Vaikų sveikata priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau viena svarbiausių ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos sudedamųjų dalių yra vaikų fizinis aktyvumas. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir savitas, todėl ir sveikatos ugdymas turi būti labai individualus, priklausantis nuo vaiko sveikatos, užsigrūdinimo laipsnio, fizinio parengtumo, nervų sistemos stabilumo, šeimoje sudarytų įgūdžių ir įpročių. Vaikai nori žaisti, būti aktyvūs.
Fizinis aktyvumas padeda tenkinti biologinį vaiko poreikį judėti, skatina motorikos vystymąsi, stimuliuoja organizmo augimą, gerina protinį ir fizinį darbingumą, stiprina sveikatą. Fiziškai aktyvus gyvenimo būdas, sportavimas laisvalaikiu yra žinomi kaip fizinį pajėgumą, savijautą gerinantys ir sveikatą stiprinantys veiksniai.
Žaidimų Svarba Vaikui
Žymus žaidimų pedagogikos pradininkas, pirmojo pasaulyje vaikų darželio įkūrėjas Friedrichas Froebelis teigia, kad žaidimai nėra betikslis vaiko laiko praleidimas - tinkamai parinktas žaidimas padeda vaikui susipažinti su pasauliu, jį suprasti, spręsti konfliktus. Pasak jo, vaikui natūraliai kyla noras veikti, bandyti ir tyrinėti, todėl žaidimas yra ypač svarbi veikla vaikystėje. Fantazuodamas ir tyrinėdamas vaikas gali išbandyti tai, kas realiame pasaulyje jam neleidžiama arba yra neįmanoma.
Vaiko psichologinės raidos, aukštesniųjų mąstymo funkcijų tyrinėtojas Levas Vygotskij sako, kad vaikams žaidžiant vystosi keturios pagrindinės sąmonės funkcijos: mąstymas, vaizduotė, siekimas įgyvendinti savo sumanymus ir gebėjimas apibendrinti. Svarbiausia tai, kad ikimokyklinukui nauji pažintiniai patyrimai ir atradimai yra įdomūs, įtraukiantys, teikia džiaugsmą, gerą emocinę savijautą ir, tarsi nejučiomis, padeda vaikui pamažu ugdytis dvasinį, socialinį emocinį, intelektinį brandumą. Taip pasirengiama tapti mokiniu.
Toks informacijos „įrašymas“ geriausių rezultatų duoda vaikui dainuojant, piešiant, žaidžiant vaidmenų žaidimus, kuriant bei vaidinant įvairias istorijas ir pan. - veikiant tai, kas vaikams natūraliai smagu. Taip be didelių pastangų vaikas mokosi skaitymo, skaičiavimo pradmenų, pasaulio pažinimo, netgi atlieka pakankamai sudėtingas mąstymą skatinančias ir pažintinius gebėjimus ugdančias užduotis.
Vaiko intelekto raidą ypač stimuliuoja laisvas veikimas žaidžiant, kai suaugusieji vaikui nekelia reikalavimų. Žaidime glūdi visi įgūdžiai ir gebėjimai, reikalingi tolimesniam vaiko gyvenimui. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, kuriems buvo leidžiama nevaržomai kurti, užauga laisvi ir kūrybingi, o tie, kurie vaikystėje nebuvo skatinami žaisti ir buvo vien tik kontroliuojami, vėliau susiduria su emociniais ir psichologiniais iššūkiais.
Judrieji žaidimai - tai vaikui maloni veikla, kurioje jis elgiasi spontaniškai, pats numato žaidimo tikslus, suteikia jiems prasmę ir kontroliuoja šią veiklą. Labai vertingi bendram vaiko lavinimuisi: ugdo pagrindinių judesių (bėgimo, ėjimo, šuolių, metimų, daiktų nešimo ir kt.) motorinius įgūdžius, tobulina judesių koordinaciją, grūdina organizmą. Fizinį aktyvumą ugdant per judriuosius žaidimus būtina atsižvelgti į vaikų amžių, interesus, norus, nuotaikas, metų laiką, dienos režimą, fizinį pasirengimą, vaikų sveikatos būklę ir kt.
