Vaikų ir tėvų santykiai nuo seniausių laikų kėlė klausimų apie pareigas, pagarbą ir atsakomybę. Ši tema atsispindi ne tik religiniuose mokymuose, bet ir liaudies išmintyje, pavyzdžiui, senovės pasakojime apie varną.
Šiame pasakojime varna, skraidindama savo vaikus per ežerą, klausia: „Ar neši mane, kai pasensiu?" Tie, kurie atsako „taip", įmetami į vandenį, o tie, kurie sako „ne", saugiai nugabenami į kitą krantą. Ši istorija moko, kad gyvenimo dėsniai skatina pirmiausia rūpintis savo palikuonimis, o ne likti priklausomiems nuo praeities įsipareigojimų.
Religiniai mokymai apie pagarbą tėvams
Krikščionybė: pagarba kaip Dievo įsakymas
Biblijoje pagarba tėvams yra aiškiai pabrėžiama kaip viena iš pagrindinių vertybių. Dekalogo penktasis įsakymas skelbia: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda“ (Iš 20, 12). Šis įsakymas yra unikalus tuo, kad prie jo pridedamas pažadas - ilgas ir palaimintas gyvenimas.
Apaštalas Paulius laiške efeziečiams dar labiau išryškina šią mintį: „Vaikai, klausykite savo tėvų Viešpatyje, nes taip teisinga. Gerbk savo tėvą ir motiną - tai pirmasis įsakymas su pažadu, - kad gerai sektųsi tau ir ilgai gyventum žemėje“ (Ef 6, 1-3). Tačiau pagarba, pagal Bibliją, nėra vien finansinė parama ar besąlygiškas paklusnumas. Tai apima rūpestį, globą ir pagarbų elgesį, tačiau vaikas neprivalo aukoti savo gyvenimo ar apleisti savo šeimos, kad įtiktų tėvams.
Svarbus principas randamas ir Pirmajame Timotiejaus laiške: „Kas nemoka rūpintis savaisiais, ypač namiškiais, tas išsižada tikėjimo ir yra blogesnis už netikėlį“ (1 Tim 5, 8). Ši eilutė pabrėžia, kad rūpestis artimaisiais, įskaitant savo vaikus, yra esminė krikščioniška pareiga, kuri neturi būti aukojama dėl kitų įsipareigojimų.
Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje.
Žydų tradicija: pagarba kaip dvasinė vertybė
Žydų tradicijoje pagarba tėvams laikoma kone lygiaverte pagarbai Dievui. Talmude teigiama, kad pagarbus elgesys su tėvais yra šventa pareiga, atspindinti žmogaus moralinį stuburą. Vis dėlto net ir šioje tradicijoje pagarba nėra absoliuti. Jei tėvai reikalauja veiksmų, prieštaraujančių Dievo įsakymams, vaikas turi teisę ir pareigą atsisakyti paklusti. Šis principas pabrėžia išminties ir pusiausvyros svarbą, kuri leidžia išlaikyti pagarbą, bet kartu apsaugo asmens autonomiją.
Islamas: gerumas tėvams ir pusiausvyra
Korane taip pat akcentuojama pagarba tėvams, ypač motinai, kuri patiria didžiulius išbandymus nešiodama ir gimdydama vaiką. Sura 17:23 sako: „Viešpats įsakė - negarbinkite nieko kito, tik Jį, ir rodykite gerumą tėvams.“ Islamo teisėje pabrėžiama, kad suaugęs žmogus turi rūpintis tiek savo tėvais, tiek savo vaikais, išlaikydamas teisingą pusiausvyrą. Ši pusiausvyra užtikrina, kad nei viena karta nebūtų apleista, o šeimos saitai išlieka stiprūs.
Pasakojimas apie varną: gamtos dėsniai ir gyvenimo ciklas
Senoji pasaka apie varną yra iškalbinga metafora, atspindinti gamtos dėsnius. Varna, klausdama savo vaikų, ar jie neš ją senatvėje, išbando jų sąžiningumą ir supratimą apie gyvenimo ciklą. Tie, kurie žada nešti savo motiną, iš tikrųjų apgaudinėja save, nes gamtos tvarka reikalauja, kad kiekviena karta pirmiausia rūpintųsi savo palikuonimis. Šis principas nėra egoistiškas - jis užtikrina rūšies išlikimą ir apsaugo nuo priklausomybės grandinių, kurios gali vesti į išsekimą ir žlugimą.
