Turbūt nėra tokių tėvelių, kurių besilaukiant antragimio nekamuotų nerimas, kaip gi į naujo šeimos nario atsiradimą reaguos pirmasis vaikas, iki tol buvęs vienturčiu bei gaudavęs visą mamos ir tėvelio meilę bei dėmesį. Antrojo mažylio laukimas bei atėjimas į šeimą tampa rimta užduotimi tėvams, nes reikia dėmesį, kuris natūraliai reikalingas kūdikiui, padalinti dviems vaikams.
Pradėsime nuo to momento, kai antrasis (trečiasis, ketvirtasis ir t.t.) mažylis dar tik apsigyvena po mamytės širdele. Visada kyla klausimas, kada šią džiugią naujieną pranešti vyresniam vaikui (vaikams). Čia formulė labai paprasta: kuo vaikas mažesnis, tuo šią naujieną reikėtų pranešti vėliau. Vaiko kantrybė auga lygiagrečiai su juo, tad patiems mažiausiems tiesiog nusibos laukti, kada gi atsiras tas lėliukas ir jie gali tą faktą pradėti suvokti kaip niekada neįvyksiantį, o tai nėra gerai.
Patiems mažiausiems labai tinkamas laikas pranešti apie būsimą brolį ir sesę, kai pridėjus ranką prie mamos pilvuko jau galima pajusti mažylį judant. Tiesa, reikia labai stebėti reakciją, nes yra nors ir nedidelė tikimybė, kad vaikas gali nusigąsti, tad labai svarbu aiškiai formuluoti kas vyksta, įdomiai ir vaikui suprantamai pateikti, pvz. „ateik, lėliukas nori su tavimi pasisveikinti“.
Kitas labai svarbus dalykas belaukiant naujo šeimos nario, be abejo kalbėtis su vaiku, pasakoti kaip viskas bus. Pasakoti nepagražinant ir neperšokant įvykių keliais metais į priekį „su sese bus labai smagu žaisti“, tikrai bus, bet juk pirmiausia bus visai kitaip, tad reikėtų vaiką tam nuteikti, žinoma, labai dramatizuoti, kad „lėliukas visą laiką verks“ irgi nereikėtų, o gal visai tas lėliukas ir neverks. Aš saviškiam pasakodavau, kad į mūsų šeimą ateina lėliukas, kuriam mes padėsim užaugti, pasakojau, kad lėliukui bus labai sunku, nes pradžioje jis negalės nei kalbėti, nei judėti, pasiūlydavau vaikams prigulti ir kelias minutes įsivaizduoti, kad negali nieko pasakyti, negali pajudėti.
Žinoma, paprasčiau su didesniais vaikučiais, sudėtingiau paruošti vaiką brolio/sesės atėjimui, jei amžiaus skirtumas mažesnis nei dveji metai. Dar vienas labai svarbus dalykas - nenutempti į nėštumo galą kitų esminių pokyčių vaiko gyvenime. Išėjimas į darželį, persikraustymas iš tėvų lovos į atskirą ar persikraustymas į savo kambarį, žindymo nutraukimas (jei neplanuojate žindyti tandemu) jokiu būdu neturėtų labai priartėti prie kūdikio gimimo. Optimalu, jei pokyčiai vyktų bent 5-6 mėn.
Štai ir paskutinės savaitės iki gimdymo, finišo tiesioji, kuomet metas susiplanuoti kaip viskas vyks. Vienas iš pagrindinių klausimų, kur ir su kuo palikti vyresnįjį vaiką, kol mamytė gimdys ir su naujagimiu bus ligoninėje. Psichologų nuomonė šiuo klausimu vienareikšmiška - jei tik yra galimybė, geriausia, kad vaikas liktų namie su jam artimu asmeniu. Jei vaikas bus išvežtas iš namų ir grįžęs jau ras namuose naujagimį, į jį gali pradėti žiūrėti kaip į uzurpatorių, kuris atsirado, kai jo nebuvo ir užėmė jo vietą.
