterys).

Dailusis čiuožimas Lietuvoje

Lietuvoje dailusis čiuožimas pradėtas kultivuoti 1923, varžybos įvyko 1924. 1931 surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas. Iki Antrojo pasaulinio karo varžybos vyko ant natūralaus ledo, todėl dėl oro sąlygų kiti čempionatai įvyko tik 1932, 1937, 1940. Lietuvos sportininkai 1929 ir 1935 dalyvavo Baltijos šalių studentų varžybose, 1937 - universiadoje Australijoje. Geriausi 1924-41 čiuožėjai: Vincas Ignaitis, K. Kalvaitis, Liudas Zeikus, O. Paplauskaitė, F. Zeikuvienė. Nuo 1951 vėl rengiami Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionatai. 1960 Kaune, 1963 Vilniuje įsteigtos dailiojo čiuožimo mokyklos. 1976 Kaune pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje dirbtinio ledo čiuožykla.

1991 Lietuvos čiuožimo federacija tapo Tarptautinės čiuožėjų sąjungos nare, nuo 1992 Lietuvos sportininkai dalyvauja Europos ir pasaulio čempionatuose. Daugkartiniai Lietuvos čempionai: Aidas Reklys, Beatričė Rožinskaitė, E. Vaitkutė, P. Vanagas, Lilija Žalytė‑Vanagienė, Gintarė Vostrecovaitė, Ingrida Zenkevičiūtė-Snieškienė (pavienis dailusis čiuožimas). Šokių ant ledo pora M. Drobiazko ir P. Vanagas 2000 ir 2006 iškovojo Europos, 2000 pasaulio čempionatų bronzos medalius. Dalyvavo penkeriose žiemos olimpinėse žaidynėse: 1998 Nagano užėmė 8, 2002 Salt Lake City - 5, 2006 Turino - 7 vietą.

2024 01 10-14 Europos dailiojo čiuožimo čempionatas surengtas pirmą kartą Lietuvoje (Kaune).

Trenerių patirtis

Vilniuje augusi ir gyvenusi dailiojo čiuožimo trenerė Gintarė Aš­menienė niekada negalvojo, kad savo gyvenimą sies su netoliese esančiu miestu - Elektrėnais. Savo sportinį kelią pradėjusi neįprastai vėlai - sulaukusi vienuolikos metų - sportininkė įrodė, kad įdedant daug pastangų ir esant begaliniam norui įmanoma viskas - net per kelerius metus pasiekti lygį sportininkų, kurie sportuoja daugiau nei de­šimtmetį. G. Ašmenienė, baigusi savo sportinę karjerą ir persikėlusi gyventi į Elektrėnus, čia įkūrė dailiojo čiuožimo klubą „Snaigės“ ir jau aštuonerius metus treniruo­ja šios sporto šakos sportininkus.

„Tai, ką matau savo auklėtiniuose, mane labai džiugina. Galiu pasakyti, kad auganti vaikų karta yra labai motyvuota. Ypač motyvuota yra dabartinė mažųjų karta. Vaikai labai stengiasi, tikrai yra labai darbštūs. Treniruočių metu matau jų pastangas ir įdedamą darbą“,- sako dailiojo čiuožimo trenerė G. Ašmenienė.

Prisimenu, kad man buvo vienuolika metų, tai buvo 2001 metais. Tada atidarė ledo rūmus Vilniuje ir mano mama ėjo teisėjauti į elementų varžybas. Tada aš pabandžiau pačiuož­ti, visai neblogai pavyko. Kartu su mama nutarėme, kad lankysiu dailiojo čiuo­žimo būrelį. Man labai patiko dailusis čiuožimas ir ši veikla mane labai įtraukė. Jau po poros metų pasiekiau lygį vaikų, kurie čiuožė nuo trejų ar ketverių metų. Kiekvienais metais man sekėsi vis geriau, vis rimčiau pradėjau į tai žiūrėti. Taip ir prasidėjo mano sportinis kelias.

