Auklėjimas - tai nuolatinis procesas, kuriame tėvai stengiasi padėti vaikams augti dorais, atsakingais ir laimingais žmonėmis. Šiandien vis daugiau kalbama apie tai, kad vaikus reikėtų auginti be bausmių, o juo labiau be mušimo, nes tai žaloja jų psichiką ir paveikia visą tolesnį gyvenimą. Bet ar tai visada įmanoma, ypač auginant mažus, dvejų metų vaikus?
Smurtas Prieš Vaikus: Ar Yra Ribos?
Ar vaiko musimas tai ne smurtas? Tai yra vaiko pazeminimas. O vaiku lupimas yra netiesioginis smurtas ar kaip cia suprasti sita issireiskima? Ir tevai vaika musa del to, kad yra labai tvirti, o ne is silpnumo, pykcio, nevilties? O su kuo tada lupimas turi bendra ? Norint pasilinksminti, ar siaip is bukumo?
Vaikų mušimas - tai tas pats, kas liga arba iškrypimas. Jeigu jus mušė tėvai ir jeigu žinojote, kad už kažkokį poelgį gausite lupti, tai jūs nesate normalūs. Jūs esate suluošinti. Aš jus galiu pagydyti. Jeigu jūs vis dar galvojate, kad vaikui užploti per subinę - normalu, reiškia, kad viduje giliai ilgitės patys gauti per subinę. Ogi dėl to, kad lygiai taip pat nenormalu ir nesveika mušti bet kokius kitus žmones. Ar jūs auklėtumėte taip savo bendradarbį, jei jis blogai kažką padarytų? Ar jūs džiaugtumėtės gavę per subinę nuo šefo? Žinoma, ne. Prieš suaugusį žmogų dauguma bijotų pakelti ranką. O prieš vaiką - ne. Juk neapsigins, neduos atgal. Saugu ir ramu. Nuolatinis auklėjimas mušimu tiesiogine prasme naikina vaikų smegenis. Tiesiogine. Nuolat mušami vaikai užauga su mažesniu pilkosios smegenų masės kiekiu.
Šiuolaikinis Auklėjimas: Ar Ne Perlenkta Lazda?
Pastebėjau, kad tie, kurie toleruoja ir tiki fiziniu bausmiu nauda, nejaucia nuoskaudos, nors patys vaikysteje ne karta gave i kaili. Bet tikrai nebuvo šitiek bjaurių reketavimo, tyčiojimosi, smurto atvejų mokyklose netgi tarp tų pačių klasiokų. Per savo vaikystę ir paauglystę nesu girdėjusi nei vieno atvejo, kad vaikas būtų nusižudęs, nes neatlaikė bendraamžių patyčių. Dabar, deja, taip yra. Ir kaip tik, kai pradėjome kalbėti apie vaikų teises, apie tolerantiškus auklėjimo būdus, apie vaiko saviraišką. Visi tie dalykai svarbūs ir geri, bet ar neperlenkta lazda į kitą pusę??
O juk čia jau ta karta, kurios negalima mušti, kurie buvo auklėjami pasitelkiant diplomatiją, psichologinius triukus ir pan. tai kaip čia dabar gavosi tada?? būtų tikrai įdomu išgirsti argumentuotą šio fenomeno paaiškinimą, gerb. Tikrai sita karta buvo auklejama be dirzo? Juk ir dabartine karta dar yra auklejama juo.