Kuomet vyresnėlis namuose laukia iš ligoninės parvažiuojančios mamos ir mažylio, jis gauna progą kūdikį pasitikti, priimti. Tam tikra prasme tokiu būdu vaikui sudaromas įspūdis, kad jis valdo situaciją. Kitas niuansas - kuomet vaikas lieka namie jis, vienavertus, tiesiogiai dalyvauja įvykių sūkuryje: išlydi mamą į ligoninę arba ryte išgirsta, kad mama išvažiavo, kitavertus, gyvenimas nesikeičia, išlieka įprasta rutina.
Prižiūrinčio asmens paprašykite, kad labai nenuklystų nuo įprastinio dienos ritmo, žinoma, tikrai nepakenks, jei nesant mamai vaikas papramogaus, nuveiks ką nors smagaus, tai padės palengvinti neišvengiamai kirbantį nerimą. Visgi, kartais gyvenimas susidėlioja taip, kad neišeina padaryti taip, kad vyresnėlis liktų namuose.
Kitas labai svarbus klausimas - ar vestis vaiką lankyti mamos ir naujagimio ligoninėje. Vienareikšmiško atsakymo čia nėra, viskas priklauso nuo daugybės niuansų. Visgi vaikučių iki 2-3 m. nepatarčiau vežti į ligoninę: išsiilgę mamos jie nenorės su ja skirtis ir tas jausmas, kad mama lieka su naujagimiu ir negali važiuoti su juo, gali sukelti ne pačias geriausias asociacijas. Tačiau, visgi, patys tėveliai geriausiai pažįsta savo vaikus ir gali nuspėti jų reakciją ir elgesį, kai reikės atsisveikinti su mama ir keliauti namo.
Akimirka, kai naujas gyventojas pirmą kartą peržengia šeimos namų slenkstį, bent man, be galo įsimintina ir brangi. Visgi, jei šeimoje jau auga vyresnėlis, jis turėtų tapti šio įvykio epicentru. Labai gerai, jei mažiuką parsineštų tėvelis, o mama turėtų laisvas rankas iš karto apkabintų ir priglaustų vyresniuką. Tad pirmiausia pasisveikinimas, keletas klausimų kaip vaikui sekėsi, kol nebuvo mamos, o tada jau susipažinimas su mažyliu.
Kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, vyresniukas, į šeimą atkeliavus naujagimiui, turėtų gauti net gi daugiau dėmesio nei iki tol. Svarbiausias yra pirmasis mėnuo, todėl galimybė tėveliui pasiimti mėnesį atostogų po kūdikio gimimo yra tiesiog aukso vertės. Gerai ir tai, kad net ir potencialiai neramūs kūdikiai, pirmąjį mėnesį, jei tik viskas gerai žindymo srityje, būna palyginus ramūs, daug miega, tad šį pirmąjį mėnesį tiek tėtis, tiek mama turėtų, pagal galimybes, kuo daugiau užsiimti su vyresniuoju. Jeigu mažasis pasirodys besąs neramus nuo pat pirmųjų dienų, tuomet kuo daugiau dėmesio vyresniajam galėtų skirti tėtis.
Beje, jei mama iki nėštumo dirbo, tuomet galima būtų neįkyriai užsiminti, kad lėliuko dėka mamai nereikia eiti į darbą. Labai dažnas reiškinys šiuo laikotarpiu - vyresniojo regresas, kai vaikas staiga grįžta vienu ar net keliais žingsniais atgal: vėl reikalauja čiulptuko, ima prašyti, kad tėveliai jį pamaitintų, aprengtų (nors puikiausiai tai moka patys), kai kurie net gi gali pradėti šlapintis ir tuštintis į kelnytes. Jokiu būdu nereikėtų to išsigąsti, tai labai natūrali vaiko reakcija siekiant dėmesio, lygiuojantis į mažiuką, kuris nori nenori yra atsidūręs dėmesio centre.