Iki dailiojo čiuožimo išbandžiau nemažai sporto šakų. Bandžiau ir plaukimą, ir lengvąją atletiką, bet šios sporto šakos manęs taip stipriai nesužavėjo ir neįtraukė taip, kad jas lankyčiau be sustojimų. Buvo taip, kad porą mėnesių palankydavau, pavaikščiodavau į tuos užsiėmimus ir viskas tuo baigdavosi. Turbūt tai nebuvo mano sporto šakos. Į dailiojo čiuožimo treniruotę eidavau atsakingai - į kiekvieną, į tai žiūrėjau rimtai. Čiuožti pradėjau vienuolikos, todėl ir vadinama pa­auglystė, kuomet vaikai pradeda nenorėti užsiimti veikla, kurią daro, man atėjo vėliau. Gal tik septyniolikos metų mane aplankė tas jausmas, kad gal čia jau ir nenoriu, gal noriu pabandyti kažką kito, bet aš nepasidaviau ir sportavau toliau.

Pirmoje dienos pusėje eidavau į mokyklą, o po mokyklos važiuodavau tiesiai į treniruotę. Apie valandą ar kelias valandas treniruodavomės ant žemės, atlikdavome pratimus, o vėliau eidavome ant ledo. Čiuožimo treniruotė trukdavo valandą. Tada grįždavau namo jau vakare, apie 19-20 valandą, ruošdavau namų darbus, kuriuos užduodavo mokykloje, ir eidavau miegoti, o kitą dieną laukdavo tokia pati rutina. Varžybos vykdavo maždaug kas porą mėnesių, todėl reikėdavo treniruotis penkias ar šešias dienas per savaitę. Daug laiko čiuožimui ant ledo nebuvo, nes treniruotės buvo labai brangios, ledo nuoma kainavo labai daug. Tada išsinuomoti ledą Vilniuje kainuodavo maždaug tiek, kiek Elektrėnų ledo arenoje kainuoja mėnesis. O dar būdavo ir choreografijos pamokos bei kiti užsiėmimai. Tuo metu į varžybas užsienyje mes dažnai nevykdavome, o Lietuvoje esu laimėjusi ketvirtąją vietą Lietuvos jaunių čempionate.

Kiekvienos varžybos būdavo svarbios, nes ruošiantis joms įdėta labai daug laiko ir pastangų. Šis žmogus yra mano trenerė Vio­leta Banienė. Aš manau, kad yra labai sunku patikėti, kad į pirmąją treniruotę jau vienuolikos metų atėjęs vaikas gali pavyti visus tuos vaikus, kurie treniruojasi nuo trejų ar ketverių metų. Treneriai dažniausiai atsirenka jaunesnius sportininkus ir juos ugdo nuo mažens. O aš atėjau vienuolikos, kai kiti tokio amžiaus jau šokinėjo dvigubus šuolius. Bet ši moteris manimi patikėjo. Ji visada mane drąsino, ji skatino, kad net ir pabaigusi savo sportinę karjerą, aš tęsčiau savo kelią su dailiuoju čiuo­žimu, o ne su kokia kita veikla. Į šį sportą atėjote jau pa­auglystėje.

Tuo metu, kai aš pradėjau čiuožti, Vilniuje čiuožti pradėjo visi, nes iki to laiko nebuvo ledo. Todėl tokio spaudimo aš nejaučiau. Galbūt keistai jausdavausi tada, kai nuvažiuodavau į varžybas Kaune, nes ten vaikai čiuožė nuo trejų metų. Kai, pavyzdžiui, man buvo penkio­lika metų aš čiuožiau vienoje amžiaus grupėje su tais, kurie šia veikla užsiėmė jau daugiau nei dešimtį metų. Tada jutau skirtumą kalbant apie patirtį, jie jos turėjo daugiau nei aš, bet iš dalies tai ir gerai, nes man tai kėlė susižavėjimą, o tie vaikai tokia meile šiam sportui jau dažnai ir nespinduliavo.

