Antropologija plačiąja prasme yra mokslinis žmonių tyrinėjimas, siekiant atskleisti žmogaus būties biologinių, ekologinių, kultūros ir socialinių aspektų dinamiškus tarpusavio ryšius. Antropologijos tikslas - sukurti mokslinius apibendrinimus apie žmones ir jų elgesį ir taip kiek įmanoma pilniau paaiškinti žmonijos įvairovę.
Antropologijos apibrėžimas ir formavimasis
Antropologija (gr. anthropos - žmogus, logos - mokslas) pagal apibrėžimą - mokslas apie žmogų, mokslinis žmonių ir žmonijos tyrinėjimas laiko ir erdvės požiūriu. Antropologija yra vienas iš mokslų apie žmogų, kurių galutinis tikslas - aprašyti ir paaiškinti žmogų remiantis jo biologinėmis ir kultūrinėmis charakteristikomis bei susisteminti žmonių populiacijų skirtumus ir įvairovę. Dažnos kultūros žmonės nuo seno kaupė ir sistemino duomenis apie kitus bandydami atsakyti į klausimus apie žmogaus prigimtį, tačiau tik Vakarų kultūros tradicijoje įvairių idėjų susikaupimas leido 19 a. gimti mokslinei antropologijai. Terminą “antropologija” pirmą kartą panaudojo Aristotelis. Kaip atskira mokslo šaka antropologija ima formuotis 16 a. ir siejama su didžiaisiais geografiniais atradimais, kai buvo plačiau atverta galimybė susipažinti su kitokiomis nei Europos visuomenėmis.
Pradžioje europiečių antropologų ir buvo tyrinėjamos šios “laukinės”, “primityvios”, “tradicinės” bendruomenės. Kurį laiką ir buvo siekiama apibūdinti visą žmogaus įvairovę. Prancūzų enciklopedistai suteikė antropologijai labai plačią prasmę, laikydami ją žinių apie žmogų visuma. Šiuolaikinės antropologijos formavimasis susijęs su 119 a. Vakarų pasaulio inovacijomis, išaugusiu empirinių žinių bagažu bei politine ir intelektualine revoliucija. Anropologija išsaugo iš to meto bandymų suklasifikuoti žmonių rases, žmogaus lyginamosios anatomijos studijų, gyvenviečių istorijos tyrimų, kalbų klasifikavimo ir lyginamosios kalbotyros, senovės ir primityvių visuomenių palyginimų bbei istorinių ekonomikos tyrinėjimų.
Kaip kiekvienas mokslas, antropologija turi savo tyrimo objektą ir metodus. Bendroji antropologija yra holistinis mokslas, nagrinėjantis integruotas kultūros ir ekologines sistemas kaip visumą, ir tuo išsiskiria iš kitų žmogų tyrinėjančių disciplinų. Jau senojo Vilniaus universiteto profesorius A. Sniadeckis yra pastebėjęs, kad mokslas apie žmogų bus nepilnas, jei žmogaus nevertinsime visais santykiais ir visais aspektais, dėl to šis mokslas yra labai platus ir turi būti dalijamas į daug šakų ir pakraipų. Kadangi antropologas pats yra savo tyrinėjamo objekto dalis, jam sunkiau išsaugoti visiškai objektyvų požiūrį ir išvengti savo patirties sąlygotų teorinių apibendrinimų ir moralinių vertinimų. Todėl vienas iš pagrindinių bendrosios antropologijos principų objektyvumui užtikrinti yra reliatyvizmas - studijų objektas aiškinamas sistemos, kurioje jis randamas, rėmuose. Žmogus yra yypatingas reiškinys.