Dar vienas svarbus klausimas - ar atsiradus mažajam leisti vyresnįjį į darželį. Čia vienareikšmiško atsakymo taip pat nėra, viskas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kaip jau minėjau, vyresniojo išėjimas į darželį jokiu būdu neturėtų sutapti su brolio/sesės gimimu. Tad kaip gi elgtis gimus mažajam? Svarbiausias faktorius tai, kaip vaikas jaučiasi darželyje. Jei vaikas jau adaptavosi darželyje ar lanko jį ne pirmus metus, tuomet gal vertėtų nenukrypti nuo įprastos rutinos ir toliau įprastai lankyti darželį. Jei vaikas neseniai pradėjo lankyti darželį ir/ar nespėjo jame adaptuotis, galima pasvarstyti ir kitą variantą.
Svarbiausia iš anksto apibrėžti laiką, kiek vaikas neis į darželį, geriausia, turbūt, kol tėtis bus namie. Iš anksto aptarti, kad „dabar visi pabusim namie, o po to tėtis keliaus į darbelį, o tu į savo darbelį - darželį“. Likus kelioms dienoms iki atostogų pabaigos, perspėti, kad netrukus atostogos jau baigsis. Žinoma, vaikui greičiausiai kils klausimas, kodėl gi brolis/sesė lieka namie, tad belieka gražiai paaiškinti, kad tokių mažų į darželį niekas nepriima, toks paaiškinimas susieja mažojo pasilikimą namie su išorine aplinkybe, tad yra gana paveikus.
Itin svarbus momentas vyresniojo psichologinei savijautai šiuo laikotarpiu ir ateityje - svečiai, ateinantys susipažinti su naujuoju šeimos nariu. Reikia prisiminti, kad anksčiau vyresnysis būdavo svečių dėmesio centre, tad kardinaliai pasikeitusi situacija, gali jį gerokai šokiruoti. Svečiai tikrai neįsižeis, jei mandagiai užsiminsite, kokio elgesio su vyresniu vaiku tikitės. Žinoma, neprašysime, kad svečiai pirkdami dovaną mažiukui nepamirštų ir vyresniojo.
Tam atvejui, jei svečiai neturėtų dovanėlės vyresniukui, galima patiems nupirkti ir rezerve turėti įvairių smulkmenų bei, tokiu atveju, svečiams nematant įteikti vaikui, kad nesijaustų nuskriaustas. Užtai galima svečių paprašyti, kad pasidomėtų vaiku, paklaustų kaip jam sekasi, kas naujo jo gyvenime, o neklausinėtų tik apie sesutę/broliuką ypač tokių klausimų kaip „ar myli sesutę?“, „ar džiaugiesi, kad turi brolį?“. Jei norės, tai vaikas ir neklausiamas pasakys pats, papasakos apie kūdikį, tačiau nebus įpareigotas to daryti.
Iš esmės pagal santykį su mažuoju broliuku/sesute vyresniukus aš suskirstyčiau į du tipus: „globėjai“ ir „draugai“. Šie vaikai į mažylį žiūrės kaip į globos objektą, jaus poreikį ir rodys norą juo rūpintis. Paprastai tokie vaikai auginant kūdikį tikra Dievo dovana tėveliams, jei tik šie sugeba atsiliepti į jų įgimtą globėjiškumą. Būtent šie vaikai mielai dalyvaus mažojo priežiūroje atitinkamai pagal amžių padėdami rūpintis kūdikiu. Jie turi įgimtą jausmą kaip elgtis su mažyliu, niekada neatsargiai nepastums, vyresni mokės paimti, panešioti.