Žaisdami galime klysti, rizikuoti ir pasimokyti iš savo klaidų. Formuojasi komandinio darbo įgūdžiai, ugdoma valia, lavinama vaizduotė. Žaisdami judriuosius žaidimus patenkinamas smalsumas, atliekami patys didžiausi atradimai, išgyvenami pačios plačiausios skalės jausmai: džiaugsmas, pasididžiavimas, ramybė, pyktis, nusivylimas, draugiškumas ir pan.
Kaip "teisingai" žaisti?
Skatinti vaiką pradėti žaisti galime padėdami ant stalo popieriaus ir akrilinių dažų, galime sustatyti žaislinių gyvūnėlių kolekciją arba palaukti, kol vaikas pats paprašys, ko jam reikia žaidimui. Tad svarbiausia tėvų pareiga - suruošti vaikų žaidimams tinkamą aplinką ir duoti laisvę veikti. Tarkime, jei vaikas nusprendžia piešti ryškiai žalią šunį, nesakykite, kad tokių šunų nebūna. Vietoje to geriau nusistebėkite: „Oho, niekada nesu matęs žalio šuns.“ Tėvų darbas - padrąsinti vaiką, patikinti, kad nėra neteisingo būdo žaisti ar ką nors kurti.
Kita dažnai daroma tėvų klaida - reikalauti iš žaidžiančio vaiko griežtos tvarkos ar švaros. Tai vaikams sukelia baimę ir riboja jų kūrybingumą. Vaikai bijodami ką nors sugadinti, sutepti, pažeisti esamą tvarką gali išvis prarasti norą žaisti ar ką nors daryti. Žaidimo metu svarbus kiekvienas vaikui pasakytas žodis. Todėl visada būtina vaiką girdėti, išklausyti, priimti jo idėjas. Vaikas žaidimą turėtų pasirinkti pats.
Vaikai žaidimus dažniausiai renkasi intuityviai, tarsi norėdami išbandyti save. Didžiausia paskata žaisti - vaikui tai įdomu ir smagu. Anot D. B. Elkonino, kuris yra vienas iš žaidimų teorijos kūrėjų, tyrinėjęs vaiko žaidimą per psichikos raidos prizmę, net jei žaidime pasitaiko kliūčių ir sunkumų, jie yra džiuginantys, kai vaikas juos įveikia ir išsprendžia. Sunkumų reikia tam, kad žaidimas nepabostų, kad keistųsi vaiko emocijos. Vaikai netgi linkę rinktis didesnių pastangų reikalaujantį žaidimą, jei suaugusieji vaikui pateikia vis sudėtingesnių užduočių. Paties vaiko pasirinkta veikla dažniausiai jį labiau įtraukia, motyvuoja ją iki galo atlikti.
Būti Arti Vaiko, Bet Ne Per Arti
Neretai tėvai, norėdami apsaugoti vaiką nuo nesėkmės ar nelaimės, perspėja: „nelipk - užsigausi“, „nebėk - pargriūsi“, „nesėsk ant smėlio - susitepsi“, „nelipk į balą - sušlapsi“. Tai vaikui sukelia nepasitikėjimą savimi, baimę ir nenorą žaisti, o ilgainiui ima slopinti ir patį norą pažinti, tyrinėti jį supantį pasaulį. Žaidžiant vaikui yra labai svarbus saugumas ir ramybė, kuri leidžia vaikui laisvai, be įtampos ir baimių pasinerti į žaidimų pasaulį.
