Romano žanras, tema ir turinys
„Balta drobulė“ - psichologinis (arba filosofinis) romanas. Mano manymu, psichologinis, nes daug kalbama apie žmogaus vidinį pasaulį, gilinamasi į mintis, jausmus. Filosofinis, nes keliami būties klausimai, analizuojami.
Knygos tema yra apie žmogų, palikusį Lietuvą ir besistengiantį pritapti Amerikoje, kur meniškos sielos žmogus jaučia vienišo ir monotoniško gyvenimo skonį, bei nuolat stengiasi rašyti.
Pagrindinis veikėjas - Antanas Garšva
Pagrindinis romano „Balta drobulė“ herojus - Antanas Garšva. Tai talentingas, meniškos sielos poetas, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai.
Antanas Garšva - poetas, su ironišku požiūriu į gyvenimą. Jis dirbo viešbučio lifte, kuris jam buvo lyg kalėjimas, kuriame nuolat apsilanko vis skirtingi žmonės, su kuriais visada turi bendrauti mandagiai, bei maloniai. Jis norėjo ištrūkti iš viešbučio rato ir kurti, bet to daryti laisvai jis negalėjo. Nuolat svajodavo apie gyvenimą už viešbučio sienų, ramų, tokį, kokio jis trokšta. Bet jo gyvenimas nebuvo lengvas. Jis lygindavo save su Sizifu. Garšvos ir Sizifo darbai, jam pačiam atrodė beprasmiai, todėl ir panašūs. Jį slėgė darbo monotonija. Up and down (aukštyn ir žemyn).
Jis mylėjo moterį, vardu Elena. Mylėjo ją nuo jaunystės. Ji jį įkvėpdavo rašyti, jis nuolat norėjo jaustis mylimas.
Šeima ir jaunystė
Garšvos tėvas buvo smuikininkas, dramaturgas. Jis išmokė Garšvą pajusti gamtą, estetiką. Jo motina sirgo šizofrenija. Ankščiau ji buvo graži, dailių formų moteris, bet vėliau Garšva matė ją susenusią, sunykusią ir sergančią. Ir tas jį gąsdino. Galiausiai jis padėjo ją išvežti į beprotnamį.
Antanas Garšva mėgo skaityti filosofiją. Jis ją studijavo. Netgi kartais praleisdavo pamokas, kad galėtų skaityti. Tyrinėjo kančią ir pesimizmą, jų prasmę. Skaitė Šopenhauerį. Netgi bandė nusižudyti, ėjo į parduotuvę pirkti virvės pasikarti, bet atėjus lemtingai minutei, išsigando.
Garšva buvo tikintis, dažnai minėjo Dievą, netgi lygino save su juo. Manė esąs Dievo pasekėjas, nes abu jie yra vieniši.
Garšva buvo laimingas, nes pagaliau tikėjosi būti kartu su Elena, paprašyti jos vyro skyrybų. Jis svajojo, šypsojosi, buvo laimingas. Prisiminė, kad gyvena tik vieną kartą. Taip jis galiausiai ir išprotėjo, todėl pirmiausiai mirė dvasiškai. Jis ėmė rašyti, bet staiga jam suskaudo galvą, atrodė lyg koks kamuolys būtų galvoje, jis sėdėjo savo kambaryje, ant linoleumo. Sėdėjo rojuje. Tarp mėlynų kalnų. Jo veidas laimingas.
Romano analizė
Romane: Garšvos staigūs nuotaikų svyravimai, jautrumas aplinkai (pvz., šąlantys pirštai prieš darbą), nuovargis, priepuoliai.
Romane: Garšvos sąmonėje nuolat iškylantys karo, okupacijų, smurto vaizdai; jo paties vidinis skilimas ir artėjanti beprotybė kaip asmeninės katastrofos atspindys platesniame XX a.
Romane: Jaunojo Garšvos bandymas nusižudyti (virvė, laužas, bet baimė), senutės laidotuvės DP stovykloje (prastas orkestras, šlampantis karstas), Garšvos vaidinamas „protingas beprotis“.
A.Škėma lieka ištikimas savo žmogaus pasaulėžiūros vaizdavimui. Tradicinės vertybės - meilė, dorybė pralaimi, nes romano herojus Garšva nepajėgia atlaikyti realybės smūgių. Jis bando sudėlioti tų smūgių suskaldyto gyvenimo skeveldras į bendrą idiotiško gyvenimo visumą, tačiau veltui.
Antanas Garšva dirbo keltininku viename didžiaužių Niujorko viešbučių (amerikietiškajame ideale, kur galima rasti daugybę kambarių, salių, jei reikia, vaistinių, krautuvių, save pardavinėjančių merginų). Jis buvo 87-asis keltuvininkas, o kartu ir poetas, nesulaikantis savo minčių chaoso ir prieš darbą kartais išgeriantis tabletę su viltimi nusiraminti.