2012 metais ar 2013 metų pradžioje Vilniuje mėnesį laiko pavadavau savo trenerę Violetą Banienę. Ten čiuožė ir kelios mergaitės iš Elektrėnų. Mes pabendravome ir jos mane pakalbino atvažiuoti į Elektrėnus dirbti su jomis. Aš, aišku, iš pradžių prieštaravau, sakiau, kad dirbsime Vilniuje, kaip ir dirbame, bet po truputėlį išbandžiau jų pasiūlymą ir atvykau į Elektrėnus. Susirinko nemažai vaikų, todėl ir pradėjau dirbti čia. Iš pradžių treniravau klube, vėliau gavau kelias valandas tuometinėje Elektrėnų sporto mokykloje, vėliau sporto mokykla tapo Elektrėnų sporto centru ir dirbu ten. Žiūrint kokia tai yra sfera. Jei tai yra sportas, tai šis miestas tikrai yra labai tinkamas. Čia yra sudarytos visos bazės, jos yra pritaikytos daugeliui sporto šakų. Visos galimybės yra pakankamai išplėtotos, todėl Elektrėnuose tikrai daug ką galima padaryti. Jei jaunas sportininkas dar mokosi mokykloje, tai šis miestas yra visiškai tinkamas, čia atstumai nedideli, viskas vietoje. Trenerės kelią pradėjote nuo pavadavimo.

Apie trenerės kelią aš jau galvojau ir anksčiau, nes tuo metu jau studijavau Kaune, Lietuvos sporto universitete kūno kultūros ir choreografijos specialybę. Jau ketinau tapti trenere, bet prisipažinsiu, kad tikrai tokios minties, kad trenere dirbsiu Elektrėnuose, nebuvo. Pačioje pradžioje kuriant klubą buvo sunkiausias nuostatų rengimas, bet aš sulaukiau daug pagalbos. O vėliau didelis iššūkis buvo finansai. Reikėjo viską išlaikyti, plėtoti, nenustoti apie tai kalbėti, reikėjo vykdyti įvairius projektus, nuolat ieškoti ir pritraukti į klubą naujus vaikus. Reikėjo kurti bendruomenę, o tai nėra lengva. Juk vaikai auga, vieni išeina, kiti ateina.

Tie būdai nėra kažkokie ypatingi. Mes skelbiame, kad renkame naujas grupes. Vieni vaikai atei­na išgirdę atsiliepimus iš pažįstamų. Taip pat kartais rašome straipsnius į laikraštį, kalbame apie savo pasiekimus varžybose, kai turime kuo pasigirti. Taip ir susirenka vaikai. Tokiame nedideliame mieste dailiojo čiuožimo sportininkų yra tikrai nemažai. Dabar pati treniruoju dvidešimt septynis sportininkus ir tai tikrai nėra mažas skaičius. Grupę sudaro didžioji dalis mergaičių. Kaip bebūtų gaila, berniukai pradeda dailųjį čiuo­žimą, pačiuo­žia iki kokių šešerių ar septynerių metų ir pereina į kitą sporto šaką, kuri Elektrėnuose yra numeris vienas - į ledo ritulį. Šiuo metu pas mane sportuoja du berniukai. Dauguma vaikinų į dailųjį čiuo­žimą ir ateina, kad išmoktų čiuožti. Dailusis čiuožimas yra labai tinkama sporto šaka, norint išmokti čiuožti, čia gaunami visi slydimo pagrindai. Tai, ką matau savo auklėtiniuose, mane labai džiugina. Galiu pasakyti, kad auganti vaikų karta yra labai motyvuota, ypač dabartinė mažųjų karta. Vaikai labai stengiasi, tikrai yra labai darbštūs. Treniruočių metu matau jų pastangas ir įdedamą darbą. Taip pat manau, kad auganti karta yra labai išauklėta, kultūringa, jie žino, ką reiškia pamoka, ką reiškia pagarba mokytojui, treneriui, tėvams. Aš pati labai džiaugiuosi tai matydama ir didžiuojuosi savo auklėtiniais.