Ta ,,prarastoji karta'' skubiai paėmė pvyzdį iš užsienio, nes užsienis atrodė tobulybių tobulybė, idealas, ir labai garsiai perkaitė vaikams jų teises, kažkur stalčiuko apačioje pamiršdami pareigas, ir ėjo tuo keliu. Paskui atsipeikėjo. Jetau, gi pamiršom pareigas. Pagaliau praregėjo -O siaube kas darosi užsienyje, kiek reabilitacijos klinikų tam užsienyje ir jų pacientai vos 13 m. Ir mano supratimu, tai gerokai baisiau, nei duoti vaikui rykštele per sėdimąją sykį ar du per metus. kažkaip viskas suabsoliutinama, varijuojama tik dviem spalvomis - juoda/balta. Užsienio visa ,,aukėlimo '' esmė, tai rėkimas, kad mušti negalima, bet ..... visa kita galima. Ten kuo puikiausiai klęsti psichologinis smurtas, apie kokį mes net pagalvot negalim- vaikui pilamas aštrus padažas į burną, vaikai būna uždaryti narvuose, dėžese ištisus dešimtmečius, o kiek prievartaujami,neduodama valgyt, ir visa kita, o kiek dar visko neišaiškėja. Nu bet visa tai taigi nemušimas, kas gali tai paneigti. Ir kaip galima skaityti užsienio psichologų knygas, jei jie tik knygą parašyti ir tesugeba, tvarkos gi pas juos tai kaip nėra, taip nėra. Kad ir vaiko paėmimas iš šeimos, kai jis pasiskundžia vaikų teisėm, neįsiglinus ar jis nemeluoja, padaro didžiulę žalą vaikui-jis puikiai supranta, kad galima manipuliuoti suaugusiais ir jis manipuliuos, ir jis ,,baus'' savo tėvus, ir po to jau šeimos gyvenimas rieda į bedugnę. rašė prieš kelias dienas apie numirusį iš troškulio vaiką.
Alternatyvūs Auklėjimo Metodai
Labai džiugina, kad vis daugiau tėvų žino, jog yra pozityvių ir kur kas veiksmingesnių auklėjimo technikų, tačiau bėda ta, kad dažnai iš to siekio auginti vaiką kuo pozityviau, pamirštama, kad turi būti vaikui brėžiamos ribos, skiriamos atsakomybės. Be to, kad esu psichologė, pati esu trijų vaikų mama. Pati ėjau tuo keliu nuo visiško pasimetimo link tobulybės siekimo, susidūriau su daug bejėgystės ir kaltės jausmų, o tada pradėjau ieškoti kaip susigrąžinti džiaugsmą į motinystę ir leisti sau atsipalaiduoti ten, kur tikrai įtampos nereikia.
Ribų Nustatymas ir Atsakomybės
Kai namuose nebūna drausmės - tai ir vaikai per galvas lipa. Sutinku su tuo, kad jei neskirsi vaikui dėmesio, jei nerodysi jam meilės - kad ir bus nemušamas - jis gali užaugti chuliganas. Tad vaikams labai reikia dėmesio, reikia jam žinoti, jausti, kad jis yra mylimas, norimas, globojamas ir pan...
Svarbu atskirti esminį momentą - stabdyti reikia netinkamą vaiko elgesį, bet ne jausmus. Dažnas mūsų atsinešame iš savo vaikystės ir turbūt ne visada net patys jaučiame kaip sakome: “neverk, nepyk, nusiramink“. Taip mes parodome vaikui, kad mums nėra svarbūs jo jausmai. Taip pat labai svarbu žinoti, kad vaikai niekada nesielgia specialiai tam, kad įsiutintų ar įskaudintų mamą ar tėtį, vaikai yra vaikai ir jiems būdinga elgtis vaikiškai. Jie dažnai tiesiog nemoka, tuo metu nepajėgia tinkamais būdais išreikšti, kad jiems sunku, pikta, neramu, skaudu. Leisti vaikui išreikšti jausmus, nors elgesį ir ribojame: “Tu taip supykai, kad brolis sulaužė tavo žaisliuką, tačiau mes nesimušame. Pagalvoti, kokius nepatenkintus poreikius ar gilesnius jausmus vaikas bando parodyti (kurių pats nesupranta) šiuo netinkamu elgesiu ir atliepti į tai: “Tau sunku šį rytą. Smagu eiti į darželį, bet tau trūksta laiko su mamyte.