Prisiminimai
Kitas prisiminimas (iš Garšvos užrašų) : tėvas. Jis buvo gabus smuikininkas, tačiau neturėjo pinigų konservatorijai ir tebaigė pedagoginį institutą Tiflise (Kaukaze), o smuiku, kuris, atrodė, pats nusikabindavo nuo sienos ir atsidurdavo jo rankose, tėvas pagrodavo vakarais. Šis vaizdas sūnui tapo genijaus vaizdu. Tuo metu jis buvo turtingas žmogus (muzika - jo briliantai). Taip pat jis rašė dramas, kuriose smerkė lenkus, rusus, o lietuvius aukštino. Vėliau jis surengdavo dramų pastatymus stoties laukiamajame ir sceniniais efektais bei savo iškalba laimėdavo žmonių liaupses, aplodismentus, ašaras. Tokiu metu Antanas matė savo tėvą kaip Ikarą, didingą skraiduolį.
Antanas prisimindavo, kaip vieną dieną Elena daužėsi į jo kambario duris, kūkčiojo, šaukė jo vardą, o jis jos neįleido. Jis taip pat atsiminė, kaip inžinieriui vairuojant, o jam sėdint gale su Elena jie visi trys važiavo į Jones Beach su jo susigrūdimu ir virpančiu triukšmu. Bevažiuodami jie kalbėjosi apie Vilnių, kurį Elena buvo tiesiog įsimylėjusi ir ryškiai atsiminė mirusių bajorų skulptūrines galvas namų karnizuose Pylimo gatvėje.
Tryliktoji romano dalis
Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką, (vėl) dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: “Tu - - -”, “Ir?”, “Tu jį paliktum?”. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios: “Atleisk. <…> Suprask.”, “Ateik, aš lauksiu.” Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moteris, kuri lyg apsišarvavusi melsvu užklotu, ir beprotis. Tas beprotiškumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėžusios poakių raukšlės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirštai.
Garšva liečia savo veidą tais drebančiais pirštais. Jam baisu pačiam savęs. Garšvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis - beprotis. Be to, jo poetiškai sielai nereikalinga šeimyniška ramybė.
Jis tęsia pokalbį (Su kuo?) apie būtį: “Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti.” Antanas Garšva visiškai nesigėdi savo baimės mirčiai, ją pripažįsta.
Herojus kalba poeto Vaidilionio žodžiais - jis lygina savo gyvenimą su ironiškais medžiais, apaugusiais šungrybiais. Lyg patvirtindamas tai, jis keliais sakiniais parodo “tikrojo” optimistinio rašytojo aplinką. Įsikišus Elenai Antanas patvirtina jos pastabą: “prieštarauju pats sau”. Garšva myli gyvenimą, bet tuo pačiu ir tyčiojasi iš jo. Šias savo išsakytas mintis poetas nuplauna stikline viskio.
Belaukdamas Elenos Garšva stebi aplinką. Jo širdis nepastebi grožio: “Drėgna buvo lauke. Vėsoka.” Jo siela uždara kaip “gretimo namo langinės”. Žvilgsnis šokinėja kaip tikro bepročio: Antanas žvelgia tai į artimą namą, tai į tolimąjį liejyklos kaminą.
Poetas supranta, kaip jam reikalinga Elena - “Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius” - ji jam yra atramos taškas. Vardan jos Garšva žada pasikeisti: “Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu.<…> Nebesityčiosiu daugiau.” Kalbėdamas su savo mylimąja Antanas prabyla pats į save, sprendžia išlikimo klausimą: “Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.” Jis nori išlikti, išsaugoti savo vardą tautos atminty. O marmuras - akmuo, saugantis tūkstantmečių paslaptis, todėl jame turi būti jo vardas ir žodis. Žodis - Antano Garšvos kūryba.
Staiga “išnyko laikas”. Garšva pirmą kartą apalpo. Grįžus sąmonei Antanas kliedi: “Mačiau juos. Van Gogho batai. Man buvo pikta”. Tuoj pat pasidomi, kaip jis atrodė apalpęs ir tartum romantikas lygina save su venecišku dožu, mirusiu nuo meilės ligos, su nukautu žvėrim “mėlyno kraujo klane”. Šis klanas gilus, jame lemta poetui paskęsti. Elena siūlo kviesti gydytoją, bet Garšvai daktaras nereikalingas: jis juk - beprotis. Ir mintys toliau liejasi srautu… “Trisdešimt aštuoni chalatai”, uždaros langinės “ir plevėsuojanti ugnis”.