Taigi, kūdikystėje toks vyresniojo ir mažojo santykis yra tikrai labai patogus tėveliams, žinoma, nereikėtų įsijausti ir užkrauti vyresniajam per daug užduočių ir atsakomybės. Visgi vaikams augant reikėtų labai stebėti, kad didžiojo globa nepradėtų „dusinti“ mažiuko. Vyresnysis vaikas kartais tiesiog nepajėgus suprasti, kad augant mažajam auga ir jo savarankiškumo poreikis, bet tėveliams stebint ir atsargiai koreguojant situaciją tai tikrai netaps problema. Todėl tėvų pareiga šiuo atveju ypač daug dėmesio skirti tarpusavio pagarbos ugdymui, skatinti vyresnįjį suprasti, kad jaunėlis moka ir gali mažiau tik dėl savo amžiaus ir ateityje tai pasikeis, o jaunėlį mokyti gerbti vyresniojo asmeninius poreikius, skatinti problemas spręsti savarankiškai taip pat diegti, kad jis lygiai taip pat gali padėti vyresniajam, juo pasirūpinti.
Šio tipo vaikai į brolį/sesę žiūrės kaip į sau lygų, nesvarbu ar tai naujagimis, ar suaugęs žmogus. Šie vaikai sunkiau suvokia naujagimio/kūdikio bejėgiškumą, nemoka su juo elgtis atsargiai, net ir visai netyčia nieko blogo nenorėdami gali užgauti mažylį, nes tiesiog nesupranta, koks šis trapus. Kol kūdikis visai mažas, tiesiog reikėtų leisti vyresniajam gyventi jo gyvenimą per daug „nekišant“ kūdikio. Gali atrodyti, kad šis santykių tipas nėra toks geras, kaip prieš tai aprašytas „globėjo“.
Antra vertus, tai gali suformuoti ir rimtą nepilnavertiškumo kompleksą: brolis/sesė į jį žiūrint kaip į lygų, reikalauja iš jo kaip iš lygaus, o juk taip toli gražu nėra, todėl mažasis gali pradėti jaustis blogai, graužtis, kad nesugeba tiek, kiek brolis ar sesė. Paprastai tokie santykiai suaugus perauga į partnerystę paremtą lygiavertiškumu ir lygiateisiškumu. Tai tik išgryninti tipai, kurie realiame gyvenime varijuoja, persipina ir turi tik tos šeimos tų vaikų santykiams būdingus bruožus.
Rodos, viską darėte taip kaip pataria patys protingiausi vadovėliai, bet nepaisant visų pastangų vyresniukas vis tiek rodos nejaučia jokių švelnių jausmų mažiukui arba net demonstruoja atvirą priešiškumą. Tokiu atveju geriausias kelias, suprasti ir priimti vaiko jausmus. Blogiausia būtų gėdinti, „minti ant sąžinės“ - „sesutė tokia miela, o tu jos nemyli“, „toks didelis, o taip elgiesi“. Kad ir kaip tai mums nepatiktų, vaikas turi teisę į neigiamus jausmus.
Tokiu atveju geriausia, kiek tai įmanoma, leisti vaikams kurį laiką egzistuoti atskirai. Ypač sudėtinga, kai brolis/sesė atkeliauja per patį taip vadinamos trečiųjų metų krizės laikotarpį (kaip jau rašiau kituose straipsniuose pavadinimas „trečiųjų“ yra sąlyginis, krizė gali įsišėlti ir antraisiais ar ketvirtaisiais metais). Kaip vanduo nugludina net ir aštriausius akmenis, taip tėvelių kantrybė, pastangos ir laikas padės susiklostyti darniems santykiams tarp vaikų.
Dažniausiai vaiką vienaip ar kitaip elgtis paskatina tam tikra situacija, kurioje jis atsiduria. Pavyzdžiui, praleidęs 10 valandų darželyje, vaikas yra išsiilgęs tėvų, tad tikrai zys ar verks, jeigu jie nors ir trumpam stabtelėjo išgerti kavos su pažįstamais. Kita itin dažna situacija, išprovokuojanti nederamą elgesį, kai vaikas gauna pernelyg daug stimuliacijos. Tai gali būti žaidimų kambariai, atrakcionų parkai ir pan. Tėvams atrodo, kad vaikas išsidūko ir turėtų ramiai pietauti ar iškart užmigti, tačiau gavęs daug dirgiklių, negali nusiraminti.