Dėmesys ir Meilė
Jeigu pagaunate save, kad niekaip nepaveikiate vaiko, jeigu vaikas visiškai neatsižvelgia į prašymus, jeigu dažnai šaukiate, naudojate pasekmes ar baudžiate, reikia padirbėti ties santykiais. Taip pat jeigu vaikas tiesiog atrodo sudėtingas, tai gali būti žinutė, kad vaikas iš jūsų nori kažko svarbaus, ko negauna. Ir tai nebūtinai reiškia, kad mes, kaip tėvai, darome kažką neteisingai - tai gali būti ir vaiko temperamento ypatumai, kažkokie įvykiai šeimos ar vaiko gyvenime, tiesiog didelė dalis dienos būnant atskirai ne kiekvienam vaikui yra priimtina, gali būti prisikaupę daug didesnių ar mažesnių nuoskaudų. Kad ir koks blogas būtų vaiko elgesys, kad ir kokią geležinę pykčio uždangą jis būtų užsidėjęs - geriausia priemonė visais atvejais yra daugiau, o ne mažiau artumo. Ir artumo ne vien tais atvejais, kai vaikas jau prašyte prašosi, o kasdien: apkabinant vaiką, kai jis ramiai užsiėmęs ką nors žaidžia, prisiglaudžiant ir pasakant kaip gera jį stebėti, kaip jis įdomiai kažką sugalvojo, skiriant nedalomo dėmesio laiko, susikuriant mažus ryšio ritualus (ryte, po mokyklos ar vakare prieš miegą).
Patarimai, Kai Vaikas Mušasi
Ryškiai tam vaikiukui trūksta dėmesio, jis bando taip jo išsireikalauti, taip jis protestuoja.... Bet geriausia, kad jūs su mama nueitumėte pas vaikų psichologą. Ten tikrai duos labai naudingų patarimų kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Teisybė, sūnus taip reikalauja dėmesio,bet manau, kad tokio amžiaus vaikas privalo suprasti kada suaugę žmonės turi aptarti kažkokius reikalus ir netrukdyti.
Tada mes jai mandagiai pasakom, kad dabar mes kalbamės ir paprašom nepertraukinėti. Pasakom, kad baigsim pokalbį ir tada paklausysim ką ji nori pasakyt. Kartais trumpai paaiškinu kokį reikalą mes aptarinėjam ir kokios galėtų būt pasekmės jei nenuspręstume su tėveliu ką daryt. Bet kai baigiame pokalbį VISADA dėmesio skiriame dukrai, ji tokiu pat rimtu tonu dėsto savo 'reikalus', o mes išklausome. Kartais būna, kad ji bendrauja su vienu iš mūsų, tada trečiasis taip pat tyli ir nepertraukinėja pokalbio. Tai būna lyg ir pavyzdys jai kaip reikia elgtis. Na o namuose viskas paprasčiau, juk galima vaikui duot kokių darbelių, blogiausiu atveju 'multiką' įjungti O šiaip kai vyksta labai rimti pokalbiai, geriau kad vaikas jų negirdėtų. Ir manau svarbu, kad vaikas negirdėtų ginčų apie jo auklėjimą,nes nesutarimais tikrai pasinaudos.
Alternatyvios Bausmės
Aš ėmiausi priemonių ir atpratinau nuo kandžiojimosi ir mušimo. Jei jis man kąsdavo įkasdavau ir aš , jei mušdavosi, ir aš jam trenkdavau į tą pačią vietą ir taip pat, kad suskaustų, bet ne per stipriausiai. Ir tik tai veikia, nes gali pasisodinus aiškinti milijoną kartų, bet tai suveikia dienai, vakarui, valandai, o kai žino, kad jis daro ir tau skauda ir kad ir jam lygiai taip pat darant lygiai taip pat skaudės, apsiramina. Bet čia man su šituo vaiku suveikė. Geriausiai suveikė "vyriškas" paaiškinimas - akis už akį. Iš pradžių labai susigraudino, po to išklausė tėčio paaiškinimą, kad tėčiui lygiai taip pat skauda kaip ir jam, ir tada apsikabinimas, susitaikymas.
Mes už bausmę išmetam žaisliukus: Neklausymas, negirdėjimas 1 žaislas. Atsikalbinėjimas, rėkimas, ožiavimasis... 2 žaisliukai. Mušimasis, ar net rankytės pakėlimas, grasinant 3 žaisliukai. Laikau dabar tarsi ant trumpo pavadėlio, nes labai gaila žaisliukų. Ir jau pradeda tapti norma, kad negalima taip elgtis. Atsiranda drausmė ir savijkontrolė.