Visa tai tik prisiminimai, visa tai tėra tik herojaus užrašai. A.Škėma tuos užrašus lygina su “dabartinio” Garšvos mąstymu, bet ir čia teka minčių upė. Iš jos iškyla, pasirodo jaunieji: “Jie kyla liūdni ir apsikabinę.<…> Jie stebi akis, lyg išsiskirdami”. Garšva žvelgdamas į jaunuosius mato tik save: liūdesys, išsiskyrimas. sąmonėje. “Jos gyvos, kaip ir lėlės. Jos amžinos savo minkštumu, ir lėlės - ta pačia išraiška. Subtilus derinys: lėlės, pakabintos ant užuolaidų.” Tarp užuolaidų pasirodo žaislai. Jie pakabinti …kaip ir užuolaidos. Jos plevėsuoja, nori ištrūkti iš šio pasaulio, bet negali - … “pakabintos”. Šie žodžiai vėl priverčia tekėti minčių srautą. Garšva mano esąs kas valandą vis turtingesnis. Atgimsta ir viltis… “Kad Marche funébre galėtų groti dūdų orkestras”… pasąmonėj vėl suskamba mirties gaida.
Ištraukos analizė
„B.M.T. Brodway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių po piet.“ Taip prasideda romano, taip pat analizuojamos ištraukos protagonisto poeto Antano Garšvos paskutinė sąmoningo gyvenimo diena. Įtempęs valią ir silpstančias sielos jėgas, permąsto dabartį, pasaulį ir pats save. Dabartis - nemėgstamas liftininko darbas Niujorko viešbutyje, Elenos meilės netektis, pasaulis - visa jį supanti ir jam nesuvokiama aplinka. Pats Antanas - niekam neįdomus liftininkas, gabus poetas, sergantis neurastenija: „Mano kišenėje tabletės. Antanas ironizuoja aplinką, save: „Daugelis genijų sirgo. Be glad you‘re neurotic.“ Ironija - gera saviitaiga.
Ištraukos pabaigoje Garšva išeina į gatvę pro stiklines duris. Tos durys tarsi minčių riba - perėjimas nuo sarkastiškų pamąstymų prie nostalgijos. Tarpdury sutikęs šlauotą mergina, jis vėl prisimena mylimąją Eleną. Jis ir vėl trokšta ją pamatyti, mylėti, padovanoti karneolio žiedą.
„Balta drobulė… Balta… Tai spalva, simbolizuojanti pasidavimą ir susitaikymą. O drobulė…? Šis audeklas artimas žmogui, juo apgobtas žmogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė? Gal tai netekusio gyvenimo vilties žmogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo upės tėkmei?“
Katastrofinis modernizmas
Antano Škėmos (1910-1961) romanas „Balta drobulė“ - vienas ryškiausių XX a. vidurio lietuvių modernizmo kūrinių, parašytas išeivijoje (1952-1954 m., išleistas 1958 m.). Romanas laikomas katastrofinio modernizmo pavyzdžiu. Jame atsispindi skaudūs XX amžiaus istoriniai įvykiai (karas, okupacijos, emigracija) ir jų poveikis žmogaus sąmonei bei likimui.
Škėma autobiografijoje rašė: „Skeptiškai vertinu išeivijoje esančių kariškių skelbiamą heroizmą: jis nėra pirmos rūšies.“ Romanas turi autobiografinių bruožų: kaip ir jo herojus Garšva, Škėma dirbo fizinį darbą (fabrike, vėliau - keltuvininku), jo motina sirgo psichine liga, rašytojas dalyvavo 1941 m. birželio sukilime.
Apibendrinimas
A.Škėmos žmogus grumiasi su meilės, blogio ir gėrio, mirties ir amžinybės problemomis, bet šią kovą pralaimi.
Antanas Garšva - paukštis be sparnų. Jam gyvenimas atėmė teisę pakilti, todėl jis save pasmerkia amžinai kančiai.
Antanas Škėma: Biografija
- Gimė: 1910 m. lapkričio 29 d.
- Studijos: Mediciną (1929-1931 m.), vėliau teisę (nuo 1931 m.) Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete. Nuo 1935 m. mokėsi V.
- Karjera: 1936-1944 m. aktorius ir režisierius Valstybės teatre Kaune, vėliau Vilniuje.
- Emigracija: 1944 m.
- JAV: 1949 m. atvyko į JAV.
- Žūtis: 1961 m. rugpjūčio 11 d.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Įspūdinga Antano Mockeliūno Biografija ir Neįtikėtina Veikla, Kurią Privalote Žinoti!
- Slaptos Antano Smetonos vaikystės paslaptys, kurios jus nustebins!
- Antano Boso Biografija ir Šeima: Atraskite Įdomiausias Jo Gyvenimo Detales!
- Marija Mikalauskienė: Įkvepianti Biografija ir Neįtikėtinas Kūrybos Kelias
- Nuostabūs Pasisveikinimo Eilėraščiai Vaikams – Įkvepiančios Ir Smagios Sveikinimo Linijos