Pastaruoju metu Lietuvos meno padangėje vis dažniau ir ryškiau kelia galvą meninio tyrimo sąvoka. Mano iš dalies informuotu supratimu, tai - toks tyrimas, kurio metu duomenys renkami ir apdorojami naudojantis metodais iš įvairių pasirinktų mokslinių disciplinų, o tieji pristatomi esantys meniniais metodais. Kartais rezultatas atrodo labiau meninis, kartais - labiau tyrimas.
Tokios ir panašios veiklos apibrėžimas intensyviai formuluojamas jau pastaruosius 10 metų, ir vienas iš diskutuojamų klausimų susijęs su meninio tyrimo pristatymo forma. Ar meninio tyrimo rezultatai turi būti išdėstyti aiškinamajame tekste, ar išreikšti meniniais objektais?
Tapatybė ir kūrybos paieškos
Tapatybė - tai savęs suvokimas aplinkoje, santykio su kitais nustatymas, lemiantis elgesį ir sprendimus. Kaip mentaliteto sritis ji yra ne tik mąstymo ir jutimo formos, bet ir konkretaus kultūrinio darinio reikšmių sritis konkrečiu metu. Tapatybės kategorija itin aktualizuojasi ir yra aptariama tada, kai vyksta permainos, kai neaišku, kas vyksta - esant neapibrėžtai būklei. O kai situacija stabilizuojasi ir yra įvardijama, ji kaip mat virsta neveiksminga banalybe.
Kiekviena tapatybė siekia įsitvirtinti remdamasi autentiškumo įrodymais, kurie užtikrina teisę egzistuoti. Kadangi vienintelė „istorinė tiesa“ neįmanoma, tapatybės, kaip ir istorijos, konkuruoja tarpusavyje ir siekia pripažinimo kurdamos savitus pasakojimus (Stuart Hall). Zygmuntas Baumanas tapatybę vadina modernizmo išradimu - tam tikrų taisyklių reglamentuojamu realybės fragmentu.
Dienoraščio fragmentai
Gruodžio 6-ąją Vilniuje, Vokiečių 5-22, apie 19 valandą buvo įsteigta visuomeninė organizacija „Poetinis Druskininkų ruduo“. Ričardo Šileikos siūlymu pirmininku išrinktas Kornelijus Platelis (šitaip protokoluoja posėdžio sekretorius Antanas A. Jonynas). Pirmininko pavaduotoju išrinktas Antanas A. Ta proga Kornelijus (anot Almanto Samalavičiaus spontaniškos improvizacijos) atkimšo butelį (kurio neturėjo) ir užkaitė indiškos Asamo arbatos. Butelio pirktų lėkė jauniausieji (ginčijosi, kuris iš jų jaunesnis) Laurynas Katkus ir Gintaras Bleizgys. Dešimčia litų prie pirmininko ištrauktų penkiasdešimties litų prisidėjo pavaduotojas. Atsirišo ir pasipylė linksmašnekės ir anekdotai. Gražiai ištuštėjo Stumbro spanguolinės butelaitėlis. Paskambino menininkas ir poetas Rimvydas Pupelis iš Obelių. Pranešė, kad jam jau įvedė telefoną.
Gruodžio 19-osios vakarą užsukęs Užupio krautuvėn, prieangyje, ant geltonai teptos tinkasienės, taksofono aparato dešinėje pusėje, po skelbimėliu, kad išnuomoja kambarį, skaitau užrašyta pieštuku spausdintinėmis raidėmis: TAI VA. JEIGU KAS NORS PASIJUSTŲ TAIP TRUPUTĮ YPATINGAI LIŪNAS, ILGESINGAS, LYRIŠKAS AR ŠIAIP, TAI SKAITYTI J. VAIČIŪNAITĖS EILĖRAŠČIUS.
Gruodžio 28-oji Aristavoje. Snieginas kiemas šaikyte prišaikytas vištų. Kurios būriu puola šuniokų bliūduosna ir gvelbia ką tik sesers Stasės Kuliešienės iš Vilniaus atvežtus įmestus sudžiūvėlius blynus. Ant stalo virtuvėje - eglės šaka, papuošta senobiniais žaisliukais. Viršutinės kelios šakeliukės apnarpliotos voratinkleliais. Pasirodo, čia apsigyvenę trys (gal net keturi) mažvoriai, kurie linksmiausiai erzeliuoja, šokčioja, mankštinasi. Mama sako: gal kas kalvek atsilauš.
Kunigų seminarijos auklėtinis, augus vyras, juodo tiršto plauko. Barzda stilingai prakarpyta, pabrėžianti smakro kampuotumą. Žinoma, sutanotas (ant viršaus užsimetęs puspaltį). Troleibuse nutvertas be talono.