Tėvų Emocijos ir Savikontrolė
Visi žinome ir sutinkame, kad rėkti ant vaikų yra blogai. Tik kartais taip nutinka, kadi r pati kantriausia mama parranda pusiausvyrą. Vaikai yra vaikai ir jiems natūralu elgtis impulsyviai vaikiškai. Bet pagalvokite, o kiek ir patys mes tėvai į vaiko pyktį sureaguojame iš vaiko pozicijos. Pasirinkdami kaltinimus, gėdinimus, žeminimus ir balso tono kėlimą.
Jeigu galvojame apie savo vaiką, kad jis yra išlepintas monstras ir negavęs pamokos už savo elgesį čia ir dabar užaugs baisiu žmogumi, tai tikrai negalėsime susivaldyti ir nurimti. Ir tada pasakysime ar padarysime tai, ko nurimę gailėsimės. Dažniausiai - tiek auginant vaikus, tiek apskritai gyvenime, geriausias būdas reaguoti apėmus emocijoms - apmąstyti, pergalvoti (reflektuoti), bet ne iš karto reaguoti.
Svarbiausi Aspektai Auklėjant Vaikus
Auginant ir ugdant vaiką labai yra svarbu kompleksiškumas, visa apimantis požiūris. Svarbu suaugusiojo/mokytojo požiūris ir nuostatos. Tik pažinus save, įsisąmoninus savo individualius poreikius tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame kelyje, gebėsime sąmoningiau matyti, klausyti, girdėti, pažinti ir atliepti šalia esantį.
Realistiniai Tikslai
Savivertės formavimuisi labai svarbu išmokyti vaikus išsikelti realistiškus pasiekiamus tikslus. Juos pasiekus auga vaiko savivertė ir tikėjimas savimi. Tikslai turi būti specifiški ir aiškūs. Svarbiausias principas - mylėti savo vaiką ir priimti jį tokį, koks jis yra.
Rūpinimasis Savimi
Tėvai privalo skirti laiko sau, pasirūpinti savo psichologiniais ir fiziologiniais poreikiais. Bent 30 minučių laiko savo pomėgiams, aktyviam ar pasyviam poilsiui.
Ką Daryti, Kai Vaikai Susimuša
Nors tikriausiai vieno atsakymo tinkančio visiems tėvams ir visiems vaikams nėra, bet gal rasite idėjų ir minčių ką galite pritaikyti savo vaikams ir sau. Taigi galite kvėpuoti.
Taisyklės Šeimoje
Kiekviena šeima gyvena remdamasi taisyklėmis. Net jei jos nėra užrašytos ar įvardintos žodžiu. Jei žemiau aprašytos taisyklės galiotų šeimoje, joje gyventi būtų labai saugu ir gera, o vaikai augtų laisvi, laimingi ir galėtų tapti brandžiomis asmenybėmis.
Kaip Reaguoti Į Vaiko Emocijas
Labai dažnai į vaiko netinkamą elgesį ar žodžius reaguojame emocionaliai ir taip, net patys to nenorėdami - pagiliname konfliktą. Siūlau išbandyti kitus atsako būdus. Kažkas gali skambėti neįprastai, keistai, bet pabandyti tikrai verta. Žodžio galia stipri. Gyvenime nuolat iškyla situacijų, kurios sukelia pyktį ir netinkama neigiamų emocijų išraiška dažniausiai tas problemas dar padidina. Taigi, psichologė -psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė pateikia net 29 būdus, kaip galima nusiraminti ir reaguoti į nemalonius įvykius labiau sąmoningai. Nustok kvėpuoti.
Ko Vaikai Nenori Girdėti
Tėvai labai dažnai skundžiasi, kad vaikai jų negirdi, nenori girdėti ir susikalbėti su jais yra praktiškai neįmanoma. Ko vaikai nenori girdėti: Jausmų neigimo. „Nėra čia dėl ko nusiminti. Kvaila taip jaustis.