Natūralūs amžiaus ypatumai taip pat turi daug įtakos konkrečiam vaiko elgesiui. Tad nereikėtų savęs kaltinti ir dramatizuoti situacijos, kai dvimetis krenta ant grindų, priešmokyklinukas tampa itin iniciatyvus, o septynmetis staiga nori visus nugalėti.
Labai svarbu rimtai priimti vaiko žodžius, nes raginimas nebijoti: „Tu gi viską moki, nėra čia ko bijoti“, gali būti suprantamas kaip jo jausmų nuvertinimas. Jeigu gimus broliui ar sesei, vyresnėlis pasijunta nereikalingas, mokyklinukas nuolat stumiamas į šalį, kartojant, kad čia ne jo reikalai, o paauglys baudžiamas atstūmimu, vaikas ima abejoti, ar yra mylimas, o gal tapo trukdžiu šeimoje.
Paramos vaikams centro vadovė pabrėžė, kad geriausiai vaikui padeda jaustis ne tik mylimu, reikalingu, bet ir patenkinti kitus poreikius bendra visos šeimos veikla bei individualus, tik jam skirtas laikas su vienu iš tėvų. Tam pakanka skirti bent pusvalandį kiekvieną savaitę. O norint suprasti netinkamo vaiko elgesio priežastis, kur kas svarbiau klausyti, ką jis sako, nei užversti klausimais, patarimais ir moralais. Taip pat svarbu matyti vaiką, priimti koks yra, nesistengti jo keisti, bet pažinti ir tyrinėti.
Reta šeima, kurioje auga keli vaikai, išvengia ginčų, pykčių, nusivylimo, nepasitenkinimo ar peštynių. Kuo mažesnis amžiaus skirtumas tarp vaikų, tuo dažnesni nesutarimai. Natūralu, kad pametinukai ar panašaus amžiaus vaikai turi ir panašių interesų, žaidžia panašius žaidimus, todėl nepasidalija žaislų. Kai amžiaus skirtumas didesnis, tarpusavio santykiams kyla mažiau iššūkių, bet atsiranda kita grėsmė - vyresnėlis dažnai priverstas būti mažesniojo aukle.
Šeimos, kuriose auga ASS turintis vaikas, susiduria su dar didesniais iššūkiais. Svarbiausia prisiminti, kad vaikai pirmiausia yra vaikai, o broliai ir seserys yra broliai ir seserys. Kai vaikui nustatoma ASS diagnozė, pasikeičia visos šeimos gyvenimas. Todėl labai svarbu nepamiršti to šeimos nario. Pagal vaiko amžių ir suvokimą paaiškinti, kas nutiko jų broliui ar sesei, koks jo elgesys gali būti neįprastas ar nemalonus, kokios pagalbos jam gali reikėti.
Svarbiausia būti atviram ir nuoširdžiam, kalbėtis apie esamą situaciją, iškilusius konfliktus, prasiveržiantį pyktį ir nepasitenkinimą. Pasistenkite visiems savo vaikams skirti daugmaž vienodai dėmesio, kad jie visi galėtų pabūti su mama ar pažaisti su tėčiu, sulaukdami šimtaprocentinio jūsų dėmesio, tuo metu viena akimi nestebėti kito savo vaiko. Nepamirškite, kad vaikui, kuris neturi ASS diagnozės, lygiai taip pat reikia pagalbos ir palaikymo. Mokykloje mūsų niekas nemokė, kaip būti gerais sutuoktiniais, gerais tėvais, gerais broliais ir seserimis, juo labiau kai šeimoje gimsta autistiškas vaikas.
