Bernardas Brazdžionis (slapyvardis Vytė Nemunėlis, 1907-2002) - žymus lietuvių poetas, literatūros kritikas, redaktorius, žurnalistas, pedagogas ir vertėjas. Jo kūryba vaikams, pasirašyta Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, pelnė jam mylimo vaikų poeto šlovę. Šiame straipsnyje apžvelgsime jo indėlį į vaikų literatūrą, aptarsime svarbiausius kūrinius ir slapyvardžio atsiradimo istoriją.
Bernardo Brazdžionio Gyvenimo Kelionė
Ilgoje ir nelengvoje poeto gyvenimo kelionėje 15 metų gyventa, mokytasi ir dirbta Kaune. Tai - jaunystės, kūrybinių ieškojimų, asmenybės brendimo metai. Bernardas Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 14 d. Stebeikėliuose (Pumpėnų vlsč.), o mirė 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele (palaidotas Kaune).
Apie kūrybinės saviraiškos pradžią B. Brazdžionis kalbėjo interviu 50-mečio proga: „Rašyti pradėjau pirmosiose gimnazijos klasėse. Paskatino mirtis. Sunkiai susirgus atrodė, kad mirsiu. Peržvelgiau savo gyvenimą ir nusigandau - visai nieko nepadaryta. Literatūrą mėgau nuo pradžios mokyklos suolo. Domėjausi pirmųjų „Vainikų“ lietuviais poetais, juos skaičiau. Negalėdamas ligoje rašyti, ėmiau eiliuoti atmintinai. Grįžęs į gimnaziją, ėmiau klasės rašomuosius darbus eilėmis rašyti. Lietuvių mokytojas buvo toks geras ir nuolaidus, kad ne tik neparašė dvejeto - dar pagyrė. Davė paskaityti aukštesniųjų klasių mokytojui. Tas paskaitė aukštesnėse klasėse. Pagarsėjau. Nežinojau, kur dėtis, kaip nejauku buvo. Bet rašyti nebemečiau, tik rašiau „slaptai“. Pradėjau siųsti spaudai.“
Pirmieji Žingsniai Poezijoje Vaikams
Pirmąjį eilėraštį „Velykos“, pasirašytą Bern. Žvainio slapyvardžiu Brazdžionis išspausdino 1924 m. pavasarį leidinyje „Pavasaris“. Tais pačiais metais Vytės Nemunėlio slapyvardžiu „Žvaigždutės“ žurnale išspausdino pirmąjį eilėraštį vaikams, kuriuo pradėjo savo kelią į vaikų poeziją. Angelo sargo vaikų sąjungos laikraštėlio „Žvaigždutė“ kūrėjas ir ilgametis redaktorius Stasys Tijūnaitis bendravo su jaunaisiais skaitytojais ir ne vienam iš jų padėjo atskleisti savo talentą. Tarp tokių jaunųjų bendradarbių buvo ir B. Brazdžionis.
Jį išgarsinusio slapyvardžio sukūrimo istoriją Brazdžionis yra aprašęs Vladui Žukui 1982 m.: „Vytė Nemunėlis. Tai mano mylimiausias vardas. Tuo slapyvardžiu eiles vaikams pradėjau spausdinti „Žvaigždutėje“, redaguojamoje St. Tijūnaičio. <...> Turėjau ir aš kitaip pasirašyti ne pavarde, kuri, be to, vaikams ir netinkanti, šiurkšti, <...> vaikams reikia malonaus, švelnaus, gražaus, skambaus, kaip Tamulaitis, Vaičiulaitis ir pn. Tai jų pavardės. Gera jiems. Man reikia susirasti. Kaip, kur? <...> Tada krito į galvą upės vardas: Nemunėlis. Ne Nemuno mažybinis vardas, bet tikras upės vardas, upės, tekančios Lietuvos šiaurėj, iš kur ir mano tėvų tėvai buvo kilę. Vienas pavardės žodis kažkaip varganai atrodė. Reikėjo vardo. Pridėjau. Vytė. Vytauto meilybinį vardą.<...> Ir išėjo Vytė Nemunėlis, tapęs labai populiariu ir mėgiamu vaikų.
Studijos Kaune ir Kūrybinis Kelias
1929 m., baigęs Biržų gimnaziją, Brazdžionis išvyko studijuoti į Lietuvos universitetą Kaune. Pakeliui stabtelėjo Kėdainiuose aplankyti S. Tijūnaitį. Po studijų universitete ir vėliau Brazdžionis dirbo žurnalisto ir redaktoriaus darbą. 1933 m. redagavo dvisavaitį akademinį laikraštį „Lietuvos studentas“, 1934-1935 m. leido ir redagavo poezijos laikraštį „Pradalgės“.
Apie savo literatūrinį kelią poetas yra rašęs: „Vaikystėje buvau giliai (nors nesąmoningai) tikintis; jaunystėje - indiferentas [abejingas], kol susiradau savo pašaukimo kelią. Pradžioje buvau Maironio ir Putino gerbėjas (dar daugiau - garbintojas); vėliau dvasioje žavėjausi lietuvių literatūros revoliucionieriais, kokie jie bebūtų, kad tik ne „sustingusios senatvės“ atstovai, prieš ją pakėlę kovą „ketuvėjininkai“, drąsūs „trečiojo fronto“ idealistai, kol niekuo nepatenkintas priėjau prie senojo ir naujojo Testamento šaltinių, kol sieloje apsigyveno Kristus, o poezijoje suradau savo kelią ir savąjį žodį. To ieškojimo metų rinkinys - „Jerichono rožė“ (pavadintas „Amžinu žydu“), o laimėjimo išdava rinkinys „Ženklai ir stebuklai“.
Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleido žaismingų poezijos knygų vaikams: Mažųjų pasaulis (1931), Drugeliai (1934), Vyrai ir pipirai (1938), Meškiukas Rudnosiukas (1939) ir kitos.
Literatūrinės Premijos
Gana ilgą laiką niekas neįtarė, kad eilėraščių vaikams autorius Vytė Nemunėlis ir poetas B. Brazdžionis - tas pats asmuo. 1936 m. 1000 litų premija įvertinta Vytės Nemunėlio eilėraščių knyga „Kiškio kopūstai“, kuri buvo apskritai pirmoji premijuota vaikų poezijos knyga lietuvių literatūros istorijoje. Premija buvo įteikta Valstybės teatre 1937 m. vasario 17 d.
1939 m. B. Brazdžionis buvo apdovanotas Valstybine literatūros premija už eilėraščių rinkinį „Kunigaikščių miestas“. Išskirtiniame knygos egzemplioriuje įklijuotas apdovanojimo raštas su komisijos narių parašais:
„Komisija 1939 metų lietuvių literatūrai premijuoti, peržiūrėjusi ir apsvarsčiusi tais metais išleistus grožinės lietuvių literatūros veikalus, paskutiniame savo posėdyje 1940 m. vasario 3 d. konstatavo, kad Bernardo Brazdžionio poezijos knyga „Kunigaikščių miestas“ nauja ir sugestyvia forma nuoširdžiai išreikšdama mistinius žmogaus dvasios troškimus ir didžiuosius visos tautos patriotinius pergyvenimus, geriausiai atitinka Vyriausybės įsteigtai literatūros premijai skirti taisyklių 2 ir 3 paragrafus, ir nutarė pateikti ją lietuvių literatūros 1939 metų premijai”.
Pasirašė Švietimo ministerijos atstovas Kazimieras Masiliūnas (Švietimo viceministras), VDU atstovai V. Mykolaitis-Putinas, M. Biržiška, J. Ambrazevičius ir Lietuvos rašytojų draugijos atstovas K. Korsakas.
Emigracija ir Kūryba Svetur
1944 m. grįžtant sovietų armijai Brazdžioniai nutarė trauktis į Vakarus. 1949 m. pavasarį poeto B. Brazdžionio šeima atvyko gyventi į Ameriką. Amerikoje lietuvių vaikai nebeturėjo galimybės mokytis lietuviškose mokyklose. Pokario emigrantų karta stengėsi išlaikyti lietuvybę, todėl dauguma vaikų lankė šeštadienines lituanistines mokyklas.
1955 m. sausio 28 d. laiške Benediktui Babrauskui piktai ir net sarkastiškai rašo apie nutautėjimą: „Bet man rodos, kad to nulietuvėjimo proceso, kuris jau taip gražiai reiškiasi, nebesutrukdysime nei švelniais, nei piktais žodžiais. Nebeužtvenksi upės bėgimo, anot dainiaus. <...> Būtų gyvenę Lietuvoje, būtų lietuviais ir numirę, apie jokį nutautimą nei savo, nei savo vaikų nepagalvoję. Atsirado čia, liks šio lovio patriotais. O jau jų vaikelių tai nė už „namurniko“ Lietuvon nepartempsi. Ką gi jie ten darys, kur nėra nei komikų, nei televizijų, nei kramtomos gumos? Nei tokios šiukšlinos laisvės, kaip čia? <...> Aš pats tuo tarpu dar tikiuosi kokią knygelę patiems patiems mažiesiems išleisti, tiems, kurie dar nė ma, nė tė nemoka ištarti. Jiems paskaitys mamos (kai kurios, aišku, nebe visos). Tai bus ir mamoms savotiška lektūra. Tokį rinkinėlį (vienam egzemplioruj) padovanojau M. ir J. Gimbutų naujagimei per krikštynas.
Muziejuje saugoma ši originali, didelio formato B. Brazdžionio pagaminta knyga-sąsiuvinis „Rasos karoliai“, pasirašyta Vytės Nemunėlio slapyvardžiu ir sukurta 1954 m. Gimbutų dukters Rasos gimimo proga. Knygą 1989 m. J. Gimbutas padovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui.
Bibliografija
Svarbiausi Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio) kūriniai vaikams:
- Mažųjų pasaulis (1931)
- Drugeliai (1934)
- Kiškio kopūstai (1936)
- Vyrai ir pipirai (1938)
- Meškiukas Rudnosiukas (1939)
Apdovanojimai
- Lietuvos valstybinė literatūros premija (1939)
- Poezijos pavasario laureatas (1989)
Valstybinė literatūros premija: 1939 m.
Poezijos pavasario laureatas: 1989 m.
Panašus:
- Neįtikėtina Bernardo Brazdžionio kūryba vaikams: atraskite magišką pasaulį!
- Bernardo Brazdžionio Knygos Vaikams: Pilnas Sąrašas ir Nepakartojamos Apžvalgos
- Neįtikėtina Bernardo Brazdžionio kūryba vaikams: Vytės Nemunėlio eilėraščių stebuklai
- Kaip Rūpintis Sveiku Kūdikėliu: Nepakeičiami Patarimai Naujai Mamai
- Vaikiškas kilimas trasa: kaip išsirinkti, privalumai ir idėjos žaidimams