Auklėtinių pasiekimai

Greta Marija Čugunovaitė 2014 metais gruodžio mėnesį tapo Lietuvos jaunučių čempione. Šis pasiekimas buvo pasiektas prieš penkerius metus. Praeitais metais Šiauliuose Kamilė Kijanskaitė užėmė antrąją vietą jaunių grupėje, Aniceta Vilčinskaitė iškovojo pirmąją vietą „Chiks“ grupėje. Kotryna Kubiliūtė yra iškovojusi trečiąją vietą „Chiks“ grupėje Latvijoje vykusiose varžybose.

Visais pasiekimais stengiamės pasidalinti ir pasidžiaugti su kitais, nuolat pasiekimus skelbiame internetinėje erdvėje. Kiti sportininkai taip pat yra perspektyvūs ir gabūs, tačiau daugelis jų nespėjo parodyti rezultato, nes sezonas nutrūko. Karantino metu mes bandėme dirbti nuotoliniu būdu, bet tai yra labai sunku šioje sporto šakoje. Tuo labiau, kad vaikams ir taip buvo didelis iššūkis mokytis virtualiai, tai kėlė didelį susirūpinimą ir vaikų tėveliams. Man pačiai taip pat tai buvo nemažas iššūkis, todėl nusprendėme, kad geriau tą laiką vaikai skirs poilsiui.

Tačiau jau birželio mėnesį mes grįžome sportuo­ti. Visą birželio mėnesį ruošėmės fiziškai, atlikome fizinio pasirengimo treniruotes, liepos mėnesį atlikome fizinį pasirengimą ir tris savaites važiavome į Vilnių čiuožti ant „Akropolio“ ledo. Aišku, čiuožti važiuodavo ne visi. Kartu su kitomis trenerėmis nuomojomės ledą. Vienoje aikštelėje būdavo apie keturiasdešimt vaikų ir treneriai. Aišku, stengėmės laikytis atstumo. O rugpjūčio mėnesį vykdėme dailiojo čiuožimo stovyklą Elektrėnuose. Galiu pasakyti, kad dabar auklėtiniai jau yra ne tik pasiekę tą lygį, kuriame buvo prieš karantiną, tačiau žingsnis jau yra žengtas ir dar labiau į priekį. Tai mane labai džiugina ir nuteikia teigiamai. Taip, Lietuvoje yra daug ta­lentingų trenerių, daug gerų sportininkų, auganti karta yra stip­ri, todėl ta konkurencija tikrai yra. Aišku, labai liūdna, kad didelė konkurencija yra tik tarp jauno amžiaus grupių, o vyresnio amžiaus grupėse yra mažiau sportininkų. Nes kuo vyresni vaikai, tuo mažiau jų lieka šioje sporto šakoje. Labai sunku išlaikyti sportininkus nuo paauglystės, todėl ten konkurencija jau yra mažesnė. Sakote, kad didžiausia konkurencija yra tarp jauno amžiaus sportininkų.