Auklėjimo Tradicijos Lietuvoje: Istorinis Kontekstas
Parašė P. Jaunimo auklėjimas paprastai suprantamas kaip planingas suaugusio asmens veikimas nesuaugusiojo, plečiant jo patyrimą ir formuojant jį ugdomosiomis vertybėmis. Toks augančio žmogaus formavimas vyksta įvairiomis kryptimis, ir jam panaudojamos įvairių krypčių vertybės, todėl ir auklėjimas turi įvairių aspektų ir įvairiai aptariamas. Vieniems auklėjimas yra Įvedimas į kultūrą, formuojant jį kultūrinėmis vertybėmis, būtent, jį šviečiant, dorinant, reli-ginant, estetinant, socialinant ir fiziškai stiprinant bei grūdinant. Kitiems yra tai daugiau augančio žmogaus paruošimas ateičiai, išmokymas jam ateityje reikalingų dalykų bei darbų, paruošimas kuriai nors profesijai ar specialybei - paruošimas apskritai suaugusiųjų gyvenimui. Visi šie auklėjimo aptarimai, išskyrus gal tik paskutinįjį, rodo, kad auklėjimas yra gerai apgalvotas ir suaugusiųjų suplanuotas vaiko gyvenimo dirigavimas, kuriuo nustatomi jam tikslai, jo gyvenimas kreipiamas tam tikra vaga ir jis pats ugdomas tam tikros rūšies žmogumi. Auklėjimo keliu vaikas atitraukiamas nuo jam natūralaus žaidimų gyvenimo, iš dalies paneigiami jo amžiui natūralūs interesai, ir jis pats palenkiamas jam dar sunkiai suprantamiems kultūriniams siekimams ir socialinio gyvenimo reikalavimams. Sutinkant su tokiu auklėjimo supratimu, savaime kyla klausimas, ką bendra su juo turi lietuvių tradicinis auklėjimas ir ar iš viso tokių reikalavimų šviesoje lietuvių tradicinį auklėjimą galima pavadinti auklėjimu.
Sutikdami, kad auklėjimas yra suaugusio asmens veikimas nesuaugusiojo, tuo pačiu sutiksime su prielaida, kad auklėjimas yra taip pat senas procesas, kaip seniai žmogus gyvena šioje žemėje. Žmogui progresuojant ir gerėjant jo gyvenimui, tas gyvenimas darosi vis sudėtingesnis, ir tėvai turi vis daugiau ko vaikus pamokyti ar kaip nors juos paveikti. Ilgainiui taip susidaro tam tikri vaikams auklėti papročiai, tam tikra tvarka, kurią žmonės, augdami bei bręsdami, perima iš savo tėvų ir kurią sendami palieka savo vaikams. Tokios auklėjimo tradicijos formuojasi iš normalaus žmonių patyrimo ir visiems suprantamų gyvenimo reikalavimų, be kurių nors teoretiškai suformuluotų auklėjimo dėsnių. Ne kitokiu keliu turėjo plėtotis ir senovės lietuvių auklėjimas. Jis turėjo būti natūralus, kaip natūrali jų gyvenimo dalis. Natūralus jis buvo tuo, kad priešistoriais laikais nebuvo jokio planingo auklėtojų paruošimo, nebuvo nė profesionalų mokytojų. Natūralus jis buvo tuo, kad, nesant dirbtinai organizuotų mokyklų, vaikai nebuvo atitraukiami nuo jiems natūralaus žaidimo, nebuvo paneigiami jiems natūralūs interesai, ir jie augo, natūraliai su savo vaikišku veikimu prisiderindami prie suaugusiųjų gyvenimo ir jų reikalų. Tačiau tai dar nereiškia, kad tada nebuvo jokios vyraujančios ir visų priimtos auklėjimo tvarkos, ir kad auklėjimas buvo kiekvieno tėvo ir kiekvienos motinos išradimas. Tradicijų keliu jie paveldėdavo iš savo tėvų ir kitų artimiausių aplinkos šeimų nesurašytą ir į jokius dėsnius nesuvestą auklėjimo sistemą, susidariusią praeityje iš daugelio kartų auklėjimo patyrimo. Svarbiausias senovės lietuvių auklėjimo tikslas, atrodo, turėjo būti išauginti vaiką taip, kad jis, būdamas geras žmogus, pasiruoštų savarankiškam suaugusiųjų gyvenimui.