Todėl būtina parodyti, kad vaiko sumanymus, pasiūlymus ir idėjas vertiname, kad jos mums svarbios. Taip pat labai svarbu, kad vaikas išmoktų žaisti vienas. Žaisdami vieni, vaikai išmoksta išlaikyti dėmesį, auga savarankiški. Jei nuolat netūpčiosime aplink, būsime arti, bet ne per arti, greitai įsitikinsime, kad mažyliui pačiam patinka įveikti tam tikrus iššūkius, pavyzdžiui, pačiam ką nors pasiimti, pastatyti ir pan. Užuot nuolat skubėję pagalbon, tėvai turėtų labiau pastebėti vaiko pasiekimus, jį pagirti. Jausdami, kad jais pasitikime, vaikai išmoksta pasitikėti patys savimi, o laisvas žaidimas yra viena iš efektyviausių priemonių šioms savybėms ugdyti.
Bendravimas Su Vaiku
Pokalbis - tai raktas į vaiko pažinimą, ugdymą ir augimą. Mažas vaikas ugdosi ir mokosi kiekvienoje situacijoje, tačiau dažnai tiksliai išsakyti tai, ką išgyvena ir jaučia, būna sudėtingiau dėl riboto žodyno. Todėl reikia laiko ir tėvų supratimo, kad skirtas dėmesys ir geranoriškas pokalbis su mažyliu sudarytų sąlygas pajusti, ką išgyvena vaikas, ir padėti išreikšti savo patirtį bei emocijas žodžiais - būtent bendraudami galime sukurti teigiamą santykį su vaiku. Be to, kai klausysitės vaiko, jis pamatys ir supras, kad jums rūpi ir yra svarbus. Bendravimas padeda stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir suaugusiaisiais, mažylį supančiais aplinkiniais žmonėmis.
Per dieną vaikas patiria įvairių įvykių, išgyvena visą spektrą emocijų. Kadangi jis ne visada žino, kaip tai, kas patirta išreikšti, jam reikia tėvų ir aplinkinių pagalbos. Kai klausomės mažylio ir sakome žodžius, apibūdiname, kaip jis jaučiasi, padedame pasijusti geriau. Tokiu būdu ugdomas saugumo jausmas. Jis jaučia, kad tai, ką jis patiria, yra normalu, ir palaipsniui mokosi geriau valdyti savo emocijas, elgesį, vienaip ar kitaip elgtis skirtingose situacijose, pažinti aplinką. Atviras ir sąžiningas bendravimas su vaiku gali turėti ilgalaikės naudos, nes vaikas įpranta pasakoti ką išgyvena, kaip jaučiasi. Tokie artimi santykiai sudaro prielaidas ateityje pasikalbėti apie svarbius dalykus, vykstančius vaiko gyvenime, taip pat aptarti rūpimus klausimus bet kuriomis rūpimomis temomis.
Kasdieniniai patarimai, padedantys vaikams atsiverti:
- Skirkite laiko ir sukurkite pokalbiui palankią aplinką, kad galėtumėte ramiai pasikalbėti.
- Pasirinkite laiką, kai jūsų vaikas galės ir norės kalbėtis.
- Padarykite vaikui ką nors malonaus, kas sukurtų jaukią atmosferą, atpalaiduotų ir paskatintų diskusijas.
- Įsitikinkite, kad suprantate, ką vaikas bando jums pasakyti.
- Jei vaikas išgyvena liūdesį ar nusivylimą, parodykite jam, kad klausotės, žodžiais išreikšdami jo jausmus.
Tad nepamirškime, kad kalbėjimas padeda vaikui išreikšti susikaupusias emocijas, patirtus dienos įvykius, o nuolatinis bendravimas ugdo įprotį būti atviru kalbant su tėvais bet kuriomis temomis. Toks vaiko atvirumas jūsų atžvilgiu palengvins tiek kasdienybėje, tiek sprendžiant sudėtingesnes situacijas ateityje.
Bendradarbiavimas Šeimoje
Bendradarbiavimas šeimoje yra itin reikalingas, siekiant užtikrinti esminius šeimos poreikius. Jis padeda pasidalinti bendra atsakomybe, džiaugsmu, rūpesčiais, išspręsti iškilusius iššūkius. Tai taip pat sustiprina ryšį tarp visų šeimos sistemos dalių: vaiko, mamos ir tėčio.