Pradėkime nuo pavyzdžio - pagausėjus šeimai, mums gali rodytis, kad vyresnėlis labai laukia naujagimio, tačiau, jam gimus, staiga vaiko elgesys pasikeičia ir jis pradeda neadekvačiai elgtis: neklausyti tėvų, atsikalbinėti, darželyje mušti bendraamžius. Tai signalas, į kurį mes turime atkreipti dėmesį, kad išsiaiškintume ir suprastume, ką iš tikrųjų išgyvena vaikas ir kur slypi jo elgesio ir reiškiamų emocijų šaknys.
„Suaugusiųjų pareiga - padėti savo palikuonims labiau pažinti save, suprasti, kas vyksta jų galvelėse ir kodėl jie vienaip ar kitaip jaučiasi. Kiekviename amžiaus tarpsnyje būdingas tam tikras elgesys ir emocijų raiška. Jei tėvai nuolat kartoja, kad negalima, vaikai pradeda šaukti, griūti ant žemės ir kitokiais būdais reikalauti. Vaikas niekada nesiožiuos be priežasties - ta pati manipuliacija taip pat yra priežastis. Jei gimdytojai gerai pažįsta savo vaiką, tikrai nesunku suprasti ožiuko priežastis.
„Tėvai turi mokytis atskirti, kur yra vaiko poreikiai, o kur - įgeidžiai. Svarbiausia yra susitarti šeimoje: abu tėvai turi nuspręsti, kokių taisyklių namuose laikytis, kaip elgtis vienokiose ar kitokiose situacijose. Kuo tikėti ir kokių taisyklių laikytis? Arba jūs vedate vaiką į parduotuvę ir nieko vaikui neperkate, o antroji pusė perka viską, ko tik širdutė geidžia. Taigi pats svarbiausias dalykas yra suaugusiesiems susitarti tarpusavyje, kaip elgsitės su vaiku.
Dažnai pirmagimis blogai ima elgtis tuomet, kai kūdikis pradeda šliaužioti, vaikščioti, ima liesti vyresnėlio žaislus arba tada, kai tėvai ima pakaitomis migdyti vaikus, kai kūdikis jau nebėra gležnas naujagimis. Pasak autorės, ne visi vaikai neigiamai reaguoja į brolio ar sesers atsiradimą. Kai kurie lengvai prisitaiko ir lieka visada patenkinti būdami vyresnieji broliai ar seserys.
Dažniausiai pasitaikantys pirmagimio blogo elgesio pavyzdžiai
- Priešiški veiksmai sau, kūdikiui, kartais bendraamžiams, auklei ar kitam suaugusiam asmeniui - tai įprasta pirmagimio reakcija į atsiradusį kūdikį. Agresyvi reakcija į naująjį brolį ar sesę yra įprasta vaikams, kurie dar nemoka kalbėti ar kurie turi sunkumų išreikšdami save, ypač reikšdami savo emocijas žodžiais.
- Abejingumas kūdikiui. Žaisti kartu neįmanoma gana ilgai, maždaug iki pirmųjų kūdikio gyvenimo metų pabaigos arba dar ilgiau, todėl pirmagimio abejingumas savo broliui ar seseriai per pirmus keletą mėnesių yra įprastas ir visiškai natūralus.
- Destrukcinis elgesys - atsiradus jaunesniam broliui ar sesei pirmagimis dažnai ima elgtis destruktyviai su daiktais, taip pat ir su žmonėmis.
- Regresyvus elgesys - kai vaikas elgiasi, lyg būtų gerokai mažesnio amžiaus. Tai labai įprasta tarp vaikų, kurie ką tik tapo vyresniaisiais broliais ar sesėmis.
Kaip padėti savo atžalai susitaikyti su broliuko ar sesutės atsiradimu?