Įtaka Lietuvių Auklėjimui
Nuo 13-jo amžiaus, susijungus lietuviams į vieną valstybę ir vis daugiau susiduriant su kaimyninėmis tautomis, gyvenimas darėsi vis sudėtingesnis. Nuo to meto gyvenimas gerokai pakito, drauge keisdamas ir lietuvių auklėjimo tradicijas. Pirmas didelis sukrėtimas tradiciniam lietuvių auklėjimui buvo Lietuvos krikštas. Tikybos keitimas neišvengiamai atsiliepė visam žmonių gyvenimui. Krikščionybė pakeitė lietuvių antgamtinio gyvenimo supratimą ir žmogaus žemės gyvenimo tikslus bei uždavinius. Su religija drauge turėjo keistis ir moralė. Karingas lietuvių charakteris turėjo nusilenkti krikščioniškai taikos ir ramybės dvasiai.
Antras reiškinys, stipriai paveikęs lietuvių auklėjimo tradicijas, buvo socialinių santykių kitimas. Iš seno Lietuvoje buvo keletas luomų, kurių tarpe nebuvo to antagonizmo, kuris išsivystė vėliau. Iš seno buvo rikių - bajorų luomas ir greta laisvieji ūkininkai. Griežtos ribos tarp jų nebuvo: praturtėjęs ūkininkas tapdavo bajoru, o nusigyvenęs bajoras tapdavo paprastu ūkininku. Esant tokiai santvarkai, bajorai, kurie turėjo sąlygas leisti savo vaikus į mokslą ir reprezentavo to meto šviesuomenę, valstiečių buvo laikomi jų engėjais ir nebeteko kultūrinės įtakos žemesniems sluoksniams. Esant tokiems santykiams, jau nebuvo sąlygų matyti ir suprasti tai, kas antroje pusėje buvo gera ir sektina. Laikydami valstiečius tik sau naudinga darbo jėga, ponai nesirūpino jų auklėjimu, nedarė jokių pastangų juos šviesti bei kultūrinti, bijodami, kad šie netaptų savarankiškesni ir nepanorėtų išsilaisvinti iš jų globos.
Mokyklinis Mokymas
Mokyklinio mokymo pradžia Lietuvoje rišama su įvairių ordinų vienuolių įsikūrimu šiame krašte. Mokykla, pratęsdama ir papildydama šeimos auklėjimą, visada prisideda prie pedagoginių pažiūrų formavimo ir skleidimo. Lietuviškajam tautos sluogsniui didžiausią įtaką paliko tik žemiausias mokyklų laipsnis, būtent, pradžios mokyklos. Pirmosios pradžios mokyklos Lietuvoje įsikūrė apie penkioliktojo amžiaus pradžią. Vėliau jų ėmė rastis ir prie parapinių bažnyčių ir vienuolynų. Pradžioje jose mokėsi daugiausia bajorų vaikai, ruošdamiesi stoti į kolegijas. Vėliau, atsirandant jų vis daugiau, jas lankė ir miestiečių vaikai. Parapinė mokykla atliko labai svarbų uždavinį lietuvių tautos istorijoje - ji išmokė žmones skaityti.
Nuo 14 amžiau" pabaigos didikai siųsdavo savo vaikus į užsienio augštąsias mokyklas. Jie patekdavo į Krokuvos universitetą ir į Vokietijos ir Prancūzijos universitetus. ruose įsigalėjusio protestantizmo, jėzuitai Vilniaus kolegiją greit pakėlė į akademiją, kurioje vėliau stu...
Rėkimas Vietoje Susitarimo
Bet ar susimąstėme, kodėl mums norisi mušti ir rėkti? Nes suaugusieji bando nustatyti ribas vaikui, pagal kurias jis turi gyventi. O vaikas gali nesutikti su tomis ribomis ir bandyti jas pažeisti. Mes jaučiamės bejėgiai tą vaiką sustabdyti, ir iš savo bejėgiškumo netenkame kantrybės, kad mūsų nepaiso. Iš tiesų, toks mažojo neklaužados “sutramdymas” tėra išorinis. Gavęs mušti vaikas gal ir nustos daręs tai, kas jus suerzino, tačiau kas tuo metu dedasi mažylio viduje? Tai nereiškia, kad tėvai neturi nustatyti vaikui ribų. Priešingai, ribos vaikui būtinos, kad šis jaustųsi saugus, ir žinotų, ką daryti. Bet jos turi būti nustatytos susitarimais. Nėra vaikų, su kuriais neįmanoma susikalbėti. Gal tik tėveliai neranda būdo ir per greitai netenka kantrybės. Mes norime, kad paklustų šią minutę, kad vaikas darytų tai, ko norime mes, bet gal vaikas to nenori arba nėra tam pasiruošęs? Rėkimas - primityviausia elgesio forma, kuria mes žeminame ne tik savo vaiką, bet ir save. Rėkimą ir mušimą reikėtų pakeisti susitarimu.