Bendradarbiavimas tėvystėje - tai tėvų tarpusavio bendravimas, padedantis išspręsti iškilusius sunkumus vaiko kasdieniame gyvenime, atliepti reikšmingus vaiko poreikius (jaustis saugiam, mylimam, priimtam, realizuoti savo augančią asmenybę). Tėvams nėra lengva bendradarbiauti vienas su kitu auginant vaiką pilnoje šeimoje. Dažnai tėvai būna ne vienodai įsitraukę į dalyvavimą vaiko gyvenime, pasiskirstę ne vienodai tiesiogininėmis atsakomybėmis susijusiomis su vaiku (kas vaiką prižiūrės, praleis daugiau laiko, ruoš kartu namų darbus ir kt.). Atsakomybių pasiskirstymas, įsitraukimas bei bendradarbiavimas yra dar didesnis iššūkis ir ką tik išsiskyrusiems partneriams, kuriems pasikeičia jų tarpusavio vaidmuo vienas kito gyvenime, bet tuo pat metu išlieka bendra atsakomybė ir toliau rūpintis vaiku. Išsiskyrę tėvai dažnai turi įveikti daug stiprių jausmų, kad išmoktų vienas į kitą žiūrėti tik kaip į savo mylimo vaiko mamą ar tėtį ir pasidalinti tik rūpesčiais susijusiais su vaiku.
Bendradarbiavimas šeimoje suteikia:
- Sveiką, saugią ir stabilią aplinką.
- Galimybę stebėti tėvų tarpusavio komunikaciją.
- Galimybę vaikui suvokti ir priimti ribas.
Pirmiausia - sveiką, saugią ir stabilią aplinką. Bendrų susitarimų laikymąsis, vieningi reikalavimai, nuosekli rutina padeda vaikui jaustis saugiai ir žinoti, ko tikėtis kasdien. Tai vaikui suteikia pastovumo ir prognozuojamumo pojūtį. Antra, stebėdami tėvų tarpusavio komunikaciją vaikai mokosi bendravimo įgūdžių. Kai tėvai bendradarbiauja ir gerbia vienas kitą, vaikai mokosi aiškiai reikšti savo jausmus ir aktyviai klausytis. Stebėdami pagarbiai bendraujančius ir kartu dirbančius tėvus, vaikai įgija įgūdžių kaip spręsti tarpasmenines problemas, atsižvelgti į kitų poreikius. Vaikai mokosi išgirsti draugą, įsiklausyti į jo žodžius, suprasti jo poziciją, atjausti, ieškoti bendro abiems naudingo sprendimo. Tėvų bendradarbiavimas moko vaikus lankstumo santykiuose, empatijos. Stebėti tėvų tarpusavio bendravimo modeliai padeda vaikams geriau pažinti bendraamžius ir užmegzti artimesnes draugystes. Išsiskyrusiose šeimose tėvų tarpusavio komunikacijos gali būti mažiau, bet ir šiuo atveju labai svarbu, kad esama komunikacija būtų vieninga bei pagarbi buvusiam partneriui. Ir trečia, bet ne ką mažiau svarbu, tėvų tarpusavio bendradarbiavimas padeda vaikui suvokti ir priimti ribas. Vienodos nustatytos taisyklės, reikalavimai bei pareigos padeda vaikui sumažinti vidinę sumaištį, suteikia saugumo ir gali paskatinti tinkamesnį elgesį.
Bendratėvystė Po Skyrybų
Skyrybos - tai vienas iš sudėtingiausių išbandymų šeimos gyvenime, kuris paliečia ne tik partnerius, bet ir jų vaikus. Vaikai dažnai jaučia nerimą, nesaugumą ir praranda stabilumo jausmą, kai šeimos dinamika kardinaliai keičiasi. Tokiais momentais kyla klausimas: kaip tėvai gali padėti savo vaikui ar vaikams, užtikrinant vaiko emocinį stabilumą, nepaisant vykstančių pokyčių?