Žmogaus prisitaikymas prie aplinkos
Biologine prasme žmogus - įrankis savo genams išsaugoti ir perduoti palikuonims. To perdavimo sėkmė priklauso nuo aplinkos ir sugebėjimo prisitaikyti tai aplinkai. Prie supančios aplinkos prisitaikyti galima biologiškai (somatiškai) ir kultūriškai. Žmogaus ypatybė yra ta, kad, be specifinių biologinių požymių, jis turi ir kitoms gyvūnų rūšims nebūdingų psichinių savybių bei jų nulemtų visuomeninių ir kultūrinių ypatybių. Žmogus yra sukūręs unikalų, specifinį tik jam būdingą reiškinį - materialinę ir dvasinę kultūrą. Kultūra žmogui tapo svarbiausiu prisitaikymo prie aplinkos būdu. Tad žmogus yra ir biologinių, ir humanitarinių mokslų objektas. Jau Aristotelis yra apibūdinęs žmogų kaip visuomeninį gyvūną (zoon politikon).
Antropologijos tikslai ir kryptys
Nuo 19 a. Vakarų kultūroje įsitvirtina dvejopas antropologijos supratimas, susijęs su dvejopa žmogaus prigimtimi. Viena iš priežasčių tokiam atskyrimui buvo atmetimas ankstesnio klaidingo įsitikinimo apie rasės ir kultūros ryšius. Iki šiol daugumos angliškai ir prancūziškai kalbančių kraštų mokslo tradicijoje antropologija suprantama kaip autonomiški tiek žmogaus biologijos, tiek kultūros įvairovės mokslai. Vokiškoji ir rusiškoji tradicija antropologiją supranta tik kaip žmogaus biologijos tyrimą, griežčiau skirdama kultūrą nagrinėjančias archeologiją ir etnografiją. Gamtos mokslams priklauso fizinė antropologija, tyrinėjanti žmogaus biologiją, humanitariniams - kultūrinė antropologija, nagrinėjanti žmogaus kultūros įvairovę laike ir erdvėje. Žmogų nuo kitų gyvūnų skiria kultūra, kultūrinės ir socialinės antropologijos objektas.
Kultūra, kaip išmokstamos, tiesiogiai ir netiesiogiai perduodamos neatsitiktinio ir sistematizuoto elgesio normos, yra ekstrasomatinis (nebiologinis) prisitaikymas prie aplinkos. Žmogaus elgesys pirmiausia yra kultūrinis elgesys. Specifinė žmogaus sukurta kultūra taip pat yra aplinkos dalis. Žmogui sąmoningai sąveikaujant ssu aplinka, kultūra tapo pagrindiniu adaptacijos prei aplinkos būdu. Taigi socialinė ir kultūrinė antropologija suteikia žinių apie ekstrasomatinę žmonijos prigimtį: socialinius santykius, socialines grupes, politines ir ekonomines sanklodas, religiją, šeimą, menus ir t.t. Kultūrinė įvairovė yra didžiulė, bet antropologine prasme nė viena visuomenė nėra „kultūringesnė“ už kitą.
Archeologija, nagrinėjanti praeities kultūras ir siekianti paaiškinti žmonių elgesį pagal jų paliktus materialius pėdsakus. Fizinė antropologija, mūsuose tradiciškai vadinama tiesiog antropologija, yra žmogaus biologija, nagrinėjanti žmogų kaip biologinę (somatinę) būtybę. Ji priklauso gamtos mokslų sferai. Būtina pabrėžti, kad sugebėjimas kurti kultūrą nulemtas žmogaus biologijos: biologija nulemia sugebėjimą mokytis, mąstyti abstrakčiai, kurti ir naudoti įrankius, tad fizinė antropologija suteikia būtinus pagrindus kultūrinei. Kuo žmogus save belaikytų, jis yra žinduolis, primatas, tik gyvenantis sudėtingoje visoumenėje ir turintis kultūrą. Tarp kitų biologinių disciplinų fizinė antropologija užima išskirtinę vietą.