Psichologinis aspektas

Tad var­žybose dalyvauja daug čiuožė­jų ir nesėkmės taip pat yra neišvengiamos. Vaikams pralaimėjimai visada yra skaudūs. Bet pralaimėti taip pat reikia išmokti. Aš visada sakau, kad sportas prasideda ne nuo to, kad sportininkas visada yra pirmoje vietoje, bet nuo to, kaip sportininkas sugeba iš paskutinės vietos pereiti į pirmąją vietą. Aš visada stengiuo­si įkvėpti savo auklėtinius, kad jei nepasisekė šį kartą, jau yra atskaitos taškas ir yra aišku, kiek reikia judėti į priekį, kad sportininkas būtų priekyje. Vaikai klauso ir supranta. Aišku, jie tai ir pamiršta, tada tai jiems primenu vėl ir vėl, jei reikia, tai ir kiekvieną dieną. Taip, aš manau, kad treneris yra tikrai didelis autoritetas. Dėl šios priežasties reikia stengtis vaikams rodyti kuo geresnį pavyzdį. Treneriai vaikams turi įskiepyti meilę sportui, nes jei vaikui nepatiks treneris, jei jam nepatiks treniruotės koncepcija, jam nepatiks sportas, tai galbūt ateityje tai padarys įtaką ir tam, kad vaikui nepatiks joks sportas ir jis nebus fiziškai aktyvus. Todėl kiek tik sugebu aš stengiuosi įkvėpti savo sportininkus, kad jie pamiltų šį sportą. Mano autoritetai taip pat buvo trenerės. Ir tai buvo ne tik mano trenerė, bet ir kitos, kurios dirbo klube.

Stengiuosi, kad jie jaustų mei­lę sportui, viską darau, kad vaikai kuo greičiau pamiltų dailųjį čiuožimą. Mokau savo auklėtinius atsakingumo, sportininkas turi suprasti, kad niekada negalima nuleisti rankų, kad reikia turėti sportinį ryžtą ir atkaklumą. O taip pat savo auklėtiniams visada akcentuoju draugiškumą. Nes draugiškas komandinis bendravimas yra neatsiejamas nuo dailiojo čiuožimo. Juk mes sportuojame visi kartu, turime palaikyti vieni kitus. Aišku, varžybų metu tie, kas nors ir kartu treniravosi, tampa konkurentais, tačiau konkuruoti mes mokomės taip pat garbingai. Ateiti čiuožti tikrai gali visi. Bet olimpiniu čempionu tampa tik vienas. Norint rimtai užsiimti šia sporto šaka reikia turėti ir fizinius duo­menis, talentą ir norą. Bet labai dažnai kažkurio vieno iš šių trijų faktorių pritrūksta. Dėl šios priežasties čempionais tampa tik vienetai. Tačiau tai neturi būti rodiklis, kuris nulemia tai, kad vaikas nesportuoja. Kai labai ko nors nori, kai to tikslo sieki, įmanoma labai daug. Dailusis čiuožimas mane išmokė atkaklumo. Ši sporto šaka mane taip pat išmokė nebūti per daug jautria ir užgrūdino, o tai padeda ne tik sporte, bet ir kasdieninio gyvenimo situacijose.

Lietuvos čiuožimo federacija (LČF)

Federacijos narių konferencijoje nauju prezidentu ketverių metų kadencijai vienbalsiai patvirtintas vienintelis kandidatas rinkimuose V. Jasutis. L. Vanagienė buvo viena ilgiausiai olimpinei sporto šakai Lietuvoje vadovavusių prezidenčių, maža to, dar prieš užimdama šį postą ji ėjo kitas pareigas federacijoje, treniravo stipriausius šalies čiuožėjus.

Pagal LČF įstatus, L. Vanagienė nebegalėjo pretenduoti į dar vieną kadenciją, nes pasiekė jų limitą. Tačiau būtent 73-ejų ligšiolinė prezidentė iškėlė savo įpėdinio kandidatūrą, kuriai konkurencijos neatsirado. Pati L. Vanagienė kol kas federacijos taip pat nepalieka - konferencija nutarė įsteigti jai naują LČF direktorės pareigybę. L. Vanagienės teigimu, naujame amplua ji darbuosis visuomeniniais pagrindais ir tik laikinai.