Vienas veiksmingiausių sprendimų po skyrybų - bendratėvystės modelis. Šis požiūris skatina abu tėvus aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime, užtikrinant, kad jų ryšys su vaiku išliktų stiprus ir palaikytų jo emocinę gerovę. Tačiau bendratėvystė reikalauja ne tik susitarimo tarp tėvų, bet ir atitinkamų įgūdžių - pagarbaus bendravimo, atsakomybės pasidalijimo ir gebėjimo spręsti konfliktus.
Skyrybos neišvengiamai palieka pėdsaką ne tik tėvų gyvenime, bet ir vaikų emocinėje gerovėje. Tai yra vienas iš svarbiausių įvykių, galinčių sukrėsti vaiko suvokimą apie šeimos struktūrą, stabilumą ir saugumą. Vaikai, kurių šeimos išgyvena šį procesą, dažnai susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie gali paveikti jų psichologinį stabilumą, savivertę ir santykių su tėvais kokybę. Tokie pokyčiai gali būti ypač skausmingi, jei tėvų skyrybos lydimos konfliktų, nesutarimų dėl globos ar kitų situacijų, kurios dar labiau gilina vaiko nerimą.
Skyrybų poveikis vaikams:
- Nerimas ir nesaugumas.
- Atsakomybės jausmas už tėvų skyrybas.
- Sumažėjęs laikas su vienu iš tėvų.
- Elgesio pokyčiai ir impulsyvumas.
Skyrybų poveikis tėvams:
- Emocinis stresas ir konfliktai.
- Vaidmens vaiko gyvenime peržiūrėjimas.
- Nerimas dėl vaiko gerovės.
Pagrindiniai bendratėvystės po skyrybų privalumai:
- Vaiko emocinio stabilumo palaikymas.
- Nuoseklumas ir rutina.
- Stipresnis tėvų ir vaikų ryšys.
- Mažesnis konfliktų poveikis vaikui.
- Vaiko savarankiškumo ugdymas.
Praktiniai patarimai tėvams: kaip kurti sėkmingą bendratėvystę?
- Pagarba ir bendravimas tarp tėvų.
- Sudarykite labai aiškų ir lankstų tvarkaraštį. Laikykitės susitarimų.
- Venkite kalbėti neigiamai apie buvusį partnerį.
- Suderinkite taisykles ir vertybes.
- Įtraukite vaiką į sprendimų priėmimą.
- Išlaikykite emocinį ryšį su vaiku.
- Spręskite konfliktus atvirai ir ramiai.
- Nenaudokite vaiko kaip tarpininko.
- Atsisakykite materialinio „varžymosi“ dėl vaiko dėmesio.
- Venkite per dažnai klausinėti apie kitą tėvą.
- Ieškoti pagalbos, jei konfliktai tarp tėvų nepraeina.
Gero Kontakto Su Vaiku Principai Sveikatos Priežiūroje
Sveikatos priežiūroje vienas pagrindinių veiksmingo gydymo veiksnių yra bendravimas su pacientais, ypač su vaikais. Tiek verbalinis, tiek neverbalinis bendravimas su vaikais yra unikalus ir skiriasi nuo bendravimo su suaugusiaisiais struktūra, formatu ir kontekstu. To būtina išmokti. Bendravimo įgūdžiai daro didelę įtaką paciento atvirumui, gydymo procesui, adaptacijai ir gydytojo patarimų priėmimui. Išsiugdęs šiuos įgūdžius, gydytojas gali tikėtis gero kontakto su vaiku.
Tvirtam kontaktui užmegzti labai svarbi motyvacija. Suaugę pacientai yra motyvuoti kreiptis į specialistus, nes suvokia šių paslaugų naudą. Vaikai nesupranta, kodėl jie turi vykti į gydymo įstaigą, kalbėtis su jiems nepažįstamais žmonėmis, leisti liesti juos svetimiems žmonėms (gydytojams, slaugytojams). Todėl kiekvieno specialisto tikslas - vaiko motyvacijos skatinimas. Vaikų motyvaciją bendrauti su gydytojais stipriai veikia keletas veiksnių, kuriuos ir aptarsime.