Tai nėra vien žmogaus zoologija, zoologinė žmogaus rasių sistematika ar lyginamoji žmogaus bbiologija pagal istoriškai susiklosčiusį siauroką supratimą. Išeidama iš grynai gamtamokslinių rėmų, ji neišvengiamai paliečia ir visuomenines bei kultūrines problemas, t.y. atsižvelgia, kaip žmogaus sukurta kultūra įtakoja žmogaus biologinę prigimtį. Tad žmogaus biologija stengiasi gamtos mokslų rėmuose duoti integruotą ir sisteminį požiūrį į žmogų. Fizinę antropologiją galima būtų apibrėžti taip: tai biologijos mokslų šaka, tirianti žmogaus fizinės organizacijos evoliuciją, žmogaus fizinio tipo įvairovę erdvės ir laiko požiūriu, t.y. fizinė antropologija tiria žmogaus vietą gamtoje, artimiausius biologinius giminaičius, žmogaus kilmės etapus, dabartinių žmonių morfologinių, fiziologinių, biocheminių, psichologinių požymių įvairovę ir jos priežastis, augimo, brendimo ir senėjimo, organizmo prisitaikymo prie gamtinės ir kultūrinės aplinkos dėsningumus.
Pagrindinės fizinės antropologijos sritys:
- Filogenezė - žmogaus kilmė, arba antropogenezė.
- Šiuolaikinio žmogaus biologinė įvairovė ir jos priežastys.
Kaip atskira sritis neretai išskiriama istorinė antropologija, arba paleoantropologija, kuri tiria praeityje gyvenusių žmonių biologiją ir ekologiją.
Pagrindiniai paleoantropologijos uždaviniai:
- Visos savo istorijos bėgyje žmogus stebėjo gamtą ir bandė ją suprasti.
- Per paskutinius šimtmečius išsivystė mokslinis pažinimo metodas (K. R. Popper), leidžiantis daryti patikimus apibendrinimus.
- Šis metodas ir sudaro antropologijos kaip gamtos mokslų šakos pagrindą.
Mokslinis metodas antropologijoje
Mūsų samprotavimai paprastai paremti visuotinai priimtomis nuomonėmis arba iš savo stebėjimų išplaukiančiomis išvadomis. Savo įsitikinimus ir žinias ppagrindžiame keliais metodais. Tai gali būti išankstinis įsitikinimas, paremtas įpročiu ar inercija. Tokiu būdu naujos žinios neįgyjamos. Pasirėmimas autoritetais - kitas būdas, kurio griebiamasi ginant savo požiūrį. Dar vienas būdas - intuicija, kada remiamasi į „savaime suprantamas“, „akivaizdžias“ tiesas. Ketvirtasis būdas - mokslinis metodas, kuris nepretenduoja į galutinį ir visuotinį supančio pasaulio aiškinimą. Bet kokio mokslinio tyrimo išeities taškas yra suvokimas, kad nepakanka turimų žinių gamtoje stebimam reiškiniui paaiškinti. Taip iškeliamas klausimas (formuluojama problema); jis turi būti aiškiai ir tiksliai suformuluotas.
Sekantis mokslinio tyrimo etapas - rinkimas visų faktų, liečiančių tiriamą problemą. Jo pagrindą sudaro savo stebėjimai. Jų metu kaupiama empirinė (jutimais pagaunama) informacija. Tai labai svarbus etapas - duomenys turi būti tikslūs, nes jais remiasi tolesnės darbo stadijos. Sukaupus duomenų masyvą, formuluojamas spėjamas atsakymas į klausimą, vadinamas hipoteze. Neretai iškeliamos kelios alternatyvios hipotezės. Hipotezės patikimumo patikrinimas vadinamas eksperimentu. Jo metu, remiantis iš anksto aptartomis prielaidomis, atmetamos (eliminuojamos) alternatyvios hipotezės, negalinčios patenkinamai paaiškinti visų turimų faktų. Eksperimento metu turi būti kontroliuojami visi kintamieji ar faktoriai, galintys veikti tiriamą reiškinį, t.y. duomenys ir procesai turi būti palyginami. Idealiai eksperimentas nuo kontrolės skiriasi tik vienu kintamuoju. Be to, eksperimentas turi būti universalus ir įmanomas pakartoti.