Vis dėlto tarp čiuožimo trenerių sklando nevienareikšmių nuomonių - tiek dėl ilgametės prezidentės paveldo, tiek dėl jos įtakos naujai vadovybei. Skundai liejosi ne tik dėl varžybų organizacijos, bet ir bendresnėmis temomis: teisėjavimo, sportininkų ar trenerių protegavimo, viešumo stokos.

Klaipėdoje įsikūrusio klubo „Speigas“ vadovė ir trenerė pati praėjusias dvi kadencijas priklausė LČF valdybai. „Visi mes gerbiame L. Vanagienę, bet mums labai trūksta naujovių. Visi turime savų norų, žinių, gebėjimų - mes irgi norime rimtai dirbti. O problemų yra daug: nuo teisėjavimo iki trenerių kvalifikacijos, kurią labai sunku kelti“, - kalbėjo E. Dvarionienė.

Jos manymu, ne sutapimas, jog nemažą dalį perspektyviausių šalies čiuožėjų treniruoja Kauno sporto mokyklos „Startas“ treneris Dmitrijus Kozlovas. „Daug sportininkų pereina pas vieną trenerį, kurį L. Vanagienė pristato kaip labai gabų, o kiti - tarsi nematomi, negali kilti į aukštesnį lygį. Federacija sudarydavo tokias sąlygas, kad sportininkas neturėdavo kitos išeities kaip tik pakeisti trenerį: antraip negalėtų važiuoti į tam tikro lygio varžybas, negautų aprangos. Ir niekada netaptų Lietuvos čempionu. Aš pati turėjau talentingą auklėtinę Mariją Brejevą, bet paskui ji nuleido rankas, nes gavo labai mažai palaikymo iš federacijos, buvo „nuteisėjauta“. Todėl ir laukėme naujo prezidento - galbūt palaipsniui pradėsime iš to kapstytis“, - komentavo E. Dvarionienė.

Kodėl per 16 metų niekas taip ir nesiryžo pamėginti konkuruoti su L. Vanagiene demokratiniu būdu - LČF prezidento rinkimuose? „Visi supranta, kad permušti L. Vanagienę su visais jos ryšiais ir pažįstamais nebūtų šansų. Kam mums, paprastiems žmonėms, reikia nesusipratimų. Tarkime, aš turiu klubą, turiu darbą, vaikus - nėra nei noro, nei laiko nervų gadinti. Ar yra ta federacija, ar jos nėra - dabar jokio skirtumo. Esu net pasiryžusi išstoti iš jos, jei reikalai nesitvarkys“, - atsiliepė dailiojo čiuožimo specialistė iš Klaipėdos.

Ji turi abejonių, ar pastarųjų permainų federacijoje nelydės tas pats ilgametis šešėlis. „Galvoju, kad užkulisiuose L. Vanagienė ir toliau dalyvaus veikloje, tik jau be oficialaus statuso. Gali būti, kad niekas smarkiai nesikeis, kita vertus, naujo prezidento prisistatymas mums buvo kaip ir priimtinas. Laikas parodys, ar kalbos virs darbais. Daug tikimės iš naujos valdybos, kurioje gausu jaunimo, tik šiek tiek keista, kad visai nebeliko vietos treneriams“, - svarstė pašnekovė.

Nauja LČF valdyba

Naujoje LČF valdyboje nebus nė vieno ankstesnės kadencijos nario: kartu su V. Jasučiu ją sudarys Tomas Katukevičius, Monika Stanevičiūtė, Lina Kaminskaitė, Laurynas Vonžodas, Mireta Lingevičiūtė ir Gintarė Garmutė. Trenerių tarybos pirmininke išrinkta buvusi šokėja ant ledo Guostė Damulevičiūtė-Gražulienė, prieš keletą metų dar dalyvavusi tarptautinėse varžybose su Deividu Kizala.