Alicija Rybalko: Vienas dalykas, kai esi kitatautis šalyje su nepritekliais, ir visai kitas, kai esi šalyje, kur materialinė bazė yra sukurta su kaupu.
Pranešu, kad tamsta buvai susapnuotas. Sapno vieta - miegantis Šileika. Laikas - antra nakties pusė iš sausio trisdešimtosios į trisdešimt pirmąją. obeliškio Rimvydo Pupelio kiemas (tik gerokai erdvesnis). Įvažiuoja automobiliu kokis tai vyras (gal Rimvydo uošvis?) ir rėkia, kad atidarytum tvartą. Tada jis paleidžia (ar iš maišo?) visą gaują mažyčių ir mitrių, ir rausvutėlių paršiokėlių. Tie žviegdami, risdamiesi vieni per kitus supuola tavo tvartelin. Esi itin rimtai papykęs, keikiesi (regis, lietuviškai), šauki, kad anas, tasai vyras, susisemtų tuos nelemtus paršus, nes tau jie nereikalingi, jų neketini šerti ir laikyti. Paršeliai, lyg supratę tavo didį nepasitenkinimą, vėl visu būriu ermyderiuodami neria lauk. Tu užveri tvartelio duris, atsidūsti, sakai (o gal tik pagalvoji): gyvensiu dabar toliau.
Būti namuose: naminėti: išplauti grindis, gurkšnoti arbatą, užkandžiauti, landžioti į šaldytuvą, akimis klejoti lango peizaže, slysčioti nuo raudono žaislo smėldėžėje iki slėnyje gryčios leidžiamo kamino dūmo. Justi permainas: tylon įsiuvamą / įsiūtą paukštuko balsą, vėjo haiku, saulės gniūžtes kambarin, šlapėjančią žemę, keliuko praeivius, nežinia kokios euforijos pagautą strykčiojantį šunelioką, skalbinius ant virvių, staiga užplūdusį sniego debesį, reguliuojamą vėjo bangų, pavasarinę dieną, persimaišančią su žiemine. Stulpo šešėlį, stumiančiuosius automobilį, dangaus plotus gožiančius gelžbetonius, vėl sniego pliūpsnį, šarką, nuskėryčiojusią prieš vėją į pušynėlio prieglaudą. Varstyti tualeto duris, sėdėti prie rašomojo stalo, kiurksoti fotelyje, kuistis popieryne: iškarpose, segtuvuose, straipsniuose, negatyvuose, fotografijose, gailėti išmesti. Nieko ne(nu)veikti. Sekmadienio peizažo ir nuotaikų mainymaisi. Laikas - tylintis telefonas, tuštėjantis arbatos puodelis. Laikas - miegas, liga, vaikščiojimas pašaliais, muzikos klausymasis. Oho, ilgiausios disertacijos apie laiką. Laiko desertas yra dulkės.
Benediktas Januševičius „Trečiame brolyje“ paima man ir sau po burnelę „Suktinio“ ir kavos. 49. Kam žmogui savo gyvenamajame urve reikia tiek knygų rietinių? Kam man, po velnių, tiek šimtų knygų, albumų, žurnalų? Ogi kad galėčiau sau kada pasidingojęs prieiti, neprognozuojamai išsitraukti tik kokią vieną. Atsivertęs netyčinį puslapį, gurkštelėčiau, lyžtelėčiau, pasigardžiuočiau eilėraščiu. Būtent tuo, kurio reikėjo šiandienos profilaktikai. Kad sklaidydamas meno albumą stabtelėčiau ilgesniam prie vieno vaizdo ir pastingčiau jame, pasihipnotizuočiau.
Kovo 16-ąją Verkių Riešės stotelėje stabteli poetas Jonas Liniauskas. Sveikinu jį su knygnešio diena. Jis teiraujasi: o kodėl tavo tašėje buteliai barška?
2003-iųjų gruodžio 30-osios baltakailė, bailiaakė katė. Akivaizdžiai kambarinukė. Sutinkama gretimos laiptinės koridoriuje. Dabar po beržais. Išsitempia, riečiasi kaži kaip deformuotai, be jokios katiškos elegancijos, kelia persuktą uodegą. Tuštinasi. Negrabiai, priekine letena brauko sugultą nepjautą žolės veltinį. Už lango stadione vaikai lipdo besmegenį, o aš govėdą maištaujančių paauglių mokau įterpinio skyrybos.
Albertas Kuliešius, mano svainis, Vilniaus baldų kombinate pradirbo trisdešimt metų. Ta proga pats generolas, anot paties Alberto (tai yra generalinis direktorius), pasveikino. Parsinešė rožių, garbės raštą ir įsakymą jam sumokėti pusės atlyginimo premiją. Baldų gamybos gręžimo baro operatorius. Džiugu, kad darbo žmogų dar nors taip pagerbia. Tačiau netolimoje ateityje darbo vietų pastovumas bus nebe pasididžiavimas. Be to, praktiškai bus nebeįmanoma vienoj darbovietėj išbūti tiek metų.