Kartais eksperimentas visgi yra neįmanomas, tad jis pakeičiamas stebėjimu ar matematiniu modeliavimu. Po daugelio eksperimentų, tikrinančių panašias hipotezes, jei rezultatai neprieštarauja, sukuriama teorija - patikrintų hipotezių sistema. Iš teorijos išplaukiančios išvados yra visuotinesnės, išeina už faktų akivaizdumo rėmų. Jeigu tikslieji mokslai eksperimentus gali kontroliuoti, modeliuoti ir kartoti, tai antropologijoje tokį griežtai mokslinį metodą taikyti yra sunku. Antropologas negali visiškai kontroliuoti visų faktorių, nulemiančių duomenų įvairovę. Labai dažnai iškyla etinės problemos. Tad dažniausiai tenka pasiremti reiškinių stebėjimais. Be to, pats tyrimo objektas - žmogus - yra labai sudėtingas reiškinys, ir biologinė, ir socialinė būtybė. Tad žmogaus elgesys, evoliucija, augimas ir brendimas, formų ir funkcijų įvairovė turi būti aiškinami holistiškai, hipotezės tikrinamos įvairiais požiūriais ir metodais.
Antropologiniai tyrimo metodai
Specifiniai antropologijos tyrimo metodai - stebėjimai ir duomenų rinkimas - priklauso to, kokį klausimą nagrinėjame ir kokią konkrečiai medžiagą tiriame. Fizinės antropologijos pradžia - kūno sandaros ir sudėties įvairovės tyrimai. Tiek gyvo žmogaus, tiek ir skeleto morfologija - dydis, formos ir proporcijos įvertinamos standartiniais metodais. Priklausomai nuo tyrimų tikslo, nustatomi aprašomieji (skopiniai) ir matuojamieji (metriniai) požymiai. Skeletą tiriant, pasitelkiama osteoskopija ir osteometrija, kaukolei - kranioskopija ir kraniometrija, gyvam žmogui - somatoskopija ir somatometrija.
Matavimams naudojami standartiniai instrumentai (ertminis ir slankusis skriestuvai, antropometras, matavimo juostos, goniometrai ir t.t.). Visi matmenys imami tarp griežtai apibūdintų standartinių (somatometrinių, osteometrinių, kraniometrinių) taškų, kurių kiekvienas turi savo pavadinimą. Taip įvertinami absoliutūs dydžiai; atskirų matmenų tarpusavio santykiai, apibūdinantys formą ir proporcijas, vadinami indeksais. Jie taip pat yra standartiniai. Ne visus požymius galima išmatuoti, todėl neretai tiriami aprašomieji požymiai. Čia vėlgi, laikantis mokslinio metodo reikalavimų, naudojamasi standartais. Yra specialios skalės odos, aakių rainelės, plaukų spalvai, plaukų formai vertinti ir t.t. Klasikinėje rasinėje ir etninėje antropologijoje didelę reikšmę turi veido ir jo detalių formų aprašymai - tam taip pat naudojamasi standartais. Vertinant lytinį brendimą, yra naudojami specialūs standartai krūtų ir sėklidžių vystymuisi, tretiniam kūno plaukuotumui nustatyti ir t.t. Panašios taisyklės taikomos ir osteoskopijai bei kranioskopijai. Dantis, jų formas ir kramtomojo paviršiaus raštą tirianti antropologijos sritis - odontologija - taip pat naudojasi savais standartais. Antropometrinių matavimų metodikoms yra skirti specialūs vadovai.
Į atskirą plačią antropologijos sritį išskiriama dermatoglifika - mokslas apie pirštų pagalvėlių spenelines linijas, delnų ir padų lenkiamųjų paviršių raukšles. Fiziologiniai metodai. Tai labai plati antropologinių tyrimų sritis, ypač svarbi medicinai, ergonomikai, sportui ir kt. Tai žmogaus organizmo funkcijų tyrimai, leidžiantys atsakyti į klausimą, kiek tam tikros organizmo ypatybės yra genetiškai nulemtos, ir kiek jos kinta veikiant aplinkai (įvairūs kvėpavimo sistemos rodikliai (gyvybinė plaučių talpa ir jos sudedamosios dalys), pulsas, kraujospūdis, įvairūs kraujo laboratoriniai rodikliai, imuniteto specifika, organizmo medžiagų apykaitos greitis ir kūno temperatūra, raumenų jėga ir ištvermė, regos, klausos, skonio iir kitų jutimų ypatybės). Plačiau su šiais metodais susipažįstama fiziologijos kurso metu.