Kaip Nustatyti Ribas
Pirma taisyklė, kad susitarimai su mažuoju būtų veiksmingi, - reikia gerbti vaiką ir jo norus. Kas yra tos ribos? Taisyklės, pagal kurias gyvena šeima. Sakykim, yra taisyklė „eini miegoti aštuntą valandą vakaro”. Na ir sėdi vaikas vonioje, - jau pusė devynių, o jis vis dar pliuškenasi. Ką daro tėvai? Nieko, - taip tos ribos ir išsitrina. Jei vienos taisyklės leidžiama nepaisyti, vaikas negerbs ir kitų taisyklių. Jei norime, kad 20:00 vaikas atsidurtų lovoje, jau 19:30 turime pradėti sakyti, kad jau pusė aštuonių, jau turėtum baigti savo darbus, tau liko 15 minučių, liko 5 minutės, jau turėtum eiti praustis ir t.t. Taip brėžiamos ribos. O jei pasakoma, kad televizorių vaikas gali žiūrėti valandą per dieną, o po to visai nekontroliuojama, ir jis spokso į ekraną po 6 valandas - ribų nėra.
Kitas dalykas, kai vaikai pradeda laužyti nustatytas ribas, tėvams reikėtų pagalvoti, gal ribos jau per siauros? Vaiko melavimas, vėlavimas yra ženklas tėvams, kad galbūt vaikas užaugo ir jam reikia daugiau laisvės. Netvarka, jei devynmečio ribos yra tokios pačios, kaip trimečio. Viskas turi keistis - kišenpinigiai, ribos, laikas miegoti, laikas grįžti namo ir t.t. Daugelis tėvų teisinasi, kad „aš tais laikais irgi neturėdavau, man duodavo tik…“, bet laikai kitokie. Ir reikia žiūrėti ne atgal, o paklausti vaiko, kodėl taip yra.
Tinkama Bausmė
Tinkama bausmė yra ne mušimas, o pasekmių, padarinių pajautimas. Kai vaikas savo kailiu pajunta, kiek jam “kainuoja” blogas elgesys. Pavyzdžiui, vaikas ima ir išleidžia taupytus pinigus. Bausmė, šiuo atveju, turėtų būti ne tėvų pyktis ir agresija, o tai, kad prisipirkęs čipsų, jis nebeturi pinigų ir negali eiti į kiną, ar suptis karusele, kol vėl nesusitaupys ar negaus kišenpinigių. Jei pyplys žino, kokios taisyklės namuose, jis nesives namo draugų šokinėti ant sofos su batais. O jei jis juos visgi pasikvietė ir nesuvaldė, bausmė turi būti skiriama iškart - pavyzdžiui, prisidėti iš taupyklės už sofos išvalymą ar pačiam nuvalyti sofą. Po savaitės nukeliama bausmė - tarkim, draudimas eiti į draugo gimtadienį - tai neadekvati bausmė, nes atima malonumą, kuris su prasižengimu visiškai nesusijęs. Bausmė turi būti susijusi su tuo, ką vaikas padarė. Beje, bausdami turite būti visiškai tikri dėl to, ką darote. Jei tik truputį suabejosite, mažasis tironas tuo pasinaudos ir sumanipuliuos.
Ką Daryti Užplojus Vaikui
Ką daryti, jei visgi užplojote savo vaikui? Pirmas dalykas - turite labai gailėtis, o antras - kuo greičiau vaiko atsiprašyti. Atsiprašyti už savo silpnumą, nesusivaldymą, už netinkamą elgesį su juo.
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- Kada saugu eiti į baseiną po gimdymo? Ekspertų patarimai ir svarbūs patarimai
- Nepraleiskite! Geriausia Avene Apsauga Nuo Saulės Vaikams – Išsamus Apžvalginis Gidas