Aplinka
Norint, kad gydytojo kontaktas su vaiku būtų efektyvus, svarbu ne tik tai, kaip gydytojas bendraus, bet ir kokioje aplinkoje tai darys. Atvykęs į gydymo įstaigą, pirmiausia vaikas su viskuo susipažįsta matydamas, girdėdamas ir lytėdamas. Būtent dėl to, norint tinkamai užmegzti kontaktą, reikia duoti vaikui laiko patyrinėti aplinką, atsakant į jam rūpimus klausimus. Galima leisti vaikui pasivaikščioti keletą minučių po kabinetą, liesti jį dominančius daiktus. Gydytojo kabinetas turėtų būti jaukus ir pritaikytas prie vaiko poreikių: patogūs baldai, vaikus dominantys žaislai, knygos, priemonės higienos įgūdžiams mokyti. Tik jaukioje aplinkoje vaikas nesijaus įsitempęs, priims kaip įdomią, priimtiną aplinką, o gydytoją - kaip šios aplinkos dalį.
Gydytojo išvaizda
Svarbu nepamiršti, kad įtakos turi ne tik aplinka, bet ir paties gydytojo išvaizda. Atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, vaikai mieliau renkasi gydytoją, vilkintį spalvotą aprangą nei baltą, nes balta spalva vaikui asocijuojasi su švara ir sterilumu, kuri neleidžia jam pažvelgti į gydytojo vidinį pasaulį. Balta spalva tarsi užmaskuoja žmogaus asmenybę, o vaikams labai svarbus kontaktas su žmogumi. Jiems svarbu jį pažinti, tarsi paliesti ir nuspręsti, kiek patikimas šis dėdė arba teta, ar jis gali juo pasikliauti.
Verbalinė informacija
Bendraujant su vaiku, svarbu kalbėti jo kalba, vengti sudėtingų jam nesuprantamų žodžių. Būtina atsižvelgti į vaiko amžių, jo leksikos supratingumo lygmenį. Būtent dėl to reikia pasirinkti tinkamą leksiką. Netinkamai parinkti žodžiai gali net įžeisti, išgąsdinti ar būti visiškai nesuprantami. Tai gali sukelti sunkumų gydant ir skatinant tolesnį bendradarbiavimą su vaiku. Be to, svarbu vengti tokių frazių, pavyzdžiui, nėra ko jaudintis, visiškai neskaudės, nes vaikai manys, kad yra ko jaudintis arba kad skaudės.
Be pokalbio apie procedūras, svarbu rasti bendrą kalbą su vaiku apie jam svarbius dalykus, pavyzdžiui, apie to laiko populiarius filmus, jų veikėjus, žaidimus, pramogas. Reikia žinoti to laikotarpio vaikų laisvalaikio tendencijas, madas, kompiuterinius žaidimus. Jei gydytojas parodys susidomėjimą vaiko pasauliu, šis jį priims į savo draugų būrį, pasikliaus šiuo specialistu, nes vaikai žino, kad draugais reikia pasitikėti.
Neverbalinė informacija
Bendraujant su vaiku, be žodžių, tokią pačią reikšmę turi ir tonas, kuriuo pasakoma informacija. Taip pat reikia kontroliuoti kalbėjimo greitį - per greitas kalbėjimas gali išmušti pacientą iš vėžių ir šis nieko nebegirdės. Be to, kalbant su vaiku, svarbu nerodyti susijaudinimo, elgtis ramiai, nedaryti staigių judesių, kad vaikui nekiltų dar didesnio jaudulio. Vaikai labai jaučia nuotaiką. Pajutęs blogą nuotaiką, vaikas atitinkamai reaguos ir gali atsisakyti bendrauti su specialistu. Svarbu žinoti, kad kartais neverbalinė informacija perduodama nesąmoningai, todėl svarbu apgalvoti savo judesius.