- Parodykite didesnį supratimą ir empatiją. Priminkite sau, kad jūsų vaikas nėra pavydus ir nesielgia blogai sąmoningai.
- Pripažinkite pirmagimio jausmus. Pripažindama savo vaiko jausmus ir parodydama, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, galite nueiti ilgą jo elgesio sprendimo kelią.
- Palaikykite bendravimą su vaiku. Skatindama savo vaiką bendrauti su jumis ir išreikšti savo jausmus tokiu būdu, kokiu jis sugeba, labai jam pagelbstite.
- Išlaikykite artimus santykius. Santykiai tarp jūsų yra svarbiausia.
- Būkite kantrūs ir atkaklūs. Deja, nė vienas iš šių būdų neveikia greitai. Turėkite galvoje, kad prireiks mėnesių.
Netinkamas pirmagimio elgesys tiesiog signalas, kad jam trūksta tėčio ir mamos dėmesio. Kol mama gimdymo namuose ar tada, kai ji grįžta iš jų, nerekomenduotina pirmagimio atskirti nuo šeimos, (pvz. išvežti pas senelius), nes vaikas gali pasijausti mažiau reikalingas. Svarbu, kad šeimos pokyčiuose dalyvautų visi šeimos nariai. Mažyliui gimus, pirmagimis labai dažnai jaučiasi atstumtas, nes natūraliai tėvų dėmesio daugiau tenka kūdikiui. Tik svarbu nepamiršti, kad jūsų sūnui, taip pat kaip ir antrajam vaikui, reikia jūsų šilumos, dėmesio, apkabinimo, išgirdimo, jog yra mylimas ir reikalingas.
Kai kūdikis miega, užsiimkite su sūnumi jam malonia veikla - pieškite, skaitykite ir pan. Gimus mažyliui, reikėtų nekeisti buvusių taisyklių pirmajam vaikui, nepaisant to, kad jis gali sakyti „o kodėl jam galima, o man ne“. Tiesiog vaikas gali bandyti tėvų ribas ir tuo pačiu pasako, jog jam kažko trūksta - dažniausiai tėvų dėmesio, kurį bando užsitarnauti visai įmanomais būdais.
Kai sūnus ar dukra paaugs, norės brolio žaislų ir juos bandys išsireikalauti rėkimu, verkimu, atėmimu ar kitas būdais, svarbu nesutarimo metu neapkaltinti vyresniojo, neišsiaiškinus, kas jų bendravime įvyko, nes sūnus gali pasijausti nuskriaustas, mažiau mylimas bei gali auginti pyktį sesei ar broliui. Stenkitės nesakyti „tu vyresnis, todėl turi nusileisti“.
Tokiu atveju, kai bus sudėtinga nesutarimo metu atrasti teisų, sąžiningiausia sudrausminti, nubrėžti ribas, taisykles abiems vaikams. Jeigu gimus sesutei ar broliukui vaiko elgesys labai pasikeitė (tampa agresyvus, nemiega, ir vėl šlapinasi į kelnes/lovą), rekomenduočiau kreiptis į vaikų psichologą. Su specialistu galėsite drauge aptarti konkrečius elgesio momentus, savo reakcijas į tam tikrą vaiko elgesį, pagalbos vaikui galimybes. Sėkmės mažųjų auginime!
žymės:
Panašus:
- Netinkamas Vaiko Elgesys Darželyje: Kodėl Tai Įvyksta ir Kaip Efektyviai Spręsti Problemas
- Atskleiskite Netinkamo Vaiko Elgesio Priežastis ir Efektyviausius Sprendimo Būdų Patarimus!
- Neįtikėtini katės elgesio pokyčiai po gimdymo, kuriuos privalote žinoti!
- Neįtikėtini Sabalinų batai vaikams: kaip tinkamai prižiūrėti ir ko nepamiršti!
- Kaip Patirti Buvimo Mama Malonumą, Kai Užmiega Vaikai – Paslaptys ir Patarimai