Šie rodikliai skirtingi vyrams ir moterims, vaikų amžiaus grupėms, suaugusiems ir seniems žmonėms, gyvenant tropikuose, aukštikalnėse, šalto klimato sąlygomis; skiriasi ir atskirų populiacijų (rasių) rodikliai. Antropologija kartu su genetika tiria žmogaus kraujo grupių (ABO, Rh, MNS sistemos, Kell, Duffy, Kidd faktoriai ir kt.), eritrocitų fermentų, kraujo serumo baltymų ivairovę, limfocitų antigenines sistemas (HLA), mitochondrijų ir branduolių DNR įvairovę ir t.t.
Antropologijos istorija
Kaip savarankiška mokslo šaka antropologija susiformavo vėlai, 18-19 a.a. sandūroje. Tačiau pirmieji bandymai suprasti žmogaus vietą gamtoje, jo panašumą su kitais gyvūnais ir jo savitumą, žmogaus įvairavimą įvairiuose kraštuose, amžinius kitimus yra tokie pat seni, kaip pats žmogus. Evoliucinio požiūrio į žmogų pradmenys aptinkami jau Anaksimandro (610-546 m.pr.Kr.), Demokrito (apie 470-380 m.pr.Kr.), Empedoklio (490-430 m.pr.Kr.) darbuose. Anaksagoras (500-428 m.pr.Kr.), Sokratas (469-399 m.pr.Kr.) teigė, kad žmogus užima išskirtinę vietą, nes turi ranką; Isokratas (436-338 m.pr.Kr.) pabrėžė kalbos svarbą žmogui. Tačiau filosofija nebuvo vienintelis mokslas, kėlęs antropologinius apibendrinimus. Zoologijos ir anatomijos žinios taip pat vertė mąstyti apie žmogaus vietą gyvajame pasaulyje. Egipte buvo sukaupta pakankamai žinių apie žmogaus kūno sandarą.
Didysis senovės gydytojas Hipokratas (460-356 m.pr.Kr.) tyrė klimato įtaką žmogaus organizmui. Jis taip pat sukūrė mokymą apie temperamentus, paremtą keturių žmogaus organizmo „skysčių“ (kraujo, geltonosios ir juodosios tulžies bei gleivių) pusiausvyra. Sangvinikui būdinga kraujo vyravimas (gr. sanguis - kraujas), cholerikui - geltonosios tulžies (gr. chole - tulžis) , melancholikui - juodosios tulžies (gr.melan chole - juodoji tulžis), flegmatikui - gleivių (gr. phlegma - gleivės). Herodoto (484-406 m.pr.Kr.) kelionės ir darbai labai praplėtė žmonių geografinį akiratį. Iki šiol jie - vienas iš pagrindinių šaltinių tiriant senovės tautų papročius ir buitį, iš dalies - ir išvaizdą, papildantys paleoantropologijos duomenis. Didžiuliai ir Aristotelio (384-322 m.pr.Kr.) nuopelnai. Jis savo darbuose nagrinėja kūno dalių funkcijas, į biologiją įveda analogijos principą, plačiai aptaria žmogaus vietą gyvajame pasaulyje. Jo pažiūros suvaidino didži...
žymės: #Vaika
Panašus:
- Įtraukiančios Antano Škėmos "Baltos Drobulės" Analizės Paslaptys, Kurios Privers Skaityti Daugiau!
- Kaip Pasisiūti Vaikišką Prijuostę Namų Sąlygomis: Išsamus Žingsnis po Žingsnio Gidas
- Juodai balta gyvenimo istorija: neįtikėtini prisiminimai ir likimo vingiai, kurie pakeitė viską!
- Vaiko Išlaikymo Našta Lietuvoje: Kaip Išvengti Klaidingų Sprendimų ir Sužinoti Teisinius Paslaptis!
- Arbūzo piešimas vaikams – smagiausias kūrybiškumo užsiėmimas, kuris privers šypsotis!