Sutikau vieną apypietę Pilies gatvėje švariai apsiskutusį tapytoją Viktorą Zuozą. 2004-ųjų sausio 23-ioji „Trečiame brolyje“. Prisiartinęs prie baro valau garu apsitraukusius akinius. Kreipiasi kažin koks moteriškas balsas. Tai Marija, Dariaus Pocevičiaus moteris. Kreipiasi į barmenę: duokit visko, ko šis žmogus norės. Ji perka visam stalui „Starkos“ butelį. Prisėdu prie visų mielų veidų. Esu nuolat Marijos dėmesio dėmesyje.
Sausio 28-osios Elenos Karnauskaitės telefono skambutis. Mano vakarykštė vėlai siųsta teležinelė neliko be reakcijos. Josios vyras esąs pavydus. Turėjusi išsisukinėti, girdi, čia tik atsitiktinai paklydusi žinelė. Ji prašo manęs rašyti tik dieną, pamokų metu. Šiandien bent tris kartus pradėjau rašyti jai tokiu sakiniu: rašau tau leistinu laiku. Ir neįgalėdavau tęsti, ištrindavau.
Vasario 10-ąją „Trečian brolin“ užėjęs anūkas skelbia prie stalelio sėdintiems bendrašnekovams, kad šiandien jo babai aštuoniasdešimt metų. Ar turėčiau jausti kaltę, kad svetiman gyveniman pribarstau savojo? Ar neatimu garbės įsiamžindamas svetimoj istorijoj? Kodėl dar ilgai tampomas mirusiojo Gyvenimas?
Kovo trisdešimt pirmąją Lentvaryje puikiausia pagada. „Saulutės“ prekybos centre čionykščiai pašėliškai stveria, šluoja rupią druską. Jaunutė pardavėja bando tramdyti: galima tik po penkis kilogramus! Kadangi aš teperku jogurtą ir avižinių sausainių, tai ji užkalbina, ar paimčiau savo porciją moteriškės vardu?
Dovilė Zelčiūtė savo knygą „Atgal į vandenį“, neseniai išleistą „Tyto albos“, per „Poetinį Druskininkų rudenį“ užrašo Vytautui P.
Balandžio 4-osios rytą kaimynai broliai Paulius ir Jonas mane vaišina beržo sula su ponaktiniu ledeliu. Ohoho! Ilgakopėčiom kopiu beržan su gimtadienio proga dovanotu inkilu it su pašto dėžute. Iš apačios stebi visa komisijos ketveriukė. O štai ir kūma Danguolė: be manęs neapsieisit. Per aukštai! Pasuk labiau į langą! Apsėsiu daržus. Mat gavom gabalioką žemės - giriuosi bendradarbiui Andriui Surgailiui.
Gegužės 19-osios rytas vaiskutėlis. Naktį mirė žurnalistas Antanas Naujokaitis. Katedros bokšto laikrodžio varpas aidut aidutėliausias. Pats kaštonžydis, pats gegučių balsingumas, kėkšto mėlynas plunksnų žaibas iš krūmų. Ženklai atsekami vėliau. Kūnas yra visagalis. Kūnas pritraukia, kūnas atstumia. Todėl neištikimybe laikoma man / tau įsipareigojusiojo kūno santykis su kitu kūnu. Sielos dalijimasis su kita siela nelaikomas išdavyste.
Vilniaus dailės akademijos vairuotojas Stasys Starkus, kol parsivežame užsakytų dažų iš „Rowan Best“, išpasakoja savo biografiją ir šeimos reikalus: kur dirbo, kaip vogė spalvotuosius metalus, kaip numaustydavo ratus, ar susikrovė blokų namui, kurio taip ir nebestatė; kur dirbo sūnus, ką nusipirko, kaip patampė dvi moteris ir išlėkė Anglijon. Kad žentas bankininkas, uošvė nupirkusi butą, bet jo nepriregistruojanti. Kaip jis pats pasidaręs pinigo, bet visus prapisęs. Ar žinąs, ką reiškia prapisęs? Vos spėju linkčioti galvą.
Jau išgertas Antano Sutkaus kyšis „Blended Canadian Whisky“. Jau išleisti Antano Sutkaus už nieką duoti penkiasdešimt litų. Pasak Svajūno Udrio, tai mano miestas, kuriame jis nei gimęs, nei augęs. Tą jisai pasakė apie Druskininkus. Artūras Raila, Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys, sėdėdami liepos pirmąją kavinėje „Pas Erlicką“, tikino, kad tapytojas Algimantas Kuras daug subtilesnis už Vaitiekūną. Nors ir panėši į bomžiaką.