Neverbalinėje komunikacijoje svarbu veidas, akys, gestai, kūno pozicija, kūno kontaktas (lytėjimas). Veidas yra pagrindinė matoma ir pasitikėjimo suteikianti dalis. Vaikui matoma gydytojo šypsena yra vienas svarbiausių instrumentų bendraujant. Matydamas gydytojo veide šypseną, vaikas jausis saugus, neturės pagrindo jaudintis, nejaus arba jaus mažesnę baimę atliekamoms procedūroms. Akių kontaktas susitikimo pradžioje sukuria pasitikėjimą. Geriausias efektas - tas pats lygis tarp paciento ir gydytojo. Dėl to labai naudinga prie mažesnio vaiko priklaupti arba atsitūpti, norint su juo užmegzti artimesnį kontaktą. Kūno pozicija turi rodyti ramumą, tvirtumą. Svarbu, kad rankos nebūtų sukryžiuotos ant krūtinės arba paslėptos kišenėse. Visi kūno judesiai turi būti ramūs, apgalvoti ir tikslingi. Tuo tarpu jaučiantis nerimą arba baimę vaikas dažniau nei paprastai muistosi, keičia sėdėjimo pozicijas. Tai yra normalu, nes reikia nereaguoti į vaiko judesius, nedrausminti jo, leisti pasitaisyti, atrasti patogią padėti. Vaikui supratus, kad jis gali jaustis laisvai, suteiks pasitikėjimo ir ramybės.
Lytėjimas taip pat yra svarbi bendravimo dalis. Vaikui įėjus į kabinetą, gydytojas turėtų paduoti jam ranką, tarsi neverbaliai sakydamas, kad jam malonu jį matyti. Prisilietimas leidžia artimiau pažinti pašnekovą, sumažina nerimą, didina abipusį pasitikėjimą. Uždėti ranką ant riešo arba peties gydytojas turėtų ir tais atvejais, kai mato, kad pacientas jaudinasi, bijo ar net jaučia skausmą. Liesdamas vaiką, specialistas tarsi sako, kad yra su juo ir padės įveikti šią baimę arba skausmą.
Pagrindinės vaikų baimės atvykus į gydymo įstaigą:
- Baimė būti atskirtam nuo tėvų.
- Naujos aplinkos baimė.
- Nežinomybės baimė.
- Skausmo baimė.
Darbo su vaikų tėvais psichologiniai savitumai
Pediatrams svarbu užmegzti ryšius ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais. Kai kuriems tėvams dažnai kreiptis pagalbos dėl vaiko gali būti didelis iššūkis. Taip jie parodo ir pajaučia savo pažeidžiamumą, o kartais nesąmoninga baimė pasirodyti pažeidžiamam yra didesnė, nei poreikis padėti vaikui. Todėl specialistų uždavinys yra sumažinti tėvų baimę ir nerimą, nes tik tuomet galima tikėtis, kad tėvai tęs jų vaikui reikalingą pagalbą. Svarbu sukurti saugią atmosferą ne tik vaikui, bet ir tėvams.
Panašus:
- Efektyvūs Patarimai Bendravimui su Vaikais, Turinčiais Dėmesio ir Aktyvumo Sutrikimą
- Kaip Sėkmingai Bendrauti su Sunkiu Vaiku: Nepakeičiami Tėvų Patarimai
- Neįtikėtinos Socialinės Globos Namų Bendravimo Su Klientais Ir Artimaisiais Gairės – Sužinokite Dabar!
- Įdomiausios Pilvo Niežėjimo Priežastys Nėštumo Metu – Sužinokite, Kas Jums Nutinka!
- Nuo Kiek Metų Galima Palikti Vieną Vaiką Namuose? Teisiniai Aspektai ir Patarimai Tėvams