Religiniai mokymai ir liaudies išmintis sutaria, kad pagarba tėvams yra garbinga pareiga, tačiau ji neturi užgožti atsakomybės už savo vaikus. Sveiki vaikų ir tėvų santykiai remiasi abipuse meile, pagarba ir išmintimi. Rūpintis tėvais reiškia padėti jiems pagal savo galimybes, tačiau tai neturėtų vykti savo vaikų gerovės sąskaita. Kaip moko Biblija, Koranas ir Talmudas, pagarba yra dvasinė ir moralinė vertybė, tačiau ji reikalauja išmintingo įvertinimo, kad būtų išlaikyta harmonija tarp kartų.
Šeimos darnos pamatas
Rūpinimasis tėvais yra kilni pareiga, tačiau rūpestis savo vaikais - neatidėliotina prigimtinė atsakomybė. Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga. „Gerbk savo tėvą ir motiną", - tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6,1-4).
Šiais ir kiek ankstesniais pamokymais apaštalas Paulius kreipiasi į vyrus ir žmonas (Ef 5, 22-33), jis rūpinasi dieviška valia, santykių harmonija šeimose, atveria šeimos narių atsakomybes vienas prieš kitą: vyrui dera mylėti žmoną, žmonai - gerbti vyrą, tėvams svarbu auklėti savo vaikus, o vaikams - tėvų klausyti.
Tokios nuostatos, kaip keturi namų pamatų kampai, gali išlaikyti šeimą darnią, tvirtą įvairių negandų audrose. Visgi ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje šios vertybės pamažu nyksta, šeimose daug nesantaikos, nepagarbos, tėvai per daug užsiėmę, kad užsiimtų su savo vaikais, vaikai, deramai neprižiūrimi „auklėjasi" savarankiškai gatvėje, prie kompiuterio, kur paprastai teigiamos pseudovertybės ir pagarbos tėvams tikrai niekas nemoko.
Vaikai, klausykite savo tėvų
Pirmiausia, manau, reiktų pakalbėti apie kreipinį „vaikai". Šis žodis dažniausiai mums asocijuojasi su ikimokyklinio amžiaus ar pradinukais vaikais, kurie dar maži ir visiškai priklausomi nuo tėvų. Tačiau Šventajame Rašte tvirtinama kas kita. Vaikai - tai ir augaloti vyrai, ir subrendusios moterys.
Tėvai, auklėkite savo vaikus
Mes, tėvai, žinoma, galime padėti savo vaikams mus gerbti ir paveldėti palaiminimą - tinkamai auklėdami juos, nebūdami jiems suklupimu, papiktinimu. Pirmas dalykas, kurį apaštalas Paulius prisako tėvams - kad šie neerzintų savo vaikų. Pastebėtina, kad čia vartojamas kreipinys reiškia vyrus tėvus, o ne tėvus bendrine prasme. Nors kai vaikai raginami klausyti tėvų, turimi omenyje abu tėvai. Galbūt būtent vyrus apaštalas perspėja neerzinti vaikų, kadangi iš prigimties jie yra nuožmesni, kietesni, reiklesni, fiziškai stipresni ir dažniau nei moterys linkę šias savybes išreikšti ir santykiuose su vaikais.
Pasigilinus, ką galėtų reikšti pasakymas „neerzinkite", tampa akivaizdu, kad net nesuvokdami kartais taip elgiamės - erziname savo vaikus. Laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams Paulius vartoja du skirtingus žodžius, turinčius panašias prasmes ir verčiamus kaip „erzinti", tačiau taip pat galimos reikšmės yra ir tokios: „audrinti", „provokuoti", „pykdyti". Šiais žodžiais raginama vengti santykio, žodžių, veiksmų, kurie galėtų apkartinti vaiko sielą.
Erzinti Paulius draudžia, tačiau auklėti vaikus - prisako. Žvelgiant tiek į aptariamą Laiško efeziečiams ištrauką, tiek į kitus raginimus auklėti vaikus Patarlių knygoje, išryškėja du pagrindinius aspektus turinti auklėjimo metodika: pirma, mokymas, pokalbis, aiškinimas, antra - drausminimas, disciplinavimas, baudimas (praktiniai veiksmai): „<...> auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6, 4).
Panašus:
- Nėštumo biblija: geriausias vadovas būsimoms mamoms
- Stebuklinga Biblijos istorija: Kristaus gimimas ir vaiko atsiradimo paslaptys
- Atrask Geriausias Biblijos Vaikams Leidyklas: Išsamiausia Apžvalga!
- Šokiruojanti gimstamumo statistika Trakų ligoninės Akušerijos skyriuje ir netikėtas skyriaus uždarymas!
- Neįtikėtini Grietinėlėje Kepti Kiaušiniai – Atraskite Prabangiausius Pusryčių Skonius!