Birželio pirmąją buvoju pas „Poezijos pavasario“ laureatą Alfonsą Maldonį, jo bute Švyturio gatvėje. Atverčiamoje knygoje - momentinė polaroid fotografijėlė, kurioje poetas sėdįs Bernardo Brazdžionio darbo kabinete.
Pirmiausiai: dar nespėtas identifikuoti vibracijas nutveria ausų būgnelių membranos. Šios dažnio bangos prasiskverbia pro klerenos šaldytuvo urzgimą. O jau po to suklūsta akys. Vyzdžiai tyko scenoje prasidėsiančio veiksmo. Suvokties mechanizmas kaipmat sukuria algoritmus ir pajungia atpažinties instaliaciją sąmonės skydinėje. Mėgaudamasis lūkuriuoju pasirodančios lenciūgą tempiančios, įvirtuliuojančios žalmargės. Iš paskos - megztiniuotos moters, rankoj turinčios tik kuolą.
Negyvulėjantis / nugyvulėjantis žmogus. Tolstantis (tolinantis save) nuo vien kūniškumo. Gaminantis antrines (paralelines) tikroves (netikroves). Savo prigimtinius pojūčius naudojantis iš esmės nenaudingam produktui kurti.
Paskambinęs Vilniaus mokytojų namų žmogui Juozui Žitkauskui, teiraujuosi, kas knygyno „Eureka!“ atidarymo fiestą jam gelbėjo pravesti aukcioną? Jis atsako: Eglė Trataitė. Perklausus, jis aiškiau aiškina mano neprigirstą žodį: tratinti, tai yra dulkinti. O!
Kovo 30-oji - vėžlio pra-budizmo šventė! Švęskit visi šarvuotieji kerpėtieji klipatos raišieji šiurės ubagai ir iškastruotieji rožiniai beigi diplomuotieji, drebėkit salotos žalieji pienės ridikėliai kojų pirštai akys.
Iš „Afrikos“ kavinės išlindęs Liudvikas Jakimavičius mojuoja mane vidun. Jiedu su Alvydu Šlepiku agituoja stoti į Poilsio partiją. Liudvikas nusipirkęs mazdą, kviečia Alvydą jos žiūrėti, o tajam absoliučiai neįdomu. Sako, kapotą atidarysiu, šaldytuve turiu čekiško alaus. Gatvėn išeina Laurynas Katkus, išeina Kęstutis Grigaliūnas, išeina Mindaugas Šnipas. Liudvikas įsivilioja vidun prošal linguojantį Petrą Re...
Kontroversijos ir melaginga informacija
2013 m. gruodžio 10 d. dienraštyje „Respublika“ išspausdintame straipsnyje „Šįsyk kultūros nepritrūko“ pateikiama melaginga informacija apie Nacionalinei kultūros ir meno premijai nominuotą vizualaus meno kūrėją Artūrą Railą ir jo kūrybą. Į žurnalistės Danutės Šepetytės parengtą straipsnį inkorporuotas viešas kultūros ir mokslo veikėjų pareiškimas, kuriame skelbiami klaidinantys faktai apie šio kūrėjo kūrybą ir biografiją.
Raila. ideologu". būdai", filmavo ją skaitančią jo parinktus šio romano tekstus.„Tai visiška nesąmonė. Kaip galima prikurti tokių nebūtų istorijų? didžiausia melagystė ir šmeižtas. ji niekaip negalėjo sugalvoti temos fotografijos kurso užduočiai.„Juokavau, kad nėra idėjų, nors nusišauk. patiko. padažo. romanas, kurio ji net nebuvo skaičiusi. dėstyti mokykloje. visuomet norisi naujų vėjų. buvo tik pretekstas. niekuomet. iš jaunesnės kartos dėstytojų. kūrybiniai ginčai gali taip smarkiai peržengti padorumo ribas. iš darbo mokykloje. dėl nuomonių konflikto.„Dailės skyriuje visuomet vykdavo ir vyksta įvairios diskusijos. dalykų skiriasi. ginčydavosi tarpusavyje. Vėliau - ir su jaunesne karta.
žymės:
Panašus:
- Artūras Paulauskas: Įdomiausia Biografija ir Šeimos Paslaptys Atidengtos!
- Neįtikėtina Artūro Orlausko gyvenimo istorija ir šeimos paslaptys atskleistos!
- Doc. Artūras Kilda: Nežinomi Faktai apie Jo Gyvenimą ir Medicininę Karjerą
- Nedarbingumo pažymėjimas vaiko slaugai: svarbiausi patarimai ir ką privalote žinoti!
- Sužinokite Visą Tiesą Apie TTH Padidėjimą Nėštumo Metu: Priežastys, Diagnostika ir Efektyvus Gydymas