Tuo metu L. Vanagienė tvirtina, jog tarptautiniu lygmeniu Lietuvos dailusis čiuožimas dar niekuomet neturėjo tokių tvirtų pozicijų. „Džiaugiuosi, kad palieku federaciją aukščiausiame taške rezultatų prasme. Niekada taip nebuvo, kad dvi normatyvus įvykdžiusios mūsų poros ir dar solistė dalyvautų Europos bei pasaulio čempionatuose. Tokiai mažai federacijai penki žmonės - labai svarus laimėjimas, kuris atėmė daug jėgų. Ir džiaugiuosi, kad mūsų jaunoji J. Aglinskytė pateko į pasaulio jaunimo čempionato finalą, atvežė į Lietuvą jaunimo „Grand Prix“ etapų“, - pasiekimus vardijo buvusi LČF prezidentė.

Ateities perspektyvos

L. Vanagienės įpėdinis LČF V. Jasutis, kuris yra išvykęs į užsienį, todėl federacijos nariams konferencijoje prisistatė tik nuotoliniu būdu. 41-erių dailiojo čiuožimo komentatorius neslėpė, jog užimtumas kitose srityse bus vienas didžiausių rūpesčių tapus LČF prezidentu.

Federacijoje jis dirbs be atlygio ir tikisi po ketverių metų perleisti postą kam nors kitam. Federacijoje jis dirbs be atlygio ir tikisi po ketverių metų perleisti postą kam nors kitam. „Gavęs pasiūlymą galvojau savaitę. Pagrindinis klausimas buvo, ar man užteks laiko, ar galėsiu šimtu procentų atsiduoti, nes yra daug papildomos veiklos, kuri iki šiol man buvo pagrindinė. Kita vertus, prezidento pareigos nereiškia, kad reikia dirbti nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro. Nors kad apskritai dirbti reikės - faktas. Gaunu federaciją, kuri turi mažą finansavimą, kurios ateitis dėl to neaiški. Komentuoti dailųjį čiuožimą, juo domėtis buvo viena. Kas kita viską matyti iš vidaus, nes dabar užgrius ne tik gražūs dalykai. Bet turime planą, kaip pasižiūrėti į problemas šiuolaikiškai, turime komandą“, - dėstė naujasis LČF vadovas.

Metinis federacijos biudžetas - 130 tūkst. eurų. Reikia išlaikyti ne tik dvi šokių ant ledo poras, bet ir daug kitų čiuožėjų, reikia sumokėti už keliones, treniruotes ir panašiai. Tarkime, vien bilietai į pasaulio čempionatą Japonijoje suris trečdalį biudžeto.

Europos dailiojo čiuožimo čempionatas Kaune

Sausio 10-14 dienomis pirmą kartą Lietuvos istorijoje Kaune bus surengtas Europos dailiojo čiuožimo čempionatas, kuriame pasirodys ir mūsų šalies atstovai. Per visą Lietuvos istoriją tik kelis kartus mūsų šalis galėjo džiaugtis tokio masto sporto renginiais. Čempionatas startuos sausio 10 dieną, o jį uždarys parodomoji programa, kuri įvyks sausio 14 dieną.

Moterų kategorijoje ant ledo pasirodys Aleksandra Golovkina. Sportininkei tai bus jau 5-asis Europos čempionatas. Vienais iš čempionato favoritų yra laikoma Allison Reed ir Sauliaus Ambrulevičiaus pora. Kita Lietuvos šokių ant ledo pora - Paulina Ramanauskaitė ir Deividas Kizala. Šokėjams ant ledo tai bus antrasis Europos čempionatas kartu, pora taip pat atstovavo Lietuvai 2022 m.

žymės: #Vaiku

Panašus:

• Geriausios Pačiūžos Vaikams Pradedantiesiems: Patarimai Saugiam ir Smagiam Ledo Čiuožimui
• Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
• Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
• Vaikų ligoninės konsultacinė poliklinika: registracija ir paslaugos
• Geriausi patarimai, ką saugiai vartoti nėštumo metu – atraskite dabar!